Šios dienos daina: Paloma Faith "Taste My Own Tears" [žodžiai / lyrics]

Sveiki, 

Šįkart grįžtu prie Palomos Faith ir jos kol kas paskutinio puikaus albumo „A Perfect Contradiction“, kuris pasirodė 2014 metais ir iki šiol yra laikomas sėkmingiausiu charizmatiškosios atlikėjos albumu. Vos prieš kelias dienas paskelbta informacija, kad albumas jau tapo antrąkart platininiu Britanijoje. Atlikėja lyginama su Amy Winehouse išties turi puikių dainų ir viena iš tokių – „Taste my own Tears“, primenanti retro šešto-septinto dešimtmečio muzikos stilių.

Tiesą sakant, iš šio albumo buvo paskelbti net šeši singlai, tačiau šioji daina taip ir neįtraukta – o be reikalo, nes ji kažkuo taip mane paskutiniu metu kabina, kad net džiaugiuosi ją atradęs. Kūrinys apibūdinamas kaip šiuolaikinis ritmenbliuzas, kaip ir daugelis albume esančių dainų, pasakoja apie skaudžią meilės santykių patirtį. Atlikėja neslėpė, kad albumas atliepė jos tuometinius išgyvenimus. Pasiklausykime šio kūrinio:

Žodžiai/Lyrics

"Taste My Own Tears"

What would it take for me to feel again?
I'm a dead girl walking with no shoes again
It's been a long time coming since somebody hurt me
Someone kiss me on my neck!

I was addicted to your danger, but now I fall asleep
And the angels weep
It's been a long time coming since somebody move me
Someone got a hold on me

And it's making me crazy
Cause I can't stop thinking of you
Oh, and nothing can save me
Can't help coming back
Cause I don't feel nothing 'til I taste my own tears

Why would I do this to myself again
Drag myself through the dirt when I can see the end
It's been a long time coming since somebody knew me
Someone got inside my head

My heart is aching with this loneliness
Tempted to call you to sleep in my bed
It's been a long time coming since somebody touched me
Someone got a hold on me

And it's making me crazy
Cause I can't stop thinking of you
Oh, nothing can save me
Can't help coming back
Cause I don't feel nothing 'til I taste my own tears

Baby, baby, baby, I'm a moth to a flame
When I'm evil, I can't hold myself back
This love can't be tamed, baby, baby, baby
It's making me crazy
Cause I can't stop thinking of you
Knowing nothing can save me
Can't help coming back
Cause I don't feel nothing 'til I taste my own tears

Said it's making me crazy
I can't stop thinking of you
Aw, nothing can save me
Can't help coming back
Cause I don't feel nothing
No, I don't feel nothing
Said I won't feel nothing 'til I taste my own tears.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oliveris Tvistas" / "Oliver Twist"

Sveiki,

Ekranizacijų apie Oliverį Tvistą galima priskaičiuoti sočiai – vieni geresni, kiti prastesni... Sakyčiau, lenkų kilmės režisierius Roman Polanski versija „Oliveris Tvistas“ (angl. Oliver Twist) (2005) yra daug kuo vykusi ir pranokstanti kitų kolegų versijas. Dikenso romano ekranizacija reikalauja įtikinamumo, laikmečio autentikos dvelksmo, visuminio pasaulio pajutimo, o ypač socialinio susisluoksniavimo, ką, sakyčiau, gana neteatralizuodamas ir padarė R. Polanskis, išvengdamas statiškumo, lokalizmo ir atsiribojimo nuo pasaulio vaizdinio.

Dikensas nieko iš piršto nelaužė, našlaičių padėtis XIX amžiuje buvo blogiau už šuns – apie tai jau atskira dokumentika, todėl romane ir ekranizacijoje viskas pavaizduota dar gana švelniai, nors moralinio demaskavimo nemažai. Įvykių centre – mažasis našlaitis Oliveris Tvistas, kuris tampa gatvės plėšiku, tačiau jam nuolat sekasi išvengti mirties ir didesnių nelaimių... Ar šis vaiko portretas ir asmenybė žavi? Iš esmės gal ne, tačiau R. Polanskiui pavyko, kaip ir anksčiau jo režisuotame „Pianistas“, sukurti sodrų pasaulį, kruopščiai Prahos gatves pavertęs XIX amžiaus Londonu, jis kuria elgetaujančiųjų kasdienybės pasakojimą, kur didžiausią įspūdį kelia ne tiek O. Tvisto istorija (nors iš esmės ir jo likimas), kiek kostiumo ir laikmečio rekonstrukcija.

Man patiko šis filmas: paprastas kaip dvi kapeikos, nedvelkia pigumu, dėmesys literatūros medžiagai, laikmečiui ir tas O. Tvistas kažin kaip visoje istorijoje atrodo ne kaip pagrindinis išryškintas herojus, bet kaip sergančios Anglijos diagnostinis sopulio dalis, išryškinanti laikmečio moralinį grimą socialinėje terpėje.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devintieji vartai" / "The Ninth Gate"

Sveiki,

„Devintieji vartai“ (angl. The Ninth Gate) (1999) buvo vienas iš dar nematytų Roman Polanski filmų, o dar ir mistinis trileris – mano itin mėgstamas žanras! Istorija pasakojanti apie senų knygų supirkėją ir perpardavinėtoją Dyną, kurio pagrindinį vaidmenį atliko visų numylėtinis Johnny Depp.

Iš esmės filmo siužetas turi viską, ką aš taip mėgstu mistiniuose filmuose – ilgą ir kantrų aiškinimąsi, mistinių simbolių ir velnio-šėtono tematikos, apjuostos ištisos „Da Vinčio“ kodui būdingo istorinio mitologizavimo. Herojus leidžiasi į Europą ieškoti šėtoniškų knygų, tačiau pakeliui vyksta netikėtos mirtys... R. Polankski pasakoja šią istoriją lėtai, dėmesingai, nesiblaškydamas ir pernelyg daug dėmesio neskirdamas žudynėms ir trilerio aštrinimui, tačiau laikydamasis misticizmo centro leidžia sau žaismingai nutolti nuo realybės ir visai nesvarbu, kad herojus neįtikina, kad jis nebėga iš savo „misijos“, o toliau, nekeldamas natūraliai kylančių klausimų, eina pavojun į nasrus. Tiesą sakant, J. Depp vėl atliko sau nevykusį vaidmenį – buvo nuobodus, truputį negyvas ir jo personažas stabiliai statiškas tiek fizine, tiek dvasine prasme falšyvavo, ko negalėčiau pasakyti apie Polanskio žmoną aktorę Emmanuelle Seigner, kuri buvo išties įsimenama.

Filmas išlaikė savo išbandymą ir, tiesą sakant, kažkiek man priminė to paties režisieriaus filmą „Vaiduoklis rašytojas“ (2010), kurį žiūri ir tiesiog įsijauti į herojaus aplinką, mistifikavimą ir kartu slapta randi priekabių, bet būtent tą akimirką gyveni Polanskio pasaulyje ir, rodos, to užtenka, kad filmas patiktų. „Devintieji vartai“ – neblogas mistinis trileris.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela