Šios dienos citata: rašytojas Franz Kafka apie literatūrą, rašymą, kūrybą (Francas Kafka)

 

Sveiki,

„Esu visiškai susitelkęs kūrybai. Kai mano esybė pajuto, jog rašymas man yra vasingiausia gyvenimo kryptis, viskas pakrypo tik į tai, „atsijungė“ visi sugebėjimai, susiję su kūno, valgymo, gėrimo, filosofinių apmąstymų ir pirmučiausia su muzikos džiaugsmais. Visose šiose srityse ėmiau nykti. Tai buvo būtina, nes mano jėgos apskritai buvo tokios menkos, jog tik smarkiai sutelktos galėjo tarnauti rašymui. Tikslą rašyti, žinoma, atradau ne savarankiškai ar kaip nors sąmoningai; jis pats atsirado, ir dabar jam kliudo tik kontora, bet kliudo jau iš esmės.“ Franz Kafka

Francas Kafka – vienas reikšmingiausių XX amžiaus rašytojų, kurio kūryba ir asmenybė paliko gilų pėdsaką literatūros istorijoje. Gimęs Prahoje, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, Kafka patyrė sudėtingą vidinį pasaulį, atsispindintį jo kūriniuose. Jo kūryba išsiskiria absurdo, egzistencinio nerimo ir biurokratinio absurdo temomis, kurios atspindi modernaus žmogaus susvetimėjimą ir bejėgiškumą prieš nepažinias jėgas.

Kafka literatūrą laikė ne tik profesija, bet ir būdu išreikšti savo vidinius išgyvenimus ir egzistencinius klausimus. Rašymas jam buvo tarsi terapija, leidžianti susidoroti su nerimu ir baimėmis. Jis buvo itin reiklus savo kūrybai, dažnai abejodamas savo talentu ir vertindamas kiekvieną žodį. Nepaisant to, Kafka rašė nuosekliai ir atsidavęs, palikdamas po savęs gausų literatūrinį palikimą.

Rašytojo dienoraščiai atskleidžia jo vidinį pasaulį, mintis ir jausmus. Juose galima rasti įrašų apie jo santykius su šeima, ypač su valdingu tėvu, kuris turėjo didelę įtaką jo gyvenimui ir kūrybai. Dienoraščiuose taip pat atsispindi Kafkos abejonės dėl savo rašymo, jo ligos ir mirties nuojauta. Šie dienoraščiai yra vertingas šaltinis, leidžiantis geriau suprasti Kafkos asmenybę ir jo kūrybos kontekstą.

Maištinga Siela

Klaipėda. Triptikas "Gintaras Rinkevičius diriguoja Žardės rajono dangui, "IKI" parduotuvei ir uostamiesčiui"

1.

Gintaras Rinkevičius 2025 metų pavasarį diriguoja Klaipėdos Žardės „IKI“ parduotuvės sutvarkytam fasadui.

2.

Gintaras Rinkevičius susikaupęs ir mąsto po Klaipėdos Žardės rajono dangumi, nes tuoj pro plyteles prasikals pienės.

3.

Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius visu stotu diriguoja Klaipėdos Žardės rajono žmonėms.

 

Iš ciklo „Maištingos Sielos triptikai“

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Moišė Kulbakas ir jo poema "Vilnius" (žydų, litvakų poezija Lietuvoje)

 

Poema „Vilnius“, Moišė Kulbakas

 

1

Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.

Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste.

Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos

Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis.

Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;

Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda,

Kai liejasi mėnesiena į kabališkas2 gatves

Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis.

Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys

Choro dermėj, tavo šventės – budynės,

Ir tavo paguoda – spinduliuojantis skurdas

Lyg priemiesty vasaros tylūs ūkai.

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,

Apipintas kerpėm ir samanom pilkom;

Kiekviena siena – pergamentas,

kiekvienas akmuo – šventas raštas,

Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia,

Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas

Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.

 

2

Naktį liūdėdamas vienas budžiu aš mieste:

Nė garso aplink. Riogso namai – skudurų krūvos,

Vien kaži kur aukštai lajinė žvakelė laša ir mirksi, –

Tai kabalistas įsitaisęs palėpėje sėdi

Ir verpia kaip voras dulsvą gyvenimo siūlą:

– Ar yra kas nors tolimoj, gūdžioj tuštumoj,

Iš kur mes, apkurtę, atklystantį balsą išgirstam?

Ir stovi prieš jį švininis Razielis 4 tamsoj

Senais, aptrintais pergamento sparnais,

Jo akiduobės pilnos voratinklių ir smėlio:

– Ne, nėra. Tiktai liūdesys, daugiau nieko nėra!..

Žvakė laša. Žalias žydas klausosi suakmenėjęs

Ir tamsį iš angelo akiduobių čiulpia.

Pastogė virš pastogės – kuproto padaro plaučiai,

Kuriais tas atsikvepia, snausdamas tarp kalvų.

O gal tu, mieste, esi kabalisto sapnas,

Skrendantis per žemę kaip vortinklis rudens pradžioj?

3

Tu esi psalmynas iš molio ir geležies,

Ir pasklidę klajoja tavo blunkančios raidės:

Moterys – lyg bandelės, vyrai – stangrūs kaip rąstai;

Žvarbios, slaptingos barzdos, pečiai lyg iškalti,

Ir akys, judrios, pailgos, kaip luotai upėj – – –

Tavo žydai prie sidabrinės silkės vėlumoj

Mušasi į krūtinę: o Dieve, nusidedam, nusidedam...

Spokso mėnulis pro langus tarytum balta akis –

Ten skarmalai boluoja sukabinėti ant virvės,

Lovose kūdikiai guli – geltoni, glitūs vikšrai,

Ir mergšių, jau pusiau nuogų, kūnai kaip lentos – – –

Rūstūs tavo žydai tarp gatvių, siaurų ir rūsčių:

Stingsta nebylios jų kaktos nei sinagogos sienos,

Ir antakiai samanoja – lyg virš tavo griuvėsių stogai.

Tu esi psalmynas, ant laukų parašytas,

Ir kaip varnas giedu tave mėnulio šviesoj,

Nes Lietuvoje saulė netekėjo niekada.

 

4

Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys

Choro dermėj, tavo tylusis pavasaris juodas.

Kalas iš mūrų medelis, iš sienų – žolė;

Iš senmedžio šliaužia apsnūdę peleniniai žiedai,

Ir kyla iš lėto nuo žemės purvinos dilgės,

Vien apmirusių sienų šaltis ir nešvara.

Bet pasitaiko nakčia, kai akmenį džiovina vėjelis:

Artėja gatve sidabruodama užsisvajojus būtybė,

Užgimus iš skaidriausios vilnies ir mėnulio spindulių –

Tai Vilija atsikėlė, miglota ir vėsi.

Ir daili, ir nuoga, su ilgom gaivinančiom rankom –

Įžengė į miestą. Išsikreipę žiūri langeliai akli,

Ir tiltukai permesti tarp bekalbių mūrų.

O niekas durų neatidarys, neiškiš galvos

Pasiteiraut, ko reikėtų persišviečiančiai grakštuolei.

Stebisi kalvos aplink ir bokštai barzdoti,

Ir tylu, ir tylu – – –

 

5

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,

Ir žmonių pavidalai vos matos tavo gelmėj:

Tolimoj properšoj – balti, spindintys gaonai,

Pastangų nugludinti kaulai – smailūs, tvirti;

Plieninio bundisto6 raudoni karšti marškinėliai,

Pas žilą Bergelsoną7 skubantis mėlynas mokinys,

Ir jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas

Ant šventiškai kasdienių vartų miestan.

Pilkšva jidiš – tai spindesys primerktuose languose, –

Tai aš kaip keleivis prie šulinio pakelėje

Sėdžiu ir jos šiurkščių garsų klausausi.

O gal tai kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje?

Aš miestas esu! Tūkstančiai durų į pasaulį,

Į apskretusią šaltą mėlynę – stogai virš stogų.

Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas

Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje.

Aš – pilkuma! Aš – pajuodus liepsna! Aš – miestas!

 

6

Ir ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas

Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.

 

Vertė Alfonsas Bukontas

 

APIE AUTORIŲ IR JO POEMĄ

 

Moišė Kulbakas, gimęs 1896 metais Smurgainyse, dabartinės Baltarusijos teritorijoje, buvo išskirtinis žydų poetas ir dramaturgas, kurio kūryba paliko gilų pėdsaką jidiš literatūroje. Jo gyvenimas, nors ir tragiškai nutrauktas sovietų režimo, buvo kupinas kūrybinio pakilimo ir gilaus ryšio su žydų kultūra. Kulbako kūryba, persmelkta modernizmo dvasia, atspindėjo žydų tautos išgyvenimus, tradicijas ir kultūrinį paveldą. Jis sugebėjo sujungti tradicinius žydų motyvus su moderniais literatūriniais ieškojimais, sukurdami unikalią ir paveikią poetinę kalbą.

 

Poema „Vilnius“, parašyta 1926 metais, yra vienas ryškiausių Kulbako kūrinių, laikomas Vilniaus žydų kultūros ir istorijos paminklu. Šioje poemoje poetas atskleidžia Vilniaus, kaip žydų kultūros centro, dvasią, jo gyventojų kasdienybę, tradicijas ir miesto istorijos dramatiškumą. Jis aprašo Vilniaus gatves, sinagogas, žydų turgus ir amatininkų dirbtuves, sukurdami gyvą ir spalvingą miesto paveikslą. Poema „Vilnius“ yra ne tik meninis kūrinys, bet ir istorinis dokumentas, liudijantis apie Vilniaus žydų bendruomenės gyvenimą ir jos indėlį į miesto kultūrą.

 

Kulbako kūryba, nors ir tragiškai nutraukta 1937 metais, kai poetas buvo sušaudytas Minske, išlieka svarbi jidiš literatūros dalis. Jo poema „Vilnius“ yra neatsiejama Vilniaus kultūrinio paveldo dalis, primenanti apie miesto žydų bendruomenės istoriją ir indėlį į Lietuvos kultūrą. Kulbako kūryba įkvėpė daugelį menininkų, tarp jų ir skulptorių Romualdą Kvitą, sukūrusį skulptūrą „Vandens nešėjas“, kuri yra tiesiogiai susijusi su poemos „Vilnius“ motyvais.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Lengva pažintis", Klaipėdos pilies teatras, režisierius Alvydas Vizgirda

 

Sveiki, skaitytojai ir teatro žmonės,

Tikriausiai paskutinis matytas Klaipėdos pilies teatro spektaklis iš jubiliejinio 40-mečiui skirto retrospekcijos ir šįkart – 2020 metais įvykusios premjeros, režisieriaus Alvydo Vizgirdos pastatytas dviejų dalių komiškas spektaklis „Lengva pažintis“ pagal dramaturgo Valentino Krasnogorovo pjesę.

Pastaruoju metu mačiau netgi kelis panašaus „sukirpimo“ komedijas, kurios labai panašiu aktorių duetiniu rakursu scenoje išgyvena vyro ir moters aistrą, nusivylimą ir atradimus. Istorija pasakoja apie bare po konferencijos užsilikusį vyrą, prie kurio prisigretino keistai flirtuojanti moteris, pastarąją iš pradžių vyras palaiko prostitute. Pirmoji veiksmo dalis skirta jųdviejų pirmajam pokalbiui, o antrajame veiksme jų bendravimas nusikelia į viešbučio privatų kambarį su šampanu ir žvakėmis.

Pagrindinius „Lengvos pažinties“ vaidmenis sukūrė aktorė Lina Rastokaitė ir Aurimas Pintulis. Daugiau aktorių šiame spektaklyje ir neišvysime. Duetas komiškai flirtuoja, įterpdamas ribinių pokalbių, kada moteris arba vyras gali tiesiog įsižeisti arba priešingai – kai kada jų pokalbis pavirsta į filosofinę diskusiją tik dar labiau „įsiūbuodamas“ spalvingą lengvos pažinties iliuziją. Toli gražu, kad šis pokalbis nėra vien lengvas flirtas, nes jame iš esmės dramaturgas sudėjo, sakyčiau, kone mechaniškai veikiančius XX amžiaus vyro ir moters bendravimo formos stereotipus. Moteris atsisako būti kukli, todėl ji pirma drąsiai vilioja vyrą, o vyras pamažu pasiduoda jos gundymams, tačiau ne kartą dėl socialinių standartų ir tariamų dorovinių elgsenos normų spėja susipykti. Vyras mano, kad ji prostitutė, todėl elgiasi iš esmės taip, tarsi jis ją būtų pasirinkęs, o ji tariamai jį nesuviliojusi, o tiesiog priėmusi jo pasiūlymą praleisti naktį už pinigus...

Žodžiu, pjesė laikosi „ant dorovės principo“, kurį vyras taip nori išlaikyti kaip iliuziją, tačiau tuo pačiu veikia ir instinktyviai. Galiausiai jų flirtas ir pokalbiai primena lošimą kortomis ar šachmatais, t. y. kas kurį labiau suries į ožio ragą ir privers sulaužyti principus. Aišku, dialogai dinamiškai šmaikštūs, linksmi ir iš to, kaip reagavo salėje sėdintys žmonės (o salė buvo pilnutėlė!), man regis, komiškai aktoriai pritraukė žiūrovus prie savo aistringai perteikto bendravimo tango. Žinoma, komizme atsiskleidžia ir tragiškoji veikėjų pusė: vyras prabyla apie savo nebrandą, turėtas dvi nelaimingas santuokas, mintis grindžia buitiškais ir stereotipiškai erotiškai organizuotomis frazėmis, o moteris tarsi bando įrodyti savo iniciatyva ir provokacija lygiateisiškumą ir netgi didesnes protines galimybes, kurias vyras bando nuvertinti.

Spektaklio medžiaga nesudėtinga, sakyčiau, situacijos pagrįstos amžina ideologine lyčių priešprieša dėl socialinių lyčių stereotipizacijos, kurią vieną akimirką veikėjai paneigia, o kitą vėl įprasmina ją žaisdami ir iš to, regis, ir kyla aistra, vienas kito priešybių papildymas ir, žinoma, iš to veriasi viso spektaklio komizmas. Spektaklis intarpais dainuojamas, o pagrindinius kūrinius atlieka Lina Rastokaitė savo džiazistine dainavimo maniera ir ji, sakyčiau, spektaklyje labai tinka, pvz., kaip gerai suskambėjo „It's A Man's Man's Man's World“, kad net pagalvojau, kad eičiau į Rastokaitės atskirą kokių nors panašių dainų popuri koncertą, kokius daro Rūta Ščiogolevaitė. Šiaip spektaklis visumoje nėra kažin koks labai ypatingas, tai linksmai perteikta klasiška poros aistringa istorija, kokių jau esu teatre per pastaruosius metus matęs ne vieną, kuris neapeliuoja į grandiozinius pasirodymus, tačiau, sakyčiau, verta nueiti, jeigu norite paprasto flirto, komiškų situacijų, neįmantrios ir lengvai atpažįstamos istorijos, kuri neturi kažkokių apsunkintų ar sudėtingų temų, tad leidžia žanriškai atpažįstamomis formomis lengvai mėgautis gyvu geru aktorių pasirodymu ir muzika.

Prieš spektaklį žiūrovus pasitiko aktorių parengta inscenizacija. Šįkart tai romėniškas antikinis inkliuzas.

Maištinga Siela

Knyga: César Aira "Fulgencijus"

 

Cesar Aira. „Fulgencijus“ – Vilnius: rara, 2024. – p. 192.

„Fulgencijus savo ruožtu, lyg savo kūriniu nepatenkintas menininkas, kuriam nepavyko perteikti gyvojo pasaulio negyva forma, net ir suvokdamas, kad padarė viską, ką galėjo, smalsaudamas klausė savęs, kodėl gi jis visad gauna tik pasaulio fragmentus, o ne visus pasaulius (p. 77).“

Sveiki, skaitytojai,

Garsus ir produktyvus Argentinos prozininkas Cesar Aira (g. 1949) lietuviams jau žinomas iš išverstų ir Raros leidyklos knygų serijoje pristatytų kūrinių Vienas keliaujančio dailininko nutikimas (2020) ir Vaiduokliai (2021). Abi knygos man labai patiko, todėl laukiau romano Fulgencijus (ispan. Fulgentius), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kučinskienė. Autorius iš tikrųjų turi ritmišką ir pagavų pasakojimo ritmą, atrodo, kad kūrinį parašo be perstojo tarškindamas klavišus ar skrebindamas rašiklį, kol galiausiai pritrūkęs amo sustoja pačioje reikšmingiausioje kūrinio vietoje, taip atverdamas skaitytojui daugiaprasmiškas perspektyvas.

Šįkart rašytojas sukuria fiktyvų veikėja – romėnų laikų karvedį Fulgencijų, kuris ilgus metus tarnavo Romai ir jos imperatoriams, su legionieriais užkariaudamas provincijas. Fulgencijus iš patricijų kilęs vyras, kuris turi to meto geriausią išsilavinimą ir dar būdamas labai jaunas parašo teatrui skirtą pasakojimą apie save patį. Sulaukęs senatvės ir patraukęs į paskutinį savo gyvenimo žygį jis apmąsto savo gyvenimą, bet labiausiai rūpinasi savo vienintelio kūrinio palikimu ir jo pastatymais. Ten, kur jis įsikuria, stengiasi su savo kariais ar vietos gyventojais pastatyti pasakojimą, tiesa, naiviai suvokdamas teatro meno išgales ir kultūrą, veikiau absurdiškai tenkindamas savo egoistinius ir ganėtinai sureikšmintus interesus. Iš tikrųjų Fulgencijus nori sukurti šlovingą savo asmens kulto istoriją, kad būsimi ainiai galėtų statyti jo pjesę apie jo pergales, tačiau pats Fulgencijus šalinasi egoistinių paskatų ir visokiausiais sofistiniais būdais bando perteikti kitus šio spektaklio statymo motyvus, atrasti savo filosofiją ir prasmę, tačiau skaitytojas jau gali numatyti, kad Fulgencijus jau nusenęs ir šiek tiek nupušęs romėnų karių akimis, tą rodytų ir jo jaunasis palydovas, tikriausiai, jau besikėsinantis po šios kelionės užimti jo šlovingąją vietą...

Kaip jau būdinga C. Airai, taip ir šiame romane rašytojas pasakoja istoriją keliais sluoksniais. Iš vienos pusės turime pseudo istorinio romano karkasus, nes autorius pateikia romėnų įsiviešpatavimą Europoje, jų kariavimo ir nukariavimo strategijas, romane gausu to meto aplinkos, romėnų politikos detalių, tačiau kitas sluoksnis, be kurio romanas nebūtų toks įdomus, jis perteikia Fulgencijaus infantilizmą, susireikšminimą. Atrodo, kad romano rašymo procesu C. Aira ne tik nagrinėja Fulgencijų kaip asmenybę, bet ir balansuoja ant filosofinio meno briaunos: viena ranka veikėjas kariauja, plėšia, žudo ir ugnimi įvedinėja romėnišką tvarką, o kita – kuria ir galvoja, kaip provincijos vergai perteiks pjesės medžiagą ir sukurs karvedžio viziją sukurtos Romos imperijos viduriuose, kitaip sakant, Fulgencijus stato antrąją valstybę vidinėje imperijoje, kurio centru tampa jo egocentrizmas.

Apie savo asmens ir darbų mitologizavimą Fulgencijus išsiduoda ir istorijose savo palydovams, kurdamas stulbinamai absurdišką istoriją, kaip jis save patį pagimdė, apvaisintas deivės: „Tęsėsi ilgai ir buvo nelengva, skausmas pasiekė apogėjų, bet staiga ėmė sklaidytis, o tą, kas pasirodė, atpažinau persigandęs, bet ir nudžiugęs – tai buvo mano naujasis Aš, mano, kaip Romos generolo, Aš. Viskas išsyk nuskaidrėjo: iškęsti skausmai – tai šio ypatingo gimdymo skausmai. Toji, kuri mane apvaisino, buvo deivė, tuosyk persikūnijusi į vieną iš merginų, mokančių pradžiuginti vyrus. Šitokiu būdu tapau generolu (p. 75).“

Kaip jau minėjau, Fulgencijui nesvetima filosofija, kuri užmaskuoją jo paties susireikšminimą, jis netgi sukūrė požiūrio koncepciją apie tai, kad jis yra ne rašytojas, bet vieno kūrinio kūrėjas: „Mano tragedija autobiografiška, dėl to vienetinė, o vienetinė dėl to, kad autobiografiška. Aš turiu tik vieną gyvenimą, tad mano išrastas žanras čia ir pasibaigia. Galėjau pereiti prie kitų temų, tas tiesa, bet nejaučiau vidinio poreikio rašyti toliau, o neturint tokio poreikio, kurį priskirčiau jausmų sričiai, visa, ką parašai, skamba neįtikinamai – arba kaip tai, kas parašyta vien iš profesinės pareigos. Pagal profesiją esu kariškis, šlovingųjų Romos legionų generolas. Dramaturgijos srityje apibrėžčiau save kaip kilnų mėgėją (p. 57-58).“ Žinote, kodėl Airai pavyko įtikinamai sukurti egocentriško karvedžio portretą? Ogi dėl to, kad viskas perteikiama iš Fulgencijaus perspektyvos ir tik aliuzijomis į aplinką galima įtarti, ką kaip šunys paklūstantys kariai ir palydovai iš tikrųjų galvoja apie savo vadą Fulgencijų.

Cesar Aira

Viena svarbiausių Fulgencijaus kūrimo strategijų yra jo dvilypumo atskleidimas. Iš vienos pusės jam teatras yra malonumas ir paskutinėje kelionėje daugiausia mintys sukasi apie pjesę, kurio žodžius moka atmintinai, bet iš kitos pusės Fulgencijus yra iš tikrųjų žiaurus ir šaltas sadistas, abejingas žmonių kančioms ir mirtims, pvz., jis kalnuose alina romėnų karius laukdamas, kol pasibaigs žiema, tempia juos per lietaus pažliugusius kalnus ir susidūręs su priešais jų nepasigaili, nes per tiek metų jis išmoko likti abejingas nukariautoms tautoms. Tačiau autorius įspraudžia ir išties sudėtingesnes Fulgencijaus egzistencines prasmes, apie gyvenimo pabaigą, senėjimą, pasitraukimą iš darbo, štai ką jis rašo laiške savo žmonai: „Nerimas ima vien dėl to, kad tiesiog gyvenau, ne dėl to, kad sekėsi gerai ar blogai. Tik tiek – gyvenau. Ir to gailiuosi. Bet juk kitaip negalėjau. Jeigu ir būta alternatyvių gyvenimų, nė vienas nebuvo maniškis (p. 120).“

Kitaip sakant, Fulgencijaus išorinė didybė ir jo nuveikti darbai tampa parodija prieš tą vidinį veikėjo suvokimą, kad viskas eina prie pabaigos ir jam, kaip ir visiems šio pasaulio mirtingiesiems, teks anksčiau ar vėliau pasitikti mirtį. Griebtis savo paaugliškosios pjesės tėra Fulgencijaus baimės sukeltas refleksinis psichofizinis būdas susigrąžinti savo ankstyvąją šlovę, jėgą ir jaunystę, užpildyti dabartį prisiminimais, todėl statydamas savo jaunų dienų pjesę scenoje stengiasi pamatyti jauno aktoriaus jėgą, graciją ir didybę, kitaip sakant, bent akimirką vėlei būti suvedžiotas iliuzijų ir suinscenizuoti save jauną, patirti savo jaunų dienų šlovę – tai labai pavykęs rašytojo C. Airos psichologinis kūlverstis, atskleidžiantis Fulgencijos nusilpimą ir baimę numirti bei būti užmirštam. Fulgencijaus stotas ir saviapgaulę perteikiantys veiksmai iš tikrųjų sukuria atpažįstamą Don Kichoto personažo schemą, t. y. svajotojas, kuris taip niekada ir negyveno nė dienos laimingas.

Man patiko romanas Fulgencijus, manau jis psichologiškai labai niuansuotas ir vėlei atitinka jau pažinto Cesar Airos teksto kūrimo principą, t. y. niuansuotai atskleisti pagrindinio veikėjo prieštaras ir dvilypumą, laikantis pozicijos, kad visa tai, kas išoriškai ir žemiškai lyg ir pasiekta, viduje dažniausiai rodo esminius trūkumus ir baimes. Išties puiki knyga, kuri parodo, kad C. Airos literatūriniai mažieji romaniukai, (nes jie išties labai lakoniški), perteikia sudėtingus veikėjų pasirinkimus ir elgseną, apie kuriuos smagu ne tik skaityti, bet ir apmąstyti. Reikia manyti, kad tai dar ne paskutinė C. Airos knyga lietuviškai.

Maištinga Siela

Spektaklis "Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais", Klaipėdos pilies teatras, režisierius Alvydas Vizgirda

 

Sveiki,

Esu didelis poeto Donaldo Kajoko kūrybos gerbėjas. Šitokia krištoline ir atvira kalba išgauti prasmės esenciją, atverti paprastas tiesas per vynuogių kekę („jos saldžios, nes svetimos“), apsnigtas nueinančias moteris, per tariamų veikėjų pasikalbėjimus, bites ir valtis, senėjimą gali ne kiekvienas. Manau, jis vienas mėgstamiausių lietuvių poetų, tad ir spektaklį pagal jo eilėraščius „Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“, kurį režisavo Klaipėdos pilies teatro režisierius ir įkūrėjas Alvydas Vizgirda, iškart patraukė mano dėmesį. Šiemet Klaipėdos pilies teatras mini 40 savo egzistavimo jubiliejų, todėl pavasarį pasirodė ištisa serija jų sukurtų spektaklių retrospektyva, įskaitant ir šį.

Tiesą sakant, tikėjausi jaukaus ir intymaus aktorių skaitymo su galbūt kokiais nors siužetiniais intarpais. Spektaklio naratyvas absoliučiai poetinis, paremtas Donaldo Kajoko eilėmis ir ritminio ir šiek tiek dainuojančio teatro elementais. Scenoje veikia 4 bevardžiai veikėjai, 4 aktoriai: Regina Šaltenytė, Vilija Gruodytė, Ramūnas Šeputis ir Jonas Baltokas. Šiek tiek daugiau nei valandą trunkantis pasirodymas primena poetizuotą kvarteto performansą, kuriame įvairiomis nuotaikomis ir ritmais besijungiantys tekstai „išaudžia“ poetizuotą Donaldo Kajoko lyrikos pasaulį.

Scenografijoje – vienas didžiulis veidrodis, portalas į anapusinį pasaulį, tą, kurį stengiamės pažinti, o senovinės vynuogių medinės dėžės sudėliotos kaip traukinio vagonai, veidrodyje jie prasitęsia, pastarosios tampa aktoriams atramomis, o bendram pasirodymui suteikia išskirtinių simbolių. Gražiai aktoriai artikuliuoja eilėraščių prasmes, ypač aktorė Regina Šaltenytė, kuri žodžiams suteikia išskirtinio jausmingumo.

Tiesa, mano paties santykis su spektakliu nevienareikšmiškas, nes pirmoji pusė žiūrėjosi gana sudėtingai, įsijausti taip pat nebuvo labai lengva, kai kada tekstai mano ausimis skambėjo šiek tiek per tyliai, tad dalies teksto nesupratau, tačiau antroji spektaklio dalis išsigrynino ir man pradėjo patikti. Dalį D. Kajoko tekstų atpažinau, dalis buvo naujiena. Sunkiausia, manyčiau, buvo režisūrinė viso bendro spektaklio tekstūra ir atmosfera, nes koncepcija jungėsi gana eklektiškomis nuotaikomis ir visi tie perėjimai iš vienos prasmės ir nuotaikos į kitą, sakyčiau, ne visada pavykdavo, suardydavo staiga scenoje įsivyravusį intymumą, bet būta ir gražių momentų. Kam reikėjo užtraukti tą baltą skraistę ir ją atitraukti? Kokią ribą ir dinamiką ji turėjo nešti? Paslėptas veidrodis ir tiesa nuo žiūrovo, vėl jos atidengimas? Aktoriai įterpė ir dainuojamų elementų, pvz., bardiškos gitaros melodijų, smuiko elementai ar folklorinės dainavimo jungtys su D. Kajoko tekstais.

Visumoje spektaklis man pasirodė fragmentuotas, koncepcija aiški tik iš pažiūros: žmogaus pastangos, kai dega tavo vynuogienojai, prieš akis griūva visas tavo trapus gyvenimas ir prasmė, kas lieka? Tik melstis ir dainuoti, ieškoti už tragedijos tikrosios praradimo prasmės, kurios D. Kajoko eilėmis atsiskleidžia sakraliai yra pripildytos biblinių prasmių. Atskiri tam tikri skaitymo fragmentai buvo labai subtilūs ir gražūs, visumoje, suprantu, turėjo suskambėti kaip simfonija, tačiau būtent to naratyvo, besijungiančių paties spektaklio režisūrinių fragmentuotų momentų ne itin pajutau, nors pastangų įdėta nemažai. Tai nėra pramoginio braižo skaitiniai, manau, turite mėgti poeziją, nesiužetinį, bet poetinę spektaklio tekstūrą, tad „Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“ bus kaip tik jums.

Maištinga Siela

Filmas: "Pietinia Kronikas" / "The Southern Chronicles "

 

Sveiki,

 

Žinote, nepamatyti visų laikų populiariausio lietuviško filmo „Pietinia kronikas“ (2024), kurį režisavo Ignas Miškinis, tikriausiai, būtų praleisti kažką labai iš esmės pro akis apie lietuvišką kiną ir mūsų masinę kultūrą. Tikriausiai tie, kurie pažiūrėjo per pirmuosius mėnesius, jau tą filmą ir primiršo, o aš po Kino pavasario nusprendžiau įlįsti į paskutinius seansus su aptuštėjusiomis salėmis. Neslėpsiu, kai tik pasirodė Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia Kronikas“, apie kurį daug kas literatūros pasaulyje kalbėjo, nusipirkau, pasidėjau į lentyną ir pamiršau. Iki šiol šio romano nesu perskaitęs, tad sąsajų su literatūra neaptarsiu, tačiau žiūrėdamas ekranizaciją pajutau autentiškas galimas autobiografines sąsajas tarp Rimanto Kmitos ir aktoriaus Džiugo Girnio sukurto Rimanto varianto.

 

Aš suprantu, kodėl filmas toks populiarus. Nesu matęs, kai tik pasirodė šis lietuviškas filmas, tiek daug reklamos. Ta prasme, tokiu pagreičiu ir mastu išvystyta reklamos sklaida, kuri iš tikrųjų veikė mases. Dabar tuojau ateinantis Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ nėra toks matomas, nors reklamos, kurią inspiruoja tarptautinis įvertinimas, taip pat, bent jau mano aplinkoje, matoma. Grįžtant prie „Pietinia Kronikas“, reiktų keliais sakiniais paminėti, jog istorija rutuliojasi dešimtame dešimtmetyje, maždaug po 91-ųjų, kai rūbelius pirkdavome turguose, o muzikos įrašų kopijas vis dar darydavome kasetėse. Kai kas tą laiką vadina gariūnmečiu (čia labiau Vilniaus kraštas), o kai kas tiesiog laukiniu dešimtmečiu (mafija, daktariniai, agurkiniai ir t. t.) ir tame yra tiesos. Šiauliai išgyvena savąjį to meto kultūrinį getą su savo kultūra, kodais, bendravimo maniera, o pagrindinis veikėjas Rimantas neblogai sukiojasi tuose sluoksniuose vilkėdamas treningus (vėlei grįžusius į madą!) ir žaisdamas regbį.

 

Suprantate, istorija ne kažin kaip čia išrutuliota. Romantinė to laikmečio abituriento meilės istorija: Rimantas įsimyli turtuolių dukrelę Moniką, su ja užmezga santykius, tačiau dėl skirtingų socialinio statusų ir draugų rato jiems kol kas nelemta būti drauge. Keletas susipykimų, išsiskyrimų ir mokyklos baigimas. Visa istorija. Naratyvas popsų popsas, popsiškesnio reiktų paieškoti, tačiau svarbiausia – KAIP VISA TAI papasakota ir perteikta. Visas saldumas kinematografijoje. Nežinau, kaip dabarties 18-mečiams, tačiau aš prisimenu tas kasečių juosteles, tuos baisius turginius megztukus, kuriais mane pradinuką rengdavo ir kitus atributus, atpažįstu sekcijas ir ausinukus, kurių niekada tuomet neturėjau... Žodžiu, nostalgijos nejaučiu, tačiau man tas dešimtmetis suprantamas, nes menu detales, turiu kitokį santykį ir suvokimą.

 

Nepaprastai gerai sukomplektuota istorija, dokumentiniai kadrai, pvz., koncertai iš Bix‘ų ar Andriaus Mamontovo jaunystės laikų suklijuoti taip puikiai su dabarties kino kadrais, kad atrodo, jog iš tikrųjų mes keliaujame laiku. Daug gražių filme niuansų, bet labiausiai stebina pakitusi bendravimo kultūra, kurią reiktų atskirai reflektuoti. Nors anuomet netrūko smurto, tačiau žmonės ir džiaugėsi kažin kokiais trupiniais, o dabar jaunas žmogus retai kada leidžia sau būti tiesiog laimingu dėl to, kad pabučiavo kokią merginą ar pamatė jos braškines kelnaites.

 

Paprastumas ir pasaulio filosofinė sąranga nepaprastai naivi: pabaigoje prie jūros atsidūręs Mindaugas ir Rimantas geria, ir Mindaugas svarsto išvažiuoti į Indiją ir mokytis jogos, nematęs daugiau nei Šiaulių pietinio rajono. Nuostabu, kokios nerealios svajonės, paprastumas ir troškimai, kurie (bent jau man) atrodo dėl galimybių prieinamumo prigesę, dažnas nieko nenori, tiesiog būti, nes net sukurti įspūdžiui reikia pastangų. Taigi tai nostalgiškas filmas, kuris veikia labiausiai tuos, kuriems per 40, bet dar nesiekia 55. Maždaug Kmitos amžiaus.

 

Man filmas patiko, jis išties pasiekia kitokį lygį. Apskritai, manding, lietuviškas kinas daro pastaruoju metu kažkokį proveržį ir jo norisi daugiau ir įdomiau, tas mane labai džiugina. Po filmo galvojau apie kelis dalykus. 1. Ar tikrai toji istorija apie Jurgą, kuri nupjovė morge galvą ir iš to norėjo padaryti performansą, buvo tikra, nes atmintyje man kažkas iš vaikystės kirba. 2. Kitas apmąstymo aspektas: o kaip, pvz., šį filmą vertintų kokie latviai ar rumunai su lenkais, portugalai su italais? Juk visas šio filmo smagumas yra balansas tarp mūsų kultūros rekonstravimo ir klišinės meilės istorijos, kuri mūsų akimis ir suvokimu pavyko nepaprastai atmosferiškai, tačiau kaip matytų kitataučio akys? Ar taip, kaip mes skinheadų (skustagalvių) subkultūrą filme su Rassell Crowe „Romper Stomper“ (1992)? Tolimai ir egzotiškai, tarsi bandytume prisijaukinti svetimą kaip savą? Kartą pamatyti „Pietinia Kronikas“ verta.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 8.8

 

Maištinga Siela