Šį vakarą jaučiausi išsunktas. Fiziškai
ir protiškai pavargęs, bet pamiegojau valandėlę, pamaniau sau, kad darbai
palauks. Po to prisipyliau karšto vandens vonią ir skyriau pusvalandį skaitymui,
o kitą pusvalandį ritualinei meditacijai. Negatyvių minčių, įsitikinimų ir
visokių programų suvokimui ir paleidimui.
Maniau, kad nuspręsiu vėl dirbti, o
vakare pažiūrėti iki išnaktų kokį filmą, nes kaip vakaras be kokio nors filmo?
Bet tai man atima miego ir poilsio valandas, šiandien tiesiog leidau sau
išmirkti su knyga karštoje vonioje ir jau tuoj eisiu miegoti į patalus, nes aš
noriu rytoj būti dar geresnės energijos ir savijautos. Ir visai ne tam, kad energiją
atiduočiau darbams ir kitiems, o tam, kad pasimėgaučiau sau gera būsena, dar
labiau reflektuočiau ir sąmoningai suvokčiau, jog niekur šiame gyvenime
nenuskubėsi, viskas gali suktis ir be tavo susireikšminusio degimo. Kartais
pusvalandis su knyga vonioje, kaip nutiko šiandien, gali būti geriausia ir ramiausia
dienos dalis, tik reikia nuspręsti ją skirti sau ir būti dėkingam, jog tiesiog
gali be pretenzijų ilsėtis ir nieko nedaryti, kai visi tikisi, kad viską
padarysi, o tiksliau kartais įsivaizduojame, jog kiti tikisi ir susireikšminame.
Garsus amerikiečių režisierius Azazel
Jacobs iki šiol man praslysdavo pro akis, tiesą sakant, nemačiau nė vieno jo
filmo ar serialo, nors sukūrė jau nemažai ir gana sėkmingų, pavyzdžiui, serialas
„Mocartas džiunglėse“ arba „Sorry for Your Loss“, tačiau nemažą kritikų
pripažinimą pelnė naujausias jo ilgametražis filmas „Jo trys dukros“ arba "Jo trys dukterys" (angl. His Three Daughters) (2024), kuriam scenarijų parašė pats
režisierius. Į filmą jis pasikvietė tris garsias aktores, tokias kaip Elizabeth
Olsen, su kuria yra dirbęs ankstesniuose savo projektuose.
Filmas jau sufleruoja, jog pasakojama
apie tris dukras, t. y. seseris, kurios susitinka po daugel metų tėvui merdint
jo paties namuose. Beveik visas filmas nufilmuotas viename bute, kuriame trys
itin skirtingos moterys, gyvenimo mėtytos ir vėtytos, laukia, kol tėvas už
sienos pagaliau iškeliaus amžinojo poilsio. Ilgi ir plepūs pokalbiai tarp
seserų tampa išpažintimis ir neretai įtemptais psichologiniais nuoskaudų
išsiliejimais. Vyresnioji Keitė (aktorė Carrie Coon) pasižymi nuožmumu,
valdingumu ir reiklumu, matyt, nuo mažens įpratusi būti už viską atsakinga. Jaunesnioji
sesuo Kristina (aktorė Elizabeth Olsen) iš gyvenimo beprasmybės ir
vėjavaikiškumo išlipusi jauna mamytė, kuri bando susidoroti su motinos vaidmeniu,
kylančiais panikos priepuoliais. Kita sesuo – netikroji Reičelė (aktorė Natasha
Lyonne) yra toji, kuri niekada nepaliko savo patėvio ir rūpinosi iki
paskutiniosios jo gyvenimo dienos. Nors ji rūko žolę, atrodo prislėgta ir
nesėkminga, iš kitos pusės ji nestokoja žmogiškumo, nepraeis pro kačiuką
gatvėje ir išvis neatitinka kitų seserų lūkesčių, nes atrodo pernelyg apkiautusi.
Moterims tenka ne tik reflektuoti tėvo vaidmenį jų asmeniniuose gyvenimuose,
bet priimti viena kitos skirtingas gyvenimo patirtis bei filosofiją.
Filmas, kaip minėjau, plepus, jis
paremtas dialogais ir pokalbiais, susikalbėjimais, susišnibždėjimais ir
barniais. Visą filmą galvojau, kad jį būtų nepaprastai lengva realizuoti teatro
scenoje ir gana klasikiniu Čechovui būdingu stiliumi, nes kažkuo jis primena ir
garsiojo dramaturgo pjesę „Trys seserys“. Trinarė skirtingų pasaulių moterų
sandūra išryškina šiuolaikines tėvų ir vaikų santykių problemas, ypač
atsakomybės ir rūpesčio problemą. Kol vaikai susikūrę savo šeimas ir išsibarstę
po valstijas sunkiai dirba, kad užsidirbtų ir save realizuotų, nebelieka laiko
savo seniems tėvams (tos bėdos ir pas mus), todėl kai kas šiame filme pareigą
prisiima vien iš erzinančios formaliosios pusės, vien iš ritualinio
manieringumo, kad prieš mirtį reikia atsisveikinti su tėvu, nes o ką žmonės
pasakys, o iš kitos yra ir tas nostalgiškas, žmogiškasis faktorius, kuris
veikėjas iš tikrųjų leidžia prisiminti vaikystę, tėvo atliktą vaidmenį.
Filmo pabaiga man nepaprastai
jautriai ir literatūriškai suskambėjo, tarsi vėl žiūrėčiau kokį Florian Zeller šedevrą „Tėvas“ (2021). Vienoje
filmo vietoje nuskamba frazė, kad dukros tikrojo tėvo reikšmę gali sužinoti ir
suvokti tik tada, kai jis iš tikrųjų numirs. Netekties patirtis viską išgrynina
ir sudeda į savo lentynas, nes, kaip sakoma, vaikai, nesvarbu, kiek jiems metų,
15 ar 50, yra vis tiek vaikai, kol gyvas nors vienas iš tėvų. Puiki aktorių
vaidyba, labai patiko netikėtas Elizabeth Olsen juslingumas, niekada kine
nemačiau jos tokios KITOKIOS, kitos aktorės taip pat perteikė puikiai savo
roles. Filmas, kuris paliečia.
Photo.
Mark Longo ir jo voverė, kurią jis buvo prisijaukinęs ir augino 7 metus.
Visai neseniai, įskundus pavydiems kaimynams, atvyko departamento atstovai ir
jie užmušė gražiąją voveraitę ir Marko Longo meškėną, nes demokratija tai
leido. Kitaip sakant, vertinkime grožį, kurį turime, nes į jį vieną dieną gali
pasikėsinti vyriausybė visiškai lygioje vietoje. Mark Longo įrašų su vovere
galite pasižiūrėti internete, vyras taip pat atskiroje ir uždaroje platformoje
užsiima ir onlyfans.com veikla. Galbūt tai kerštas?
Sveiki!
Kokia puiki ir rami diena. Važiavau namo
ir gaudžiau tuos retus saulės spindulius, nes kelias dienas išvis nemačiau
jokios saulės. Viskas klostosi stabiliai ir be didesnių pastangų. Taip, kartais
reikia gyvenime daug pastangų priimti ar padaryti vienokius ar kitokius
sprendimus ar pokyčius, tačiau kasdienybėje persistengimas ir persitempimas,
noras viską atlikti maksimaliai gerai veda prie perdegimo, o perdegti niekas
nenori, todėl kam save alinti tuo, ką galima padaryti ramiai ir su šypsena?
Horace Rutledge
sako: „Jeigu į pasaulį žvelgiate siaurai, tai siauras jis ir atrodo! Jeigu žiūrite
godžiai – jis godus! Tačiau jeigu žiūrite į jį atvirai, plačiai ir draugiškai,
tai jame randate puikių žmonių!“ Ankstyvaisiais jaunystės metais buvau itin
kategoriškas, o tai nebuvo lengva, nes visur susidurdavau su apibrėžtimi ir
sienomis, kurios atsirado ne dėl kitų veiksmų ar įsitikinimų, bet dėl mano
paties pozicijos, jog pasaulis teisingas tik toks, kokį aš jį pats matau ir kitaip
negali būti. Visas likęs laikas yra tikriausiai to kategoriškumo griovimas,
kuris tebevyksta sėkmingai dabar. Kaskart išėmus plytą iš tos sienos, nyksta
riba ir pasaulis plečiasi, tampa paprastesnis ir malonesnis, nes nieko nereikia
įrodinėti ar keisti, visi telpame po vienu pasaulio stogu, nors ir stereotipiškai
skamba. Nestereotipiškai skamba tada, kai tai tampa ne vien žodžiai, bet ir
įvyksta lūžis, pajautimas, kaip gera atsisakyti tai, kas kažkada atrodė kaip atribojantis
teisingumas.
2019 metais režisierius Todd Phillips
sukėlė tam tikrą sensaciją pristatęs neregėtą ir nematytą šiaip jau komiksams
priklausantį veikėją Džokerį ir jo istoriją visiškai naujame draminiame
pavidale. Filmas buvo toks populiarus ir aptarinėjamas bei liaupsinamas, kad
neišvengė pretenzijų į pačius prestižiškiausius kino apdovanojimus. Tas pats
režisierius, naudodamas jau nustatytus savo paties pasakojimo standartus,
ryžosi pratęsti savo sėkmės istoriją ir pateikė istorijos tęsinį „Džokeris:
Folie à Deux“ (angl. Joker: Folie à Deux) (2024) skandalingai
atsisakęs aktorės Margot Robbie, iki šiol kituose kino projektuose vaidinusią
pašėlusią psichopatę Lee Quinzel arba, kitaip sakant,Harley
Quinn. Galimas daiktas, kad žiniasklaida labai išpūtė šį reikalą, sakydama, kad
Robbie labai dėl šito įsižeidė, tačiau galbūt tai režisieriaus natūralus
sprendimas atriboti žiūrovus nuo „Savižudžio būrio“ komikso žanro ir
atsitapatinti nuo sukurtų stereotipų. Be to, pasikviesti Lady Gagą tikriausiai
buvo irgi svarbu, nes ji dainuojanti (išleido net muzikos albumą, skirtą šiam
filmui – dviguba reklama!), o ir Lady Gagos pasirodymai kine fenomenalūs,
reiškiantys absoliučią sėkmę. Viskas apgalvota ir iš kitos pusės, neprikiši.
Visgi šioji dalis labai muzikali. Tai,
sakyčiau, beveik miuziklas! Toks savotiškas „La la land“ (2016) efektas. Apsvaigę
psichopatai, tiksliau reiktų sakyti, nelaimingi ir iliuzijose paskendę
žmogeliai, įsivaizduoja save didelės scenos asmenybėmis, dainuojančiomis
publikai, tačiau tikrovėje sėdi „ant vaistų“ ir negali prisitaikyti
normalizuotoje tikrovėje, todėl dar apriboti laisvės atėmimu. Šiaip suprantamas
tas saldus nuolatinis išlėkimas į kosmosą, spindinčią sceną, nes veikėjai
gyvena svajonėmis, nors toje pačioje scenoje jie gali vienas kitą ir užmušti. Džokeris
sutinka savo meilę ir bando būti išteisintas ilgame teismo procese. Tačiau visuomenėje
jo 5 žmogžudystės (iš pirmos dalies) neliko pastebėtos, Džokeris įgavo
visuomenės nepaklusnumo simbolį, miestiečiai sukyla, tačiau Džokerį tai mažai
jaudina, jis bando susitvarkyti su tapatybės klausimais. Atsiradusi mergina jam
primena tamsiąją Džokerio tapatybės pusę, kuri vėl prabunda ir, atrodo, jog
veikėjas kaip nors stebuklingai išsigelbės (juk per komiksus taip visada su
Betmanu būdavo!), tačiau lemtingą akimirką prabunda žmogiškoji Džokerio pusė ir
jis teisme užuot surengęs įspūdingą šou, atsiskleidžia kaip eilinis žmogžudys. Iš
vienos pusės tai žmogiškumo pergalė prieš Džokerio tamsiąją pusę ir šiame filme
triumfuoja ne veiksmas ir suktybės, bet būtent atsidengęs palūžęs žmogus, paradoksalu,
bet kartu tai reiškia ir pagrindinio veikėjo žlugimą. Kitaip sakant,
režisierius visiškai numarina iliuzijas apie tariamą Džokerio egzistavimą.
Visgi filmas labai lėtas, spalvingas
ir ilgas. Dažnai susidaro įspūdis, kad filmas beveik be veiksmo, juk iš tikrųjų
jame ne kažin kiek ir nutinka: veikėjas kali kalėjime, susipažįsta su
psichopate, psichopatė bando mėgautis jo sukurtu Džokerio kultu, galiausiai
nusivilia ir jį palieka. Tam tikra maniakiška ir daug žadanti meilės istorija,
deja, nepasiduodanti Holivudui ir Džokeris, kaip žmonėms ir būdinga, nepabėga
kokiu sraigtasparniu garsiai kvatodamas ir regzdamas kitą planą, o tiesiog
nunarinęs galvą grįžta į kalėjimą.
Visgi filmas praplaukia tarsi nuolat
žadėdamas gilią prasmę, draminį sukrėtimą, bet jis prislopintas tarp dainingų
inkliuzų ir, atrodo, nieko neįvyksta, veikėjas beveik neevoliucionuoja, tik
atsidengia pagrindinio veikėjo tapatybės problematika – Džokeris tikras ar tik Arturo
Fleko socialinė kaukė, sukurta apsisaugoti nuo pasaulio nesėkmių? Kas iš
tikrųjų yra tas Džokeris? Ar tik ne paties visuomenės menkinimo, patyčių, atstūmimų,
neigimo produktas, monstras sukurtas pačios sistemos, o teismas bando nuteisti
ne monstrą, bet patį Arturą Fleką, kitaip sakant, neprisiima atsakomybės už
individo veiksmus, kurie galbūt buvo vien tik atsakas į kankinantį žlugdymą?
Pafilosofuoti filmas tikrai leis, dar leis akylesniems pasiklausyti puikių
garso takelių, senų ir jau primirštų meilės dainų, jau vien ką reiškia išgirsti
aktorių Joaquin Phoenix dainuojantį „If You Go Away“, iš kitos pusės sumiuziklinti
ir subrodvėjinti Džokerį nebuvo pats geriausias sprendimas.
Sekmadienio vakaro metas, laikrodžiai jau kadais
persukti ir norisi susidėlioti ateinančios savaitės mintis ir ketinimus. Žinau,
kad viskas yra ir bus gerai. Visada tik šitaip galų gale ir buvo, tik gerai ir
tik gerai.
Nepamiršk kas akimirką, kai tik prisimini, būti
dėkingam už tai, kad turi dvi rankas, kojas, galvą ir gali viską projektuoti ir
nuspręsti. Yra dalykų, kurių nepramušime ir jų pramušti ar kaip nors pakeisti
nereikia, reikia tik priimti ir paleisti. Kiekvieną akimirką, kai tik
prisiminsi, pagalvok apie tai, jog viskas yra gerai. Tai kaip švyturys, kaip
signalas, kaip įprotis laisvą minutę panaršyti telefone, taip prisiminti, jog gyveni
čia ir dabar, šią minutę. Kai kas tai vadina sąmoningumo pratybomis, jos
leidžia atsitraukti nuo dienos rūpesčių, užsimiršimo, paskendimo detalėse ir
beprasmiškose pastangose daryti įtaką kitiems. Niekam nieko daryti nereikia,
užtenka įsibūti akimirkoje, tiesiog dienos darbuose, lengvai išskristi į minčių
kosmosą – niekas net nepastebės.
Leidžiu sau būti ir nieko daugiau.
Leidžiu sau būti ir nieko daugiau.
Leidžiu sau būti ir nieko daugiau.
Be pastangos. Natūraliai. Lengvai. Kiekvieną akimirką.
Visiškai netikėtai pažiūrėjau dar vieną siaubo knygų
karaliaus Stepheno Kingo romano „Zalės valda“ (angl. Salem's Lot)
(2024) ekranizaciją, kurią sukūrė Gary Dauberman. Pastarasis režisavo „Anabelė
3“, tad jam nesvetimas siaubo žanras. „Zalės valda“ iš tikrųjų yra antrasis
Stepheno Kingo romanas, parašytas aštunto dešimtmečio viduryje iškart po populiariosios
debiutinės „Kerės“. Taip, „Zalės valda“ buvo ne kartą ekranizuota, netgi kurtas
mini dviejų dalių serialas (1979), tad pretenzingi žiūrovai iš tikrųjų
žiūrėdami naujausią ekranizaciją negailėjo ir kritikos strėlių, ir pagyrimų, o
kaip filmas pasirodė man?
Istorija remiasi Stokerio klasika tepusiu „Drakula“,
nors pasakojimas autentiškas, tačiau nieko jame nerasite to, kas nebūtų sukurta
idėjiškai kitų rašytojų. Į mažą miestelį vieną dieną atkeliauja karstas, kurį
naktį kurjeriai pristato į apleisto namo rūsį. Spėliodami, kas galėtų būti jo
viduje iš tikrųjų tik kvailina žiūrovus, nes ir taip akivaizdu, jog į miestą
gyventi atvyko vampyras. Galiausiai tuo metu į miestelį po daugel metų atvyksta
garsus rašytojas Benas (aktorius Lewis Pullman), kuris bando išsiaiškinti savo
šeimos praeities įvykius, tačiau jo dėmesį patraukia miestelio mergina Siuzana
(aktorė Makenzie Leigh) ir prasidėjusios netikėtos mirtys. Galiausiai Benas ir
keli miestelėnai bando išsivaduoti nuo vampyro, atlieka įvairius ritualus, kol
galiausiai visas miestelis pamažu tampa vampyrmiesčiu...
Iš tikrųjų scenarijus ir realizavimas labai jau kingiškas.
Tas, kas matė „Kerę“ ar „Tai“ bei kitas klasika tapusias rašytojo ekranizacijas,
pastebėsite, kad braižas labai panašus. Mažas miestelis, kuriame žmonės dažnai
identifikuojami pagal profesiją, pasakojama iš 8-9 dešimtmečio laikmečio, dažnai
iš vaikų perspektyvos. Čionai taip pat turime vaikus, kurie labai tipiškai
struktūruoti pagal tipiškas hiperbolizuotas paaugliškus charakterio aspektus. Gal
todėl man šiame filme labiausiai kišo pagalius į ratus vaikų charakteriai, ypač
berniuko Marko, kuris, turime pripažinti, kad jo tėvai nužudyti, pats kelia sau
misterio supermeno užduotis ir tampa mažuoju vanhelsingu – kiek absurdiška,
nes beveik jau Marvel serijos aspektai, kurie filmui nepriduoda heroizmo,
sakyčiau, vietomis tampa beveik parodija.
Kita vertus, filmas gan įtraukus, kelia Stepheno Kingo
knyginio pasaulio nostalgiją, nes viskas savaip atpažįstama, lyg žiūrėtum serialą
„Keisti dalykai“ pirmąjį sezoną. Filmas gražus, tvarkingas, bet ar bauginantis?
Gal kažkiek, tačiau labiausiai glumina struktūruoti ir nenatūralūs veikėjai,
besielgiantys pernelyg herojiškai, nes to iš jų tikimasi. Nors filmas ir patiko
bei vietomis tikrai mėgavausi, bet tenka pripažinti, kad tai klišinis
produktas, pateiktas prieš pat Heloviną ir jis, sakyčiau, gerai pateisina
produkcijos funkcionalumą.
