Legendinės MTV eros pabaiga: kodėl 2026-aisiais nebeliko MTV muzikinių kananalų?

 

Sveiki,

 

Daugelį tik po Naujųjų metų pasiekė žinia, jog visame beveik pasaulyje nebeliko legendinio MTV kanalų pasiūlos, kanalų, prie kurių per 44 gyvavimo metus užaugo kelios kartos ir pirmieji vaizdo klipai buvo kadaise pamatyti per šį kanalą, o ne per YouTube, kuris anuomet dar, tiesą sakant, nė neegzistavo. Įrašas apie tai, kas nutiko.

 

Daugelį dešimtmečių MTV buvo ne tik televizijos kanalas, bet ir globalus kultūros fenomenas, formavęs jaunimo madą, kalbą ir muzikinį skonį. Tačiau 2026-ųjų pradžioje pasitikta realybė žymi galutinį šio prekės ženklo virsmą. Nors pagrindinis MTV kanalas techniškai vis dar egzistuoja, jis jau seniai nebeatlieka savo pirminės misijos. Po masinio teminių kanalų, tokių kaip „MTV 80s“, „MTV Hits“ ar „MTV Live“, uždarymo 2025-ųjų pabaigoje, tapo akivaizdu, kad linijinė muzikinė televizija, kokią pažinojome, oficialiai tapo praeitimi. Šis pokytis nebuvo atsitiktinis, o greičiau ilgo proceso rezultatas, kurį padiktavo pasikeitę vartotojų įpročiai bei negailestinga verslo logika.

 

Pagrindinė priežastis, kodėl muzikiniai vaizdo klipai pasitraukė iš eterio, yra technologinė transformacija. Platformos, tokios kaip „YouTube“ ir „Spotify“, suteikė vartotojams galimybę patiems kuruoti savo grojaraščius ir žiūrėti mėgstamus klipus bet kuriuo metu, todėl pasyvus sėdėjimas prie ekrano laukiant konkrečios dainos tapo archajišku užsiėmimu. Be to, socialinių tinklų, ypač „TikTok“, iškilimas leido atlikėjams tiesiogiai pasiekti auditoriją, apeinant tradicinius medijos gigantus. Tai lėmė drastišką reklamos pajamų mažėjimą muzikinėse programose, priversdamas transliuotojus rinktis pigesnį ir didesnį žiūrimumą generuojantį turinį – realybės šou bei kitas pramogines laidas.

 

Galutinį tašką šioje istorijoje padėjo didieji korporaciniai pokyčiai. „Paramount Global“ susijungimas su „Skydance Media“ ir vėlesnis griežtas kaštų optimizavimas lėmė, kad mažiau pelningi dukteriniai kanalai buvo tiesiog išjungti. Šiandien išlikęs pagrindinis MTV kanalas labiau primena gyvenimo būdo ir pramogų platformą, kurioje muzika skamba tik kaip fonas populiariems realybės projektams. Nors melomanams tai reiškia epochos pabaigą, rinkos ekspertai tai vertina kaip natūralią evoliuciją, perkeliant turinį ten, kur šiandien buriasi auditorija – į internetines transliavimo platformas ir skaitmeninę erdvę.

 

MTV era oficialiai prasidėjo 1981 m. rugpjūčio 1-osios naktį, kai eteryje nuskambėjo istoriniai žodžiai: „Ponios ir ponai, rokenrolas“. Transliacija startavo su kultiniu NASA erdvėlaivio pakilimo vaizdu, o pirmuoju parodytu kūriniu simboliškai tapo grupės „The Buggles“ daina „Video Killed the Radio Star“. Šis pasirinkimas tapo pranašiškas – televizija iš tiesų pakeitė radiją, o vėliau pati užkariavo pasaulį, plėsdamasi į regioninius tinklus visuose žemynuose. Baltijos šalyse MTV banga piką pasiekė 2006 m., kai buvo įkurtas ambicingas „MTV Networks Baltic“ projektas su atskiru kanalu Lietuvai. Tuo metu tai buvo prestižo ir vakarietiškos kultūros simbolis, o lietuvių atlikėjai gavo unikalią progą patekti į tarptautinę rotaciją. Visgi vietinė versija dėl ekonominių sunkumų gyvavo neilgai ir buvo uždaryta 2009 m., o estafetę perėmė tarptautinis „MTV Europe“. Galiausiai, 2025-ųjų pabaigoje užsidarant paskutiniams muzikiniams MTV kanalams, ratas simboliškai užsidarė: daugelis jų savo atsisveikinimui vėl pasirinko tą pačią „The Buggles“ dainą, taip pažymėdami televizijos eros pabaigą interneto ir algoritmų naudai.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Pink Floyd – Comfortably Numb [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki!

 

Vis pasiklausau šio legendinės muzikos grupės Pink Floyd kūrinio „Comfortably Nub“, kuris laikas sukosi mano sąraše 2025 metų kelionėse, tad nusprendžiau, kad geriausia metus užbaigti su šiuo kūriniu, bet apie viską nuo pradžių...

 

Pink Floyd – viena įtakingiausių visų laikų britų roko grupių, susikūrusi 1965 metais Londone ir, nors su pertraukomis bei narių kaitomis, aktyviai gyvavusi iki 1994-ųjų (su trumpu sugrįžimu 2005 m. ir paskutiniu albumu 2014 m.). Grupė išgarsėjo savo unikaliu psichodelinio ir progresyviojo roko skambesiu, pasižyminčiu filosofiniais tekstais, sudėtingomis garso tekstūromis bei grandioziniais, vizualiai pribloškiančiais koncertiniais pasirodymais. „Pink Floyd“ padarė milžinišką įtaką muzikos industrijai, išpopuliarindami konceptualius albumus ir eksperimentinius garso efektus, kurie pakeitė standartinio roko suvokimą ir tapo įkvėpimu ištisoms kartoms muzikantų bei prodiuserių.

 

Vienas ryškiausių grupės kūrinių „Comfortably Numb“ buvo išleistas 1979 metais kaip dvigubo konceptualaus albumo „The Wall“ dalis. Šiame albume pasakojama apie roko žvaigždę vardu Pinkas, kuris dėl gyvenimo traumų ir izoliacijos aplink save pasistato metaforišką sieną. Pati daina pasakoja apie akimirką, kai pagrindinis herojus, būdamas visiškai apatiškas ir atsiribojęs nuo realybės, sulaukia gydytojo vizito, kuris suleidžia jam vaistų, kad šis galėtų pasirodyti scenoje. Kūrinio tekstas, parašytas Rogerio Waterso, meistriškai perteikia tą slegiančią „jaukaus nutirpimo“ būseną, kurioje susilieja vaikystės prisiminimai ir dabarties šaltumas, sukuriant stiprią susvetimėjimo bei vidinės tuštumos emociją.

 

Muzikaliai „Comfortably Numb“ yra puikus Davido Gilmouro ir Rogerio Waterso bendradarbiavimo pavyzdys, kur pasiekiamas tobulas balansas tarp orkestrinių aranžuočių ir roko muzikos. Kūrinys prasideda niūriu, tačiau melodingu tonu, o jo skambesys yra sluoksniuotas, erdvus ir gilus. Stilistiškai daina priskiriama art rokui, tačiau ji labiausiai vertinama dėl dviejų įspūdingų gitaros solo partijų. Ypač antroji, baigiamoji solo dalis, dažnai tituluojama kaip viena geriausių per visą roko istoriją, pakylėja dainą į kitą lygmenį – ji skamba lyg emocinis proveržis, kuris išlaisvina visą kūrinyje susikaupusią įtampą ir desperaciją, tapdamas nemirtingu muzikinio meistriškumo simboliu. Man regis, šiemet ir šiaip dažnai išgyvenau panašius jausmus, tad lengvai asmeniškai galėjau tapatintis su šiuo kūriniu.

 

Pink Floyd – Comfortably Numb

[lyrics / žodžiai]

 

Hello

Is there anybody in there?

Just nod if you can hear me

Is there anyone at home?

 

Come on now

I hear you're feeling down

Well, I can ease your pain

Get you on your feet again

 

Relax

I'll need some information first

Just the basic facts

Can you show me where it hurts?

 

There is no pain, you are receding

A distant ship smoke on the horizon

You are only coming through in waves

Your lips move but I can't hear what you're saying

When I was a child I had a fever

My hands felt just like two balloons

Now I've got that feeling once again

I can't explain, you would not understand

This is not how I am

I have become comfortably numb

 

I have become comfortably numb

 

O.K.

Just a little pin prick

There'll be no more ah!

But you may feel a little sick

 

Can you stand up?

I do believe it's working, good

That'll keep you going through the show

Come on, it's time to go

 

There is no pain you are receding

A distant ship smoke on the horizon

You are only coming through in waves

Your lips move but I can't hear what you're saying

When I was a child

I caught a fleeting glimpse

Out of the corner of my eye

I turned to look but it was gone

I cannot put my finger on it now

The child is grown

The dream is gone

I have become comfortably numb

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Naubertas Jasinskas apie režisieriaus kūrybos užkulisius ir "Velnio nuotaką"

 Sveiki, skaitytojai,

„Susidūriau su tuo, kas yra daugiau už mane, ir statydamas šį spektaklį [„Velnio nuotaka“]. Tad bandau atsakyti į klausimą, kas yra tas „daugiau už mane“. Kurdamas imuosi visų įmanomų įrankių: dekonstruoju, lankausi archyvuose, svajoju, flirtuoju ir galiausiai atrastą raktą paverčiu sceniniu pasauliu. Todėl, kai manęs klausia, kodėl pasirenku vieną ar kitą temą, dažniausiai negaliu atsakyti.“ Naubertas Jasinsas

Nepaprastas tas menininko gyvenimas, viską išgyventi, pulsuoti, rinkti, klasifikutoi, perkurti, dekonstruoti... Dažniausiai žiūrovas gi nemato tikrojo šio proceso virtuvės. Naubertas Jasinsas atskleidžia, kad kūrybinis procesas jam yra ne racionalus plano vykdymas, o egzistencinis tyrimas ir bandymas suvokti jėgas, kurios viršija individualią žmogaus patirtį. Teigdamas, kad susidūrė su kažkuo „daugiau už save“, jis nurodo į kolektyvinę pasąmonę, kultūrinius archetipus ar metafizinį pradą, užkoduotą kūrinyje „Velnio nuotaka“, todėl jo darbas tampa ne tiesiog teksto iliustravimu, o asmenine akistata su nepažinumu. Naudodamas platų metodų spektrą – nuo sauso archyvinio tyrimo ir dekonstrukcijos iki intuityvaus flirtavimo su idėjomis – kūrėjas pripažįsta, kad galutinis rezultatas gimsta iš pasąmoningų impulsų, kurių neįmanoma pilnai logiškai pagrįsti, tad režisūra jam tampa įrankiu išreikšti tai, kas žodžiais lieka neįvardijama.

Maištinga Siela

Knyga: Aurora Venturini "Pusseserės"

 Aurora Venturini. „Pusseserės“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 176.

 

„Didžiulė melancholija persmelkusi mano paveikslus padarė juos vertingesnius, nes žmones šiek tiek guodžia kai pamato savo atspindį sielvarte (p. 175).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Argentinos literatūra tiesiog užvaldė mane pastaruosius kelerius metus. Ar kas pastebėjo, kaip pagausėjo Lotynų Amerikos literatūros? Nieko iki šiol nebuvau girdėjęs apie argentiniečių literatūrinę sensaciją Aurora Venturini (1922-2015), kurios nedidelis romanas Pusseserės (isp. Las Primas) ją labai išgarsino. Venturini šį romaną 2007 metais pateikė literatūriniam konkursui Premio Nueva Novela, kurį organizavo dienraštis Página/12. Ji laimėjo pirmąją vietą būdama 85-erių metų. Aurora Venturini buvo neeilinė asmenybė, derinusi ekscentrišką charakterį su intelektualiniu gyliu: ji artimai bičiuliavosi su Eva Perón bei Paryžiaus egzistencialistais, tokiais kaip J. P. Sartre’as, o tarptautinio pripažinimo fenomenaliai sulaukė tik sulaukusi 85-erių. Jos gyvenimas priminė jos pačios kūrybą – maištingas, kupinas tamsaus humoro ir drąsos laužyti bet kokias literatūrines bei socialines normas, todėl ji tapo savotiška lotynų amerikiečių literatūros legenda.

 

Venturini romane Pusseserės pagrindinė veikėja silpnaprotė Juna, kaip ir pati autorė, augo La Platos mieste, moterų apsuptyje, ir turėjo polinkį į meną, tačiau romane ši šeimos aplinka paverčiama šiurpiu, fiziologinių ir psichinių ydų kupinu pasauliu. Nors autorė neigė, kad tai tiesioginis jos šeimos portretas, ji pripažino, kad kūrinio emocinis pamatas ir provincijos dvasia kilo iš jos pačios patirties ir stebėjimų. Galima sakyti, kad tai yra emocinė autobiografija, kurioje tikri prisiminimai išdidinami iki košmariško, tamsaus humoro kupino absurdo, siekiant apnuoginti visuomenės tamsiąsias puses.

 

Pati autorė tikina, kad jos pačios seserys visos turėjo psichinių problemų, todėl tai, kas iš esmės vaizduojama Pusseserėse yra atėję iš jos pačios gyvenimo. Romaną iš ispanų kalbos išvertė Alma Naujokaitienė, išleido Baltos lankos. Įdomu, kad knyga turi pratarmę, t. y. kitos argentiniečių rašytojos Marianos Enriquez, lietuviams žinomos iš apsakymų rinkinių Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018) ir Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (Sofoklis, 2022). Recenzentė, apibendrindama Venturini kūrinį ir jos asmenybę, sako: „rodydama savo randus kaip moteris pabaisa, susikūrusį save su ironija, giedros burleskos forma (p. 10). Nežinau, kiek pačią M. Enriquez paveikė Venturini kūryba, bet jos apsakymai turi tam tikrų panašumų su Pusseserėmis.

 

Romane pasakojama apie gausią moterų šeimą. Centre – auganti Juna, kuriai diagnozuota silpnaprotystė, bet šeimoje auga ir metais jaunesnioji Betina, kuri prikaustyta prie kėdės, jos galūnės neišsivysčiusios, jai nuolat bėga seilės ir beveik nepakalba. Motina – klasikinė bjauri mokytoja, auklėjanti vaikus liniuote tiek mokykloje, tiek namie ir slepia panieką šeimą palikusiam vyrui. Mergaitės auga ir dailės mokykloje pastebimas Junos piešimo talentas. Neįtikėtina, bet Juna netrukus uždarbiaus už savo unikalius dailės kūrinius, kuriuos įkvėpė šeimoje matomos nelaimės ir smurtas (man akivaizdžios sąsajos su meksikiečių Frida Kahlo).

 

Visgi knyga parašyta beprotiškai tiesmuku stiliumi. Kadangi ją rašo išpažintine ir šiek tiek dienoraštį primenančiu būdu pati Juna, ji nesilaiko taisyklingos skyrybos. Lietuviškame vertime palikta netaisyklinga sintaksė, kai kurių žodžių vartosena taip pat netaisyklinga, nes netaisyklingumas atspindi Junos negebėjimą ir betarpišką mąstymo būdą. Nepaisant to, skaitymas neapsunksta, o silpnaprotės tapatybė tampa kaip Hamleto kaukė kur kas paprasčiau ir tiksliau byloti esamą tiesą. Pamažu Junos kalba kinta, iš mažumės tapdama devyniolikmete suaugusia, ji nuolat tobulėja, pildo savo rašymą įvairiomis sąvokomis iš žodyno.

 

Aplinka, kurioje gyvena Juna yra kur kas daugiau nei toksiška, ji tiesiog nesveika. Dvi šeimos paženklintos apsigimimų, nes nemokėjo susitvarkyti gyvenimo. Juna nekenčia sesers Betinos, nes ji seilėjasi, dvokia, nelaiko šlapimo ir tuštinasi kada panorėjusi. „Kai atidaviau išpieštą kėdę vargšelei Betinai visada manęs bijojusiai nes kišdavau šaukštą jai į akį, į ausį ir kur pakliūva kol pasiekdavau burną įmurkdydavau veidą į sriubos dubenį ir visada troškau kad numirtų ji tirtėjo ir verkšleno kol suprato kad neturiu blogų ketinimų <...> (p. 121).“ Smurtas ir neapykanta bei irzlumas kurį laiką yra pagrindinė šeimos varomoji jėga ir elgesio modelio esminis bruožas. Tačiau pasakotoja neužsiima sentimentalumu, ji to ilgą laiką net nesuvokia ir priima kaip savaiminę duotybę, natūralumą, todėl tekstas išties atrodo šiurkštus, ciniškas ir tiesmukas, bet jis pateisinamas, kadangi tokia yra Juna. Bet iš to kyla ir ironija, komiški sprendimai: „Tada jie iškvietė seselę ta suleido raminamųjų ir teta užmigo ant sofos atvira burna, iš kurios iškrito dirbtiniai dantys, pakėliau juos nuo grindų ir išmečiau į unitazą (p. 48).“ Visa Junonos šeima ir situacijos primena makabriškąją Adamsų šeimynėlę, atrodo, veikėjai bejėgiai susilaikyti ne tik nuo smurto, bet ir nuo seksualinių įgeidžių. Pati baisiausia gėda ir nelaimė – dar vienas nėštumas, nes, kaip žinia, apsigimėliai gimdo panašius genetiškai į save, o tai problema ir našta.

 

Juna suartėja su pussesere lilipute Petra, kuri gatvėje užsiiminėja prostitucija. Po Petros sesers Karinos mirties (miršta jauna po nelegalaus ir prastai atlikto aborto), Petra labai šviečiasi lytiškumu ir šviečia Juną. Galiausiai pusseserių Petros ir Junos santykiai tampa esmine šios knygos ašimi, autorė pagaliau plėtoja pagrindinę pasakojimo liniją ir pasakoja tariamą silpnaprotės ir gudrios liliputės draugystę: „Petra stipriai mane apkabino ir sušuko kokio velnio mes gimėme... gimėme nes įsimylėjėlių porai kilo aistra bet nenaudojo prezervatyvų atsakiau o aš visada juos naudosiu pareiškė ji kad nereikėtų auginti išsigimusių vaikų šiame ir taip jau išsigimusiame ir šlykščiame pasaulyje mudviem ašaros liejosi upeliais kaip niekad nebūtume pagalvojusios aš pritūpiau nes kitaip tas vienintelis apkabinimas niekada nebūtų įvykęs ašaros sustiprino ir suvilgė tirštėjančias sutemas ir abiem palengvėjo (p. 105-106).“

Aurora Venturini

 

Knyga tokia keista ir makabriška, kad tas visų internete skaitytojų aptariamas nejaukumas retsykiais panašus į parodiją. Pavyzdžiui, dailės mokytojas Chosė, kuris gyvena kartu su Junos šeima, yra per prievartą ir šantažą sutuokiamas su nuo jo vaiko besilaukiančia Betina. Nepalioviau galvoti: kaip čia su tais argentiniečiais yra? Lyg ir suvokia, kad už seksualinius dalykus su nepilnamečiais baudžiama (nors istorija ir pasakojama daugmaž apie šeštą praėjusio amžiaus dešimtmetį), bet galvoju, kad su žmonėmis tikrai kažin kas negerai, juk namie du pedagogai, dvi mokytos galvos, tačiau nei motina, nei priglaustas mokytojas nesugeba suvaldyti situacijos. Tai ko vertas tas mokslas? Betinos ir Chosė santuoka, kuriam Chosė visiškai net nesipriešina, tampa keistai šiurpia liliputės ir silpnaprotės pergale – kaip tai įmanoma? Šis romano siužetinis vingis nustebino, kėlė šypsnį, nes nežinau, ar įtikino. Visgi tai fikcija, ji makabriška ir sąmoningai hiperbolizuota sukelti įspūdį, kad sprendimus gali priimti ir visuomenės paribio žmonės.

 

Visgi Juna mane nustebino savo mąslumu, nes savarankiškai turėdama galimybę save realizuoti kaip menininke, ji jaučia, kad gali visuomenę apgauti, pergalėti savo negalią ir įdėjusi daug pastangų tapti bent jau iš dalies normalia kaip ir visi. Jau vien tas noras ir supratimas yra pagirtinas (beveik kaip Tara Westover savo autobiografinėje knygoje Apšviestoji), o tai primena Miunhauzeną, kuris pats už pakarpos su ranka ištraukė save iš klampios pelkės. „Pastangos reiškė ne mažmožius o bemieges valandas įsikniaubus į knygas ne tik apie literatūrą ir vaizduojamąjį meną bet ir apie anatomijos mokslą ir pokalbius su patyrusiais anomalijų specialistais toks buvo mano gyvenimas o kiekviena pamoka ar susitikimas su mokiniais ir mokytojais reikalavo didžiulio triūso, iš pradžių būdavo baimė vėliau palengvėjimo atodūsis nes niekas nežinojo apie mano bėdas galbūt jas užgoždavo mano paveikslai metai iš metų vis labiau vertinami ir aptarinėjami pirmuosiuose puslapiuose kartu su kitais labai vertingais paveikslais. Tačiau baimė palūžti manęs niekada neapleido nes buvau išsigimusios ir suluošintos genties atžala (p. 156-157).“ Tai bene šviesiausias ir refleksyviausias romano pasakojimo momentas.

 

Pagrindinė romano Pusseserės idėja – tai brutali moters emancipacijos kelionė, kurioje menas ir kalba tampa vieninteliais įrankiais, leidžiančiais išsiveržti iš fiziškai bei psichiškai degradavusios aplinkos, kurioje gyvena Juna. Aurora Venturini per pagrindinės veikėjos paveikslą teigia, kad intelektualinis tobulėjimas yra vienintelis būdas nugalėti skurdo ir smurto pažymėtą lemtį. Autorė meistriškai dekonstruoja grožio ir normalumo sąvokas, parodydama, kad už visuomenės atstumtųjų „monstriškumo“ slepiasi gilus žmogiškumas ir troškimas būti pripažintam. Galiausiai knyga pabrėžia, kad asmeninė transformacija įmanoma tik per negailestingą tiesą ir gebėjimą savo skausmą paversti kūryba. Knyga intensyvi, nepatogi, tamsi ir makabriška, pasiruoškite priimti visą nepatogų kūniškumą, visus to kūniškumo trykštančius sekretus (gali priminti šiek tiek Marieke Lucas Rijneveld knygą Vakaro nejauka), kita vertus, atsveria Junos intuityvi nuojauta ir instinktyvus troškimas siekti daugiau, kad mokslas ir menas gali ją išreikšti ir apsaugoti. Autentiškai parašytas romanas, paskaitomas kiekvienam, tačiau patiks, manau, ne visiems.

 

Maištinga Siela 

Geriausios 2025 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

2025 metais artėja jau visai prie pabaigos, tad skubu dalytis savo skaitymų metų įspūdžiais. Šie metai nebuvo itin įspūdingi literatūros gausa, tačiau perskaičiau 34 knygas (tiek šiemet knyginių recenzijų-apžvalgų publikavau šiame saite), kaip visada daugiausia grožinę literatūrą. Nepasakyčiau, kad turėjau didelius skaitymo blokus, bet pajutau, kad metų pabaiga buvo gana laisva ir dėkinga, pradėjau daugiau skaityti ir mėgautis – dalis kūrinių į geriausių top 10 pateko būtent iš to paskutiniojo laikotarpio.

 

Galų gale pasikartosiu, kad visi tie top‘ai yra viena didelė nesąmonė, nes jie tik orientyras, sudėliotas Kalėdų laikotarpiu. Net neabejoju, kad po pusmečio, jau dar labiau atitolus nuo skaitymo patirčių, šį sąrašą koreguočiau ir jau dėliočiau visiškai kitaip. Subjektyvus šis sąrašas, jis kintantis, nusitrinantis ir atsistatantis vėl kiek kitaip, bet be jokios abejonės šios visos knygos (įskaitant į šį sąrašą dar neįtrauktų, bet pasilikusių paraštėje) yra savaip geros, įdomios ir įtraukios.

 

Šiemet mažai skaičiau lietuvių autorių knygų. Viso labo vieną poezijos (Rūta Vyžintaitė „Liuksemburgo jūra“) ir vieną prozos rinkinį (Indrė Motiejūnaitė „Mūsų miestelis“), turiu galvoje, iš šiuolaikinės literatūros. Reikėjo pakartoti tam tikrus klasikinius kūrinius, tad teko grįžti prie Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Skirgailos“ bei Vinco Mykolaičio-Putinio „Altorių šešėly“, bet jie savaime programiniai, kanoniniai, nelabai konkurencingi su šiuolaikiniais autoriais. Reiktų, matyt, daugiau dėmesio skirti lietuvių autoriams, nes ten tikrai yra ne vienas perliukas: jau keleri metai laukia vis Dalios Staponkutės „Vavat Regina!“, niekaip prie jos neprisėdu.

 

Iš viso perskaitytų knygų: 34 knygos

Lietuvių autorių: 5 knygos

Vaikų knygos: 1 knyga

Poezijos: 1 knyga

Užsienio autorių: 28 knygos

Savipagalbos ir dalykinės (ne grožinės): 5 knygos

 

2025 METŲ GERIAUSIŲ GROŽINIŲ KNYGŲ TOP 10!

1. Annie Ernaux „Metai“ (Baltos lankos, 2024, vertė Greta Štikelytė). Daugelis ją perskaitė dar pernai, tad įvairiuose kai kurių pernykščiuose topuose ji dominavo. Knyga, kuri sukėlė nepaprastai daug minčių ir emocijų. Galvojau apie ją ištisus metus (perskaičiau sausio mėnesį), manau, ji šiemet kaip grožinė knyga padarė didžiausią įspūdį. Parašyta nedaugžodžiaujant, tačiau aprėpia tiek daug dalykų, kad visuminis knygos audinys kelia išties labai didelę nuostabą apie gyvenimą ir kintantį laiką. Labai rekomenduoju!

2. Kate Atkinson „Anapus fotografijų“ (Alma litera, 1999, vertė Nida Norkūnienė). Romanas, kuris ilgus metus prabuvo mano lentynoje, sugrąžino tikrąjį skaitymo ir malonumo džiaugsmą. Nebepamenu, kada skaičiau iki nakties vidurio taip įsitraukęs. Buvau pasiilgęs šeimos sagos istorijų ir organizuoto nuoseklaus pasakojimo, užpildyto poetiškos pajautos, o Atkinson tokia puiki ir jautri pasakotoja, kad šis romanas tiesiog... Jūs jį turite perskaityti ir viskas tuo pasakyta.

3. Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Gatopardas“ (Baltos lankos, 2024, vertė Lina Gaušytė). Jau įpusėjęs anuomet knygą, supratau, kad romanas bus šiame metų tope, tik neaišku, kurioje vietoje. Knyga išliekanti ilgai atmintyje, nors tų siužetų lyg ir dinamiškų nėra, tačiau pati aristokratija, polėkis, atmosfera ir teksto tonas įsimena ilgai. Tai prabangi knyga, turiu galvoje, skaitydamas jautiesi tarsi laikytum kruopštų rankų darbo retą servizą. Ne veltui ši knyga viena mėgstamiausių Kristinos Sabaliauskaitės, o naujasis vertimas su papildoma informacija – kruopštus rangovų ir vertėjos darbo rezultatas.

4. Benjamin Labatut „MANIAC'as“ (Rara, 2024, vertė Rasa Drazdauskienė). Net žagtelėjau, kai pamačiau, jog ją perskaičiau ir pamiršau dar šiemet. Visiškai pasimiršo, bet sudarinėjant topą vėl atgijo tos puikiai suregztos istorijos apie kompiuterius ir atomines bombas. Labatutas nuostabus paradoksų ir istorinių detalių pasakotojas. Aišku, „Kai liaujamės suprasti šį pasaulį“ buvo nepalyginamai didesnis įspūdis, tad ši tarsi parašyta ankstesnės tąsa apie matematikus genijus. Labiausiai įsiminusi „MANIAC‘o“ istorija buvo apie „go“ genialųjį žaidėją, kuris intuityviai laimėjo varžybas prieš dirbtinį intelektą. Sodri, svaiginanti, tiksli, beveik eseistinė. Puikus vertimas ir stilius.

5. Mathias Enard „Kalbėkjiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (Baltos lankos, 2025, vertė Violeta Tauragienė). Viena paskutiniųjų šiais metais skaitytų knygų, kuri vis dar labai „gyva“. Nepaprastai poetiškas ir gražus tekstas, Tauragienės vertimas. Man labai patiko, kaip autorius sujungia fikciją su istorinėmis detalėmis, kaip erotiškai geba perteikti aistringas Mikelandželą klajones (fizines ir dvasines) po Konstantinopolį. Ir išties... imi tikėti, kad gražiausia mūsų istorija yra toji, kuri tik galėjo įvykti, bet niekada neįvyko.

6. Olga Ravn „Vaško lėlė“ (Rara, 2025, vertė Aurelija Bivainytė). Labai man patiko ši poetiška, neapčiuopiama knyga apie raganas ir raganystes senovės Danijos karalystėje. Šiaip internete šioji knyga susilaukė įvairių lietuvių skaitytojų nuomonių, tačiau būtent man meniškoji šios knygos dalis ir yra stiprybė. Atmosferiška, parašyta iš nuojautų, kuždesių, folklorinio matmens bei išlikusių istorinių šaltinių, kuri kiek įdomiau, nei įprastos knygos apie raganų deginimą, atskleidžia primištas juodąsias mūsų civilizacijas ir krikščioniškojo pasaulio istorines dėmes.

7. Nenad Veličković „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (Slinktys, 2025, vertė Kristina Tamulevičiūtė). Tikriausiai viena šmaikščiausių ir juokingiausių šių metų knygų, kartu kelianti ir savotišką graudulį. Bosnijos ir Hercegovinos rašytojas pasakoja LGBTQ istoriją, t. y. kaip karo nusiaubtoje Bosnijoje vyksta gerosios valios ir pagalbos iš senutės Europos teikiamos pastangos. Tai vakarietiškos ir rytų (jugoslaviškosios) kultūros bosnių paveiktų kultūrų sandūra, nesusikalbėjimas ir kartu teikiantis daug tuščių vilčių, kad įmanoma ką nors pakeisti vien savo asmeninės valios pastangomis. Laiškų forma parašytas romanas į nieką, ką šiemet ir pastaruosius kelerius metus skaičiau, nepanašus.

8. Andrew Sean Greer „Arturas Vargas“ (Balto, 2025, vertė Ina Rosenaitė). Pulitzerio premija įvertintas LGBTQ turinio romanas, kuris pasakoja apie senėjimą ir susitaikymą su savo vidutiniškumu. Rašytojas leidžiasi po pasaulį į literatūrinį nuotykį, prisimena savo mylimuosius, kaip keitėsi jis ir gyvenimas, ir bando susitaikyti, kad su savo literatūra nepergalės nei laiko, nei leidybos pasaulio intrigų, o galų gale... Šioje knygoje puikiai sukurtas įtaigus Arturo Vargo portretas, kurį galėtume pavadinti ir Donkichotu, ir pavargusiu nuo pasaulio nevykėliu, įkūnijantį mus pačius, kurie trokšta kuo puikiausiai save realizuoti ir už tai gauti atlygį.

9. Mariana Enríquez „Kodėlpavojinga rūkyti lovoje“ (Sofoklis, 2022, vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė). Absoliučiai netikėtas skaitinys, kurį maniausi perskaitysiu greitai ant suolelio belaukdamas, nes knyga nedidelė, bet ji tapo labai įsimintina. Apsakymų žanras vis dar puikus, reiktų daugiau jų skaityti, nes romanai dažnai paklaidina savo schemose, o apsakymas gali būti šiurpus ir talpus. Tokie ir yra Enriquez pasakojimai. Apgaubti socialinio siaubo, smurto ir obsesijų veikiami veikėjai daro tarantiniškus sprendimus ir perteikia Lotynų Amerikos realijas, kurios lygiagrečiai tinka ir lietuviams.

10. Barbara Kingsolver „Demonas Variagalvis“ (Balto, 2024, vertė Gabrielė Galiūtė-Bernotienė). Ilgai galvojau, ar įtraukti į geriausiųjų topą, nes romanas, kad ir kaip puikiai skaitėsi, jis turi schematiškumo, veikėjas pernelyg jau... įtaigus didvyris, primenantis T. Westover „Apšviestąją“: iš kur tokiomis sąlygomis galima būti tokiu žmogišku? Nepaisant to, tai įsimintinas chuliganiškas romanas, sodrus, dinamiškas, „auginantis“ savo veikėją ir vedantis per kintantį laiką. Kitaip sakant, tai puikiai parašytas ir išverstas romanas, kuris daugeliui padarys tikrai puikų įspūdį.

KAS LIKO PARAŠTĖJE IR VERTA TAIP PAT PAMINĖTI?

 

Dar daug gerų knygų liko paraštėje! Pavyzdžiui, verta paminėti mano negrožines knygas, pvz., Byung-Chul Hano filosofines knygas „Eroso agonija“ bei „Psichopolitika“, kurios sukėlė didžiulių apmąstymų apie mūsų visuomenę, iš jų daugelis skaitytojų gaus šiuolaikinio supratimo apie visuomenės procesus, galės perfiltruoti pačius save, tad jo knygos nepaprastai aktualios. Didžiausiu skaitymu šiemet tapo britų mokslininko Martyn Rady veikalas „Nauja Vidurio Europos istorija“, kurią skaičiau didžiąją vasaros dalį ir tiek save praturtinau, ir tiek dalykų primirštų pakartojau, kad atrodo, jog istoriškai protas nušvito. Labai paprastai, įtaigiai parašyta istorija, paskaitoma net abiturientams prieš egzaminą.

 

Grįžtant prie grožinės literatūros, į dešimtuką norėjosi įtraukti tokias knygas, kurios padarė taip pat didelį įspūdį kaip Alvaro Enrigue „Išsvajotos tavo imperijos“ – labai sapniška, nors ir paini knyga, jau mačiau, tam tikrų skaitytojų dešimtuke šiemet figūruojantis kūrinys. Įsimintina, nors kiek ir pop-terapine ir nuspėjama knyga tapo „Desperatiški veiksmai“, kurią parašė Megan Nolan. Labai norėčiau įtraukti Nobelio literatūros premijos laureato Jon Fosse „Trilogija“, kuris, tiesa, puikiai ir šiaurietiškai parašyta. Tarp įsimintinų priskirčiau latvių rašytojo „Mane vadina Kalendorium“, kurį parašė Andris Kalnozols – pagal pastarąjį Klaipėdos dramos teatras pastatė, sakyčiau, įspūdingą spektaklį, todėl verta skaityti ir nueiti į teatrą! César Aira „Fulgencijus“, mano galva, taip pat vertas laiko skaitymui.

 

KAS NEPADARĖ ĮSPŪDŽIO IR VISAI NEPATIKO?

 

Taip, metų nekenčiamiausia knyga pas mane taip pat yra... danų rašytojos Solvej Balle „Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga“. Kitų tęsinių tikrai neskaitysiu. Nedidukė knyga, daug kam patikusi, tačiau tokia nuobodybė, kad beveik dzenbudistinė. Kažkodėl sunkiai skaitėsi ir argentiniečių rašytojos Claudia Pineiro „Elena žino“, Bookeriui nominuota, labai daug gero apie ją girdėjau, tenka pripažinti, kad gerai parašyta, bet beveik neįtraukė, todėl liko tokia prėska. Labai nuvylė šiaip mano mėgstamo italų rašytojo Alessandro Baricco naujausias romanas „Abelis“, viskas daugmaž atsikartoja, bet smarkiai fragmentuota, neprilygstanti nei sumanymu, nei atmosfera ankstyvajai jo kūrybai. Keistas pasirodė kitos argentiniečių rašytojos Auroros Venturini romanas „Pusseserės“: šokiruojanti, gerai parašyta, tačiau skaitėsi ir, atrodo, nelabai kas liko iš visos toks istorijos. Didelio įspūdžio nepaliko ir Emily St. John Mandel romanas „Ramybės jūra“, techniškai gerai parašyta, tačiau pernelyg fragmentuota ir vietomis be intrigos nuspėjama.

 

Liko ir vidutiniškų knygų, kurių nepaminėjau, tačiau jos metuose užima tokią tarpinę poziciją, bet apie jas jau esu rašęs atskirose recenzijose. Ne taip jau ir blogai, ką? Džiaugiuosi jau vien dėl to, kad manęs niekas nevaržo, neblokuoja ir toliau galiu mėgautis gera literatūra, dėlioti patirtis ir dalytis su Jumis visais (man nežinomais) skaitytojais. Sau linkiu netikėtų ir turtingų ateinančių skaitymo metų, kad knygos būtų viena už kitą geresnės ir puikesnės. To linkiu ir Jums!

 

Maištinga Siela

Paveikslas "Samsonas ir filistinai" (Samson and the Philistines), dailininkas Carl Bloch, 1863

 

Sveiki, meno žmonės!

 

Carlo Blocho 1863 m. šedevras „Samsonas ir filistinai“ yra vienas įspūdingiausių ir dramatiškiausių danų aukso amžiaus pabaigos kūrinių. Carlas Blochas, XIX a. Danijos tapybos meistras, geriausiai žinomas dėl savo religinių ciklų ir gebėjimo meistriškai sujungti techninį preciziškumą su gilia emocine įtaiga. Prieš imdamasis garsiųjų Naujojo Testamento scenų Frederiksborgo pilyje, šiuo ankstyvuoju laikotarpiu Blochas demonstravo neįtikėtiną talentą vaizduoti žmogaus kūno anatomiją ir herojišką kančią, o „Samsonas ir filistinai“ tapo jo triumfo ženklu, pelniusiu autoriui tarptautinį pripažinimą.

 

Paveikslo centre matome Senojo Testamento herojų Samsoną – vyrą, kurio neįveikiama jėga glūdėjo jo plaukuose, tačiau išdavystė jį paliko bejėgį. Blochas pasirenka vaizduoti ne kovos įkarštį, o tragišką kulminaciją: apakintas ir sukaustytas grandinėmis, Samsonas yra priverstas sukti sunkias girnas filistinų nelaisvėje. Aplink jį matome besityčiojančią minią, kurios veiduose atsispindi žiaurumas ir triumfas, kontrastuojantis su milžinišku, tačiau palaužtu herojaus kūnu. Autorius meistriškai perteikia fizinį svorį ir dvasinį skausmą, paversdamas drobę įtempta drama, kurioje susiduria fizinė galia ir moralinis nuosmukis.

 

Šio kūrinio prasmės sluoksniai siekia gerokai toliau nei paprastas biblinis pasakojimas. Samsonas čia simbolizuoja tragišką herojaus likimą – žmogų, kuris dėl savo silpnumo prarado dieviškąją dovaną, tačiau per kančią ir pažeminimą ieško kelio į atpirkimą. Tai pasakojimas apie puikybę, išdavystę ir vidinę transformaciją, kurioje tamsa tampa fonu dvasiniam prabudimui. Tuo pačiu metu paveikslas gali būti interpretuojamas kaip žmogaus kovos su negailestingu likimu metafora, kurioje net ir didžiausias pralaimėjimas savyje slepia būsimo išsivadavimo sėklą.

 

Stiliaus požiūriu Blochas demonstruoja neįtikėtiną meistrystę, naudodamas chiaroscuro – stiprų šviesos ir šešėlių kontrastą, kuris suteikia scenai teatrališkumo ir gylio. Kiekviena Samsono raumens linija, kiekviena gysla ir prakaito lašas yra nutapyti su tokiu tikslumu, kad žiūrovas beveik fiziškai jaučia įtampą. Blocho koloritas čia prislopintas, vyrauja žemės tonai, kurie dar labiau pabrėžia scenos niūrumą ir sunkią atmosferą. Detalumas, kuriuo pavaizduota besityčiojanti minia, sukuria psichologinį portretų rinkinį, kuriame kiekvienas personažas prisideda prie bendros negailestingos nuotaikos kūrimo.

 

Istorinė ir meninė šio paveikslo reikšmė yra milžiniška, nes būtent šis darbas Blochą įtvirtino kaip vieną iškiliausių savo kartos Europos realistų. „Samsonas ir filistinai“ tapo pavyzdžiu, kaip akademinė tapyba gali būti ne tik techniškai tobula, bet ir emociškai sukrečianti, vengiant sauso formalizmo. Šis kūrinys nutiesė kelią vėlesniems menininko darbams, kurie iki šiol laikomi krikščioniškojo meno etalonu, o paties Samsono vaizdinys tapo viena įsimintiniausių šio biblinio herojaus interpretacijų visoje meno istorijoje.

 

Šiandien šis paveikslas saugomas Danijos valstybiniame meno muziejuje Kopenhagoje, kur jis ir toliau žavi lankytojus savo monumentalia jėga. Blocho sugebėjimas suteikti mitiniam herojui žmogiško trapumo daro šį kūrinį aktualų ir šiuolaikiniam stebėtojui, primindamas apie amžiną žmogaus sielos kovą tarp nuopuolio ir kilnumo. Tai ne tik istorinė drobė, bet ir gilus psichologinis tyrimas, užfiksuotas neįtikėtino talento ranka.

 

Maištinga Siela