Knyga: Hernan Diaz "Pasitikėjimas"

Hernan Diaz. „Pasitikėjimas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 432.

 

„Dievas yra pats neįdomiausias atsakymas į įdomiausius kl. (p. 413).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Yra knygų, kada nežinai, ko iš jų tikėtis, nors jos apdovanotos pačiomis įvairiausiomis ir garsiausiomis literatūrinėmis premijomis. Viena iš tokių – argentiniečių kilmės amerikiečio autoriaus Hernan Diaz (g. 1973) antrasis romanas Pasitikėjimas (angl. Trust), nominuotas Booker Prize, o 2023 metais pelnė Pulitzerio premiją. Romaną į lietuvių kalbą išvertė Akvilina Cicėnaitė-Charles.

 

Reikia pripažinti, kad man labai svetimas Volstryto verslo ir ekonomikos pasaulis, nieko neišmanau nei apie akcijas, nei apie obligacijas ir man tas pinigų sukimosi mechanizmas-sistema absoliučiai nesuvokiamas dalykas, tad, maniau, kad šio pasaulio detalus vaizdavimas apsunkins romano skaitymą, bet visgi nelabai. Tiesa, yra tų skyrių, kur autorius kruopščiai ir detaliai perteikia XX amžiaus pirmosios pusės veikėjo Endriaus Bevelio iškilimą. Jo didžiulis praturtėjimas stebino žmonės, sulaukė apkalbų ir net kaltinimų dėl sukčiavimo. Iš tikrųjų skaitant romaną galima netgi suvokti, kaip veikia didysis verslas, todėl knyga iš esmės nevienalytė, nes, nors ir iš vienos pusės vaizduojami rinkos verslo dėsniai, iš kitos autorius pasakoja asmeninę Bevelio gyvenimo istoriją, susietą su jo žmona Mildreda Bevel.

 

Neįprasta romano struktūra leidžia kurti mitą apie Bevelio iškilimą. Iš vienos pusės, atrodo, kad perpranti vieną tiesą tik iš vienos perspektyvos, tačiau netrukus pateikiamas kitas situacijos matymas. Žinoma, literatūroje tokia perspektyvų „puokštė“ nėra jokia naujovė. Knygą labai gyrė Hernano Diazo kolegė, amerikiečių rašytoja Lauren Groff, kuri taip pat yra išbandžiusi perspektyvų romanų struktūrą kūrinyje Moiros ir Furijos. Pasitikėjimas taip pat turi kažką panašaus į minėtą Lauren Groff romaną, tik tų perspektyvų Diazas pateikia dar daugiau.

 

Pirmasis romano skyrius vadinasi Kapitalas ir tai yra atskiras romanas romane, kurį parašė išgalvotas veikėjas Haroldas Vaneris. Pastarasis remiasi Endriaus ir Mildredos gyvenimais ir sukuria alternatyvią istoriją su pakeistais vardais, o Kapitale dedamas akcentas toks, jog Bevelio prototipas Bendžaminas Raskas buvo verslo ryklys, kuris dėl sunkiai suvokiamų priežasčių sunaikino savo žmoną Heleną Rask beprotnamyje, leisdamas eksperimentuoti pačiais žiauriausiais gydymo būdais. Tai pati darniausia ir, sakyčiau, klasiškai literatūriškiausia romano dalis. Antrojoje Pasitikėjimo dalyje skaitome tikruosius Endriaus Bevelio memuarų Mano gyvenimas apmatus, kuriuos rašo kruopščiai atrinkta kandidatė Aida Pertenca. Šioje dalyje akcentuojami Endriaus šaunumas ir puikumas, o Mildreda kaip jautri filantropė, kuri klausėsi lengvos ir mėgstamos muzikos. Trečiojoje dalyje, jau po Bevelio mirties, Aida Partenca pasakoja apie darbą su Beveliu ir kokį jis norėjo kadaise sukurti apie save ir savo žmoną tiesą, apie savo tyrimus ir įžvalgas, kas iš tikrųjų tokia buvo Mildreda. Galiausiai ji aptinka Mildredos paskutiniųjų gyvenimo dienų dienoraščių įrašus, nuotrupas, kurios tampa viską paaiškinančia ketvirtąja Pasitikėjimo dalimi.

 

Žodžiu, struktūros įvairovė, pasakojimo registrai ir stilius kaskart kiekvienoje dalyje labai kinta. Žinoma, kad nuobodžiausi buvo Endriaus Bevelio memuarai, nes viskas pernelyg gražu ir be intrigos, tačiau tikriausiai šioji knygos dalis svarbi, nes ji perteikia, kaip klastojama ir kuriame istorijos faktai. Tenka pripažinti, kad būtent romano stiprioji pusė pasirodė struktūros pasiteisinimas.

 

Romanas turi savitai svarbų feministinį dėmenį. XX a pirmojoje pusėje, deja, neturime nė vienos verslininkės moters, kuri savo protu ir verslumu prilygtų Volstryto pasaulio vyrukams. Žodžiu, verslą ir ekonomiką, politiką ir karą organizuoja vyrai ir iš tos tradicijos ateina posakis, jog pasaulis priklauso vyrams. Moterų balsai buvo pritildyti, jos slėpėsi už įtakingų ir stiprių vyrų ir kaip aukos, ir kaip slaptos vyrų patarėjos, o dar kai kada – kaip sąmoningos lyderės, kurios suvokė, kad negalėtų save atvirai realizuoti pasaulyje. Iš to, kaip Bevelis perteikia savo „vyrišką“ kasdienybę, galime suvokti, kaip XX a. kostiumuoti vyrai organizavo viešą savo įvaizdį, kuris, tiesą sakant, man toks primityvus, kad beveik niekada tokiu nenorėčiau būti. „Nuo pirmadienio iki penktadienio po darbo aš traukdavau į statybų aikštelę. O kiekvieną savaitgalį vykdavau į „La Fiesloną“ dovanų ir prikrautu automobiliu, kad kompensuočiau savo nebuvimą. Visai kaip ir mano tėvas (p. 173).“ Romane svarbus patriarchalinis galios paveldimumas, kuris tampa esminiu Bevelio pasididžiavimu, maitina jo vyrišką ego.

Hernan Diaz

 

Užguitos ir visuomenės suprimityvintos moterys – tokią kūrinio probleminę nišą paryškina veikėja Aida Pertenca, kurios memuarai priartėja netgi prie tam tikro detektyvinio žanro. Jos santykiai su italų imigrantu tėvu, neaiškus tipelis draugas Džekas ir slapti įsipareigojimai parašyti galingajam Beveliui įtinkančius memuarus tik parodo, kad vyrų galios pasaulyje moterys vis dar buvo geriausiu atveju be klaidų mašinėle renkanti tarnaitė, tačiau Aida yra ne ką prasčiau įžvalgi, tačiau laikmetis jai neparankus. Aidos analitinis mąstymas leido perteikti skaitytojui tai, ką ir pats skaitytoja jau susidėliojo: „Kai kurie romano elementai turėjo būti grįsti tikrove. Žinoma, tada negalėjau atskirti fakto nuo fikcijos (net ir po visų vėlesnių susitikimų su Beveliu ši skirtis liko neryški), bet įtariau, kad tekste slypi tiesos grūdas. Ką Vaneris išties žinojo apie Endrių ir Mildredą Bevelius? (p 258).“

 

Ateitis skolon – taip vadinasi ketvirtasis skyrius, kuriame skaitytojai pagaliau sužino Mildredos vaidmenį Bevelio gyvenime. Negaliu pasakyti, kad labai nustebino, nes nuo pat pradžių veriasi romano pagrindinė idėja – perteikti daugybę sėkmingų vyrų nutylėtas tikrąsias istorijas iš moters perspektyvos. Už kiekvieno sėkmingo vyro stovi išmintinga ir galinga moteris yra ne tik folklorinis posakis, bet ir Pasitikėjimo romano esmė. Tiesa, man labai patiko fragmentuotas ir aiškus Mildredos dienoraščių įrašų literatūrinis braižas. Stilius sąmoningai atskleidžia veikėjos imlų protą, sukuria charizmatiškos asmenybės vaizdinį ir tam tikri momentai labai tikroviški ir autentiški, kad kelia įspūdį, jog Hernonas Diazas tikriausiai analizavo panašius moterų dienoraščius iš onkologine liga sergančių kokių nors išlikusių užrašų, nes štrichai labai paveikūs ir įtikinantys.

 

Taigi Pasitikėjimas kruopščiai sukurtas romanas, kuris mums seniai žinomas problemas atskleidžia eksperimentinėmis literatūrinėmis formomis, labiausiai apie viešojo ir privataus gyvenimo neatitikimus. Kur egzistuoja tikroji tiesa? Jeigu ji lieka tik kaip Mildredos dienoraščio įrašai, tai, galima sakyti, kad mes apie pasaulio galinguosius ir Holivudo žvaigždes nežinome nieko, tik dedamės viską labai išmanantys iš to, kas „nubyra“ į socialinius tinklus ir spaudą, ką patys individai mums suprojektuoja ir teigia. Galiausiai romanas leidžia permąstyti, o kaip mūsų pačių tikrovė suprojektuota, ką mes žinome apie savo istorines asmenybes ir politiką? Kas ją kūrė ir perteikė, sudėliojo žodinius vaizdinius? Romanas vadinasi Pasitikėjimas, tačiau kuo iš tikrųjų galime pasitikėti? Knyga, kuri žadina ir verčia reflektuoti apie istorijon nematomus ir nugrimzdusius balsus, dažniausiai įtakingų ir protingų moterų, kurių tikrai būta ne viena.

 

Jūsų Maištinga Siela

Rolandas Rastauskas eilėraštis "Eiti namo"

 

Eiti namo

 

reikia eiti namo pro bažnyčių prisodrintą dangų

pro išąlusias išėdas ir iš balkono išspirtas egles

reikia eiti namo savo kūną įtempus it lanką

pro girtuoklių stotis ir vitrinų šaltas ugneles

 

reikia eiti namo be atodairos lig pamišimo

aidint šlagerių poteriams brautis pro ledo vartus

reikia eiti namo nes dangus jau tave pavaišino

apreiškimo skutais užmokėjęs už gatvių vardus

 

reikia eiti namo atsiduodant vėjuotai vietovei

speigo runos odoj išvedžiotos besvore ranka

reikia eiti namo tarsi neršiančios žuvys prieš srovę

kelių brydės sniege Karoliniškių bokšto anga

 

reikia eiti namo šitą kryptį atpasakos knygos

jas ir vėl kada nors mokiniai po pagalviais laikys

reikia eiti namo kol rakštis danguje neįstrigus

vėliavėlė purve kraujo lašas žiemos taikinys

 

 

Rolandas Rastauskas (RoRa)

Poetas Antanas A Jonynas, eilėraščių knygos "Atminties laivas", "Tiltas ir kiti eilėraščiai"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu kitokiems reikalams skaitau dar sovietmečių išleistą Antano A. Jonyno eilėraščius. Koks grožis! Subtilios laikmečio užuominos ir jautrumas.

 

Maištinga Siela

Antanas A Jonynas, eilėraštis "Baltų alyvų tylumoj"

Antanas A Jonynas, eilėraštis "Užupio tiltas"

Antanas A Jonynas, eilėraštis "Spalvotas kinas"

Filmas: "Snou Holou vilkolakis" / "The Wolf of Snow Hollow"

 

Sveiki,

 

Nepamenu nė vieno gero ir įsimintino filmo apie vilkolakius. Apie vampyrus taip, o apie vilkolakius ne, nors jie irgi kino industrijoje populiarūs ir galgi net visai gerų buvo, bet esmė, kad nepamenu. Nesitikiu, kad artimiausiu metu, nuslūgus visokios „Saulėlydžių“ sagoms ir pan., atsiras kas nors originalaus ir netikėto, gal dėl to su tokiu savitu skepticizmu peržiūrėjau režisieriaus, scenaristo ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Jim Cummings filmą „Snou Holou vilkolakis“ (angl. The Wolf of Snow Hollow) (2024). Kai kino projektą vienas žmogus pastato nuo scenarijaus iki paskutinio kadro, atrodo, darbas turėtų būti ypatingas, tačiau taip, deja, ir vėl taip nenutiko.

 

Istorija pasakoja apie žiemišką miestelį, kuriame prasideda keistos ir žiaurios mirtys, susijusios su sudraskymais. Iš pradžių šerifas ir vietos policija mano, kad tai koks nors laukinis žvėris, nes vilkolakiai, kaip žinia, neegzistuoja, tačiau netrukus vilkolakį kažkas pamato, galiausiai ir pats šerifas medžiokliniu šautuvu bando jį nugalabyti, bet, kaip supratote, nesėkmingai. Šalia trilerio kriminalinės linijos pasakojama ir pagrindinio šerifo Džono Maršalo gyvenimo istorija. Jis neurotikas, cholerikas ir absoliučiai darbe gali pratrūkti lygioje vietoje ir visus aprėkti, kai ką apkulti ir visi, atrodo, susitaikę su jo tokiu nenormaliu elgesiu, nes jis šefas, jis šerifas. Kaip vėliau paaiškėja, Džonas turi priklausomybių ir jų padariniai nulemia jo nestabilią psichiką, tačiau jam tai nesutrukdo išsiaiškinti santykius su dukra ir atskleisti vilkolakio paslaptį...

 

Filmas išties keistas. Tikrai. Jeigu ir jausti visame filme vieno autoriaus autentiškumą, tai jį tikrai pajusite, nes filmo tonas ir koloritas balansuoja tarp juodosios komedijos iki siaubo trilerio. Jeigu panašaus žanro komedijose ir serialuose šis žanras būna daugmaž aiškus ir sustyguotas pagal kanonus, šiame filme, atrodo, viskas nesaugu, atrodo, kad filmas tuoj patirs nesėkmę, nes žanrinis kinas „šlitinėja“ tarp žanrų. Iš kojų verčia ne vilkolakio žmogžudystės, bet Džono neurotiškas charakteris ir aplinkinių reakcija. Nors vėliau viskas paaiškinama ir suvokiama, tačiau visumoje tam tikrų logikos dėmenų trūksta. Pavyzdžiui, Džekas mato žiemos metu iš automobilio pusnuogę ir nubrozdintą savo dukrą, kuri ką tik mylėjosi su neaiškiu tipeliu ir vos nebuvo perplėšta pabaisos, užuot ja pasirūpinęs, jis ją aprėkia ir siunčia namo nė nepaklausęs, kaip ji, nes svarbiau yra ne auka, o vilkolakis. Pamaniau, kad labai taiklu ir lietuviška, jog normaliai sustyguotam filme mes pamatytume melą ir tėvukas pasirūpintų dukrele, galų gale gultųsi kryžiumi ir aukotųsi, o nebandytų iš inercijos gaudyti užpuoliką. Šita scena, atrodo, nemeluoja, bet kartu ir trikdo, nes mes žanriniam kine nepratę prie tiesos, kuri jau atrodo kaip absurdas. Esu matęs, kaip geriau lietuvis agresoriui akis pirmiausia iškabins, nei susės išsiaiškinti kas, kaip ir kodėl ir ar aukai reikia pagalbos...

 

Visumoje filmas, nors ir turi savito kolorito, visgi istorija nuobodi. Chroniška režisūra, iškarpyti laikmečio nesinchroniniai kadrai jaukia Džeko gyvenimą ir jį iliustruoja, tačiau viskas pernelyg paprasta ir daugiau ar mažiau matyta. Nėra įdomios trilerio detektyvinės istorijos, trūko kaip žanriniam kinui įtampos, kurios labiausiai ir norėjosi. Manau, tai nutiko dėl žanrų sumaišties, vietomis scenos projektuojamos atsainiai, dar truputį paryškinus žanro niuansus ir būtų kaip parodijų filme „Pats baisiausias filmas“ – 2000-ųjų kultiniai prasti siaubo filmų klišių parodijavimai. Vietomis esama ir šio braižo. Labai nuvylė pabaiga. Padurtas Džekas nukrenta kaip nugalėtojas, tačiau „Gladiatorius“ neįvyksta, žiūrovai atseit netikėtai „apdurninami“, bet Džekas jau kitame kadre sveikutėlis lydi dukrą į gyvenimą ir palieka koledže. Per gerai, kad būtų netikėta.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vabalų sultys 2" / "Beetlejuice Beetlejuice"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Jau daug internete tikriausiai prisiskaitėte apie Tim Burton po daugybės metų sukurtą „Vabalų sultys 2“ tęsinį. Įdomu tai, kad Lietuvos kino teatruose jis pristatomas anglišku pavadinimu „Beetlejuice Beetlejuice“ (2024). Tiesą sakant, miglotai ką nors prisimenu iš 1988 metų pirmosios dalies, praktiškai tik jaunutės aktorės Winonos Ryder amplua, papilkėjusią ir niurzgą paauglę mokinukę, todėl net negaliu palyginti šių filmo dalių, tačiau žinau, ką šis filmas reiškia užaugusiems iš vaikystės, kai televizijos sproginėdavo anonsuodamos panašaus turinio produkciją, ypač Helovino metu.

 

Istorija pasakojama prabėgus daug metų nuo pirmosios dalies. Lidija, pagrindinė veikėja, kurią vėl vaidina Winona Ryder, yra žinoma mediumė, kuri veda populiarią TV laidą apie paranormalius reiškinius. Galiausiai praeitis ją paveja ir iš pomirtinio pasaulio grįžta ponas Beetlejuice (aktorius Michael Keaton), kuris nori vesti Lidiją dėl to, kad prisikėlė jo sukapotoji pirmoji žmona, kurią vaidina Monica Belluci. Galiausiai Lidija turi paauglę dukrą, kuri naiviai netikinti vaiduokliais pati yra įtraukta į kito pasaulio dimensiją, todėl Lidijai tenka sudaryti santuokos sutartį su pabaisa Beetlejuice... Visa kita gan nuspėjama, nes veikėjai turi išeiti užduočių labirintą, „pamatuoti“ savo šeiminius santykius, iš naujo įvertinti motinos ir dukters ryšį ir galiausiai pabaigoje apsikabinti. Visa tai rasite ir šioje dalyje.

 

Filmas, nors margas, skirtas masėms, lengvas, bet man jis nelabai patiko. Tiesą sakant, Tim Burton lieka ištikimas savo pirminio projekto dvasiai ir režisuoja pagal visas tas pačias taisykles ir nieko naujo neeksperimentuoja. Kiek nuobodokas pasirodė scenarijaus braižas, aiškus nuo A iki Z, primityviai bandoma moralizuoti, o veikėjai karikatūriškai tipizuoti. Bet netgi visas filmas yra karikatūrinis, primena maketą makete ir nieko natūralaus. Juodasis humoras, kuris turėjo kilstelėti kartelę, pernelyg tiesmukas, žaidžia įsisenėjusiomis klišėmis, pvz., kito šeimos nario gelbėjimo misija, motinystės instinktu ir paauglės užsispyrimu neigti motiną, kuri nori tik gera. Toks tiesmukas santykių žemėlapis labai neskanus ir lėkštas.

 

Visgi Tim Burton žino, kad turi sukurti karikatūrinį filmą ir jis tą daro pagal 1990-ųjų manierą, panašiai kaip „Fokus pokus“ ekranizacija po 30 metų – žiūri, ir nesitiki, kad nieko naujo ir įdomaus nebeišspaudžia, todėl labai abejoju, kad šie filmų tęsiniai, kurie grąžina mums aktorius ir primena pastangas susigrąžinti praeitį praleistą kadaise prie TV (nes nieko kito nerodė), taps kultiniais filmais, jie tiesiog užpildys triukšmingą eterį ir galiausiai nugrims. Filmo juokeliai primityvoki, sukurtas „Vabalų sulčių“ pasaulis toks iš esmės juk ir buvo, tie tyčia pabrėžtinai netikroviški ir animuoti intarpai bei siaubo efektų parodijos, pvz., smėlio gyvatė, kuri veikiau primena kojine aptrauktą ranką, irgi juk palikta tyčia išlaikyti balansą tarp komedijos ir siaubo, todėl pagrindinis siaubūnas Beetlejuice primena dar vieną karikatūrinį veikėją – žaliaveidį Kaukę bei infantiliai dekoruotus, bet šiaip labai pasaulyje vertinamus Weso Andersono kino projektus.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Patricia Kaas – Piano Bar [vinyl / LP] (2002)

 

Informacija apie albumą: Patricia Kaas – Piano Bar [vinyl / LP] (2002) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Patricia Kaas – Le Mot de passe [vinyl / LP] (1999)

 
Informacija apie albumą: Patricia Kaas – Le Mot de passe [vinyl / LP] (1999) 

Maištinga Siela