Aktorės Uma Thurman trumpametražiai filmai: "The Gift", "Jump", "The Mundane Goddess"

Sveiki, kino žiūrovai,

Paskutiniu metu labai laukiu naujų filmų su Uma Thurman, kurios pasirodymas L. von Triero filme „Nimfomanė“ tiesiog nepaliko jokių abejonių, kad aktorė yra pasiekusi puikią formą, kad sukurtų išties puikų pagrindinį vaidmenį kine, bet asmeninio gyvenimo tragedijos – skyrybos, teismai dėl globos, apkalbos esant naująja Q. Tarantino mylimoji, motinystė tikriausiai leido atsiplėšti nuo karjeros ir paradyti pauzę. 

Nepaisant pauzės, Uma susidomėjo trumpametražių filmų vaidyba. Aišku, kol kas tai tik laikina, bet, kaip ji pati teigė, labai įdomus tarpsnis jos kaip aktorės karjeroje. IMDb jau keleri metai numatomi jos būsimi vaidmenys biografinėje dramoje „Anita“ ir „Nužudyti Bilą III“, tačiau šie projektai gali niekada ir nepasirodyti, nes aktoriai gali atmesti nepatvirtintus projektus ar negavus jiems finansavimo. 

Kad ir kaip ten bebūtų Uma Thurman puiki aktorė, todėl noriu pasidalyti peržiūrėtais jos trimis trumpo metražo darbais, kurie internete sulaukė gana nemažo susidomėjimo. Galiu pasakyti, kad Uma juose atrodo pritrenkiančiai, todėl pasižiūrėkime:

Trumpo metražo filmas „The Gift“ (liet. Dovana):

Trumpo metražo filmas „Jump“ (liet. Šuolis):

Trumpo metražo filmas „The Mundane Goddess“ (liet. Kasdienybės deivė):

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tu - kitas" / "You're Next"

Sveiki,

Siaubo trileris „Tu - kitas“ (angl. You‘re next) (2011) galima sakyti buvo tas filmas, kuriam buvau pasiruošęs parašyti be gailesčio vienetą, nes tokio žanro ir režisūros filmai dažniausiai nesulaukia iš manęs gailesčio ir būna tuštoki, nuobodūs ir neretai labai nuspėjami. Na, iš tikrųjų iš dalies toks filmas ir yra – be gerai žinomų aktorių, abejotinos reputacijos režisierius, tad belieka tik sukąsti dantis ir galvoti, kodėl kino kritikai buvo labai palankūs šiam filmui.

Dėl išrutulioto veiksmo. Nereikia laukti, kol viskas prasidės, visos tos šeimos skerdynės name prie vakarienės stalo. Patiko tai, kad niekas neuždelsta, skerdynės prasideda praėjus 20 minučių nuo filmo pradžios ir praktiškai viskas tęsiasi iki paties filmo pabaigos. Kam patinka brutalumas, kraujas, sukurta šiokia tokia įtampa – tai filmas tikras irisas. Tiesa, man beveik tas įdomumas filme ir pasibaigė – nesu tokių apgailėtino smurto raiškos gerbėjas kine. Abejotini atrodė ne tik šeimos narių psichologiniai elgesio motyvai, kiek stebino nenatūrali pagrindinės merginos jėga, kuri beveik sudorojo visus nenaudėlius. Jos psichologinis šaltumas tiesiog sakyti sakė, kad mergina ne tiek ištikta šoko, kiek mėgsta peiliu, plaktuku ir kitais įrankiais ištaškyti blogiukams smegenis ir tuo akivaizdžiai mėgaujasi, o kai plaktuvą sumūrijo į mylimojo brolio galvą – jokių abejonių nebeliko, tai toli gražu ne Tarantino rafinuotas blogiuko filmas, kiek nelabai iškristalizuota elgesio ir motyvacijos filmo plotmė, tiek tik veiksmas ir žinia, kad tuoj kitas bus nužudytas, o ta žinia nieko įdomaus neduoda, todėl nelaikyčiau filmo kokiu nors novatorišku ar išskirtiniu, kaip daugelis komentaruose bando tai teigti.

Iš esmės filmą žiūrėti galima nusiteikus, kad tai bus toks žanras, toks vyksmas, bet iš to kažin ar yra daug malonumo, intriga paviršutiniška, nors idėjų ir plėtotis režisieriui ir scenaristui tikrai buvo.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Donaldas Kajokas "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys"

Donaldas Kajokas. „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. – Vilnius: Tyto alba, 2012.

Sveiki, skaitytojai,

Lietuvių literatūroje turime dar vienų puikų romaną – tai Donaldo Kajoko Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys, kuris buvo į trauktas į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką bei Metų knygos rinkimus. Tiesiog nepajėgiau atsispirti paskaityti D. Kajoko prozą, nes kaip poetą jį daugiau ar mažiau žinome beveik kiekvienas. Šis romanas, kaip jau teigia anotacija, yra savotiška romano Kazažas tąsa, gal ne kiek tąsa, kiek kai kurių idėjų plėtinys. 

Apie knygą atsiliepė kone visi garsiausi literatūros kritikai ir visi kaip susitarę kalbėjo apie romano poetinę plotmę – tai tikriausiai neatsiejama nuo Donaldo Kajoko kaip poeto vėliavos nešėjo. Literatūrologė Jūratė Sprindytė prasitarė, kad ji labiau linkusi vertinti tradicinę epinę lietuvių prozą, pvz., M. Katiliškio Miškais ateina ruduo, nei poetinį romaną Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Kad romanas poetinis, kritikė pabrėžia romano jungimo būdus, kurie būdingi poezijai. Man asmeniškai romanas skaitėsi kaip romanas, tiesa, ne toks jau tipinis ir lietuviškas. Asocijavosi su Carlos Zafon Ruis romanu Vėjo šešėlis, kur taip pat paslaptis, intriga seka keistą mistinę detektyvinę liniją, taip ir D. Kajoko romane esama pramoginės ir intelektualios literatūros jungtys – detalės ir kai kurios plotmės žymi intelektualiai nugludintas skirtingas sferas (biblinį, pagoniškąją kultūrą ir kt.), bet veiksmas nuo to nelėtėja, jis intriguoja, įvykis seka įvykį, todėl nenuostabu, kad ne aš vienas pagalvojau nuo pirmųjų romano puslapių, kad kuo puikiausiai šią knygą būtų galima ekranizuoti, nes kinematografiškumo slinktis itin aiškiai juntama.

Taip pat iš atminties kažkodėl iškilo primirštas Elenos Kurklietytės romanas Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija, kur mitas ir realybė persipina, kur vyro fantazija kalbina atrastos Todės kaukolę ir sukuriamas metafizinis praeities ir dabarties ryšys, netgi platoniška meilės linija, bet už vis labiausiai šiuos romanus jungia pelkė (vandens telkinys!), kurioje rasta Todės kaukolė. Kaip ir E. Kurklietytės romane, taip D. Kajoko kūrinyje esama rūko, paklydimo, fantazijos ir realybės bei mito jungimo, liejimo būdų. Legendos ir mitai gana folkloriški, jie remiasi į baltų mitologiją, juk ir Gabrieliaus pavardė Aušautas yra paimta iš sūduvių dievų panteono. Itin įdomiai koreliuoja pagoniška kultūra su krikščioniškosios kultūros legendomis – ežeras pilnas nesybių, mažų ir didingų pavidalą mokančių keisti būtybių, kurie iš esmės priklauso pagoniškajai kultūrai – velniai, pramanai, krečiantys pokštus, bet kartu pilna krikščioniškosios biblinės kultūros aliuzijų – Juta, kuri turi pagimdyti naują mesiją, kurčias asiliukas, nuolatinės kalbos apie Judą, netgi savotiškas spiritizmo seansas saloje, kai prabyla Marija Magdalietė...

Rašytojas ir poetas Donaldas Kajokas.

Donaldas Kajokas sujungia du nesuderinamus ir, istoriškai žvelgiant, viena kitai prieštaraujančias religijas, kurios toli gražu viena kitai netrukdo, bet priešingai – viena kitą papildo, pvz., nesybių aprašuose iš Žaliojo sąsiuvinio netgi deklaruojama savotiškas credo krikščionybės ir judaizmo klausimais. Religinė plotmė turtinga, retsykiais ji išties paveiki, o kartais pasirodydavo pernelyg perspausta, pvz., septynių Jutos vyrų charakteristika pagal didžiąsias nuodėmes įrašas diktofone atrodė bemaž nereikalingas – didelis poetinės beletristikos pilstymas, kur nė kiek neintrigavo. Labiausiai pateisinta atrodė Judo pasikorimas su ponio Em mirtimi – šie paraleliniai mistiniai įvykiai slepia Davinčio Kodui būdingą detektyvinę plotmę. Lietuvių literatūroje turime ir Jurgos Ivanauskaitės Raganą ir lietų, kur paraleliai bandoma apjungti dabarties tendencijas su Biblijos veikėjais, todėl toks motyvas daugiau ar mažiau traukia akį ir literatūriškai pasiteisina.

Žavi knygos aura ir atmosfera – paslaptingumas yra vienas magiškiausių elementų, kuris prikausto skaityti greitai ir skaityti be atokvėpio. O kas bus toliau? Kaip viskas baigsis? Ar Gabrieliui tik pasivaideno? Autoriui paslaptingai pavyko apeiti XIX amžiaus technologijų pasaulį ir įklampinti tarsi pelkėje paslaptingame dvare, kuriame Gabrielius bando savyje numarinti kaltę dėl brolio Arno mirties. Dvaras, ežeras, sala, valtis – nori nenori tai paslaptingos aplinkos detalės, kurios vienaip ar kitaip atsikartoja mūsų literatūroje, kad ir K. Boruos Bataragio malūne. 

Vienas įdomiausių ir paslaptingiausių personažų yra sodininkas Eliezaras, kurio tapatybė taip ir lieka neatskleista per visą romaną, bet galima numanyti, kad jis buvo vienas iš nesybių, kurie kas 77 metų sprogsta ir sukelia uraganą, kas iš tikrųjų ir įvyko romano pabaigoje, pasitraukus sodininkui iš dvaro. Slėpiningas pasaulis konstruojamas priešpriešomis – aplinka ir veikėjai gyvena tarsi XVIII amžiuje – biblioteka, nesinaudojama telefonais ir draudžiami automobiliai, nors esama televizoriaus, kurio niekas nežiūri, veikėjai kalba literatūrine kalba ir vaizduoja aristokratus bei tarnus. Gabrieliui, kuris atstovauja XIX amžiaus sąmonei tai atrodo kiek keista, bet greitai prisitaiko prie aplinkos. Amžių mąstymų konjunkcija leidžia keroti polemikai dėl tikėjimo, asmeninėms veikėjų biografijų istorijoms ir, žinoma, suvokti Gabrieliui brolio žūties paslaptį.

Romanas veržlus, spalvingas, jame gausu neužangažuotų peizažų, poetinių detalių ir poetinių minties judesių, kurie neretai pasako kur kas daugiau nei visa pastraipa. Mistika ir magiškasis laukas puikiai papildo Gabrieliaus sudėtingai suslėgtą ir kaltės užguitą dvasinį pasaulį, atveria skaitytojui fantazijų pasaulį ir šiaip leidžia pasijausti kaip tikrame kine, tik be Hario Poterio burtų lazdelės. Nepaprastai greitas ir malonus skaitymas, o geriausia yra tai, kad po knygos kažkas tikrai liko, liko kur kas daugiau nei pramoga.

P. S. Nuostabi Tyto albos parengta poligrafija ir knygos viršelis. 

Jūsų Maištinga Siela

2014 metų filmų seansų suvestinė (geriausi ir blogiausi filmai)

Sveiki, skaitytojai,

Gal kiek pavėluotai, bet vis tiek nusprendžiau apibendrinti praėjusių metų filmų peržiūras, kurių iš viso buvo 188! Ne tiek jau ir mažai, nors 2013 metai pamačiau netgi 268 filmus. Gal ir nepavyko kasdien pamatyti filmo, bet didžiuojuosi, jog jų pavyko pamatyti ne tiek jau ir mažai. Noriu glaustai sudaryti geriausių filmų sąrašą, kuris galbūt ir man pačiam ateityje pravers, o gal ir jums. Nepaisant filmų atsiliepimų ir vertinimų, kurie gali atrodyti prieštaringi šiam sąrašui, nusprendžiau jį sudaryti vadovaudamasis šių dienų asociacijomis, pozicijomis, atmintyje užsilikusiomis emocijomis, o ne objektyvumu. Juk geras filmas yra tas, kuris užsilieka atmintyje, jį prisimeni.

Taigi, neaušindamas klavišų, pradėsiu.

Labai geri filmai, kuriuos mačiau 2014 metais (raudonai paryškinti itin patikę):

9-asis rajonas

Elžbieta

Už kalvų

Džesmina

Dalaso klubas

Magdalietės

Mėlynas aksomas

Sniego traukinys

Marina Abromovič: dalyvauja menininkai

Nimfomanė 2

Isteriškas aklumas

Kas bijo Vrdžinijos Vulf?

Jaunikiui

Serafina

Darbo diena

Damos portretas

Laisvas kritimas

Šeimos albumas: Rugpjūtis

Karen Silkvud

Juodoji knyga

Istorija apie dvi seseris

Siekiant mėnulio

Glorija

Mizerė

Paslaptyje

Baimės iškyšulys

Laiškanešys skambina du kartus (1981 versija)

Dvasių namai

Frencis

Paprasta širdis

Pilkieji sodai

Normalus

Gyvenimas tik prasideda

Raštingumo sezonas

Ženklai

Tai sudėtinga

Liūtis

Liusi

Stovykla X-rei

Saldžios svajonės

Rozmari kūdikis

Aiškiaregė / Dievo dovana

Undinė

Vaikystė

Elnių medžiotojas

Džimo salė

Tušti namai

Babadukas

Žvaigždžių žemėlapiai

Mano gyvenimo žuvis

Smėlio ir rūko namai

Venera kailiuose

Visko teorija

Liokajus

Alternatyva (Tiesiog geri filmai):

Teresės nuodėmė

Purvas

12 metų vergovės

Laiko tiltas

Malena

Viktorija. Jaunoji karalienė

Ledo šalis

Ji

300: Imperijos gimimas

Nojaus laivas

Langas į kiemą

Atpildas

Ką žinojo Meisė

Viešbutis „Didysis Budapeštas“

Okulus

Piktadarės istorija

Domas Hemingvėjus

Mergina ant tilto

Ana

Titas

Aplink visatą

Gražuolė ir pabaisa

Jaunystė / Žaluma

Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos

Baubas

Išgyvena tik mylintys

Nepažįstamasis prie ežero

Muzikinė dėžutė

Stounkersto beprotnamis

Kalas amžinai

Pasibjaurėjimas

Mano ištakos

Visiškas nusivylimas:

Grįžtančioji banga

Mėbijaus juosta

Nužudyk savo mylimuosius

Šėtonas manyje

Aeon Flux

Pusseserė Betė

Šėtono belaukiant

Zombių žemė

Karalius Artūras

13 nuodėmių

Po tavo oda

Priešas

Pagauk, jei gali

Legenda apie Heraklį

Magiškasis Maikas

Jei pasilikčiau

P. S. Daug filmų dar nepaminėjau, nes jie tiesiog šiandien man neimponuoja ir yra neutralūs, bet gal ir verti dėmesio.

Jūsų Maištinga Siela