Sveiki, skaitytojai!
Apie Michele Lamy sužinojau gal prieš kokius
penkis metus, kai socialiniuose tinkluose pamačiau, tiesą sakant, klaikias jos
atvaizdo nuotraukas. Satanistė! Tai buvo pirmoji mintis šovusi į galvą ir
perjungiau srautą, nes negerai žiūrėti į blogį garbinančią asmenybę. Paskutiniu
metu vėl ją matau srautuose, tad nusprendžiau pasidomėti, kas ji per asmenybė,
kodėl ji tapo tokia, kokia yra.
Pasaulio mados ir kultūros padangėje viena iš
labiausiai intriguojančių, marginalinių ir kartu gerbiamų asmenybių
neabejotinai yra Michele Lamy – moteris, kurios gyvenimas primena tamsią,
avangardinę pasaką, pilną paslapčių, kūrybinio chaoso ir gilaus, anot kai
kurių, filosofinio išmanymo. Ji gimė 1944 metų balandžio 20 dieną Prancūzijos
rytuose esančiame Juros regione, vaizdingose kalnuose prie pat Šveicarijos
sienos. Jos šeima turėjo įdomių istorinių sąsajų su prabanga ir mada –
pavyzdžiui, jos senelis gamino aksesuarus vienam iš garsiausių Prancūzijos couturier
Paul Poiret, o pati šeima valdė optikos verslą, kas jau nuo mažumės formavo
jos specifinį estetikos bei formos pojūtį. Vaikystėje ir paauglystėje ji augo
apsupta griežtos, bet kartu intelektualios aplinkos, o jos prigimtinis
maištingumas pradėjo ryškėti jau ankstyvaisiais metais, kai ji būdama paauglė
Prancūzijos provincijos mugėse slapta šoko kabaretuose striptizą, taip
išbandydama visuomenės ribas bei ieškodama laisvės pojūčio.
Jaunystėje Michele pasižymėjo neįtikėtu protu ir
ambicijomis, todėl pasirinko studijuoti teisę, o XX amžiaus šeštajame ir
septintajame dešimtmečiuose ji aktyviai dirbo baudžiamųjų bylų advokate, ginančia
nusikaltėlius ir sudėtingus žmones. Teisinių studijų ir praktikos metais ji
Paryžiuje glaudžiai bendravo bei studijavo filosofiją pas garsų postmodernistą
filosofą Gilles'į Deleuze'ą, dalyvavo legendiniuose 1968 metų gegužės mėnesio
studentų neramumuose Paryžiaus gatvėse. Tačiau teisininkės karjeros ji
galiausiai atsisakė, nes pajuto, kad tikrojoje teisinėje sistemoje žmonės jai
įdomesni nei pačių įstatymų mechanika, ir patraukė ieškoti savęs per meną, šokį
bei teatrališką gyvenimo būdą, kurį laiką keliaudama su trupėmis po Prancūziją
ir pasinerdama į naktinio gyvenimo sūkurį.
Jos svajonės niekada nebuvo tradicinės ar telpančios į
buržuazines rėmus – ji norėjo kurti visatą, kurioje susijungtų pirminė
archajinė energija, filosofija, grynasis menas ir absoliuti asmeninė laisvė.
Didelis lūžis jos biografijoje įvyko 1979 metais, kai ji paliko Prancūziją,
išsikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas – pradžioje į Niujorką, o vėliau į Los
Andželą. JAV ji greitai tapo kultine devintojo dešimtmečio naktinio gyvenimo
asmenybe, vadovavo legendiniams restoranams bei naktiniams klubams „Café des
Artistes“ ir „Les Deux Cafés“, kurie Los Andželo bohemamai tarnavo kaip traukos
centrai. Būtent ten ji ne tik kūrė drabužių linijas, bet ir 1990 metais samdė
tuomet dar nežinomą jauną dizainerį Ricką Owensą, kuris vėliau tapo ne tik jos
verslo partneriu, bet ir gyvenimo meile bei vyru.
Mados pasaulyje ji sukūrė ne tiesiog drabužius, o visą
brutalistinį, tamsų, klajoklišką ir gotikinį estetinį judėjimą, vadovaudama
baldų gamybos ir meniniams projektams bendrovėje „Owenscorp“, kurioje ji kuria
unikaliojo dizaino objektus iš retų, archajiškų medžiagų. Jos santykis su
pasauliu yra visiškai nekorektiškas masinėms normoms – ji atsisako senti
tradiciškai, jos pirštai išmarginti berberų genties motyvų tatuiruotėmis,
kuriomis ji išreiškia ryšį su genčių istorija, o jos dantys dalinai padengti auksu.
Ji į pasaulį žvelgia per gilaus skepsio ir kartu mistinio smalsumo prizmę,
teigdama, kad žmonės per daug susireikšmina ir susikuria dirbtines religines
dogmas, kai tuo tarpu tikroji gyvybės esmė slypi instinktuose, fiziniame
kontakte ir senovės civilizacijų palikime.
Dėl savo itin savito, gąsdinančio ir tamsaus įvaizdžio
Michele Lamy nuolat sulaukia įvairiausių skandalų ir yra lydima vadinamojo
satanistinio ar raganos įvaizdžio. Žiniasklaida ir interneto bendruomenės ją
dažnai vadina „aukštąja Ricko Owenso dvasine žyne“ arba tiesiog šiuolaikine
ragana, galinčia pakeisti žmogaus likimą vien savo žvilgsniu. Jos veido
bruožai, amžius, nuolatinis tamsių tūrių drabužių dėvėjimas, giliai įdubusios
akys, tamsios linijos ant kaktos ir paslaptingas kalbėjimo būdas skatina visuomenėje
paranojiškus mitus, esą ji užsiima juodąja magija ar okultizmu, nors pati ji į
tokius apibūdinimus numoja ranka arba atsako su ironiška šypsena.
Kalbėdama apie savo tikėjimą ir dvasingumą, Lamy
neigia tradicines monoteistines religijas ir yra atvira, kad institucinės
religijos, tokios kaip krikščionybė ar islamas, tėra vėlesnių amžių žmonių
interpretacijos, dažnai parašytos praėjus daugeliui metų po pranašų mirties.
Apie tikėjimą ji yra taikliai pasakiusi: „Tikėjimas – tai būdas išreikšti
savo genų atmintį“, pabrėždama, kad ji tiki ne abstrakčiais dangaus
dievais, o per amžius paveldima kolektyvine žmonijos patirtimi, gamtos jėgomis,
senovės Egipto panteonu, kur kiekvienas galėjo turėti savo dievą, ir visatos
energija. Ji vertina sidabrą ne tik kaip estetinę detalę, bet ir kaip senovinį
amuletą, atbaidantį blogą akį ir pulsuojantį Mėnulio energija.
Jos išvaizda, kurią visuomenė dažnai prilygina
demoniškai ar raganiškai estetikai, iš tikrųjų yra sąmoningas pasirinkimas
pasipriešinti paviršutiniškam senėjimui ir tradiciniams grožio standartams. Jos
kaktos linija, kurią ji kasdien brėžė dešimtis kartų per pastaruosius
keturiasdešimt metų ir vėliau tatuiravo, anot jos pačios, subalansuoja jos
smegenų veiklą ir sujungia su protėviais. Ji renkasi drabužius ir aksesuarus,
kurie skleidžia garsą ir svorį, paversdama savo kūną gyvu instrumentu, todėl
jos išvaizda gąsdina tuos, kurie yra pripratę prie sterilaus, plastikinio
popkultūros komforto, ir žavi tuos, kurie supranta avangardinį meną.
Per savo ilgą ir spalvingą gyvenimą Michele Lamy tapo
nepakeičiama figūra, bendraujančia su pačiais ryškiausiais pasaulio politikos,
kino, muzikos ir mados elito atstovais. Jos artimiausių draugų ir bendradarbių
ratui priklauso tokios superžvaigždės kaip hiphopo inovatorius ir mados ikona A$AP
Rocky, kuris ne kartą viešai pripažino, kad be Michele patarimų ir
užkulisinės įtakos jo karjera meno bei mados pasaulyje nebūtų tokia reikšminga.
Ji taip pat dirbo su pasaulinio garso dainininke FKA twigs, kurios muzikiniuose
klipuose (pavyzdžiui, „M3LL155X“) ji atliko pagrindinius, baugiai kerinčius
vaidmenis, fotografais Stevenu Kleinu ir Mario Sorrenti, bei
Italijos menininku Nico Vascellari. Nors tiesioginių politikų draugysčių
ji neakcentuoja, jos įtaka kultūros politikai, nepriklausomiems menininkams ir
pasauliniam mados elitui yra milžiniška, o jos namai Paryžiuje ar Los Andžele
visada buvo susitikimo vieta tiems, kurie formuoja globalią alternatyviąją
kultūrą.
Analizuojant viešojoje erdvėje, ezoteriniuose
sluoksniuose, konspirologinėse platformose bei tarp alternatyviųjų tyrinėtojų
sklandančius naratyvus, Michele Lamy persona yra apipinta kraštutinai
mistiškomis ir okultinėmis interpretacijomis. Skirtingi ezoterikos entuziastai,
populiariojo okultizmo tyrinėtojai bei alternatyviosios psichologijos atstovai
jos gyvenimą ir įvaizdį linkę matyti ne kaip paprastą mados performansą, o kaip
gilių ezoterinių praktikų apraišką. Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose ir nepriklausomuose
tyrinėjimuose tokių figūrų kaip konspirologijos apžvalgininkai ar alternatyvūs
tyrinėtojai (dažnai besiremiantys ezoterine simbolika, kaip antai internetiniai
tyrinėtojai forumuose ir vaizdo įrašų kūrėjai) Lamy yra atvirai vadinama
„pramonės ragana“ arba „pagrindine tam tikrų slaptųjų kultų vyresniąja“. Jų
teigimu, jos fizinė išvaizda, giliai įdubusios akys, tamsūs drabužiai ir ant
kaktos dešimtmečius brėžiama bei vėliau ištatuiruota linija nėra vien estetinė
kaprizinga detalė – ezoterikų vertinimu, tai yra sąmoningas trečiosios akies
arba energijos srautų blokavimo bei valdymo ritualas, skirtas apsaugoti sąmonę
ir atlikti neva energetinius transliacijų seansus.
Regresinės hipnozės dalyviai, mediumai ir dvasiniai
aiškiaregiai, gilindamiesi į šiuolaikinio elito energijos laukus, savo sesijose
ir diskusijose dažnai mini Michele Lamy vardą kaip pavyzdį būtybės, kuri esą „peržengė
žmogiškosios materijos ribas“. Tam tikri netradicinės sąmonės tyrinėtojai
ir regresoterapeutai (analizuojantys kolektyvinio pasąmonės lauko sankaupas) teigia,
kad jos asmenybė spinduliuoja neįprastai galingą, archajišką ir primityvią
energiją, kuri primena senovės Egipto ar Mesopotamijos žynių archetipus. Kai
kurie aiškiaregiai ir energetiniai praktikai tvirtina, jog jos gebėjimas
nepriekaištingai manipuliuoti popkultūros bei mados elito tendencijomis – nuo
jaunų ikoniškų atlikėjų iki pasaulinio garso dizainerių – rodo tam tikrą
okultinę įtaką, kuri dvasiniame lygmenyje interpretuojama kaip psichologinis ar
energetinis „surišimas“, kai aplinkiniai menininkai tampa jos kūrybinio ir
dvasinio lauko marionetėmis.
Kalbant apie ezoterinėje erdvėje sklandančius mitus
dėl tariamo jos „bendradarbiavimo su velniu“ ar tamsiosiomis jėgomis,
griežtesni okultizmo analitikai šiuos teiginius linkę vertinti kaip visuomenės
baimę prieš viską, kas nesutelpa į tradicinio grožio ir krikščioniškosios
moralės rėmus. Vis dėlto radikalesni konspirologai ir pseudomoksliniai
komentatoriai įsitikinę, kad jos glaudus ryšys su senovės simbolika,
sidabriniais amuletais, nuolatinis kaulų, metalo bei tamsos motyvų naudojimas
kūryboje simbolizuoja vadinamąją „sielos sutartį“ mainais už amžiną
gyvybingumą, kūrybinę genialumo ugnį ir visišką laisvę nuo visuomeninių dogmų.
Pati Lamy į tokias interpretacijas niekada nežiūri rimtai, o ezoterikai šį jos
abejingumą ir ironišką šypseną interpretuoja dviprasmiškai: vieniems tai
įrodymas, kad ji tiesiog genialiai manipuliuoja savo tamsiuoju įvaizdžiu, o
kitiems – neginčytinas ženklas, jog ji pasiekė tokį dvasinės brandos ar tamsos
lygį, kurio paprasti stebėtojai tiesiog nepajėgūs racionaliai suprasti.
Jos „siela“, žvelgiant iš racionalesnės ir gilesnės
meninės perspektyvos, nėra susijusi su jokiais mitiniais susitarimais su
velniu, o labiau atspindi žmogų, kuris visiškai atsisakė vidinių baimių ir
priėmė savo tamsiąją bei šviesiąją pusę kaip nedalomą visumą. Jos
bendradarbiavimas su „tamsiajam menui“ priskiriamu vyru Ricku Owenu ir jos
pačios kūrybinė ekspresija tėra gilus humanistinis protestas prieš vartotojišką
paviršutiniškumą. Lamy demonstruoja, kad žmogaus siela gali išlikti laisva,
gyvybinga ir kūrybinga nepaisant bėgančių metų, o jos demoniškas fasadas tėra
skydas, saugantis jos itin jautrią, poetišką ir filosofinę esmę nuo
negailestingo išorinio pasaulio vertinimų.
Maištinga Siela
