Filmas: "Negyvųjų šnabždesiai"

Sveiki,

Visai neseniai teko pamatyti filmą „Negyvųjų šnabždesiai“ (White noise) (2005 m.). Tai mistinis – siaubo pasakojimas apie vieną vyruką, kuris neteko mylinčios žmonos, žinomos rašytojos. Galiausiai jo gyvenime atsiranda toks vyrukas, kuris pasakė, kad jo žmona susisiekė su juo... iš Anapus. Na, ir prasideda. Filmas dviprasmiškas, vieniems, jis gali pasirodyti labai neįtemptas, lėtas, man jis visai patiko, įsijaučiau ir „pagavau“ įtampos gyslelę. Vietomis net krūptelėdavau, kai tos numirusiųjų dvasios pasirodydavo.

Filmas, mano akimis, nėra kažkuo ypatingas, nėra jis ir labai geras, esu tikrai matęs daug geresnių siaubo filmų. Labai jau didelis režisūrinis standartas, primena iš dalies „Skambutį“. Ir iš vis kažkaip su tomis dvasiomis labai jau bendraujame per žmonijos sukurtus prietaisus: telefonus, televizorius, visokias įrašymo įrangas. Atsibosta vien tas per tą patį. Tačiau sakau, nors filmas ir standartas, jis visai tiks tuo atveju, kai norisi žiūrėti siaubo kiną, bet nėra ko žiūrėti.

Iš filmo neįsiminė nei aktoriai, nei vaidyba. Viskas atrodo ant tiek „vidutiniška“, kad po metų duodu plauką nukirpti, šio filmo neprisiminsiu. Va tokių filmų mėgėjus, kurie mėgsta filmus, kurie nepalieka savo kraičio ir greitai užsimišta, rekomenduoju. Nors nesiginčiju, kai kam šis filmas gali ir labai patikti. Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtus kartų išgirsti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nebrendylos"

Sveiki,

Žinot, po visų dramų ir siaubo filmų vėl pasiilgau komedijos. Visai neblogą teko pamatyti kino teatre. Net pats neįsivaizduoju, kokiu būdu sutikau eiti į komediją, bet jau taip nutiko, kad kino teatre totaliai nieko gero nerodė, repertuaras, mano akimis, miręs. Todėl sutikau su draugu, velniai nematė, eisiu į tą „Nebrendylos“ (Grown Ups) (2010 m.) Žinot, arba mano neuronai atprato nuo lėkštų amerikietiškų komedijų, ar kas pasidarė, bet man ši komedija patiko. Žvengiau!

Tiesą sakant, visai neseniai žiūrėjau ir „Saulėlydžio“ parodiją „Vampyrai užkniso juodai“, pusę filmo net nesijuokiau, priminė „Paties baisiausio filmo“ parodiją, seni atsibodę juokeliai. O štai „Nebrendylos“ sukėlė tikrą juoko bangą, žiūrėjau ir „lūžau“ iš tų subtilių ir gerai apgalvotų banalybių. Kitą vertus, ar juokingi dalykai gali būti ne banalūs? Svarbu viską kaip tu pateiksi ir priimsi. „Neprendylos“ priminė seniai matytą komediją „Pagirios Las Vegase“. Juoko porcija garantuota, dievaži, net prablaškė nuotaiką.

Šiame filme pasirodo ir garsioji mano numylėtinė Salma Hayek, kuri ir vėl atliko meksikietės gražuolės partiją. Nepaisant to, filmas labai sąmoningas. Man patiko, kad filme kaip niekad mažai amerikiečiams būdingo nešvankumo, bet ir be jo neapsieita. Užuot apie tai kalbėjęs, pridedu tailerį. Tiesa, rekomenduoju visiems, kurie liūdi arba pasiilgo juoko:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "45 kalibras"

Sveiki,

Šiandien noriu Jums pristatyti filmą „45 kalibras“. Angliškai šis filmas vadinasi tiesiog „45“. (2006 m.) Tai filmas su garsiąja Mila Jovovich. Sunku atsispirti tokiai pagundai nepažiūrėti dar vieno filmo, kuriame filmavosi ši mano mylima aktorė. Pastaroji pagarsėjusi kaip „kietų“ merginų vaidmenų atlikėja, šįkart ji ir vėl buvo „kieta“, bet kieta jau kitomis prasmėmis. Šįkart Jovovich buvo kieta ne fiziniu pranašumu, bet moterišku gudrumu. Jos vaidmuo „45“ išties stebina, čia ji drastiškai apsinuogina, tiesiogine to žodžio prasme, „laižosi“ su labai nesimpatingais vaikinais, su jais mylisi, mylisi ir su moterimis.

„45 kalibras“ – tai drama, kuri savu stiliuku pasakoja vieną istoriją apie rajono nusikaltėlį ir jo merginą. Prieš pastarąją smurtaujama, esama net prievartos scenų. Milos vaidyba nepriekaištinga, vis tiek ši aktorė turi savos „smarvės“, kurios įneša į filmą. Įspėju, kad kitiems šis filmas gali visai ir nepatikti, siužetas išties banalokas, iš filmo mažai minties. Čia belieka mėgautis tik vaidyba, bet ir ją gali jums užgožti nesimpatingas siužetas ir veikėjai, tačiau, jeigu deramai įsijausite ir pagausite azartą, tai net nesinorės, kad filmas baigtųsi. Tai filmas, kuris atskleidžia sunkų nusikaltėlių gyvenimą, konkuravimą ir savotiškos „garbės“ ginimą.

Filmas pasakoja apie skaudžius dalykus, kaip jie pakeičia žmogų, jog šis gyvenime nieko nebemato ir ima gyventi vien tik sau. Būtent tokia pagrindinė šio filmo ir herojės mintis. Išsikapanojusi iš sunkumų, ji ima gyventi vien tik sau, kartais tenka perlipti ir perspjauti kitus, kad galėtum būti laimingas, sako filmas. Režisūrine prasme šis filmas netgi priminė kitą Milos Jovovich darbą – „Milijono vertas viešbutis“, kuris pasakoja apie dviejų bepročių meilę. Nepaisant visų pliusų ir minusų, filmą vertinčiau teigiamu, man jis patiko.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: George Orwell "1984 - ieji"

Sveiki visi,

Mano akiratyje jau kuris laikas pynėsi George Orwell knyga „1984 – ieji“. Ir štai vienas labai geras draugas ją man padovanojo per gimtadienį. Dievaži, tai viena iš geriausių dovanų, bet sunkiai prie šios knygos priėjau. Pas mane, ant rašomojo stalo, pragulėjo beveik pusmetį ir tik dabar paėmiau ir perskaičiau. Dievaži, tai buvo toks stiprus kalibras, kad net iki šiol reikia atsikvošėti.

Pats autorius George Orwell (1903 – 1950) gimė Indijoje, nors pagal kilmę anglas, pats gyveno Londone, Paryžiuje, kariavo Ispanijoje, bet buvo sužeistas. Galiausiai atsidėjo rašybai, tačiau, jau rašydamas paskutiniąją savo gyvenimo knygą „1984 – ieji“, Orwell smarkiai sirgo džiova, nuo kurios galiausiai ir mirė. Orwell‘io yra išversta į lietuvių kalbą ir daugiau kūrinių, „Gyvulių ūkis“ – tai satyrinė apysaka, kuri įkūnija jo laikų valdžios grandus; „Dienos Paryžiuje ir Londone“. Prieš pradėdamas apie jo romaną, noriu pasakyti, kad tas įvadinis straipsnis nelabai tinka knygoje, kadangi jį tenka iš naujo skaityti jau perskaičius knygą, nes tik daugelis dalykų paaiškėjo po knygos. Manau, reikėjo padaryti epilogą ir prologą, kur atsieti kritiką apie knygą ir atskirai išdėstyti apie Orwell asmenybę, nes dabar įvadinis straipsnis kalba jau apie sistemą taip, lyg mes viską jau žinotume apie knygą, kurią tuoj skaitysime. Na, bet yra kaip yra.

Realiai pagalvojus įspūdį susilpnina tik vienas dalykas, kad prieš daugiau nei pusmetį skaičiau vieną labai įtaigų romaną Jaroslavo Melniko „Tolima erdvė“, ten visuomenė paversta aklaisiais, gyvena baisiuose namuose ir nė vienas nežino apie matomą pasaulį, tačiau ten atsiranda vienas toks šaunuolis, kuris praregi ir ima priešintis sistemai. Apie panašią valdžios sugalvotą sistemą rašo ir Orwell‘is. „1984- ieji“ laikomas vienas įtakingiausiu 20 amžiaus pirmosios pusės kūriniu. Sunku patikėti, kad pati knyga išleista dar 1949 metais, taigi, knyga su pavadinimu „1984 – ieji“ keistai pretendavo į fantastikos kategoriją, tačiau anaiptol. Tai be galo vyriška knyga, keista, nes kažkaip esu pripratęs prie moterų rašytojų, kad toks stiprus „vyriškumas“, kuris knygai duoda pagrįsto racionalumo ir saikingo sentimentalumo netgi savotiškai žavi. Yra net posakis: „neleiskite moterims rašyti knygų“. Nesutinku, tik moterys rašo apie visai kitus dalykus.

Taigi romanas „1984 – ieji“ yra atspindys Antrojo pasaulinio karo padarinių. Iš tikrųjų jame aptinkama daugybė aliuzijų į istorines asmenybes: Staliną, Hitlerį ir t.t. Tačiau pasaulis, kokį 1949 metais regėjo Orwell net neįsivaizduojamas mūsų dienomis. Tai totali tobula naikinimo sistema, kuri šokiruoja. O kas jeigu iš tikrųjų taip ir vyksta, tik mes su „praplautomis“ smegenimis galvojame, kad gyvename gerai. Žmonijos sugalvotas karas, kuris niekada nesibaigia, žmonių gyvybės, kurios nieko nereiškia valdžiai, tobulos melo, kankinimo ministerijos, kurios „perplauna“ žmogų.

Šokiruoja žmonių valdymas, jų psichologinė vergystė. Svarbiausia ir įdomiausia man mintis švystelėjo apie galimybę valdyti praeitį. Owell‘is ne pėsčias, jis pateikia sistemą, kaip tai daroma: ogi viskas, ką pasako Didysis Brolis yra tučtuojau viskas pakeičiama per spaudą. Jeigu Didysis Brolis pasako, kad du plius du yra penki, visi aplinkiniai tuo tiki, o tu pabandyk netikėti, tave nuolatos seka teleekranai, kurie stebi netgi tavo gamtinius reikalus namuose. Tavo krūptelėjimas gali būti įvardytas kaip išdavystė ir tu būsi tiesiog ištrintas iš istorijos, pakeistos visos tavo bylos ir t.t. Nemažiau stulbina vaikų ir tėvų santykiai, vaikai mokomi išduoti tėvus, kai šie, neduok dieve, sapno metu po nosim sumurmėjo eretinę mintį, vaikas praneš patruliams ir jie supakuos tėvelį arba mamytę. O nuostabiausia, kad patys tėvai džiaugiasi tokiais vaikų pasiekimais.

Tai pasaulis, kuris galėjo būti „1984 –aisiais“. Iš tikrųjų neapsakoma visas tas įtaigumas ir įdomumas, reikia, tiesiog kiekvienam perskaityti „1894- uosius“, kad įvertintume ne tik pačią mūsų visuomenės raidos pokyčius arba galimus iškrypimus, bet ir literatūrinius talentus. Manau, kad Orwell knyga yra viena geriausių skaityti tiek literatūrine, tiek išmonės prasme. Rekomenduočiau pradėti jau skaityti kokioje vienuoliktoje ar net dvyliktoje klasėje. Tai sveika knyga, kuri skatina suprasti ne tik tą sistemą, kuri galėjo ir galbūt iš dalies yra integruota, bet ir suprasti savo šalies, visuomenės valdymo pagrindus ir struktūrą.

Be jokios abejonės tai knyga apie politiką, tačiau joje vystosi ir meilės istorija. Išorinė partija, kuriai priklauso daugybė žmonių, negali užsiiminėti seksu, susituokti iš meilės, žmonės yra tarsi robotai, bet tai knyga apie kelių žmonių sąmonės prabudimą, jų kovą su galiūne sistema. Pagal Orwel‘į ilgiausiai yra nenugalima meilė, galima viską išduoti išskyrus meilę, bet knygos pabaigoje net ir ši kraupiausiais būdais sutrypiama. Partija išsiaiškina, ko tu bijai ir tave tiesiog ištrina, kankinimais priverčia ne tik prisipažinti, bet tiesiog mylėti priešą Didįjį Brolį.

Taigi, nieko nelaukite, tiesiog jeigu turite pinigų arba matėte šią knygą bibliotekose, nedelsiant įsigykite, nes tai ką perskaitysite, gali ir sukrėsti. Nežinau, man tai buvo nepaprastai įdomu, galbūt nesukrėtė taip, kadangi jau vienaip ar kitaip buvau susidūręs su panašia literatūra, bet sakau, verta tokią knygą turėti savo knygų lentynose. Dėkui leidyklai „Jotema“, kuri pasiryžo išleisti tokį bestselerį kaip „1984 – ieji“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prisimink mane"

Sveiki,

Šiandien filmų skyrelyje svečiuojasi amerikiečių drama „Prisimink mane“ (Remember me) (2010 m.) Na iš tikrųjų vos tik pamačiau, jog yra galimybė pamatyti šį filmą lietuviškai, tai nieko nelaukiau. Tai iš tikrųjų toks filmas, kuris lygiuojasi į tokias gretas kaip: „A walk to remember“, „Notebook“ ir t.t. Pirmąją valandą išsigandau, filmas atrodė netgi nuobodus, sakyčiau, siužetas eilinis, nuvalkiotas, tačiau pabaigoje išspaudė nemenką emocijų dozę. O jei atvirai, įpusėjus filmui – užmigau. Pabudau, jau buvo pasibaigęs, draugas sakė, kad blovė nerealiai, tai supykau ant savęs, ir naktį užbaigiau seansą. Kaip sakant, pribaigiau žiūrėti filmą.

Neklydau, siužetas paprastas, režisūrinė išmonė vidutiniška, tikras amerikietiškas standartas. O ko daugiau reikia populiarumui pasiekti? Ogi gerų ir garsių aktorių! Režisieriui pavyko prisivilioti naujosios kartos aktoriuką Robertą Patinsoną, žymųjį „Saulėlydžio“ vampyrą. Galiausiai filmas išties neblogas, jame analizuojami žmogiški šeimos santykiai, meilės tema. Filmas tikriausiai nustebins ir pravirkdys ne vieną, labai jau sentimentalus tapo pabaigoje, o juk geras filmas neretai ir praverčia pravirkti, kalbu apie stereotipines dramas.

Manau, buvo verta man pratęsti ir pagaliau pamatyti visą filmą, kad susidėliotų aiškus vaizdas. Stipri „trilerinė“ filmo pradžia, ilgas filmo vidurys, kuriame nagrinėjama amerikiečių šeima ir vystoma meilės istorija iš pradžių atrodė nuobodoka, tačiau vėliau „susidraugauji“ su personažais ir galiausiai pabaigoje jų nebetinki.

Siūlau šį filmą įsimylėjėliams, kurie nori praleisti romantišką vakarą, sustiprinant santykius, rekomenduoju visiems, kurie mėgsta būti sugraudinti, pasiilgo geros melancholijos po filmo seanso, visiems kietaširdžiams ir romantikams. Kas žino, ką šis filmas atneš į jūsų namus. Galbūt daugiau nei trumpalaikes ašaras...

Jūsų Maištinga Siela

Vampyrai užvaldo pasaulį?

Sveiki,

Šiandien noriu pakalbėti apie vampyrus. Pastaruoju metu užplūdo masinė psichozė dėl tų visokiausių vampyrų, pigi literatūra karaliauja topų viršūnėse, kuriami filmai ir serialai, pastarieji vis nepraranda savo populiarumo ir yra labai mėgstami. O kur prasideda vampyrų ištakos? Kas juos sukūrė? Kokį poveikį turi ši būtybė? Apie tai ir dar daugiau papasakosiu čia.

Jeigu iš tikrųjų, tai anksčiau apie vampyrus nė iš tolo nebuvo galvojama gerai. Kai dabar pusę pasaulio pamišę dėl romantizuotų vampyro ir net jais laiko seksualiais sekso simboliais, tai anksčiau vampyrai nė iš tolo tokie nebuvo. Vampyro ištakos labai senos, neaiškus ir jo pirmapradis pavidalas, galbūt jo forma net nepriminė žmogaus, bent jau taip įsivaizduodavo vampyrą žmonės senovėje. Be jokios abejonės tai yra tautosakinis personažas, mitinė būtybė turinti antgamtinių galių. Tai kenksminga būtybė, kuri siurbia žmonių kraują, geba keisti pavidalą. Keista, bet daugiausiai tokių tautosakos pasakojimų aptinkama Rumunijoje, vampyro Vlado Drakulo tėvynėje. Taip pat jų esama ir slavų žemėse – Rusijoje, vidurio Europoje. Šie pasakojimai tvirtina, kad vampyrai neva būdavę savižudžio prisikėlusios pabaisos, labai nuodėmingų nusikaltėlių ar net raganių sielos ir kūnai. Šiurpūs pasakojimai nusidriekia net iki senovės Babilono, kur buvo paplitę pasakojimai apie moteris, kurios siurbia nėščiųjų kraują.

Vampyrų apraiškų esama visame pasaulyje, pasakojimai apie kraują siurbiančias ir geriančias būtybes pasitaiko visur, tik jie skirtingai vadinami. Pvz.: vien Pietų Amerikoje siautėjanti mitinė būtybė Čiupakabra, kuris skerdžia ir geria avių kraują, padarė stulbinamus nuostolius, tačiau iki šiol niekas realiai čiupakabros nėra užfiksavę, tik kol kas manomi, jog aptikti gyviai galbūt yra mitinės čiupakabros. Neseniai delfyje net pakraupau, kai pasirodė miniatiūrinis pranešimas apie vieną šeimą gyvenančią berods kažkur prie Biržų. Ši pasakojo, jog vaikai mato kažkokią pabaisą keturkojį, kuris neprimena jokio žvėries, šis pasirodo užpuolęs penkiolikmetį berniuką, įkandęs į ranką, prieš tai buvo papjauti galvijai. Vietiniai jau kuždasi, jog Lietuvoje pasirodė čiupakabra, nors tuoj atsirado skeptikų, kurie tvirtino, jog tai tikriausiai koks usūrinis priklydęs šuo ar kažkas panašaus. Nors čionykščiai sako, kad tokį iškart atpažįstantys, pastarasis kraujasiurbys nebuvo į nieką panašus. Pasirodo ir Lietuvoje siaučia kažkokia neatpažinta gyvybės forma. Tiesa, tik kol kas neatpažinta.

Panašių parazitų ir kraujasiurbių pasitaikoma visame pasaulyje, jų turi net tokios atokios vietos kaip Malaizija, Romiojo vandenyno salos, Meksikiečiai, Kubiečiai, Kanadiečiai, Australai. Vieni vampyrą apibūdina kaip plaukuotom kojom grobuonį, kiti kaip kaulų neturinti žmogystą, bet mums arčiausiai širdies esti Rumunų pasakojimai, kurie kildinami iš vietinių čigonų. Čia 19 amžiuje atsirado garsusis Bremo Stoukerio siaubo romanas „Drakula“, pastarasis buvo pasirėmęs tautosaka. Ir čia pirmą kartą vampyras yra pavaizduotas žmogiškas ištvirkėlis, kuriam patinka jaunos ir seksualios damos. Bet visgi vampyras dar kelia kraupulį. Kas galėjo pagalvoti, kad vampyrai neišnyks ir dar ilgai įsikūnys ne tik literatūroje, bet ir visame mene. Gotikinio stiliaus rašytoja Anne Rice sukuria romaną „Interviu su vampyrų“, nuo to karto vampyras yra tiesiog sužmoginamas, čia jau atsiranda vampyrai „geriečiai“ ir vampyrai „blogiečiai“. Dabar tai iš vis turime visokius „Saulėlydžius“ ir „Vampyro dienoraščius“, kuriuos masiškai šluoja nuo knygų lentynų.

Dūsauja ir Lietuvos skaitytojai bei leidyklos. Visgi esama leidyklų ir žmonių, kurie teigia, kad žmonių daugiau nieko nebesudominsi tik tai kraugeriškais suromantizuotais vampyrais. Ypač jaunimas daugiau nieko nesidomi. Ateinanti masinė bandos literatūra išstumia, tiesą sakant, jau seniai išstūmė iš rinkos gerą ir rimtą literatūrą. Jūs pasižiūrėkite, kas karaliauja topuose. Ne tik knygų lentynose, bet ir filmuose. Sakysit, kas čia blogo, mums įdomu ir kas mums rūpi. Tačiau dešimtmečiai praleisti prie vampyrų gali tikrai atnešti savų padarinių. Jau dabar vien JAV atsiranda visokių „kuoktelėjusių“, kurie save laiko nuostabiausiais vampyrais – miega dienomis, naktimis vaikšto po miestą, panašiai kaip gotai, bet įkvėpti populiariosios literatūros ir kino filmų. Tiesą sakant, nesmerkiu vampyrų, kiekvienas darosi sau biznį kaip išmano, juk reikia kažkaip gyventi, o ir kitiems nuo to neblogiau. Aš ir pats pažiūriu visus tuos filmus ir serialus, taip, įdomu, bet manau, visada reikia turėti balastą, saiką ir domėtis ne tik sumistifikuotu pasauliu, bet ir realiuoju. Pasaulis nėra ir negali būti toks pilkas kaip vampyrai, neapasiribokime vien tik mistiniais Hariais Poteriais ir vampyrais, praturtinkime gyvenimą kažkuo kitu.

O jei reliai, tai patys žmonės kaip vampyrai. Ką jums sako kraujiniai vėdarai? Skerstuvių kraujo jukos, kada skerdikas geria kiaulės kraują dar šiltą ir garuojantį. Ar tai ne pats vampyrizmas? Galbūt. Tiesa, esama ir energetinių vampyrų, galbūt jie neturi didesnių antgamtinių galių, tačiau puikiai maitinasi jūsų emocijomis ir jėga. Kadangi turime biolauką, kuris nuolatos kontaktuoja su žmonėmis, todėl visai nenuostabu, kad kažkieno susilpnėjęs biolaukas staiga ima ieškoti iš ko pasisavinti ir atsiauginti trūkstamą jėgą. Taip susiformuoja energetiniai vampyrai. Jeigu jaučiatės blogai darbe, mokykloje ar šiaip šalia kokio žmogaus, visai realiai tikėtina, kad šalia esti energetinis vampyras, nors ir pats vampyriautojas to nežino.

Na ir keletas įdomybių, kuriuos pavyko atkapstyti internete apie vampyrus, galbūt susidomėsite ir privers vienaip ar kitaip susimąstyti:

2009 m. kasinėdamas Lazzaretto Nuovo saloje Venecijoje esančią masinę kapavietę, kurioje Viduramžiais buvo laidojamos maro aukos, Florencijos universiteto archeologas Matteo Borrinis aptiko moters skeletą. Jos burnoje buvo įdėta nedidelė plyta. Pasak archeologo, šis atradimas svarbus tuo, kad pavyko rasti iki šiol seniausią kapą, liudijantį apie atliktas apsisaugojimo nuo vampyrų apeigas. Minėtose kapinėse buvo laidojami nuo 1576 metais Venecijoje kilusio maro mirę žmonės. Tais laikais, pasak mokslininkų, daugelis tikėjo, kad marą platina vampyrai, kurie, užuot gėrę žmonių kraują, ligą platino kramtydami savo įkapes. Todėl duobkasiai, laidodami tariamus vampyrus, į jų burnas įdėdavo po plytą, kad sutrukdytų jiems tai daryti. Manoma, kad tikėjimą vampyrų egzistavimu Viduramžiais skatino iš kai kurių mirusiųjų burnos prasisunkęs kraujas.

Centro duomenu bazeje - tukstanciai vampyru, kurie gyvena JAV ir Kanadoje. Tos salys siuo poziuriu pirmauja, bet vampyru esama ir Didziojoje Britanijoje, Meksikoje, Brazilijoje, buvusios Jugoslavijos Respublikose, Tailande, Australijoje, Kolumbijoje, Filipinuose, Rusijoje, Izraelyje, Japonijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Italijoje ir t. t. Centras buvo ikurtas uz privacias subsidijas 1972 metais. Is pradziu svarbiausia buvo irodyti, kad sie nepaprasti zmones egzistuoja. Mat tikri vampyrai labai skiriasi nuo savo literaturiniu prototipu: jie mirtingi, juos galima fotografuoti ir matyti veidrodziuose, dienos sviesa jiems nera prazutinga, nors ir kenkia (ilgainiui oda igauna rausva atspalvi), jie nemiega karstuose. O svarbiausia - jie nejaucia nuolatinio kraujo troskulio. Tiesa, is pradziu, kol nebuvo parengta testavimo sistema, buvo sunkoka. I Centra pludo ne tik buriai tikru vampyru, bet ir tukstanciai psichikos ligoniu, satanistu sektu nariu, maniaku, vampyru gerbeju, sadomazochistu ir pan. Taciau atlikus tyrimus paaiskejo, kad apie 20 000 amerikieciu arba linke kartais pasielgti kaip vampyrai, arba yra vadinamieji vampirionai, t. y. zmones, kuriems bent karta yra ikandes vampyras. Apie šią istoriją daugiau: http://www.signofluck.com/lt/123.drakulos_vaikai_gyvena_salia_musu.html

JAV mokslininkai tiria viename Teksaso ūkyje aptikto nežinomo gyvūno audinius, siekdami jį identifikuoti ir patvirtinti arba paneigti prielaidą, kad tai gali būti legendinis keturkojis vampyras – čiupakabra. Nuotraukos ir video: http://www.alfa.lt/straipsnis/10289125/?Rastas.vampyras.ciupakabra.=2009-09-07_08-44

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Niekas" / "Mr. Nobody"

Sveiki,

Na, ką, pagaliau ir man teko pamatyti filmą Ponas Niekas (Mr. Nobody). Dėkoju iš anksto Donaldui ir Gintarei, kurie man parekomendavo šį filmą. Tai tikrai neblogas kino šedevriukas visame dabartinių filmų sraute. Iš vienos pusės, mano nuomone, šiam filmui pritrūko geresnės vaidybos, režisierius labiau susitelkė ties siužetu, efektais ir viskuo kitu, toks įspūdis, kad pamirštas pats žmogus, pagrindinis herojus ir įtikinamesnė vaidyba. Ypač ten vienos iš trijų merginų. Tačiau tai tėra tik silpnoji šio filmo pusė, kurią galbūt ir ne visi išjaučia, nes vaidybą tikrai užgožia pribloškiantis siužetas.

Filmas kažkuo priminė ištisą filmų vilkstinę: „Drugio efektą“, „Denį Darko“, „Galutinį tikslą“, „Atsargiai, durys užsidaro“, „Kauliukų žmogus“, „Dirbtinį intelektą“. Na, iš tikrųjų siužetas ir pagrindinė šio filmo mintis nėra labai nauja, ji atsikartoja daugiau ar mažiau kituose filmuose. Tikėjausi, kad filmas visai „susuks“ smegenis, tačiau, mintis labai skaidri – kol nepasirinkai vieno ar kito, tavo gyvenime esti begalybė, neribotos galimybės. Tai filmas, kuris mėsinėja būtį – „kas būtų jeigu būtų“, t.y., kodėl vienus ar kitus dalykus mes esame priversti pasirinkti, kodėl įvyksta atsitiktinumai. Filmas nagrinėja du pirminius variantus: berniukas turi pasirinkti su kuo gyvens – tėvu ar mama. Šis pasirinkimas po to turi dar kelis atsišakojimus, o kai šie dar susiplaka su mamos ir tėvo pasirinkimais, tai gaunasi gyvenimas tarsi beprotybė. Galbūt net visai galima mūsų gyvenimų realybė – beprotybė.

Man šis filmas patinka, iš tikrųjų visada patiko filmai, kurie išeina iš paprastos žmogaus būties ribų. Ne, ne grynai fantastika, nors ir jos šiame filme esti, bet magiškas realizmas. Filmas pateikia ir daug ezoterinių interpretacijų – drugio efekto motyvaciją, apie pastarąją rašė pati Ivanauskaitė „Miegančių drugelių tvirtovėje“. Neva vienas drugelio sparnų plastelėjimas atogrąžų miškuose gali kitoje planetos pusėje sukelti taifūną. Filmas pristato ir dokumentinę medžiagą, todėl žanro įvardyti negalima vienareikšmiškai kaip fantastinio ar dramos filmo. Kažkiek priminė ir legendinį ispanų filmą „Chaotika Ana“, kuriame kalbama apie reinkarnacijos teoriją.

Tai filmas, kuris sukėlė daugybė interpretacijų, priminė daugybė filmų, bet visgi filmas turi savitumo, savo originaliąją pusę, kuri liudija apie žmogaus fantazijos tobulumą ir gero bei įdomaus kino galimybes perteikti šią fantaziją. Rekomenduoju visiems skeptikams, visiems, kurie ieško kažko kine nepakartojamo ar šiaip išliekamos vertės. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela