Sveiki,
skaitytojai,
Beskaitydamas
Olgos Tokarczuk romaną „Dienos namai, nakties namai“, kurį išvertė Vyturys
Jarutis, aptikau šitą įterptą eilėraštį, kuris yra kaip antikristo malda
kančios ištroškusiems žmonėms, pastarieji romane vadinami peilininkais. Tai tokia
savotiška kitoniška filosofija, paremta kančia. Paprastai galima sakyti, kad
tai antimalda, kuria net nesidalyčiau, jeigu beskaitant lėtai ir įsidedant į
galvą tuos žodžius nebūtų aplankęs keistas suvokimas, kad per trūkumą, negatyvą
galima šitaip aiškiai pamatyti gausos, sotumo ir klestėjimo prasmę.
Kontrastas
leidžia „sudurstyti“ dualumo – nakties ir dienos, gėrio ir blogio, nuosmukio ir
pakylėjimo – dalims ir iš esmės suvokti mūsų tam tikrus ciklus. Labiausiai man
patinkančios eilutės – „karas, nuo kurio visuomet prasideda taika / badas,
kuris duoda pradžią sotumui. Nuolat mesdamiesi Dievui dėl gausos, kartais
pamirštame atskaitos tašką tai gausai ir klestėjimui įprasminti ir ją patirti.
Labai įdomu, tad dalijuosi su Jumis šiuo atradimu, gal kam pravers.
Peilininkų
psalmė
Žemė visa bergždžioji
palaimintos tuščios įsčios
pašlovinta visa, kas negimdo
šventas irimas, trokštamas nuosmukis
žiema nuostabiai bevaisė
tušti riešutų kevalai
išdegusios laukymės su medžių stagarais
sėklos, nukritusios ant akmens
atšipę peiliai
išdžiūvusi upė
žvėris, kuris ryja kitų jauniklius
paukštis, kuris minta kito paukščio kiaušiniais
karas, nuo kurio visuomet prasideda taika
badas, kuris duoda pradžią sotumui
Šventoji senatve, mirties aušra
laike, kurs esi kūne pagautas
mirtie staigi, netikėta
mirtie, išminta lyg brydė per žolę.
daryti, bet negauti rezultatų
veikti, bet nieko nejudinti
stengtis, bet nieko nekeisti
iškeliauti, bet nieko neprieiti
kalbėti, bet neišleisti garso.
Jūsų
Maištinga Siela
