Filmas: "Pietinia Kronikas" / "The Southern Chronicles "

 

Sveiki,

 

Žinote, nepamatyti visų laikų populiariausio lietuviško filmo „Pietinia kronikas“ (2024), kurį režisavo Ignas Miškinis, tikriausiai, būtų praleisti kažką labai iš esmės pro akis apie lietuvišką kiną ir mūsų masinę kultūrą. Tikriausiai tie, kurie pažiūrėjo per pirmuosius mėnesius, jau tą filmą ir primiršo, o aš po Kino pavasario nusprendžiau įlįsti į paskutinius seansus su aptuštėjusiomis salėmis. Neslėpsiu, kai tik pasirodė Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia Kronikas“, apie kurį daug kas literatūros pasaulyje kalbėjo, nusipirkau, pasidėjau į lentyną ir pamiršau. Iki šiol šio romano nesu perskaitęs, tad sąsajų su literatūra neaptarsiu, tačiau žiūrėdamas ekranizaciją pajutau autentiškas galimas autobiografines sąsajas tarp Rimanto Kmitos ir aktoriaus Džiugo Girnio sukurto Rimanto varianto.

 

Aš suprantu, kodėl filmas toks populiarus. Nesu matęs, kai tik pasirodė šis lietuviškas filmas, tiek daug reklamos. Ta prasme, tokiu pagreičiu ir mastu išvystyta reklamos sklaida, kuri iš tikrųjų veikė mases. Dabar tuojau ateinantis Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ nėra toks matomas, nors reklamos, kurią inspiruoja tarptautinis įvertinimas, taip pat, bent jau mano aplinkoje, matoma. Grįžtant prie „Pietinia Kronikas“, reiktų keliais sakiniais paminėti, jog istorija rutuliojasi dešimtame dešimtmetyje, maždaug po 91-ųjų, kai rūbelius pirkdavome turguose, o muzikos įrašų kopijas vis dar darydavome kasetėse. Kai kas tą laiką vadina gariūnmečiu (čia labiau Vilniaus kraštas), o kai kas tiesiog laukiniu dešimtmečiu (mafija, daktariniai, agurkiniai ir t. t.) ir tame yra tiesos. Šiauliai išgyvena savąjį to meto kultūrinį getą su savo kultūra, kodais, bendravimo maniera, o pagrindinis veikėjas Rimantas neblogai sukiojasi tuose sluoksniuose vilkėdamas treningus (vėlei grįžusius į madą!) ir žaisdamas regbį.

 

Suprantate, istorija ne kažin kaip čia išrutuliota. Romantinė to laikmečio abituriento meilės istorija: Rimantas įsimyli turtuolių dukrelę Moniką, su ja užmezga santykius, tačiau dėl skirtingų socialinio statusų ir draugų rato jiems kol kas nelemta būti drauge. Keletas susipykimų, išsiskyrimų ir mokyklos baigimas. Visa istorija. Naratyvas popsų popsas, popsiškesnio reiktų paieškoti, tačiau svarbiausia – KAIP VISA TAI papasakota ir perteikta. Visas saldumas kinematografijoje. Nežinau, kaip dabarties 18-mečiams, tačiau aš prisimenu tas kasečių juosteles, tuos baisius turginius megztukus, kuriais mane pradinuką rengdavo ir kitus atributus, atpažįstu sekcijas ir ausinukus, kurių niekada tuomet neturėjau... Žodžiu, nostalgijos nejaučiu, tačiau man tas dešimtmetis suprantamas, nes menu detales, turiu kitokį santykį ir suvokimą.

 

Nepaprastai gerai sukomplektuota istorija, dokumentiniai kadrai, pvz., koncertai iš Bix‘ų ar Andriaus Mamontovo jaunystės laikų suklijuoti taip puikiai su dabarties kino kadrais, kad atrodo, jog iš tikrųjų mes keliaujame laiku. Daug gražių filme niuansų, bet labiausiai stebina pakitusi bendravimo kultūra, kurią reiktų atskirai reflektuoti. Nors anuomet netrūko smurto, tačiau žmonės ir džiaugėsi kažin kokiais trupiniais, o dabar jaunas žmogus retai kada leidžia sau būti tiesiog laimingu dėl to, kad pabučiavo kokią merginą ar pamatė jos braškines kelnaites.

 

Paprastumas ir pasaulio filosofinė sąranga nepaprastai naivi: pabaigoje prie jūros atsidūręs Mindaugas ir Rimantas geria, ir Mindaugas svarsto išvažiuoti į Indiją ir mokytis jogos, nematęs daugiau nei Šiaulių pietinio rajono. Nuostabu, kokios nerealios svajonės, paprastumas ir troškimai, kurie (bent jau man) atrodo dėl galimybių prieinamumo prigesę, dažnas nieko nenori, tiesiog būti, nes net sukurti įspūdžiui reikia pastangų. Taigi tai nostalgiškas filmas, kuris veikia labiausiai tuos, kuriems per 40, bet dar nesiekia 55. Maždaug Kmitos amžiaus.

 

Man filmas patiko, jis išties pasiekia kitokį lygį. Apskritai, manding, lietuviškas kinas daro pastaruoju metu kažkokį proveržį ir jo norisi daugiau ir įdomiau, tas mane labai džiugina. Po filmo galvojau apie kelis dalykus. 1. Ar tikrai toji istorija apie Jurgą, kuri nupjovė morge galvą ir iš to norėjo padaryti performansą, buvo tikra, nes atmintyje man kažkas iš vaikystės kirba. 2. Kitas apmąstymo aspektas: o kaip, pvz., šį filmą vertintų kokie latviai ar rumunai su lenkais, portugalai su italais? Juk visas šio filmo smagumas yra balansas tarp mūsų kultūros rekonstravimo ir klišinės meilės istorijos, kuri mūsų akimis ir suvokimu pavyko nepaprastai atmosferiškai, tačiau kaip matytų kitataučio akys? Ar taip, kaip mes skinheadų (skustagalvių) subkultūrą filme su Rassell Crowe „Romper Stomper“ (1992)? Tolimai ir egzotiškai, tarsi bandytume prisijaukinti svetimą kaip savą? Kartą pamatyti „Pietinia Kronikas“ verta.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 8.8

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 102: apie gyvenimo laiko suvokimą kino teatro salėje

 

Laba diena, praeiviai,

 

Šiandienos suvokimas sėdint kino teatre ir žiūrint „Pietinia kronikas“ buvo toks: kaip gera eiti koja kojon su visuomene, su tomis klišėmis, su tuo, kas madinga, apie ką visi kalba, supranta, turi savo nuomonę; tai, kas mus iš esmės jungia – populiariausias visų laikų lietuviškas filmas, kurio seansai jau traukia tikriausiai trečią mėnesį. Tos jungtys kartais neaptariamos, bet jos veikia saugiai kaip socialinės-kultūrinės atramos, tad atėjus čia, į „Maištingą sielą“, galiu dalytis tuo, ką, atrodo, atradau, suvokiau arba nesuvokiau, tiesiog praslydau pro paviršių ir tik susidrumsčiau. Šiandien, toje salėje, patogioje kėdėje, atėjo suvokimas apie laiką, apie tai, kad skirtingi gyvenimo etapai atrodo kaip kompiuteriniai kambariai, kuriuos savaip išeini. Ir tas ėjimas, kuris retsykiais atrodo toks juodas, nepamainomas, nepermaldaujamas, iš tikrųjų sukarikatūrintas tampa kaip gyvenimo filmas (kaip kad iš kokių 90-ųjų), iš kurio laikui bėgant taps tik detalės, dėl kurių kažkada raudojai kaip prie sukiužusios valties pernelyg įsijautęs į aukos žaidimą; išties taps tik detale, kokia nors automagnetolos prisivėlusia juostele, kuri kels nuostabą, kad gyvenome šitokiomis sureikšmintomis sąlygomis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Jubiliejinis Kino pavasaris 2025: festivalio pabaiga, patirtys, kritika, pagyrimai, įspūdžiai, pastabos

 

Sveiki, Kino pavasario gerbėjai,

 

Dar vieneri Kino pavasario metai ir dar vienas įsimintinas festivalis. Pažiūrėjau kiek daugiau nei 10 filmų, bet man festivalis tikrai nesibaigė ir su jo pratęsimais esu numatęs tikrai dar ne vieną seansą ir kino filmą, kurį tikrai pažiūrėsiu.

 

Kaip visada noriu pasidžiaugti, jog Kino pavasaris yra tradicija. Tradicija eiti į kiną, planuoti, žymėtis, patirti, išgirsti, pamatyti, mąstyti, stebėtis ir erzintis, žinoma, taip pat. Kuo šie Kino pavasario metai buvo įdomūs ir neįdomūs? Apie tai šiek tiek brūkštelsiu į paraštes.

 

Pirmiausia gal pradėsiu nuo pastabų ir šiokių tokių priekaištų. Nežinau, kaip vilniečiai ir kiti miestai, tačiau Klaipėdoje kaip niekad pristigo Kino pavasario sklaidos. Gal nebeapsimoka reklamuoti? Nebemačiau mieste nė vienos afišos, kviečiančios į festivalį (gal jų ir būta, specialiai pasidairydavau, bet neaptikau). Kiek žinau „Arlikine“, Klaipėdos Kultūros fabrike, tikrai būta iškabų ir reklamų, tačiau man tai kitas miesto galas, todėl dažniausiai filmus žiūrėdavau Forum Cinemas kino teatre (švieslentėse kai kada skelbdavo Kino pavasario festivalį). Žinokite, buvo labai nyku. Žmonių iki dešimties, rečiau iki 20-25, tad salė būdavo pustuštė, nepriklausomai nuo savaitės dienos. Jokių skrajučių, jokių programėlių prie įėjimo ar kasos aparatų – nieko. Gerai, kad dar internete gali įeiti ir pasitikrinti, pasižiūrėti, o būdavo metai prieš karantiną! Pasitikdavo jaunimas šypsenom, palinkėjimais, balsadėžėm, saldainiais, būta ir pristatymų. Jautėsi šventė. Anksčiau.

 

Na, bet ne į žmones ateini pasižiūrėti, o gero autorinio kino. Labai patiko tie moters balso (Rasa Samuolytė?) įrašai prieš filmus, kurie keliolika sakinių nusakydavo Kino pavasario esmę, kodėl žmonės traukia pasižiūrėti nekomercinio kino. Tuos įrašus reiktų publikuoti Kino pavasario puslapyje kaip edukaciją! Žinoma, patiko ir šių metų pagrindinė muzika iš filmo „Cafe de Flore“.

 

Filmai? Kaip čia pasakius? Iš jubiliejinių metų tikėjausi kur kas daugiau. Praktiškai tai buvo silpniausias Kino pavasario sezonas nuo kokių 2009 metų, kai į jį pradėjau vaikščioti. Į pagrindinę Klaipėdos programą sugrūsti „pakomercinti“ filmai. Pirmasis, kurį pamačiau – danų filmas „Tylieji“. Eilinė banko apiplėšimo istorija, kurią galima pasižiūrėti per komercines televizijas. Kam tokius kišti į autorinio kino matomiausius? Būta ir pusėtino kino, tačiau mažai dokumentikos ir provakotyvaus, jaudinančio kino. Gal per tiek metų išlepau, nežinau, tačiau iš viso to, ką mačiau, išskirčiau norvegų „Armandas“ ir Irano „Šventosios figos sėkla“, pastarasis, sakyčiau, visai pelnytai tapo žiūroviškiausiu šio sezono filmu, nutolusiu nuo sukomercintų ir „saugių“ arba pernelyg teatralizuotų kaip „Žokėjus“ kino istorijų. Tam tikra prasme, šių metų sudėliota programa ir akcentai netgi labai nuvylė. Gal tiesiog tokie metai, kad nelabai koks derlius buvo? Manęs dar laukia „Queer“ ir „Vermiljas“ peržiūros, gal ten kas nors dar suskambės ir sujaudins.

 

Ak, tiesa, dera paminėti, kad festivalio bilietų kainos ir vėl išaugo. Aišku, galėjau pirkti paketus, kažkaip sutaupyti, bet ir tie paketai taip pat pabrangę, o ir nežinia, ar būčiau kaip nors susidėliojęs filmus, nes darbų asmeninių taip pat išpuldavo, tačiau, jeigu reikėdavo seanso, vietų visada pilna, tik kai kurie filmai sudėti ne laiku ir ne vietoj, bet dėl to zyzti neverta, nes juk visko ir nereikia pamatyti, tačiau, atrodo, kad kitąmet tikriausiai niekas pernelyg nesikeis, o bilietai tik brangs kaip ir viskas, kas yra aplink mus.

 

Tiesa, prie trūkumų išskirčiau pasikeitusį Kino pavasario logotipą, kuris daugeliui mano internautų irgi nepatiko. Tai, atrodo, trečias ar ketvirtas per 30 metų logotipas ir jis išvis neišskirtinis. Deja, labai gaila, kad per tiek metų Kino pavasaris nesugebėjo susikurti tarptautiniu mastu atpažįstamo logotipo. Praėjusiųjų sezonų taip pat nebuvo patrauklus, tad net nežinau, ką ir pridurti.

 

Bet kokiu atveju, ačiū Kino pavasario organizatoriams ir už tokį sezoną, nes yra ką veikti visa tai organizuojant ir gyvenant dėl to, kad žmonės pamatytų kuo įdomesnį ir įvairesnį kiną. Linkiu stabilumo, kieto ir provokatyvaus kino.

Įvairių laikų Kino pavasario logotipai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Alfonsas Nyka-Niliūnas apie negalėjimą skaityti ir mąstyti

 

Laba,

 

„Skaitau, bet raidės, atsitrenkę į akis nepasiekę sąmonės, negyvos krinta atgal į atverstos knygos puslapius.“ Alfonsas Nyka-Niliūnas.

 

Vakar kažkaip perskaičiau šį Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentą. O kaip dažnai juk ir man būna, kada perskaitai puslapį teksto, o niekas neįvyksta ir neužsifiksuoja.

 

Maištinga Siela

Europos šalių ir Lietuvos miškingumas procentais (lentelė, reitingas) / Forest area in the EU

 

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie Umberto Eco asmenybę ir reikšmę Europai

 

Sveiki,

„Umberto Eco buvo tobulas įsikūnijimas erudito ir intelektualo, kuris su vienoda aistra gyvena ir praeityje, ir dabartyje – kuris besąlygiškai myli savo knygas ir istorinius siužetus, bet niekada nenusisuka nuo dabarties. Jis savo kūryboje tiesiog tobulai sutaikė aukštąją ir populiariąją kultūras, jo mintyse ir kalbose jos nesipyko – lygiai kaip internetas nekonfliktuoja su knygą. <...> Išėjus Eco, Europa prarado vieną iš didžiausiųjų savo patriotų ir Proto Respublikos piliečių. Skaitytojai neteko didžio autoriaus, kuris dalijosi su jais pasaulio ir žmogaus nepažinumo pojūčiu bei paslaptimi. Meistras nei liūdėjo dėl pasaulio kaitos, nei svaidė prakeiksmus – nebuvo kada, reikėjo stebėti ir mąstyti. Smalsiam protui nėra kada liūdėti.“ Leonidas Donskis

 

Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė šokėja" / "Paskutinis šou" / "The Last Showgirl"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tų režisierių Coppolų tiek daug, kad kaskart reikia lįsti į internetą ir pasižiūrėti, kuris iš jų – senelis, vidurinioji karta ar jau anūkų kūrybinis darbas. Gia Coppola – iš šios kino režisierių itališkosios dinastijos yra trečiosios kartos jau kine sukūrusi ne vieną darbą, tačiau iš jos kraičio kol kas pamačiau tik „Paskutinė šokėja“ (kai kur verčiama „Paskutinis šou“) (angl. The Last Showgirl) (2024), kuriame kiek netikėtame amplua pagrindinį vaidmenį sukuria buvusi sekso simbolis ir aktorė Pamela Anderson.

 

Šie metai kažkokie vyresniųjų moterų aktorių sugrįžimai ir įvertinimai, matyt, eidžizmas pasiteisino ir kino industrijoje, todėl vis įdomesnių ir matomų vaidmenų sukuria vyresnės aktorės. Tiesa, sukurdavo jos ir anksčiau, tik gal ne tiek buvo iškeliamos ir įvertinamos prestižiniais įvertinimais kaip, pvz., šiemet Demi Moore. Pamela Anderson už „Paskutinę šokėją“ taip pat gavo svarių savo karjeroje kino nominacijų ir pati teigė, kad tokio rimto vaidmens laukė visą savo gyvenimą, nes iki tol ji atlikdavo arba kvailų, arba hiperseksualizuotų blondinių vaidmenis.

 

Istorija pasakojama iš Las Vegaso, nuodėmių miesto, kur dirba P. Anderson sukurta veikėja Šelė viename iš pramogų kazino imperijų, kur kas vakarą vyksta seksualūs šokio pasirodymai (kažkodėl kostiumai man priminė plunksnuotas buvusias Ryčio Cicino šokėjas). Pasaulis keičiasi ir šios klasika tapusios šokėjos tampa nebereikalingos, laikomos atgyvenomis, o jas keičia nauji savininkai ir jų norai perteikti komiškai gašlius pasirodymus, kurie neturi nieko bendra su Šelės morale. Gavusi žinią Šelė sunkiai grumiasi su tuo, kad 30 metų atidavė šiems pasirodymams, paaukojo gražiausias motinystės akimirkas, o dabar tiesiog viską teks pradėti nuo nulio, negalės pasiimti net kostiumo, kuriuos tiek metų dėvėjo pasirodymo metu.

 

Filmas gana slogus, jis apie amžizmą ir pokyčius šou versle: senos ir nebepatrauklios šokėjos virsta pigiomis kokteilių padavėjomis alkoholikėmis kaip Anetė (aktorė James Lee Curtis), nesukūrusios šeimos. Šelė sulaukia savo dukters kaltinamų už tai, kad ji paaukojo jųdviejų motinos ir dukters ryšį naktiniams pasirodymams, todėl jautriajai Šelei atrodo, kad ji darė nepakankamai. Aplinkiniai taip pat meta užuominas, kad ji paaukojo savo gyvenimą tuštiems pasirodymams, pramogų verslui užuot išties ką nors gyvenime sukūrusi teisingo ir savito. Šelė skaudžiai kremtasi ir negali priimti fakto, kad jos būvimas scenoje, kur ji tiek metų taip gerai jautėsi, iš tikrųjų buvo tuščios iliuzijos, o jos būvimas pamainomas kur kas jaunesnių šokėjų...

 

Išties Pamelai Anderson, sakyčiau, teko sudėtingas vidinių pastangų reikalaujantis vaidmuo ir, manau, jai pavyko. Jos sukurta trapioji Šelė įkūnija daugelį pramogų versle dirbančių senstelėjusių moterų sunkumus ir nelengvus pasirinkimus. Kiek žmogus yra atidavęs dėl svajonės ir kaip gyvenimas šito neįvertina? Jautriai perteiktas Šelės vaidmuo netgi jaunam žiūrovui leidžia susimąstyti, kaip veikia darbo rinka ir asmeniniai lūkesčiai. Slogi socialinė aplinka, sutrūkinėję šeiminiai ryšiai, žlunganti idilė išties supurto filme vaizduojamas moteris, bet pabaiga viltinga, nes po gyvenimiškos turbulencijos ateina reikalingi pokyčiai ir nauji suvokimai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela