Kelionė: Italija, Isola Bella sala ir rūmai, Sirmionė ir Marijos Callas namai

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Šią vasarą teko keliauti po šiaurinę Italiją, bet kol kas nebuvau padaręs jokio įrašo apie atostogas, išskyrus apie Šveicariją, tad artėjant Naujiesiems metams norisi prisiminti ir iš naujo atgaminti savo šių metų keliones, tas šį įrašą skirsiu Italijos dviem objektams – Sirmionei ir Isola Bellos ypatingajai salai ir jų rūmams.

 

Sirmionė – mylimas operos solistės Marios Callas miestas

 

Italijos šiaurėje, prie didžiausio šalies ežero – Gardos ežero – išsišovęs nuostabus pusiasalis slepia savyje žavų Sirmionės miestelį, kuris traukia lankytojus savo turtinga istorija, unikalia geografija ir kerinčiu grožiu. Geografiškai Sirmionė yra Lombardijos regione, Brešos provincijoje, įsitaisiusi siaurame, ilgame pusiasalyje pietinėje Gardos ežero pakrantėje. Ši strateginė padėtis ir gamtos prieglobstis lėmė ilgą ir įdomią miesto raidą. Pusiasalis yra ne tik miestelio vieta, bet ir savotiška atrama, įsukanti gyvenimą aplink vandenį, kuris čia tampa neatsiejama kultūros ir poilsio dalimi. Deja, tą dieną, kai aš lankiausi mieste, buvo tiek daug turistų prie istorinių objektų, kad beveik nesugebėjau iš senamiesčio padaryti nė vienos normalios fotografijos, tačiau atokiau – parke ir prie Marijos Callos namų jau buvo ramiau.

 

Grįžtant prie regiono istorijos, Sirmionės istorija siekia giliai į praeitį. Pirmieji apgyvendinimai šioje vietoje buvo dar akmens amžiuje, ką liudija rasti Gardos pakrančių polinių gyvenviečių (vadinamųjų palafitte) liekanos, kurios vėliau pripažintos UNESCO Pasaulio paveldo objektais. Tačiau tikrąjį suklestėjimą Sirmionė pasiekė Romos imperijos laikais, tapusi mėgstama turtingų Veronos, o vėliau ir Romos elitų poilsio vieta. Nuo III a. pr. Kr. miestas tapo svarbiu punktu Via Gallica kelyje, jungiančiame Šiaurės Italiją. Po Romos žlugimo miestelis priklausė įvairioms valdžioms, įskaitant ilgesnį laiką Veronos galingai Scaligerių šeimai, kurios pėdsakai yra ryškiausi iki šių dienų. Vėliau Sirmionė patyrė Venecijos, Prancūzijos ir Austrijos dominavimą, kol 1860 m. buvo prijungta prie Italijos karalystės.

 

Vienas žinomiausių asmenų, glaudžiai siejamų su Sirmione, yra garsus Romos poetas Gajus Valerijus Katulas (lot. Gaius Valerius Catullus, 84 m. pr. Kr. – 54 m. pr. Kr.). Nors jis mirė prieš tai, kai pusiasalio gale pastatyta didžioji Romos vila, tradiciškai ji priskiriama jo šeimai, o pats pastatas pavadintas Katulo grotomis (Grotte di Catullo). Iš žymių asmenybių, kurios vėliau gyveno Sirmionėje, verta paminėti operos divą Mariją Kallas (Maria Callas), kurios vardu pavadinta viena iš miestelio vilų, atspindinti Sirmionės patrauklumą menininkams ir įžymybėms XX amžiuje. Kultūriškai, miestas iki šiol išlaikė savo tradicijas, susijusias su Gardos ežero gyvenimu: žvejyba, alyvuogių auginimu ir vynuogynais (garsėja Lugana vynu), kurios yra šios vietovės kulinarinio paveldo pagrindas.

 

Bėgant šimtmečiams, Sirmionės miestelio vaizdas keitėsi, atspindėdamas istorinius perversmus. Iš Romos kurorto miestas virto viduramžių tvirtove – gynybinės savybės visada buvo svarbios. Strateginę karinę reikšmę pusiasalis prarado tik XIX a. pabaigoje. Miestelio senamiesčio apstatymas su siauromis gatvelėmis iš esmės išlaikė viduramžių struktūrą, apsuptą pilies sienų, su pastelinių spalvų namais ir gausybe gėlių balkonėliuose. Tačiau didžiausias pokytis įvyko atradus ir išplėtojus terminius vandenis Sirmionėje (žinomi kaip Terme di Sirmione), kurie garsėja savo gydomosiomis savybėmis nuo romėnų laikų, ir miesto transformacija į populiarų turizmo centrą.

 

Šiandien Sirmionė yra vienas populiariausių ir vaizdingiausių Gardos ežero kurortų, traukiantis turistus savo nesenstančiu žavesiu, turtinga istorija ir natūraliu grožiu. Miestas siūlo puikų poilsio, kultūros ir gamtos derinį, deja, neišdrįsau tuokart maudytis, vanduo atrodė nelabai kokybiškas, o pakrantė nepatogi ir akmenuota, tačiau kiti atvykėliai iš visos Italijos drąsiai pliuškenosi į nieką nekreipdami dėmesio. Turistus vilioja galimybė pasinerti į atpalaiduojančias procedūras terminiuose SPA centruose (pavyzdžiui, Aquaria), pasivaikščioti vaizdingomis promenadomis pakrantėje, mėgautis krištolo skaidrumo ežero vandeniu Jamaica paplūdimyje ar išplaukti į kruizą aplink pusiasalį. Be to, Gardos ežeras yra puiki vieta vandens sporto entuziastams, o apylinkės puikiai tinka žygiams pėsčiomis ar dviračiais.

 

Svarbiausias Sirmionės lankytinas objektas, pasitinkantis atvykstančius į senamiestį, yra Scaligerio pilis (Castello Scaligero). Ši didinga XIII a. viduramžių tvirtovė, apjuosta vandens grioviu ir pastatyta Veronos valdovų Scaligerių šeimos, yra vienas geriausiai išlikusių Italijos viduramžių uostų. Pilies reikšmė buvo grynai gynybinė, kontroliuojant prieigą prie pusiasalio ir ežero uosto. Lipimas į pilies sienas ir sargybos bokštą atveria kvapą gniaužiančius panoraminus Gardos ežero ir miestelio vaizdus.

 

Pusiasalio gale stūkso įspūdingi Romos laikų pastato griuvėsiai, vadinami Katulo grotomis (Grotte di Catullo). Nors tai nėra urvai, kaip sufleruoja pavadinimas (originaliai pastatas vadintas „grotomis“ dėl vėliau apgriuvusių sienų), o didžiausios Romos vilos liekanos šiaurės Italijoje, datuojamos I a. pr. Kr. – I a. po Kr. Vilos reikšmė istoriškai parodo Romos elito prabangą ir Sirmionės, kaip elitinio kurorto, statusą. Vilos vietoje šiandien veikia ir archeologijos muziejus, saugantis rastoje vietovėje artefaktus, o pati vieta džiugina lankytojus ne tik istorija, bet ir panoraminiais ežero vaizdais. Be to, mieste galima aplankyti XI a. pastatytą ramybe alsuojančią Šv. Petro Mavino bažnyčią (Chiesa di San Pietro in Mavino), į kurią pavyko užsukti, garsėjančią savo romanine architektūra ir senomis freskomis, bei pasigrožėti elegantiška Švč. Marijos Didžiosios bažnyčia (Santa Maria Maggiore).

 

Pasidairykite po mano fotoreportažą iš Sirmionės.

Scaligierio pilis

Gardos ežeras - didžiausias Italijos ežeras.

Sirmionės senamiestis.

Rocca Scaligera pilies sodai (Rocca Scaligera Castle Gardens) – nors tai pilies teritorija, joje yra vešlių žaliųjų plotų ir takelių, siūlančių ramybę ir panoraminius Sirmionės bei ežero vaizdus.

Maria Callas parkas Sirmionėje yra ypatingas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jis pavadintas garsiosios graikų operos divos Marijos Kallas (Maria Callas) garbei, kuri gyveno Sirmionėje XX a. viduryje. Šis pavadinimas suteikia parkui istorinės ir kultūrinės reikšmės. Antra, parkas pasižymi labai vaizdinga vieta, esančia netoli istorinio centro, iš kurios atsiveria nuostabūs panoraminiai Gardos ežero vaizdai. Tai ramybės oazė, puikiai tinkanti atokvėpiui nuo miesto šurmulio, kur galima pasimėgauti gamta, prisėsti ant suoliuko po medžiais ir tiesiog stebėti ramią ežero panoramą, apmąstant šios vietos sąsajas su operos legenda.

Tai Marijos Callas namas. Maria Callas gyvenimas Sirmionėje yra glaudžiai susijęs su jos santuoka ir asmeninio poilsio paieškomis toliau nuo scenos šviesų. Garsi operos sopranė Maria Callas pirmą kartą į Sirmionę atvyko 1952 metais ir, kaip pranešama, pamilo šią vietą. Šis pusiasalis tapo vasaros rezidencija, kurią įsigijo jos vyras, turtingas Veronos verslininkas Giovanni Battista Meneghini.

Jų namas Sirmionėje – didinga geltona vila, esanti vaizdingoje vietoje, via Catullo gatvėje, pačioje pusiasalio širdyje. Vila, kartais vadinama Villa Meneghini-Callas, yra trijų aukštų, turėjo dvidešimt vieną kambarį 780 kvadratinių metrų plote ir buvo asmeniškai įrengta pačios Marios Callas. Ši vieta dainininkei suteikė ramybę, grožį ir atokvėpį nuo įtempto pasaulinio scenos gyvenimo. Poilsio periodu Sirmionėje ji mėgavosi tyla ir gamta.

 

Vis dėlto, vila tapo ir širdį draskančio atsisveikinimo scena. 1959 metais, po to, kai Maria Callas įsimylėjo graikų laivybos magnatą Aristotelį Onasį, ji su juo atvyko į Sirmionę, kad pasikalbėtų su Meneghini. Po ramios vakarienės įvyko audringas konfliktas, kuris pažymėjo jų tragišką išsiskyrimą. Praėjus keleriems metams po skyrybų, Meneghini vilą pardavė, ir ji buvo padalinta į atskirus privačius butus. Šiandien jos didybę galima apžiūrėti plaukiant laivu aplink pusiasalį. Sirmionės savivaldybė renovavo dalį pastato (arba šalia esantį kitą pastatą) ir pavadino jį Villa Maria Callas, kurioje kartais rengiamos galerijos ir didesni renginiai.

Isola Bella – Borromeo didikų nuostabaus grožio palikimas!

 

Apie apsilankymą Isola Bella saloje ir rūmuose pasakysiu nedaugžodžiaudamas: Paryžiaus Versalis atrodo skurdus ir palyginus su Isola Bella tuštokas, o apsilankęs Italijoje tiesiog išpūčiau akis, nes atrodo, kad patekau į nuostabiausius rūmus su kabančiais Babilono sodais, bet apie viską nuo pat pradžių...

 

Izola Bela (Isola Bella), išvertus reiškianti „Gražioji sala“, yra viena iš labiausiai įspūdingų ir lankomiausių Borromeo salų, išsibarsčiusių Maggiore ežere (Lago Maggiore) Pjemonte, Italijos šiaurėje. Ši sala yra ne tik gamtos grožio pavyzdys, bet ir baroko architektūros bei sodininkystės šedevras, iškilęs virš vandens kaip fantastinis laivas. Prieš pradedant jos apstatymą, sala buvo žinoma kaip Izola Inferiore (Žemutinė sala) ir buvo maža, uolėta žvejų gyvenvietė, apgyvendinta tik kelių namelių ir nedidelės bažnyčios. Jos kilmė yra natūrali, tačiau dabartinis vaizdas yra beveik visiškai žmogaus sukurtas, per šimtmečius pertvarkytas ir paverstas į didingą rezidenciją. Į ją patekau atplaukdamas užsakomuoju laivu, kitaip ten nenuvyksite.

 

Salos istorija yra neatsiejamai susijusi su galinga Borromeo šeima, viena iš turtingiausių ir įtakingiausių Italijos aristokratų giminių. Ši šeima įgijo salą XVI amžiuje ir, būdama Milano aristokratijos dalimi, siekė sukurti vietą, kuri atspindėtų jų turtus, įtaką ir meninius polinkius. Esminis salos transformacijos etapas prasidėjo XVII amžiuje, kai Carlo III Borromeo nusprendė pradėti ambicingą projektą – pastatyti rūmus savo žmonos Isabella d'Adda garbei. Būtent jos vardas ir suteikė salai dabartinį pavadinimą.

Salos pertvarkymas buvo milžiniškas, sunkiai įgyvendinamas projektas. Pirmiausia reikėjo išplėsti natūralią salos teritoriją, vežant didelius kiekius žemės ir akmenų, kad būtų sukurta didesnė ir stabilesnė bazė. Architektai, tokie kaip Angelo Crivelli ir vėliau Carlo Fontana, buvo pasitelkti sukurti grandiozinį ansamblį. Rūmų statyba tęsėsi visą XVII ir dalį XVIII amžiaus, reikalaujant didžiulių finansinių išteklių. Rūmai suprojektuoti baroko stiliumi, su elegantiškomis salėmis, įspūdingomis paveikslų galerijomis, kuriose gausu garsių menininkų kūrinių, ir dekoruotomis salėmis, atspindinčiomis Borromeo šeimos istoriją.

 

Bene labiausiai Izola Belos rūmai ir visų pirma sala garsėja savo Itališkuoju baroko sodu (vadinamieji Giardini all'Italiana), kuris užima didžiąją dalį salos. Sodo pagrindinis akcentas yra įspūdingas dešimties terasų, piramidės formos teatras (Teatro Massimo). Šis sodas sukurtas kaip monumentalus baroko šedevras, kuriame geometriškai tvarkingi želdynai, statulos ir fontanai harmoningai dera. Sodas yra užpildytas citrusiniais medžiais, magnolijomis, kamelijomis ir kitais egzotiniais augalais, klestinčiais dėl švelnaus ežero klimato. Sodo terasa viršuje atveria nuostabius vaizdus į Maggiore ežerą ir aplinkinius Alpių kalnus. Man pasisekė, buvo saulėta, nekaitri ir graži diena. Gerai, kad teritoriją iš esmės išvaikščiojama per 2-3 valandas, yra ką tikrai pamatyti ir grožėtis.

 

Istoriškai, Izola Bela buvo išskirtinai Borromeo šeimos vasaros rezidencija ir prabangių pokylių vieta, o prabanga, žinokite, pulsuote pulsuoja. Nuolatiniai gyventojai buvo tik dvaro tarnai, prižiūrintys rūmus ir sodus. Per šimtmečius sala priėmė ne vieną garsų svečią. Pavyzdžiui, 1797 m. čia lankėsi Napoleonas Bonapartas su savo žmona Žozefina de Boharne, kur jie apsistojo vienoje iš rūmų salių. XIX amžiuje čia viešėjo ir Anglijos karalienė Viktorija, patvirtindama salos tarptautinį prestižą ir grožį.

 

Nors rūmai yra tikras baroko stebuklas, pats statybos projektas susidūrė su sunkumais, ypač finansiniais. Dėl didelių išlaidų ir vėliau kylančių politinių bei ekonominių suiručių, rūmai niekada nebuvo visiškai baigti pagal pirminį, grandiozinį planą. Nepaisant to, Borromeo šeima tęsė ir vystė salą. Be to, šalia esanti Isola Madre (Motinos sala) buvo pertvarkyta į dar vieną nepaprasto grožio sodą, papildant Borromeo salyno grožį.

 

Šiuo metu Izola Bela tebepriklauso Borromeo šeimai. Jie ir toliau prižiūri ir tvarko šį istorinį ir meninį paveldą, užtikrindami jo išsaugojimą. Tačiau dabar sala yra atvira visuomenei – Borromeo rūmai ir Italijos sodai yra didelė regiono turistinė atrakcija. Lankytojai gali apžiūrėti prabangius interjerus, pasigrožėti meno kolekcijomis ir pasivaikščioti po fantastiškus, terasuotus sodus. Sala, kuri prasidėjo kaip uolėta žvejų sala, virto gyvu Italijos baroko istorijos muziejumi ir vienu įspūdingiausių sodininkystės pavyzdžių Europoje. Izola Bela per šimtmečius tapo didybės, prabangos ir meno simboliu, atspindinčiu Italijos aristokratijos aukso amžių. Jos unikalumas, dirbtinai sukurta bazė ir įspūdingas baroko stilius daro ją nepamirštama vieta, kur istorija ir gamta susilieja į nepakartojamą ežero kraštovaizdį.

 

Siūlau pasigrožėti vaizdais iš mano asmeninio fotoreportažo.

Maištinga Siela

Zimbabvė: sostinė Hararė – neatsrastas kultūrinis Afrikos miestas

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Ką Jūs žinote apie Zimbabvės sostinę Hararę? Tikriausiai daugelis absoliučiai nieko. Siūlau šiandien susipažinti su Harare, Zimbabvės sostine ir nustebsite, kokia ji įdomi.

 

Hararė: Zimbabvės Širdis ir iššūkių miestas

 

Hararė (angl. Harare), anksčiau žinoma kaip Solsberis (angl. Salisbury) kolonijiniais laikais, yra Zimbabvės sostinė ir didžiausias miestas, turintis maždaug 1,5–2 milijonus gyventojų pačiame mieste, o aglomeracijoje – gerokai daugiau. Tai yra ne tik politinis ir administracinis šalies centras, bet ir esminis ekonominės bei kultūrinės veiklos mazgas. Miestas įsikūręs šiaurės rytinėje Zimbabvės dalyje, aukštoje plynaukštėje, vadinamoje Vidurio Lente, maždaug 1483 metrų aukštyje virš jūros lygio. Ši geografinė padėtis suteikia Hararei subtropinį kalnų klimatą, kuris yra šiltas, bet sausas, su ryškiais lietaus sezonais nuo lapkričio iki kovo mėnesio ir švelniomis, sausomis žiemomis.

 

Hararės ekonomika istoriškai buvo Zimbabvės variklis, sutelkiantis tabako, kukurūzų, citrusinių vaisių ir medvilnės prekybą, taip pat pramonės ir finansų sektorius. Tačiau nuo XXI a. pradžios miestas patiria didelių ekonominių iššūkių, atspindinčių nestabilią šalies ekonomiką. Nors sostinėje veikia Zimbabvės vertybinių popierių birža ir didelės tarptautinės korporacijos, didelė dalis ekonomikos persikėlė į neformalųjį sektorių. Dėl aukštos infliacijos ir valiutos nestabilumo daugelis gyventojų verčiasi smulkiąja prekyba ir verslu. Nepaisant to, Hararė išlieka pagrindinis šalies finansinių ir komercinių paslaugų centras.

 

Miesto kultūra yra gyva ir dinamiška, atspindinti šonų (Shona) tautybės dominuojančią įtaką, kartu su kitomis etninėmis grupėmis. Hararėje veikia Zimbabvės universitetas, nacionalinis muziejus, ir keletas meno galerijų, tokių kaip Nacionalinė galerija, kurioje eksponuojami šonų akmens skulptorių darbai, garsūs visame pasaulyje. Kultūrinis gyvenimas taip pat pasižymi stipria muzikos scena – Hararė yra tradicinės Zimbabvės „chimurenga“ (išsivadavimo) ir populiariosios „jit“ muzikos centras, o koncertai ir gyvos muzikos pasirodymai vyksta dažnai.

 

Turistams Hararė siūlo įdomių lankytinų vietų, kurios liudija šalies istoriją ir kultūrą. Viena iš populiariausių vietų yra Hararės sodai (Harare Gardens), didelis parkas, esantis miesto centre. Kitos įdomios vietos apima Domboshawa uolų piešinius (esančius už miesto ribų), siūlančius įžvalgų apie senovinę gyventojų kultūrą, bei Roko ežerą (Lake Chivero), esantį netoli Hararės ir populiarų dėl laukinės gamtos ir rekreacijos galimybių. Tačiau bendras turizmo srautas yra mažesnis nei anksčiau, daugiausia dėl ekonominio nestabilumo.

 

Nusikalstamumo lygis Hararėje yra svarbus aspektas, į kurį turistai ir gyventojai turi atkreipti dėmesį. Kaip ir daugelyje Afrikos didmiesčių, nusikalstamumas, ypač smulkūs nusikaltimai (kišenvagystės, pinigų išviliojimas), yra paplitęs, ypač perpildytose vietovėse, turguose ir viešajame transporte. Sunkūs smurtiniai nusikaltimai nėra tokie dažni, bet juos, kaip ir visur kitur, rekomenduojama saugotis, ypač tamsiu paros metu. Būtinas atsargumas ir nepatarimas demonstruoti prabangos daiktus viešumoje.

 

Kalbant apie maistą, Hararė siūlo tradicinius Zimbabvės patiekalus. Pagrindinis maisto produktas yra sadza – tiršta kukurūzų košė, valgoma su mėsos (dažniausiai jautienos ar vištienos) ar daržovių troškiniais. Populiarus patiekalas yra nyama (mėsa) ir muriwo (lapinės daržovės, virtos su riešutų sviestu). Be tradicinės virtuvės, mieste yra ir keletas tarptautinių restoranų, aptarnaujančių aukštesnę klasę ir diplomatinius atstovus. Gatvės maistas, siūlantis keptą kukurūzą ar mėsos iešmelius, taip pat yra svarbi Hararės kulinarinės kultūros dalis.

 

Klimatas, kaip minėta, yra palankus gyventi – šiluma, bet sausa. Vidutinė dienos temperatūra svyruoja nuo 18 °C žiemą (birželį–rugpjūtį) iki maždaug 25 °C vasarą (spalį–kovą). Dėl didelio aukščio naktys gali būti gana vėsios ištisus metus. Geriausias laikas aplankyti Hararę yra sausasis sezonas (balandis–spalis), kai oras yra sausesnis ir saulėtesnis, o lietaus sezonu gatvės gali tapti sunkiau praeinamos.

 

Nepaisant ekonominių sunkumų ir infrastruktūros problemų (ypač elektros energijos ir vandens tiekimo srityse), Hararė išlieka gyvas ir atsparus Afrikos miestas. Vietos gyventojai garsėja savo šiluma, svetingumu ir kūrybiškumu, kurie pasireiškia turguose, meno scenoje ir kasdieniame gyvenime. Būtent žmonių gebėjimas prisitaikyti ir išlaikyti optimizmą sunkiomis sąlygomis yra viena iš labiausiai žavinčių Hararės savybių.

Zimbabvės ir Hararės iki kolonijinės istorijos

Zimbabvės teritorija, kurioje dabar yra Hararė, turi gilias istorines šaknis, siekiančias pirmuosius žmonių įsikūrimus akmens amžiuje. Tačiau labiausiai regionas suklestėjo viduramžiais, ypač po geležies amžiaus migracijų, atvedusių į šias žemes šonų kalbomis kalbančias tautas. Šios tautos, būdamos puikios metalo apdirbimo ir žemdirbystės specialistės, sukūrė sudėtingas ir hierarchines visuomenes. Svarbiausias ankstyvasis šio regiono kultūrinis ir politinis centras buvo Didžioji Zimbabvė (angl. Great Zimbabwe), kurio didžiausias suklestėjimas fiksuojamas XIII–XV a. Tai buvo didinga akmeninė karalystė, įsikūrusi maždaug 300 km į pietus nuo dabartinės Hararės, kontroliavusi Pietų Afrikos prekybos tinklus, ypač aukso ir dramblio kaulo mainus su pakrantės prekybininkais.

 

Vėliau Didžiosios Zimbabvės galybei nuslūgus dėl išteklių išsekimo ar politinių perversmų, valdžią į šiaurę perėmė kitos šonų imperijos. Svarbiausia iš jų buvo Mutapos karalystė (arba Munhumutapa), įkurta apie XV a.. Ši imperija, įsikūrusi maždaug dabartinės Hararės regiono ir šiaurinės Zimbabvės teritorijoje, tapo pagrindine aukso prekybos partnere su arabų ir vėliau portugalų prekeiviais Indijos vandenyne. Mutapa pasižymėjo centralizuotu valdymu ir sėkmingai atlaikė ankstyvuosius portugalų bandymus įsiskverbti ir perimti kontrolę, išsaugodama savo suverenitetą didžiąją XVI ir XVII a. dalį.

 

Hararės miesto apylinkės, prieš tapdamos kolonijiniu Solsberiu, buvo žinomos kaip svarbi šonų vadų rezidencijos vieta. Konkreti vieta, kurioje įsikūrė modernioji Hararė, buvo vado Hararos (tikrasis vardas – Neharawa) sodyba. Šis vadas priklausė Zezuru (šonų subgrupei) klanui. Dėl strateginės padėties aukštumoje ir derlingoje žemėje, teritorija buvo patraukli įsikūrimui ir prekybai. Tačiau prieš pat europiečių atėjimą, regioną apėmė Ndebele karalystės (įsikūrusios dabartinio Bulavajo regione) plėtra ir įtaka, sukeldama įtampą su vietiniais šonais.

 

XIX a. pabaigoje, prieš pat kolonizaciją, regione dar dominavo Rozvi imperija (arba Rozwi Mambo), kuri tam tikru laiku perėmė aukso prekybos kontrolę. Tačiau šių karalysčių galia pamažu silpnėjo dėl vidinių konfliktų, ir jas silpnino vis didėjantis europiečių spaudimas, ypač Sesilio Roudso (Cecil Rhodes) Britanijos Pietų Afrikos Kompanijos (BSAC) interesai. 1890 m. Roudso „Pionierių kolona“ atvyko į vietą, kurią britai pavadino Solsberiu (Hararės pirmtakas), pastatė ten fortą ir paskelbė teritoriją priklausančią Britų Imperijai, taip užbaigdami tūkstantmečius trukusią vietinių Afrikos imperijų erą.

 

Taigi, Hararė ir visa Zimbabvės plynaukštė yra vieta, menanti galingas ir centralizuotas Afrikos imperijas – nuo Didžiosios Zimbabvės iki Mutapos ir Rozvi. Šios valstybės nebuvo izoliuotos – jos aktyviai dalyvavo pasaulinėje prekyboje ir sukūrė sudėtingus politinius mechanizmus, kurie ilgą laiką atlaikė užsienio įtaką, kol XIX a. pabaigoje neatėjo kolonizatoriai.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 159: viskas yra jūra ir tu esi jūra

 

Sveiki,

 

Viskas yra jūra.

Ir lašas yra jūra.

Ir jūra susideda iš lašų.

Ir tu esi lašas jūroje.

Ir jūra yra laše.

 

Atskirties iliuzija išnyksta,

Formos nebetenka prasmės

Ir kiekvienas jūros lašas

Įsiliedamas į visumą tampa jūra.

 

Ir kiekviena jūra išnykdama

Tampa paskutiniu lašu.

 

Maištinga Siela

Pisarz David Mitchell: Życie, Biografia, Książki i Twórczość

 

Dzień dobry,

 

Jąkanie, które zapoczątkowało literacki geniusz: Wczesne lata życia Davida Mitchella

 

David Mitchell, niewątpliwie jeden z najbardziej uznanych współczesnych powieściopisarzy brytyjskich, urodził się 12 stycznia 1969 roku w Southport, w hrabstwie Lancashire w Anglii. Większość swoich lat formatywnych spędził jednak w spokojniejszym, bardziej idyllicznym otoczeniu miasteczka Malvern, w Worcestershire. Niewiele wiadomo o jego rodzinie, poza tym, że wychował się w solidnej rodzinie z klasy średniej, której rodzice wykonywali dość konwencjonalne zawody. Co najważniejsze, jako dziecko Mitchell rozwinął wyraźne jąkanie – wadę wymowy, która, jak sam autor później przyznał, głęboko wpłynęła na jego socjalizację i poczucie własnej wartości. To sprawiło, że stał się głęboko niepewnym siebie dzieckiem, co ostatecznie zmusiło go do wycofania się w swój własny, barwny świat wewnętrzny.

 

To wycofanie, w połączeniu z wyraźnym brakiem zaufania do własnego mówionego słowa, napędzało wczesne i intensywne zainteresowanie Mitchella książkami i pisaniem. Słowo pisane szybko stało się jego głównym narzędziem ekspresji – bezpieczną przestrzenią, w której czuł się wyzwolony i mógł kontrolować język, który zawodził go podczas mówienia. Czytanie – zwłaszcza science fiction, filozofia i narracje o złożonej strukturze – stało się jego największą pasją. Po ukończeniu Malvern College, Mitchell kontynuował ścieżkę akademicką, zdobywając licencjat z Literatury Angielskiej na University of Kent w Canterbury. Następnie ukończył studia magisterskie z Literatury Porównawczej na University of East Anglia (UEA), gdzie skorzystał z cennego doświadczenia i inspiracji dostarczonej przez jego renomowaną kadrę.

 

Po studiach Mitchell nie od razu zajął się pisaniem powieści. Wczesna faza jego kariery związana była z życiem za granicą i nauczaniem języka angielskiego. W 1994 roku, w wieku 25 lat, przeniósł się do Hiroszimy w Japonii, gdzie podjął pracę jako nauczyciel angielskiego. Ta dekada spędzona w Japonii okazała się absolutnie kluczowa dla jego rozwoju zawodowego i osobistego. To właśnie tam, odcięty od rodzimej kultury i zanurzony w nowym środowisku językowym i społecznym, poważnie rozpoczął pracę nad swoim debiutanckim romansem. Szok kulturowy, wyzwania związane z nauką japońskiego oraz zetknięcie się z zupełnie innym światopoglądem, wyraźnie odzwierciedlają się w rozmachu i złożoności jego późniejszych dzieł literackich.

 

Zatem życie Mitchella, prowadzące do publikacji jego debiutanckiej powieści „Widmopis” (tyt. oryg. Ghostwritten, 1999), było ciągłym, choć nieoczekiwanym, przygotowaniem: od wymuszonego jąkaniem wycofania, które stało się doświadczeniem traumatycznym, lecz głęboko motywującym, prowadzącym go do przekształcenia słowa pisanego w podstawowy środek wyrazu, po studia akademickie i, wreszcie, dekadę produktywnej izolacji i inspiracji w Japonii. Te wczesne lata nie tylko ukształtowały jego intelekt, ale także zapewniły mu unikalne doświadczenia niezbędne do tworzenia historii o szerokiej geografii, zmieniających się strefach czasowych i głębokich spostrzeżeniach filozoficznych. To właśnie życie w Hiroszimie umożliwiło mu wykucie skomplikowanego, globalnego i transkulturowego stylu narracyjnego, który stał się jego znakiem rozpoznawczym.

 

Wzlot Davida Mitchella: Nominacje do Nagrody Bookera i Życie Rodzinne

 

Kariera Davida Mitchella rozpoczęła się od niezwykłego sukcesu; jego debiutancki romans, „Widmopis” (1999), został opublikowany, gdy jeszcze mieszkał w Japonii. Ta książka, która płynnie splatała dziewięć odrębnych, lecz zazębiających się narracji, obejmujących szerokie spektrum geograficzne i kulturowe od Okinawy po Nowy Jork, natychmiast spotkała się z uznaniem krytyków. Zdobyła nagrodę John Llewellyn Rhys Prize dla najlepszego brytyjskiego lub Wspólnoty Narodów autora poniżej 35 roku życia i znalazła się na krótkiej liście Guardian First Book Award. To wczesne uznanie natychmiast ugruntowało reputację Mitchella jako niezwykle ambitnego i innowacyjnego gawędziarza, biegłego w łączeniu pozornie niepowiązanych tematów i postaci w jedną wielką, spójną całość.

 

Po udanym debiucie Mitchell porzucił nauczanie i w pełni poświęcił się pisaniu. Jego kolejne powieści tylko umocniły tę reputację. „Wszystkie te zjawy” (tyt. oryg. Number9Dream, 2001) znalazły się na długiej liście Nagrody Bookera. Jednak największy przełom nastąpił wraz z „Atlasem chmur” (tyt. oryg. Cloud Atlas, 2004), powieścią, która nie tylko przyniosła Mitchelowi pierwszą nominację do krótkiej listy Nagrody Bookera, ale także stała się kulturowym fenomenem, później z sukcesem zaadaptowanym na duży ekran. To monumentalne dzieło, które przedstawia sześć odrębnych, ale lustrzanie skonstruowanych narracji rozciągających się na przestrzeni wielu stuleci, ostatecznie potwierdziło jego status jako mistrza „hyper-powieści” (hyper-novel). Następnie ukazała się „Czarna Gęś, Zielone Łabędzie” (tyt. oryg. Black Swan Green, 2006), powieść w połowie autobiograficzna, która poruszająco bada doświadczenie jąkania.

 

Jeśli chodzi o życie osobiste, David Mitchell spędził większość swojej profesjonalnej kariery pisarskiej w Irlandii. Powrócił tam po dekadzie spędzonej w Japonii i obecnie mieszka z rodziną w hrabstwie Cork. Jest żonaty z Keiko Yoshidą, nauczycielką języka japońskiego, i mają dwoje dzieci, syna i córkę. Życie rodzinne znacząco wpłynęło na jego twórczość. U jego syna zdiagnozowano autyzm, a to osobiste wyzwanie zainspirowało go do przetłumaczenia i adaptacji książki non-fiction „Dlaczego podskakuję” (tyt. oryg. The Reason I Jump, 2013). Była to wspólna adaptacja książki napisanej przez autystycznego japońskiego chłopca, Naokiego Higashidę, którą Mitchell wraz z żoną podjęli się przetłumaczyć, aby pomóc innym rodzicom zrozumieć świat autyzmu.

 

Jąkanie, które dręczyło Mitchella przez całe dzieciństwo i młodość, pozostaje integralną częścią jego tożsamości, choć z biegiem lat udało mu się je lepiej kontrolować. Jest aktywnym orędownikiem społeczności osób jąkających się i nadal się jąka, choć publicznie, stosując specjalne techniki, potrafi mówić stosunkowo płynnie. Mitchell często podkreśla, że to właśnie jego wada wymowy uczyniła go pisarzem, zmuszając go do docenienia słowa pisanego jako bezpiecznego i niezawodnego środka wyrazu. Jego niemożność swobodnego mówienia skłoniła go do stworzenia niezwykle bogatego i zróżnicowanego chóru głosów, który można znaleźć w jego powieściach.

 

Omawiając swoją filozofię twórczą, Mitchell podkreśla, że jego rytuały pisarskie są bardzo zdyscyplinowane. Stara się pisać około 1000 słów dziennie i przestrzega ścisłego harmonogramu pracy. Często pisze ręcznie, zanim przeniesie tekst do komputera, twierdząc, że fizyczny akt pisania pomaga mu lepiej połączyć się z rytmem języka. W swoich pracach Mitchell jest znany z eksplorowania tematów metempsychozy i reinkarnacji, których używa do łączenia oddzielnych narracji w różnych czasach i miejscach, konstruując całe uniwersum narracyjne, które fani pieszczotliwie nazywają „Mitchellverse”.

 

Późniejsze powieści Mitchella, takie jak „Tysiąc jesieni Jacoba de Zoeta” (tyt. oryg. The Thousand Autumns of Jacob de Zoet, 2010), powieść historyczna osadzona w osiemnastowiecznej Japonii, oraz „Czasomierze z kości” (tyt. oryg. The Bone Clocks, 2014), kolejne dzieło nominowane do Nagrody Bookera, łączące elementy fantasy ze współczesną historią, jedynie wzmocniły jego mistrzowską zdolność do łączenia gatunków i kultur. Jego styl charakteryzuje się zadziwiającą różnorodnością języka i głosów, nadając każdemu fragmentowi jego książek unikalne brzmienie. Jego najnowsza powieść, „Utopia Avenue” (2020), jest hołdem dla muzyki rockowej, opowiadającym historię fikcyjnego brytyjskiego zespołu z lat 60. XX wieku.

 

Zapytany o to, czym jest dla niego pisanie, Mitchell słynnie powiedział, że jest to „sposób na uniknięcie szaleństwa”. Utrzymuje, że proces twórczy pomaga mu zachować równowagę, traktując pisanie nie tylko jako karierę, ale jako niezbędny środek do przetwarzania chaosu i lęków życia, które towarzyszą mu od dzieciństwa. Jest jednym z niewielu współczesnych autorów, którym z powodzeniem udało się połączyć literaturę wysoką z fikcją gatunkową, demonstrując, że to, co wydaje się fragmentaryczne i odrębne, jest w rzeczywistości głęboko połączone.

 

Maištinga Siela