Filmas: "Penktasis elementas"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Penktasis elementas“ (The fifth element) (1997 m.). Na, ką čia ir bepristatysi tokį filmą, kuris susižilavęs du oskarus jau laikomas tikra kino klasika. Kas tik neprisimena raudonplaukės Millos Jovovich ir Briuso Viliso bučinių ir kosminių kelionių? Iš tikro nesu mėgėjas tokių fantastinių kino filmų, kuriuose akcentuojamas kosmosas, erdvėlaiviai ir įsivaizduojama žmonių ateitis...

„Penktasis elementas“ – tai jau iš vaikystės atsineštas filmas, kurį mielai pažiūrėjau dar sykį. Sakau, kaip atrodys toks filmas dabar? Žinoma, dabar šiek tiek kitaip, apčiuopiau nemažai holivudinių šablonų, specialiųjų vaizdo efektų ir pan. Tačiau tai nėra blogai, kadangi „Penktasis Elementas“ kaip tik ir buvo vienas iš tų filmų, kurie tuos šablonus kūrė ateinantiems filmams. Iš tikro 1995 – 2000 metai yra tikras didingiausių filmų bumas, čia prie „Penktojo elemento“, kuris laikomas fantastinių filmų šedevru, atrandame ir „Titaniką“ ir „Armagedoną“. Šiuo laikotarpiu norėta filmais parodyti kažkokią neapčiuopiamą didingumą, kosminę ir tuo pačiu žemės erdvę.

„Penktasis elementas“ – tai Luko Bessono filmas, po kelerių metų jis ir vėl sėkmingai dirbs su Milla Jovovich ir sukurs „Žana D‘Ark“. Iš tikro Jovovich tapo tikra Bessono atrasta mūza ir pačiai Milai tokie vaidmenys labai tiko, gaila, kad po visko ji pasitraukė į galutinai nusibodusius „Absoliučius blogius“ bei kriminalinių kalių paribius. Jau vien dėl jos ryžausi šį filmą dar kartą pažiūrėti.

Filmą vertinčiau tikrai neblogu, jame visko – ir humoro, ir jaudulio, ir kovos, ir meilės ir simbolikos, ir fantazijos, ir realybės... Toks visko pilnas filmas, sakyčiau, net artėjantis prie Tarantino stiliaus. Galbūt jau šių dienų akims specialieji efektai gali pasirodyti nebe tokie ir efektingi, tačiau jų senumo nelabai ir pastebėjau, nes ne taip jau ir toli tie specialieji efektai pažengė per dešimtmetį. Manau, filmas visai smagus, žavus ir šarmingas. Man jis visada sukelia geras emocijas.

Įvertinimas: 8.7/10

Jūsų Maištinga Siela

Fenomenas: "Simpsonai"

Sveiki visi,

Nutariau pratęsti animacinių serialų erą ir pakalbėti šįkart apie kultinį serialą „Simpsonai“ (The Simpsons). Kažkada kalbėjau apie „Drakonų kovų“ kūrimą, tai patikėkite, Simpsonai yra tikriausiai tapęs gal net pačiu populiariausiu pasaulyje gaminamu animaciniu serialu. Jo kūryba ir pirmosios serijos prasidėjau jau daugiau nei prieš 20 metų t.y. 1987 -1989 m. ir iškarto tapo kultiniu. Kažkodėl amerikiečiai labai meiliai priėmė šį animacinį filmuką, kuris pasakoja būtent apie juos, apie tokius pat prie „teliko“ sėdinčius žmones, kurie spokso į TV kanalus, dalyvauja savo miesto ir šalies realijose.

Šiuo metu per pastaruosius 20 metų jau sukurta 488 serijų. Šiais metais 2011 prasidėjo sėkmingas 23 „Simpsonų“ sezonas. Iš tikro aš esu gerbėjas šios serialo. Kodėl? Ogi dėl tos pačios priežasties, kad „Simpsonai“ per savo visą karjerą neprarado savo dvasios ir toliau kalba apie mūsų gyveno ydas, pajuokia mūsų priklausomybes, sarkastiškai žiūri į realijas ir susireikšminusį elitą. Žinot, laukiu pasirodant šio serialo 23 sezono, nes 22 buvo neprastas.

Haumeris, Liza, Mardžė, Megė, Bartas – tai šių dienų tipinės amerikiečių šeimynėlės portretai. Daugelis vis dar gyvename su jais ir prisimename ne tik jų posakius, kurie jau pritaikome mūsų kasdieniame gyvenime, bet ir jų balsus, intonacijas. Bet iš tikrųjų nelengva patiems garsintojams 20 metų dirbti tą patį darbą. Iki 1998 metų kiekvienas iš jų gaudavo už seriją po 30 tūkstančių Amerikos dolerių. Kol kanalas „Fox“ krovėsi sau milijonus už šį serialą, garsintojai pradėjo maištauti ir reikalauti didesnio atlyginimo, taigi, nuo 1998 iki 2004 metų kiekvienam įgarsintojui buvo mokama net 130 tūkstančių už seriją. Šiuo metu kiekvienas iš jų už seriją gauna po 400 tūkstančius. Pasigrožėkite tais, kurių niekada nematėte:

Yeardley Smith įgarsino Lizos balsą.

Dan Castellaneta įgarsino Haumerį, Barnį, Vilį, merą Kvimblį ir t.t.

Haris Shearer įgarsino Nedą Flandersą, Kentą Brokmaną, daktarą Hibertą, Lenį ir t.t.

Nancy Cartwright įgarsino Bartą, Nelsoną, Flanderso dvynukus.

Hank Azaria įgarsino Mo, Karlą ir t.t.

Julie Kavner įgarsino Mardžę ir jos seseris.

Nuo 1990 metų kiekvieną Helovyno šventę paženklina ir „Simpsonų“ siaubo serija, be kurios jau daugelis jaunimo nebeįsivaizduoja šios šventės. Kultūrinė įtaka per du dešimtmečius tapo milžiniška. Pasaulyje parduoti milijonai prekių, atributų būtent su „Simpsonų“ vardais ir veidais. 2007 metais pasirodė ir „Simpsonų filmas“ (The Simpsons movie), kuris Lietuvos kino teatruose tapo pačiu populiariausiu ir daugiausiai uždirbusiu filmu! Jau nereikia nė sakyti, kad į specialias serijas kviečiami patys ryškiausi Amerikos aktoriai, kad įgarsintų savais balsais save pačius, todėl nenuostabu, kad serijose daug šmėžuoja realiai egzistuojančių kino ir televizijos įžymybių.

Šiuo metu belieka tik laukti kito sezono ir toli gražu „Simpsonai“ savo populiarumo neketina prarasti, jie jau užaugino vieną didžiulę kartą. Ir paklauskite, kas nežino „Simpsonų“? Tu nežinai? WTF?

Jūsų Maištinga Siela

Zodiako ženklai. Baigėsi lankytojų balsavimai. Rezultatai.

Sveiki visi,

Pagaliau pasibaigė ilgai trukęs zodiakų ženklų balsavimas, kurio metu, Jūs mieli lankytojai, galėjote nurodyti savo zodiako ženklą. Šįkart sulaukėme lygiai 4000 tūkstančių balsų. Tokiu būdu išsiaiškinome, kad daugiausiai „Maištingos sielos“ blog‘ą lanko ugningo avino atstovai – 408! O kas keisčiausia, kad kone per pus mažiau čia buvo apsilankiusių svarstyklių – 261. Galite tikėti, galite ne, bet tai manęs nė kiek nestebina, kadangi avinams opozicija yra būtent svarstyklių ženklas. Taip kaip mąsto avinas, svarstyklės dažniausiai mąsto kitaip. Gal tik atsitiktinumas, gal ir ne – kaip sakytų patys astrologai, bet gyveni ir patvirtini ir tiesykles, ir išimtis.

Jūsų Maištinga Siela

P.S.

Tuo pačiu nutariau šiek tiek atnaujinti blog'o dizainą ir pašiltinti spalvas. Tikiuosi, kad taip bus geriau ne tik man, bet ir Jums. Ar ne taip?

Filmas: "Gyvenimo medis" / "The Tree of Life"

Sveiki visi,

Šiandien, nieko nelaukdamas, noriu pristatyti kino filmą „Gyvenimo medis“ (The Tree fo Life) (2011 m.). Žinot, pradėsiu nuo to, kad labai ilgai laukiau tokio filmo, kurį galėčiau žiūrėti ir patirti žiūrėjimo katarsį. Tai prieštaringai vertinamas filmas, kuris daugelio nuomone buvo nevertas pagrindinio kino Kano festivalio apdovanojimo – auksinės palmės šakelės. O aš manau, kad buvo verta ir dar kartą vertą! Apskritai labai džiaugiuosi, kad šis filmas neaplenks ir Lietuvos ir net pasieks didžiuosius „Forum Cinema“ ekranus. Sunku įsivaizduoti šį filmą esant populiarų, nes pats Brad Pitt – pagrindinio vaidmens atlikėjas, prasitarė, kad tai filmas tikrai ne plačiajai vartotojiškos ir pramoginės visuomenės pusei. Tenka prisidėti prie Pito ir linksėti, jog pagaliau tai daugiau nei pramoginis filmas.

Labai įdomus ir pats filmo režisierius Terrence Malick, kuris sukūrė legendinį „Raudona plonytė linija“ bei „Naujasis pasaulis“. Šį filmą Malick nufilmavo prieš tris metus ir tuos tris metus vyko filmo karpymas, klijavimas, garso takelio ieškojimas... Pats režisierius yra labai santūrus, tylus, nemėgsta spaudos ir šurmulio. Žinot, trijų metų darbas tikrai pasijaučia, nes filmas ne tik žiūrėjimui, bet ir emocijų kalibrams tenkinti. Kažkas iš komentatorių prasitarė, jog šį filmą reikia žiūrėti pasitikrinus IQ, nes gali nesuprasti gilumos, o aš galėčiau pasakyti, kad čia ne protinio intelekto reikia, bet bent minimalaus asmeninio gyvenimo ir vaikystės patirtyrimo, kurį turi visi ir šiek tiek emocinio intelekto.

Filmas iš pradžių man buvo panašus į „Fontaną“, tiesą sakant, dėl abstrakcijų, tačiau „Gyvenimo medis“ yra žymiai harmoningesnis, kadangi abstrakcijos ir nuojautos įsipina į siužetinę liniją. Filmas gausiai iliustruotas kosminių virsmų ir spalvų, kurios erdvėje įspūdinga skamba operinis muzikos takelis. Filme aibės simbolių, jau vien ką reiškia pats filmo pavadinimas. Iš tikrųjų ir patys simboliai polisemantiniai, daugiareikšmiai, bet skaniausias, mano galva, dalykas yra nuojautos perteikimas per subtilius kadrus. Kelių mili sekundžių kadras kaip motina prisiliečia prie vaiko ir kitas kadras, kaip saulė skverbiasi pro medį. Argi nenuostabu užfiksuoti tokį keistą skirtingą ir kartu tokį panašų santykį. Prisilietimo santykis. Meilės santykis ir griežtumo santykis.

Šeimos istorija čia taip pat pateikiama per jauseną. Nuostabus Brad Pitt vaidmuo, kuris įkūnijo, manding, tipinį amerikietį tėvą, kuris iš savo sūnų nori išugdyti kiborgą gyvenimui. Sunkus vaidmuo, pats Pitas prasitarė, kad šis vaidmuo jam buvo svarbus, nes filmuota netoli tų vietų, kuris jis pats kilo. Jam teko daug gerti alaus ir priaugti nemažai svorio, kad šiam vaidmeniui labiau tiktų kaip atšiaurus tų laikų ir kraštų vyrukas.

Psichologijos labai daug šiame filme. Pradedant berniukų vaikystės traumomis, šeimos nesutarimais ir viskas perteikta labai trapiai ir tampriai, rodos, kažkas tuoj nutiks labai esmingo ir kartu nenutinka nieko. Labai bijojau, kad filmas nebūtų vien reikšmingų citatų kratinys, nes tokių „ale prasmingų“ filmų labai nemėgstu, tačiau tos nuojautos – tokios gyvos, tokios suprantamos, natūralios ir kiekvienas daugiau ar mažiau esame su jomis susidūrę.

Rekomenduoju šį filmą rimto filmo mėgėjams, tėvams, kurie kuria šeimą ir šiaip visiems, kurie susidomėjo šiuo aprašymu. Iš tiesų tai filmas, kuris paliko man nemenką įspūdį.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.8 

 

Jūsų Maištinga Siela

Šiuolaikinio vyriškumo samprata - tai epochinės savimonės reikalas

Sveiki visi,

Visai netyčia, o gal ir tyčia spaudoje išsprūdo gerų M. Jankauskaitės pasisakymų apie vyro sampratą šiuolaikinėje visuomenėje. Negaliu nepasisakyti. Žmonės, kas mums pasidarė? Ar mes kokie barbarai, ar šiaip kažkokie viskuo nepatenkinti, ar per daug „E“ su maisto daviniu pririjome, kuris galbūt slapta išskiria neapykantos hormonų? Nežinau. Skaičiau Jankauskaitės straipsnį ir komentarus, ir pasirodė, kad nelaimingas vis dėlto mūsų žmogus, užguitas, nelaisvas, pilnas kompleksų, kad kelia tokias erezijas, nori fašizmo, smurto, susidorojimo, nori nudaigoti kitą, už tai, kad jis kitoks... Žodžiu, priežasčių tam, gali būti daug, galiausiai, gal kometa trenkėsi – išnyko dinozaurai ir žmonėse atsirado neapykanta.

Sunku ir su pačia vyro samprata. Juk kas buvo anksčiau vyras? Tas, kuris grobį partemdavo į olą ir penėjo visą šeimą. Tokia „grobio parnešimo“ vyro priedermė išliko, sakyčiau, iki pat XX amžiaus pabaigos. Kitose šalyse tai sėkmingai galioja iki šiol. Vyras su kiaušais, su balsu, su autoritetu, su pagarba, neretai užburkusia baime. O ką aš nuolatos dabar girdžiu iš mūsų lietuvaičių? „Vyrai kiaulės, vyrai skystėja, vyrai panašėja į bobas, vyrai šiokie, vyrai tokie“. Bloga nuo tų moteriškų pliurpalų apie vyrus!

Iš serijos – „ko nori moterys?“ Pasaulis pasikeitė, žmonės pasikeitė – pripažinkim. Moterys kovoja už savo teises, nori lygiaverčio santykio darbuose, tiek pat uždirbti ir prašau – viskas leidžiama, bet ant kito kulno pasisuka – vėl negerai, vyrai suskystėjo, vyrai nemoka to, nesugeba ano. O gal atvirkščiai, gal tai moterys suvyriškėjo – dabar jos savarankios, stiprios, kandžios, neretai įžūlios, ant bangos posakis – „boba su kiaušais“. Jos reikalauja lygaus santykio ir kartu reikalauja, jog vyras vis dar būtų pagal tą pačią tradicinę vyriškumo standartą nuo akmens amžiaus laikų – pagavote kampą? Bet kur tau jis bebus, jei pasaulis jau pasikeitęs?

Jeigu esate tokios liberalios, jeigu esate tokios feministės, kaip mėgsta ne viena mano pažįstama tvirtinti, tai kodėl laikotės dviejų prieštaringų krypčių – vieną gerbiate save ir norite lygiateisiškumo, o ant kito kulno pasisukusios, skundžiatės, kad šitas vyras manęs pro duris pirma nepraleido, vaidinate auką, nuskriaustą. Manau, kad lytiškumo samprata dar tebėra nestabili ir ilgai tokia išliks. Dabar neaišku, kas ta moteris, nes ji pati vieną daro, kito reikalauja, vyras irgi nežino, kas jam pridera, čia jis buvo „grobio nešėjas“, perdėm, „pinigų kalikas“, dabar, žiūrėk, moteris nori lygiateisiškumo ir lyg reikia duoti tas sąlygas, bet ir vėl negerai... Žmogus pasikeitė per kelis dešimtmečius ir mes neteisingai supratome, kas įvyko su mumis pačiais. Žmogaus tapatybių pasirinkimas išaugo keleriopai, bet tik nedaugelis suvokiamų tapatybinių variantų yra priimta laikyti normatyviniais. Visuomenės norma, manding, kaip mada, kuri pasensta ir pasidaro nebeįdomi, bet dar įsisenėjusi velkasi kaip šuo paskui dešrigalį. Jūs tik pasižiūrėkite, kiek pasaulyje neteisybės, kiek užguitumo, nelaisvės vien dėl to, kad žmogaus prigimtiniai dalykai, įskaitant ir tapatybės klausimus, nesusikalba su visuomenės normomis. Ačiū Dievui, dabar artėjame prie to, kad norma, kas yra vyras ir kas yra moteris, jau po truputį nyksta. Lieka net nebe fizinės lyties klausimas, nes dabar gimusi mergaitė laisvai gali keisti tapatybę į vyriškąją ir atvirkščiai. Prie ko mes priartėjome? Ogi prie pačių fundamentų, kad lytiškumas (vyriškumas, tiek moteriškumas) lieka tik savimonės dalykais, kitaip tariant, paties individo pasirinkimas.

Aišku, koks konservatorius ar užkietėjęs krikščionis Petras tuoj kels ranką ir man prieštaraus – jei gimiau žmogumi, o jaučiuosi gaidžiu, ar irgi galiu keisti tapatybę ir dokumentuose rašyti „gaidys“? Taip visada kalba žmonės, kurie turi itin ryškų visuomenių normų orientyrą ir nejaučia ribų tarp žmogaus tapatybių, kylančių iš natūralių prigimtinių galimybių ir poreikių. Jiems viskas tampa anekdotais, kai tuo tarpu, jų vertybės tėra visuomenės normų, kitaip sakant, visuomenės mados reikalas, kurios eina pirma fundamentalių vertybių – meilė, laisvė, atjauta, supratingumas, pateisinimas, tolerancija ir t.t.

Nenoriu eilinį kartą pasirodyti pamokslautojas, tačiau grįžtant prie pačios vyriškumo, tiek ir moteriškumo sampratos, laikas suvokti, kad pasaulis pasikeitė, mes patys nebesame tokie, kokie buvo mūsų ainiai. Kodėl lietuviams apskritai yra sunku keisti savimonę ne tik apie kitus, bet ir apie save pačius? Galime kaltinti švietimą, dar velniai žino ką, tačiau esmė yra tikriausiai tamsiame gene, kuris koduoja naujų idėjų priėmimą, nepatiklumą, atsargumą. Juk visada mes į naujoves linkę žiūrėti atsargiai. Nelinkę keistis lietuviai, pripažinkime. O jeigu suvoktume, kad vakarykštė diena nėra čia ir dabar, kad mes esame linijinio laiko tėkmėje, tai galiausiai pripažinkime savo epochą, pradėkime nuo savęs ir savo santykio su laiku, su mąstysena. Argi blogai, kad moterys pagal tradicinę lytiškumo sampratą suvyriškėjo, o vyrai sumoteriškėjo? Po kelių šimtmečių, jeigu dar egzistuosime, apie šitą problemą net nebekalbėsime, nes vyriškumo ir moteriškumo tradiciniai kanonai bus jau visai nudilę. Ir tai nėra blogai, nes tai yra virsmo, epochos, naujo žmogaus laikas, jam turi būti palikta vietos, nes nesame stagnacijoje. Ir jeigu mąstytume ne senų nudryžusių madų šablonais, kuriuos dar kai kurie, išdidžiai atkišę krūtines, vadina vertybėmis, tada kilogramu problemų šiam pasaulyje gyventi pasidarytų kur kas lengviau. Vyras ir toliau lieka vyru, o moteris lieka moterimi tik tiek, kiek patys jie savyje jaučiasi tokiais esą, tai yra jų pasirinkimas, o ne Petro, Jono ar, neduok Dieve, valstybės reikalas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gabalėlis dangaus" / "A Little Bit of Heaven"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Gabalėlis dangaus“ (A Little a bit of Heaven) (2011 m.). Iš tikrųjų pasiilgau Kate Hudson, kurią berods paskutinį kart mačiau neblogam siaubo trileryje „Raktas“, o dar seniau – „Nuotakų karuose“. Šįkart ji su meksikiečių kilmės aktoriumi G. Bernaliu vaidina Lietuvoje mažai kam žinomame filme „Gabalėlis dangaus“.

Žinot, man šis filmas šiek tiek priminė Kate Hudson kolegos Anne Hathaway filmą „Meilė ir kiti narkotikai“, tik pastarasis, mano galva, buvo šiek tiek geresnis ir originalesnis. „Gabalėlis dangaus“ – tai romantinis pasakojimas apie merginą, kuri atsisako gydytis žarnų vėžio ir nusprendžia paskutines savo dienas praleisti su savo mylimu daktaru. Siužetas, pripažinkim, iki skausmo nuvalkiotas ir jau perdėm visiems atsibodęs. Iš esmės tik siužetą ir belieka kaltinti, nes Kate Hudson vaidyba man patinka, o ir režisūriniai sprendimai nevisai prasti, kurie filmo nepadaro nei perdėtai tragiško ir graudaus, net noris tikėti, kad filmo pabaigoje herojė tikrai pasveiks...

Nuvalkiotas pasirodė ir perdėm Dievo – angelo įvaizdis – sėdėjimas ant debesies ir kalbėjimasis. Žodžiu, kone sukišti į filmą visi įmanomi romantinės komedijos ir dramų šablonai. Tiesą sakant, patiko pats kontrastas t.y. tai, kad liga nesudievinta, ji nėra visa ko epicentras, neverčia žiūrovo gailėti personažo, o ir gražios laidotuvės su šampanu, balionais ir juoku, būtent tai ir daro filmą šiek tiek kitokį – griauna gedulingą laidotuvių nuostatą. Iš tikro Amerikoje jau natūralu, kad iš siaubo ir rimties per Vėlines juokiamasi, o laidojant artimą, pasakomas koks nors „bajeris“, juokelis ar anekdotas ir skubama į pikniką. Nežinau, ar tai gerai, bet galbūt ir aš visai norėčiau per savo laidotuves, kad žmonės normaliai „pasitūsintų“, o ne žliumbtų ir gailėtų savęs.

Manau, kad tai visai sveikas filmas ir požiūris tiek į ligą, tiek į gyvenimą. Iki rimto filmo šiam filmui tikrai labai dar toli, tebūnie jis romantinės komedijos rėmuose, su juokeliais, kuriozais ir šlakeliu rimties.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Transsiberija"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Transsiberija“ (Transsiberian) (2008 m.). Iš pradžių į šį filmą žiūrėjau priekabiai, juk visgi trileris ir dar filmuota nemaža dalis Lietuvoje! Teko atpažinti kai kurias vietas, kaip antai Vilniaus geležinkelio stotį ir t.t. Girdėjau atsiliepimus, jog filmas „visai neblogas“, sakau, tikriausiai nieko gero – apsirikau. Iš esmės filmas tikrai neblogas, sakyčiau, netgi patiko. Kuriama įdomi trilerinė įtampa, kai kada siužetas tampa nenuspėjamas, o kai kada labai šabloniškas, bet esmėje siužetas tikrai nėra prastas. Įdomus pasirinkimas filmuoti filmą traukinyje, sakyčiau 75 procento filmo ir veiksmo vyksta traukinyje, taigi režisieriui buvo nemaža užduotis sutalpinti filmavimo studiją į tikrai ankštus traukinio vagonus.

Labai žavūs ir stiprūs aktoriai. Smagu čia išvysti jaunąją Kate Mara iš tokių filmų kaip „Kuprotas kalnas“ ar „127 valandos“. Nustebino mane Emily Mortimer vaidyba, tokia labai natūrali ir užtikrinta. Galvoju, kad netgi visai įdomus atradimas. O ir pats filmo užpildymas labai vykęs – šaltos ir beribės Sibiro taigos, žiema, sukiužusi cerkvė, rusiškas atšiaurumas tiek iš vietovės, tiek iš pačių žmonių. Nežinau, ar tikrai jau tokie rusai šalti kitataučiams, bet nuskambėjusios girtos rusiškos dainos iškart labai sušildė atmosferą. O ir pati „Transsiberijos“ istorija atrodo įdomi, juk iš tikrųjų tokie „galingi“ maršrutai keliauja per šaltąją Aziją ir įvyksta juose bet kas – narkotikai, kratos, žmogžudystės... Stebino ir tai, kad režisierius atskleidė visai kitokią „Transsiberijos“ kelionės skonį, juk traukinyje nevyksta vien rusai su kinais, čia, kas keisčiausia, visas tautų katilas – ispanai, amerikiečiai ir t.t.

Manau, filmas daugiau ar mažiau patiks trilerių mėgėjams. Siūlau, žiūrint šį filmą, atkreipti dėmesį į režisūrines įmantrybes ir galimybes. Filmas pastatytas už 15 milijonų dolerių, bet neblogas. Tereikia įsivaizduoti, kokį lietuviai šedevrą pastatytų, jeigu tik turėtų tokį biudžetą filmui.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela