Pastaruoju metu kitokiems reikalams skaitau dar
sovietmečių išleistą Antano A. Jonyno eilėraščius. Koks grožis! Subtilios
laikmečio užuominos ir jautrumas.
Maištinga Siela
Antanas A Jonynas, eilėraštis "Baltų alyvų tylumoj"
Nepamenu nė vieno gero ir įsimintino filmo apie
vilkolakius. Apie vampyrus taip, o apie vilkolakius ne, nors jie irgi kino
industrijoje populiarūs ir galgi net visai gerų buvo, bet esmė, kad nepamenu. Nesitikiu,
kad artimiausiu metu, nuslūgus visokios „Saulėlydžių“ sagoms ir pan., atsiras
kas nors originalaus ir netikėto, gal dėl to su tokiu savitu skepticizmu
peržiūrėjau režisieriaus, scenaristo ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Jim
Cummings filmą „Snou Holou vilkolakis“ (angl. The Wolf of Snow
Hollow) (2024). Kai kino projektą vienas žmogus pastato nuo scenarijaus
iki paskutinio kadro, atrodo, darbas turėtų būti ypatingas, tačiau taip, deja,
ir vėl taip nenutiko.
Istorija pasakoja apie žiemišką miestelį, kuriame
prasideda keistos ir žiaurios mirtys, susijusios su sudraskymais. Iš pradžių
šerifas ir vietos policija mano, kad tai koks nors laukinis žvėris, nes
vilkolakiai, kaip žinia, neegzistuoja, tačiau netrukus vilkolakį kažkas pamato,
galiausiai ir pats šerifas medžiokliniu šautuvu bando jį nugalabyti, bet, kaip
supratote, nesėkmingai. Šalia trilerio kriminalinės linijos pasakojama ir
pagrindinio šerifo Džono Maršalo gyvenimo istorija. Jis neurotikas, cholerikas
ir absoliučiai darbe gali pratrūkti lygioje vietoje ir visus aprėkti, kai ką
apkulti ir visi, atrodo, susitaikę su jo tokiu nenormaliu elgesiu, nes jis
šefas, jis šerifas. Kaip vėliau paaiškėja, Džonas turi priklausomybių ir jų
padariniai nulemia jo nestabilią psichiką, tačiau jam tai nesutrukdo
išsiaiškinti santykius su dukra ir atskleisti vilkolakio paslaptį...
Filmas išties keistas. Tikrai. Jeigu ir jausti visame
filme vieno autoriaus autentiškumą, tai jį tikrai pajusite, nes filmo tonas ir
koloritas balansuoja tarp juodosios komedijos iki siaubo trilerio. Jeigu panašaus
žanro komedijose ir serialuose šis žanras būna daugmaž aiškus ir sustyguotas
pagal kanonus, šiame filme, atrodo, viskas nesaugu, atrodo, kad filmas tuoj
patirs nesėkmę, nes žanrinis kinas „šlitinėja“ tarp žanrų. Iš kojų verčia ne
vilkolakio žmogžudystės, bet Džono neurotiškas charakteris ir aplinkinių
reakcija. Nors vėliau viskas paaiškinama ir suvokiama, tačiau visumoje tam
tikrų logikos dėmenų trūksta. Pavyzdžiui, Džekas mato žiemos metu iš automobilio
pusnuogę ir nubrozdintą savo dukrą, kuri ką tik mylėjosi su neaiškiu tipeliu ir
vos nebuvo perplėšta pabaisos, užuot ja pasirūpinęs, jis ją aprėkia ir siunčia
namo nė nepaklausęs, kaip ji, nes svarbiau yra ne auka, o vilkolakis. Pamaniau,
kad labai taiklu ir lietuviška, jog normaliai sustyguotam filme mes pamatytume
melą ir tėvukas pasirūpintų dukrele, galų gale gultųsi kryžiumi ir aukotųsi, o
nebandytų iš inercijos gaudyti užpuoliką. Šita scena, atrodo, nemeluoja, bet
kartu ir trikdo, nes mes žanriniam kine nepratę prie tiesos, kuri jau atrodo
kaip absurdas. Esu matęs, kaip geriau lietuvis agresoriui akis pirmiausia
iškabins, nei susės išsiaiškinti kas, kaip ir kodėl ir ar aukai reikia
pagalbos...
Visumoje filmas, nors ir turi savito kolorito, visgi
istorija nuobodi. Chroniška režisūra, iškarpyti laikmečio nesinchroniniai
kadrai jaukia Džeko gyvenimą ir jį iliustruoja, tačiau viskas pernelyg paprasta
ir daugiau ar mažiau matyta. Nėra įdomios trilerio detektyvinės istorijos,
trūko kaip žanriniam kinui įtampos, kurios labiausiai ir norėjosi. Manau, tai
nutiko dėl žanrų sumaišties, vietomis scenos projektuojamos atsainiai, dar
truputį paryškinus žanro niuansus ir būtų kaip parodijų filme „Pats baisiausias
filmas“ – 2000-ųjų kultiniai prasti siaubo filmų klišių parodijavimai. Vietomis
esama ir šio braižo. Labai nuvylė pabaiga. Padurtas Džekas nukrenta kaip
nugalėtojas, tačiau „Gladiatorius“ neįvyksta, žiūrovai atseit netikėtai „apdurninami“,
bet Džekas jau kitame kadre sveikutėlis lydi dukrą į gyvenimą ir palieka
koledže. Per gerai, kad būtų netikėta.
Jau daug internete tikriausiai prisiskaitėte apie Tim
Burton po daugybės metų sukurtą „Vabalų sultys 2“ tęsinį. Įdomu tai, kad
Lietuvos kino teatruose jis pristatomas anglišku pavadinimu „Beetlejuice
Beetlejuice“ (2024). Tiesą sakant, miglotai ką nors prisimenu iš 1988 metų
pirmosios dalies, praktiškai tik jaunutės aktorės Winonos Ryder amplua,
papilkėjusią ir niurzgą paauglę mokinukę, todėl net negaliu palyginti šių filmo
dalių, tačiau žinau, ką šis filmas reiškia užaugusiems iš vaikystės, kai
televizijos sproginėdavo anonsuodamos panašaus turinio produkciją, ypač Helovino
metu.
Istorija pasakojama prabėgus daug metų nuo pirmosios
dalies. Lidija, pagrindinė veikėja, kurią vėl vaidina Winona Ryder, yra žinoma
mediumė, kuri veda populiarią TV laidą apie paranormalius reiškinius. Galiausiai
praeitis ją paveja ir iš pomirtinio pasaulio grįžta ponas Beetlejuice (aktorius
Michael Keaton), kuris nori vesti Lidiją dėl to, kad prisikėlė jo sukapotoji
pirmoji žmona, kurią vaidina Monica Belluci. Galiausiai Lidija turi paauglę
dukrą, kuri naiviai netikinti vaiduokliais pati yra įtraukta į kito pasaulio dimensiją,
todėl Lidijai tenka sudaryti santuokos sutartį su pabaisa Beetlejuice... Visa
kita gan nuspėjama, nes veikėjai turi išeiti užduočių labirintą, „pamatuoti“
savo šeiminius santykius, iš naujo įvertinti motinos ir dukters ryšį ir
galiausiai pabaigoje apsikabinti. Visa tai rasite ir šioje dalyje.
Filmas, nors margas, skirtas masėms, lengvas, bet man
jis nelabai patiko. Tiesą sakant, Tim Burton lieka ištikimas savo pirminio
projekto dvasiai ir režisuoja pagal visas tas pačias taisykles ir nieko naujo
neeksperimentuoja. Kiek nuobodokas pasirodė scenarijaus braižas, aiškus nuo A
iki Z, primityviai bandoma moralizuoti, o veikėjai karikatūriškai tipizuoti. Bet
netgi visas filmas yra karikatūrinis, primena maketą makete ir nieko
natūralaus. Juodasis humoras, kuris turėjo kilstelėti kartelę, pernelyg
tiesmukas, žaidžia įsisenėjusiomis klišėmis, pvz., kito šeimos nario gelbėjimo
misija, motinystės instinktu ir paauglės užsispyrimu neigti motiną, kuri nori
tik gera. Toks tiesmukas santykių žemėlapis labai neskanus ir lėkštas.
Visgi Tim Burton žino, kad turi sukurti karikatūrinį
filmą ir jis tą daro pagal 1990-ųjų manierą, panašiai kaip „Fokus pokus“
ekranizacija po 30 metų – žiūri, ir nesitiki, kad nieko naujo ir įdomaus
nebeišspaudžia, todėl labai abejoju, kad šie filmų tęsiniai, kurie grąžina mums
aktorius ir primena pastangas susigrąžinti praeitį praleistą kadaise prie TV
(nes nieko kito nerodė), taps kultiniais filmais, jie tiesiog užpildys
triukšmingą eterį ir galiausiai nugrims. Filmo juokeliai primityvoki, sukurtas „Vabalų
sulčių“ pasaulis toks iš esmės juk ir buvo, tie tyčia pabrėžtinai netikroviški
ir animuoti intarpai bei siaubo efektų parodijos, pvz., smėlio gyvatė, kuri
veikiau primena kojine aptrauktą ranką, irgi juk palikta tyčia išlaikyti balansą
tarp komedijos ir siaubo, todėl pagrindinis siaubūnas Beetlejuice primena dar
vieną karikatūrinį veikėją – žaliaveidį Kaukę bei infantiliai dekoruotus, bet
šiaip labai pasaulyje vertinamus Weso Andersono kino projektus.
