„Muzika – tai Dievo
pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas,
raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melus, nedorybes,
pavydus, neapykantas.“ Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
Kūrinys "Jūra"
Maištinga Siela
„Sovietiniais laikais
diegta elitinė kultūra, ir ta kultūra iš esmės apsiribojo menais. Menas – kaip
kultūros sinonimas. Dar buvo puoselėjama, kaip jie vadino, liaudies kultūra.
Buvo formuojamas elitiškas, vertikalus santykis su visuomene: mes jums
pasakysime, kas yra vertybė, mes jums pasakysime, kas yra gerai, mes jums
pasakysime, ką privalu gerbti ir mėgti [...]. Tai sovietinės ir bet kurios
kitos totalitarinės sistemos principas. Demokratijoje tai veikia visai kitaip,
čia vertinama saviraiška [...]. Čia svarbu suteikti galimybę kiekvienam visuomenės
nariui jaustis savam. Aš turiu teisę savaip suprasti meną. Aš turiu teisę
suprasti kitaip savo kiemo gyvenimą, kuris ir yra kultūros pradžia. Kultūra
prasideda šeimoje, kultūra prasideda kieme.“ Rytis Zemkauskas
Maištinga Siela
„Dar 1984 m. mano labai
gerbiamas kritikas Albertas Zalatorius išpranašavo, kad ateityje elitinė ir
populiarioji kultūra diferencijuosis, nes žmogui reikia ir vieno, ir kito.
Progresuojančiu tempu taip ir įvyko. Populiarioji dažnai apibūdinama tam tikrą
meninį lygį nusakančiais sinonimais: pramoginė, komercinė, mėgėjiška,
laisvalaikio, periferinė, saloninė, skaitalas ir panašiai. Vienu metu buvau net
pasišovusi ją tyrinėti, bet supratau, kad tokių schematiškų, anoniminiu
stiliumi rašomų tekstų nepajėgsiu įveikti. Čia viešpatauja kasdienė sąmonė su
savo klišėmis, banalybėmis ir vartojimo smagumas – pasinaudojau, pamiršau,
išmečiau. Viena daug skaitanti istorijos mokytoja, dabar jau pensininkė,
parsineša pundą romanų, kurių verčia kas antrą trečią puslapį, sekdama tik
siužeto dinamiką, o po savaitės ir vėl kulniuoja į biblioteką. Stokojant
talento, bet jaučiant reikšmingumą (beje, ir tautinį) daroma literatūra taip
pat įgyja populiariosios statusą (giminių pasakojimai, įvairūs memuarai,
tremčių martirologija, sklandūs eiliavimai apie gimtinę ar meilę). Tokie
tekstai nėra smerktini, jie atlieka adaptacijos, kempinės funkciją. Kur kas
įdomesnė man pasirodė sankirta tarp elitinės ir populiariosios, nes vis
ryškesnė abipusė skverbtis, tam tikri simboliniai mainai: elitinė pasitelkia
emocinius fortissimo, detektyvo ar šeimos trikampio elementus, o populiarioji
kalba apie svarbias žmogui patirtis, siekia individualumo.“ Jūratė
Sprindytė
Maištinga Siela
„Kiekviename Europos
krašte šiandien gyvena keliolikos tautų atstovai, ir geriausiai sekasi tiems,
kurie moka savo istorinę patirtį kūrybingai integruoti į dabartį. Po kelių
dešimtmečių Lietuvą taip pat užpildys daugybė kitų tautų ir rasių žmonių. Tai
įvyks savaime, nes kiekvieno krašto gyvavimui reikalinga įvairovė. Ji – kaip
sėjomaina, be kurios dirva miršta ir joje įsiviešpatauja parazitai. Jei, būdami
stipraus stuburo, kokie esame, ir gerais pavyzdžiais, kokie tebesame,
išmokysime atvykusiuosius kalbėti ir rašyti lietuviškai, šie žmonės savo
kitonišku žvilgsniu, gebančiu žvelgti per atstumą, pasakys daug tiesos apie
mūsų kraštą. Jei ir nepasakys, bylos jų fizinis buvimas išvien su mumis. Tai
bus emigrantų vaikai, politiniai ir karo pabėgėliai, keliaujantys specialistai,
mišrios poros ir šeimos.“ Dalia Staponkutė
Maištinga Siela
Sveiki,
„Vienatvė yra pavojinga. Ji sukelia priklausomybę. Kai
supranti, kiek daug ramybės joje, nesinori bendrauti su žmonėmis.“ Tom Hardy
Tikriausiai daugeliui žinomas aktorius Tom Hardy (g.
1977), šiuo metu aktoriui 47 metai ir kine sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį,
tačiau praeityje žymus aktorius yra susidūręs su itin sunkiomis asmeninėmis
priklausomybių nuo narkotikų, alkoholio problemomis. Taip pat vienatvę jis irgi
įvardija kaip vieną iš priklausomybių.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Vis dažniau pagalvoju apie tai, kad viską, ką iš
tikrųjų manomės esant būtina ir labai reikalinga, o dažniausiai tai yra
inertiškas darbas, atsakomybė, veiklos, išgyvenimas, teisingumas, socialinei
vaidmenys... Vieną dieną labai gražiai ims ir išnyks, neteks prasmės kaip ir
šioji laikina Visada po daugel milijardų-trilijonų metų ir toji kasdienė
pastanga, kurią dažniausiai inertiškai sureikšminame, tos klaidos, kurių
stengiamės nebekartoti, bet algoritmiškai kartojime, nėra tokie jau svarbūs,
nes gyvenimas tėra aklos vištos žaidimas, labai laikinas, labai gražus, labai
paprastas ir elementarus. Mes grįšime į kitas formas, kol ir ten galų gale
sutirpsime ir vėlei įsiliesime į bendrąją nuolat kuriančiąją ir griaunančią
sąmonę. Kartais einant, kad ir šaltomis vasario dienomis, atrodo, kad kažkas
eina vietoj manęs, o aš tik plevėsuoju su besiplečiančiu, laiką ir erdves
kertančiu kitokiu suvokimu ir pajauta, kad visa tai, kur dalyvauju, tėra tik labai
maža dalis manęs, kuri gali visiškai nepatirti nei nuovargio, nei kančios,
jeigu ir toliau plės tą suvokimą ir pajutimą, kurie pranoksta įprastą pajutimą.
Ar jums taip būna? Kai tikrovė tampa kitokia tikrove, kai iš tikrųjų pajauti,
jog esi sapne, kuris turi tęstinumą, scenarijų ir tankį.
Maištinga Siela
Sveiki,
Nenorom girdėjau labai daug apie šį filmą. Kol nepasiekė
filmas Lietuvos kino teatrus, vis pasigirsdavo, kaip puikiai šiame filme
vaidina aktorė Nicole Kidman, o ir festivaliuose filmas buvo giriamas kino
kritikų, tačiau, kai pasiekė mūsų kino teatrus, o juose filmas, nepaisant itin
prieštaringų vertinimų, sakyčiau, lankomumas buvo gan didelis ir jį rodė
ganėtinai ilgai. Filmą „Gera mergaitė“ (angl. Babygirl)
(2024) režisavo kine ir serialuose per 80 skirtingų vaidmenų sukūrusi aktorė Halina
Reijn. Pastarajai tai nėra režisūrinis debiutas, tačiau tai labiausiai ją kaip
režisierę garsinantis erotinis psichologinis filmas, kurį labai norėjau
pamatyti pernelyg daug nesitikėdamas, bet labiau norėdamas susidaryti savo
asmeninę nuomonę.
Filmas pasakoja apie įtakingą versle dirbančią dviejų vaikų
motiną Romi (angliškai Romy), kuri diena iš dienos laiką praleidžia įmonėje, o
vėlai vakare pasimylėjusi su vyru lekia į kitą kambarį masturbuotis, kad
patirtų orgazmą, kurio nepatiria su sutuoktiniu. Trokšdama būti valdoma, užvaldyta
šiurkštaus bei įsakmaus balso, rankų, kurios suvaldytų jos šiaip socialinėje
darbinėje terpėje pasireiškiančią lyderės ir dominavimo tapatybę. Galiausiai ji
užmezga santykius su jaunu praktikantu Samueliu, kuris iškart pajutęs kur kas
vyresnės moters troškimus pamažu ją suvilioja ir ji tam pasiduoda, nepaisydama
karjeros, vaikų, sutuoktinio... Daugiau siužetiškai nelabai kas vyksta, nes
didžioji juostos dalis perteikia praktikanto ir vadovės erotines viliones,
pripažinimą, nuolankumą ir tik pačioje pabaigoje Romei tenka atgailauti už
nuodėmes, nes ji suklydo...
Erotinio pobūdžio juosta iš esmės psichologizuota. Nemažai
kas dėl tematikos lygina su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, tačiau filmus,
sakyčiau, tik vienija sutartinis erotinis paklusniojo ir dominuojančiojo
žaidimo peripetijos, bet „Gera mergaitė“ veikė stipriau, kadangi režisierė
sudeda akcentus ne į erotinius žaidimus, o į išsilaisvinimo trokštančią moterį,
kuri įrėminta darbe savo įvaizdžio ir autoriteto, o namie švelnaus menininko
vyro ir vaikų. Kad šis išsivadavimas įvyktų, tenka sulaužyti daug normų ir tabu,
kurie vis dar, negaliu patikėti, bet primityvokai komentuojami pačių lietuvių
įvairiuose forumuose. Didžiulį krūvį šįkart filme prisiėmė aktorė Nicole
Kidman, kuri ne kartą yra vaidinusi ir kekšytes, ir prostitutes, ir ką tik
norite, tad lyg ir nieko, gal kiek lietuvių akelėms trikdo, kad karjeristė ir
ištekėjusi moteris paklūsta kažkokiam piemeniui, kuriam per 20? Visgi tas
amžiaus sulaužymas tėra dar vienas specialus „patiekalas“ paerzinti žiūrovą,
tačiau tik tuos, kurie provokacijų nelabai mėgsta, bet purkštauti ir visur
kalbėti apie iškrypimus – patys pirmieji šventieji.
Visgi filmas nėra toks primityvus, jeigu akylai
stebėsite, kaip Nicole Kidman perteikia nepatogias situacijas emociškai, tarsi
šiek tiek iš tikrųjų norėtum to erotinio pavojaus už pačią Romi, bet vis dar
kamuotų šiokia tokia gėda ir įsitikinimai. Filme pasirodo ir Harris Dickinson,
kurį labai mėgstu, bei seniai bematytas Antonio Banderas, tačiau akivaizdu, kad
filmo akcentas yra Kidman vaidyba ir jos veikėjos sudėtinga psichologija,
paremta prieštaringumu ir įtampa, kurią iš dalies sukūrė socialinio vaidmens spaudimas.
Kodėl filmas gali nepatikti? Dėl to, kad jis vaizduoja stereotipinius
kontrastus: turtuolė ir valdinga moteris (nuodėmingoji, nusidedančioji) ir
jaunas, nepatyręs, neturtingas seksualus vyrukas (tas „nekaltasis“ dominantas) –
socialinė turtinė padėtis, amžiaus skirtumai tarp lyčių ir t. t. Ar būtų filmą
įdomiau žiūrėti, jeigu Romi būtų paštininkė, o Dickinso vaidmens atlikėjas koks
nors ledų pardavėjas? Taip, bet tik tokiu atveju, jeigu režisierė pagriebtų ir
eksperimentuotų pasakojimo forma, pasiūlytų netikėtus sprendimus, tačiau,
regis, „Gera mergaitė“ išlieka susitelkusi vykusiai tik į Romi psichologines
priežastis, o visos scenos ir istorija daugiau ar mažiau jau kine ir serialuose
išrašytos ir pavaizduotos.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 79/10
IMDb: 6.0
Maištinga Siela
