Pasitenkinimas - tai gyvenimo prasmė?

Sveiki visi,

Kaip svarbu vienišam žmogui surasti priežastį dėl ko gyventi. Labai svarbu. Teko kažkada turėti ilgiausią diskusiją su racionalaus tipo mąstančiu žmogumi, kuriam savo sunkiomis gyvenimo akimirkomis lyg ir sąmoningai, lyg pasąmoningai bandžiau guostis, kad man trūksta gyvenimo motyvacijos. O jis man beveik piktu tonu tarė – kokios dar motyvacijos? Kokios?! Jis nesuprato manęs arba suprato ir tai buvo jam nepriimtina.

Gyvendami mes kuriame dvejopą „laimės rūšį“ t.y. pasitenkinimas ir tikrasis džiaugsmas, kuris neprarandamas bent jau taip pat greitai kaip pasitenkinimas. Na, pasitenkinimas. Kaip tai atrodo? Gyveni savo paprastą žmogelio gyvenimą ir didžiausias tavo „džiaugsmo“ trumpalaikiais pakilimo taškais – tai pasitenkinimo forma, kuri kaip orgazmas trunka akimirka. O toliau grįžti į zombio būseną, ieškai kito pasitenkinimo – alkoholio, narkotiko, rūkalų, pirkinių, ko tik norite. Pasitenkinimo lygis labai platus. Tarkim gavus algą bėgti į parduotuves nusipirkti plastikinių iš Kinijos atgabentų niekniekių, (nes pirkiniai – tai trumpas pasitenkinimas), kurie gaminami iš Žemės resursų ir kažkam dar priedu krauna kapitalą. Štai tau ir pasitenkinimas, kai kaimynei Onutei iš Indijoje nukankintos karvutės odos vyras nupirko „Armani“ rankinę, o Onutės kaimynei Marytei ego nuosmukis, kad jos vyras nupirko tokią pat iš Gariūnų tik su suklastotu „Armani“ užrašu, nors tai tų pačių karvučių oda ir forma, siūvimas tas pats. Bet pasitenkinimo Marytė nejaučia, nes jos vyras negali taip patenkinti, kaip Onos vyrelis. Ir tokių pavydžių galima prikurti milijonus.

Tai pasitenkinimo laimė, kuri paremta niekalais, nesąmonėmis. Baisiausias, kad kažkas suformavo, jog taip reikia. Kažkas davė peno manyti, kad laimė yra sudaryta konkurencingumo principu. Toli žvalgytis nereikia, nes kokia valdymo sistema, toks ir žmonių laimės lygis. Gaila tik tai, kad žmonės nebeabsorbuoja dvasinio lygmens, ilgalaikio džiaugsmo, kuris yra vidinis ir besąlyginis, paremtas meile, o ne resursų eikvojimu ir masturbacija.

Bet kai nebelieka gyvenime motyvacijos, vidinio dvasinio lygmens, kuris teiktų džiaugsmo, vilties, o svarbiausia – pilnatvės, žmoguje įvyksta lūžis. Jis tampa pasitenkinimo lygmens primatas. Pasitenkinai ir likai patenkintas iki kito karto. Viskas. Ir su tokiais žmonėmis esu susidūręs labai daug kartų, to išmokė juos pats gyvenimas. Jie man sako: na, ko tu liūdi, zuikeli, nu ko ir vėl draskaisi ir depresuoji, juk gyvenimas yra gražus, pažiūrėk į mane. Pažiūriu aš į juos ir man noris dar labiau verkti. Jų laimė tokia tuščia, nes jų laimė – tik pasitenkinimas pinigais, sėkme, darbu, šunimi, puošniais namais, mašina, priklijuotais nagais, o jų asmeniniai gyvenimai suskeldėję kaip granitas.

Štai jums klausimai. Tai ką daryti žmogui, kuris yra savotiškas sistemos atmata, kuriam neužtenka tik pasitenkinti, o dvasinio resurso gėrybės ne visada išlaikomos širdyje dėl grubios sistemos, bendraminčių nebuvimo ir kitų sąlygų. Negi ir mums, stabilumo ir tikrosios laimės ištroškusiems žmonėms eiti ir užsidaryti į olas kaip budistams ir nebepriklausyti niekam, tik sau?

Kaip visada darau išvadą, kad niekas nesikeis, kol žmonės patys neatsibus ir nepanorės gyventi ne pasitenkinimo lygmenyje, o tikrosios laimės lygyje.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Gyvenimo kokybė

Sveiki visi,

Sėdėjau ir skaitinėjau svetimus blog‘us. Man niekada nepatiko tas žodis „blogas“, jis per daug man teikdavo blogą atspalvį su lietuvišku žodžiu „blogas“ – antonimas žodžiui „geras“. Tai angliškas terminas, kuris labai lengvai prigijo mūsų interneto platybėje. Aš tai tiesiog vadinu saitu arba internetiniu dienoraščiu.

Taigi... sėdėjau sau svetimuose internetiniuose dienoraščiuose, skaičiau kažką ramiai apie knygas ir staiga užkliuvo tokie pasakymai: „metų blogiausia knyga“; „gaila sugaišto laiko“ ir t.t. Ir iš tikro, kiek mes gyvenime – vis einam ir darom ne tai, ką reikėtų daryti, skaitom ne tą, ką turėtume skaityti. Ar moteriškas žurnalas su psichologų nepamatuotais testais apie tai, kaip sulieknėti ar geriau rankoje Tolstojaus romanas? Daugelis nori iš mūsų nugyventi kuo kokybiškesnį gyvenimą, bet...

Kaip svarbu yra nors kartą perskaityti blogą knygą ir suprasti, kodėl ji prasta, kaip svarbu nors keletą kartų pamatyti prastų filmų, kad pamatuotum ir suprastum, kas iš tikrųjų yra gera ir vertinga knyga. Kaip svarbu nors kiek savo gyvenime įsileisti bergždžių, nereikalingų dalykų, vardan harmonijos, vardan patirties ir tada, tada gal mums iš šalies nebeatrodys, kad „sugaišau be reikalo laiką“. Ir bloga patirtis atnešą kažką gero...

Ar ne taip?

Jūsų Maištinga Siela

  

Knyga: Sergejus Lazarevas "Karmos diagnostika" (12 knyga)

Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu skaičiau Segėjaus Lazarevo paskutinįjį (dvyliktąjį) „Karmos diagnostikos“ tomą, kuris vadinasi neįprastai švelniai, gal net šiek tiek naiviai – „Gyvenimas kaip drugelio sparnų plevenimas“. Ši knyga Rusijoje pasirodė 2007 – aisiais, o Lietuvoje – 2009 – aisiais. Lazarevo metodai ir teikiamos situacijos visada gręžėsi į žmogaus ligas ir jų gydymą per Meilę. Ne kiekvienam jo knygos, nes jos labai stiprios, įtaigios tiek pasakojimu stiliumi, tiek energetiškai. Knygoje bandžiau aptikti ir 2012 – ųjų metų įvyksiančių dvasinį žmonijos sąmonės lūžio pėdsakų.

Štai čia ištrauka apie Kosminį kamertoną (muziką), kuri seniai nesilankė mūsų Žemėje, kad pakeltų ir suderintų mūsų Planetos ir kartu žmonių vibracijas su Kosminiais dėsniais. Manau, kad tai ryški aliuzija į Metatrono, SaLuSos ir kitų būtybių teigimus apie Kali Jugos pabaigą, kad galiausiai link mūsų artėja spinduliuotė, sąmonės ir pasąmonės šviesa, kuri atvers galimybes pakylėti savo vibracijas ir pagaliau nusimesti pasaulyje įsigalėjusią kapitalistinę nelygybės vergovę.

<...>

„Bet kuri gyvų organizmų populiacija periodiškai turi save suderinti su pagrindiniu Visatos ritmu, nes tai ne tik išsigelbėjimo, bet ir išgyvenimo laidas. O jeigu užgaištama suderinti, vietoj muzikos galime išgirsti kakofoniją. Visuomenė, peržengusi negrįžtamą ribą ir susilietusi su Dieviškumu, žūsta. Periodiškas derinimasis su Dieviškumu būna varginantis, bet suteikia galimybę apsivalyti ir pasikeisti. Periodiškai Visatoje skamba kamertonas, ir Dieviškumas mus aplanko net per mūsų valią. Ir transformacija būna tokia galinga, kad nepasiruošusieji žūsta. <...>

Tai, kad mūsų pasaulyje religija prarado savo galią ir panašėja į falsifikatą, o meilės ir dorovės samprata darosi reliatyvi, liudija tik paprastą ir akivaizdų faktą: pasaulyje seniai nebeskambėjo kamertonas, o Žemės seniai nelankė Dieviškoji logika. Prisiminkite, ką kalbėjo Kristus: „Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“. <...> Vienam kamertonas skambės kaip nuostabi muzika, o kitam, kuris nepasirūpino savo dvasia, - kaip skaudaus atpildo trimitas.“

Savo dvyliktoje „Karmos diagnostikos“ knygoje Lazarevas kritikuoja ir Froido psichoanalizės mokslą, kuris dalinai sumenkino didžiąsias pasaulio religijas. „Savų troškimų, savo gyvuliškojo prado išaukštinimas – štai iš principo ir visa psichoanalizė, tai pagrindinė priemonė, kaip žmogų vėl paversti gyvuliu.“ (p. 413) „Įsijungiu televizorių ir matau įprastą vaizdelį. Kažkurioje šalyje liaudis vėl piktinasi ir maištauja. Mat smuko ekonominiai rodikliai, pablogėjo gyvenimo kokybė. Žiniasklaidos priemonės trimituoja apie tai kiekvieną sekundę. O apie tai, kad degraduoja dorovė ir kultūra, niekas nekalba. Apie tai, kad homoseksualizmas užplūdo visas šalis, ir apie tai, kad visa tai yra dvasinio pakrikimo požymis, niekas nekalba. Juk rytoj jūs apsilankysite pas psichoanalitiką, ir jis įtikinamai bei aistringai jums aiškins, kad gėdijimasis ir moralė tik patologija, kad tai kenkia jūsų sveikatai ir pamerkęs akį jus stumtels prie kušetės, taigi prie svarbiausio dvasios ir kūno sveikatingumo instrumento.“ (414 – 415 p.). Galima, aišku, ginčytis dėl teisumo arba priimti kaip įdomią savotišką tiesą.

Šiaip knygoje properšom iškyla neįtikėtini dalykai ir hipotezės, pvz.: „greta dinozaurų liekanų mokslininkai aptikdavę keistus darinius – amorfišką masę, kurioje būdavę kaulų, akmenų ir pan. kažkuris mokslininkas iškėlė mintį, kad tai buvusi masė, kurią dinozaurai atrajodavę. Tiesiog jie neturėję užpakalinės išeinamosios angos ir žarnyno. Jie surydavę auką, suvirškindavę savo skrandyje ir paskui išvemdavę likučius <...> (p. 419)

Ir visgi, nors su daugeliu dalyku aš asmeniškai sutinku, ypač tai, kad reikia gyventi meilėje ir nieko daugiau ir gražiau už Meilę, nes Meilė ir yra Dievas, tačiau su kai kuriomis išvadomis linkčiau pasiginčyti. Segejus Lazarevas, manding, šiek tiek senamadis. Taip, jo atrasta technika ir mechanizmas labai veiksmingi, tačiau jo kai kurie požiūriai prasprūsta asmeniški ir, mano nuomone, senamadiškai. Toks jausmas, kad autorius laikosi senųjų valiutų, vagnorkių t.y. perdėm pernelyg senamadis. Akivaizdu, kad pasaulis keičiasi, keičiasi žmonija, atsiranda naujos tendencijos, energijos ir žmonijos išlikimo faktoriai, tačiau kartais skaitydamas užčiuopiu, jog užangažuota tai, kad žmonija byra, žmonijos dvasingumas byra ir viskas byra ir besikeičiantis pasaulis tėra tik destruktyvumo tramplynas. Net paties vaiko auklėjimas, toks įspūdis, kad sutvarkytas pagal senamadišką šeimos tradicijų santykį, atėjusį, sakyčiau, net iš puritoniškųjų XIX amžiaus laikų: „Kodėl šeimose išauga problemiški vaikai? Todėl kad pažeidžiama dviejų energijos srautų sąveika. Paprastai motina esti energijos atidavimo, nebaudžiamumo, pasitenkinimo, troškimų išsipildymo simboliu. Tai jaučiama pasąmoningai, biologiškai. O tėvas simbolizuoja troškimų tramdymą, jų apribojimą. Tėvas riboja ir baudžia, motina paglosto ir apgina. Tokioje šeimoje vaikas harmoningas, o jo dvasioje slypi daug meilės.“. (p. 422) Tai ką, grįžkime į XIX amžiaus šeimos sampratos laikus ir gyvenkime netobulėdami nė per nago juodymą? Galbūt. Juk kiek dabar daug skyrybų aplinkui, kiek pasimetusių vaikų, kurių tėvai keičiasi ir keičiasi. Tai visa karta, ateinanti visuomenė išaugs problematiška? Nemanau.

Šiaip visoje knygoje aprašomi įvairūs žmonių įvykiai, taikant karmos mechanizmą. Kartais mes net nesuvokiame, kad darydami neva gerą ir dorą iš tikrųjų žudome save ir aplinkinius, o darydami kažką neva blogą, tiesiog vykdome dievo valią, knygoje mokoma tai suvokti, suprasti savo ligų ir nelaimių priežastis. Yra nemažai pasamprotavimų apie bendrą žmonijos ir socialines klases, jų funkcionavimą, pvz.: „meno žmogus turi žengti visų priešakyje – jis juk aprašinėja dvasią. Kentėdamas ir kankindamasis jis visai visuomenei parodo, kas greitai ištiks ir visus kitus.“ (p. 428) „Bet kadangi blogis yra perdėtas gėrio garbinimas, jo sunaikinti neįmanoma. Blogis – tai mūsų aistros, tad bet koks stiprus prisirišimas, slopinantis meilę, virsta blogiu. Sunaikinti aistras ir troškimus įmanoma, bet tuomet numirsime ir mes, todėl pergalė prieš blogį – tai pergalė prieš savo aistras, tai kankinamas savęs transformavimas, o be meilės Dievui toks procesas būtų neįmanomas. Todėl realiame gyvenime ne visados viskas baigiasi laimingai“ (p. 430).

Šįkart daug cituoju, nes manau, kad knygoje yra begalės naudingos informacijos formuojant mūsų harmoningą gyvenimą. Visgi knygos pabaigoje Lazarevas pereina prie kur kas optimistiškesnių kalbėjimų apie žmonijos ir visos planetos išsaugojimą, kadangi Planeta ir mūsų energetika keičiasi. Vis kalbėdamas apie mūsų gyvenimo būdą iššaukiantį destrukciją, jis visgi skyrių pabaigoje pažymi, kad mato, jog ir pati Amerika ilgai buvusi Sovietų Sąjungos antiteze, pagaliau po truputį gręžiasi į dvasingumą, taip pradėdama lyginti visos Žemės žmonių energetiką į vienovę.

Įtariu, kad autorius rašydamas dvyliktąjį tomą net nenutuokė, kad šis – tai paskutinis tomas. Kiek žinau, po to Lazarevas pradėjo naują knygų ciklą, kaip auklėti vaikus ir t.t. Taigi paskutinė knyga tarsi turėjo būti apibendrinanti visų 15 metų jo darbo metų vaisius, tačiau kai kur man pasirodė šiek tiek papilstymas iš tuščio į kiaurą, juk esmė ta pati – mylėti, mylėti, mylėti. Tik naujos duodamos situacijos geriau įsisąmoninti pačiam skaitytojui ir pritaikyti tai praktiškai asmeninės dvasios evoliucijos eigoje. Veržimasis į Dievą tebėra ir tebebus pagrindinis žmogaus uždavinys.

Gaila, kad leidykla „Asveja“ nebeapsiėmė versti kito Lazarevo knygų ciklo, tačiau tai, ką daugeliui davė „Karmos diagnostika“, tikiu, tai buvo be galo įtaigu, stipru ir sukrečiančia. Aš pats šią knygą pradėjau skaityti penkiolikos metų ir pirmą kartą tada pajutau, kaip svarbu gyventi teisingai. Gal daugelis sakys, kad gyvenimas teisingai yra gyvenimas pagal Lazarevą, bet skaitant jo knygas, tik aklas žmogus nesupras, kad iš tikrųjų teisingas gyvenimas ne primestas autoriaus, bet tai gyvenimas pagal Meilę, kuri pranoksta viską.

Ir iš tikrųjų ši knyga ir visos „Karmos diagnostikos“ knygos tik patvirtina vieną ir tą patį – nieko Visatoje nėra galingesnio nei Dievas ir Meilė. Labai rekomenduoju visiems dvasios ieškotojams pirmiausia paskaityti Lazarevo tekstus, nes vakarietiškoji ezoterika tėra tik iliuzija, jog be pastangų gali gauti visko, ko tik nori. Viskam yra tam tikra kaina, o štai gyvenimiškos situacijos, kartais iki pat buitinių nuopuolių, tokių daug galima rasti „Karmos diagnostikoje“. Taip, tai sukrečia, gilu, pažadina ir ne viskas būna taip gražu ir miela, kaip Vakarų ezoterikoje, sakyčiau, Lazarevo knygas iš vis nepriskirčiau prie ezoterikos, tai nauja meilės ir gyvenimo filosofija. Skaitai knygą ir net nepajauti, kaip pradedi mąstyti pagal ją, atrinkti savo gyvenime situacijas ir pastebi, kaip viskas ima keistis. O ar viskas keičiasi į gerą, tai jau priklauso nuo jūsų ir tai, kaip jūs priimate informaciją.

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com

Žiniasklaida - jau seniai pirmoji valdžios forma

Jūsų Maištinga Siela

Būti truputį šen ir būti visu savimi čia ir dabar. Kažkur sninga, Austrijoje ir Šveicarijoje, sako, tiek daug prisnigo, o man daugiau nieko nebelieka, kaip tikėti, būnant čia ir dabar. Juk negaliu būti Austrijoje ir viską patikrinti. Tai irgi tikėjimas. Tikėjimas žiniasklaidos balastu. Ir jeigu mes galime patikėti, kad ten iš tikrųjų yra labai daug sniego – juk nuotraukos ir visa kita, ir galime tikėti, kad šveicarai ten labai krykštauja, ypač provincija, kai pusnys tyliai apgaubia medines ir plastmasines palanges ir akimirkai užkonservuoja namuose jaukią žiemišką tylą, jeigu mes tuo galime patikė, tai kaip netikėsi, jei žiniasklaida teigia, kad Kosmose nėra gyvybės, kaip netikėsi ja, kad ji rašo, jog Kinijoje nebėra laisvų pandų?..

... ir tada suvoki, koks tu esi pažeidžiamas per informaciją. Kaip tave lengva kontroliuoti per propagandą, užtenka kažkam valdyti žiniasklaidos vairą ir mes lyg romūs avinėliais jais tikime, nes juk Austrijoje ir Šveicarijoje tikrai prisnigo ir kosmose nėra (ar tikrai?) gyvybės.

Kas iš tikrųjų yra tiesa? Sąžinė žiniasklaidoje tėra trukdis, žiniasklaida yra biznis, kaip turgus, kaip Maxima, kaip prekyba žmonėmis – ten tiesos tiek, kiek dykumoje tikrų oazių, o visa kita – miražai, miražai, miražai... Mokslas ir žiniasklaida jau kadaise peraugo tikrąją politiką, kuri tupi Seimo ir parlamentų vištidėse ir peri „tiesos ir teisingumo kiaušinius“. Žmonės valdomi per žinias ir tai kiekvienas nors kiek protaujantis žmogus gali pajusti.

Rinktis tenka mums, ką kramtyti, ką atryti, ką suvirškinti.

Taškas.

Jūsų Maištinga Siela

Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com 

Ką mums norėjo pasakyti 19 - metis, kuris susisprogdino ant Tauro kalno?

Sveiki visi,

Gyvenu netoli Tauro kalno, sostinės Naujamiestyje, tačiau negirdėjau jokio sprogimo, kurį tikina girdėję Antakalnio, Šnipiškių ir Šeškinės rajonų gyventojai. Devyniolikmetis vaikinas, pasigaminęs galingą sprogmenį, savo gyvenimą baigė mėgstamoje vietoje – Tauro kalno šlaite. Belieka tik įsivaizduoti, ką tą momentą išgyveno vaikinas, uždegdamas dagtį, kokios buvo skausmo akys, nukreiptos į naktinį Vilniaus panoramą.

Buvau šiek tiek pritrenktas, kai kitą dieną prisėdau prie informacijos tinklapių ir perskaičiau apie šį įvykį, nes aš pats asmeniškai paryčiais praėjau pro įvykio vietą, apjuostą įvairiausiais „Stop“ įspėjamosiomis juostomis. Nė pagalvoti negalėjau, kad aplink – pareigūnai ir čia nuaidėjo didžiulis sprogimas prieš geras 4 - 5 valandas. Pagalvojau, kad ir vėl eiliniai nesibaigiantys miesto remontai, tad pralindau pro tą juostą ir ramiausiai sau praėjau... O jeigu būčiau žinojęs. Nežinomybė verčia žmogų visada elgtis neatsargiai ir neapdairiai. Bet iš kur kitą vertus galėjau žinoti?

Bet dabar ne apie tai. Grįžkime į tą momentą, kada devyniolikmetis ateina ant Tauro kalno. Kodėl? Kame priežastis, jei neseniai, kaip tvirtino mergina, jai buvo padovanotos gėlės, šampanas ir žiūrėtas filmas dviese. Mylintis ir mylimas žmogus to nepadarytų. Nebent... Mergina atmetė susipykimo variantą, ji tvirtina, kad vaikinas tiesiog išėjo vienas pasivaikščioti, o po kurio laiko ji ir kiti vaikino artimieji gavo atsisveikinimo sms‘us.  

Tikriausiai didžioji dauguma žmonių vienais ar kitais atvejais yra pagalvoję apie savižudybę, o kita dalis net yra ketinę tai padaryti. Iš ko kyla suicidas, nenoras gyventi, nemeilė gyvenimui ir savo būčiai? Iš savo patirties galiu pasakyti, kad didžiausias dalykas – meilės stoka tiek iš aplinkinių, tiek iš paties žmogaus. Nemeilė ir vidinė vienatvė yra didžiulė kančia, kuri neretai priveda prie gyvenimo niokojimo. Kiek žinau, vaikinas net nebelankė mokslų, kuriuos buvo pradėjęs visai neseniai sostinėje. Ir jeigu širdyje neatsiranda jėgos savęs pakelti, pakelti iš nemeilės kylančias problemas, tada prasideda nemalonus dvasinis žmogaus yrimas.

Jokiu būdu nekaltinu nei vaikino, nei artimųjų, nes tai yra visos žmonijos problema – mes nesame vienovėje, vienybėje. Netolygios sąlygos, skirtingi likimai, vaikystė susiklosto dėl vienos ir tos pačios priežasties – žmonijos valdymo. Kapitalizmas mus atvedė į netolygų pasiskirstymą. Vidutinės klasės darbininkėlis, na ką jis gali žinoti apie meilę, apie gyvenimą vienyje, apie dvasinį tobulėjimą, atjautą visai žmonijai, jei jis nuolatos yra įkinkytas į darbo stakles – kalti ir užkalti pinigėlius sau ir šeimai. Argi toks žmogus, ant kurio galvos: paskolos, vystyklai, namų ekonomika, darbas, nuovargis ir t.t. – kapitalizmo vergystės grandinės, negi toks žmogus dar pajėgus rūpintis normaliai šeima, mylėti save ir kitus. Todėl natūralu, kad per kapitalizmo antrankius mes imame riboti savo meilę, rūpestį, nes labai daug energijos išnaudojame tiesiog vergaudami sistemai, ieškodami būdų prasimušti ir išgyventi. Dėl trūkumų ir nuovargio šeimoje ateina kirminas, kuris ne taip suklosto vaikystę, atsiranda nesutarimai, rietenos, iššaukia pretenzijas, neįvertintų pastangų galimybės, žodžiu, konfliktišką pasaulį, tada žmonės nusigręžia, susipriešina, užsidaro, o viduje vis tiek lieka potroškis gyventi meilėje ir mylėti. Bet dvasia jau žudoma.

Kai kas pasakys, kad esu kvailas valdžios nihilistas, tačiau būtent per jos godumą, per šitas santvarkas buvo apleista didžiausias lobis – žmogus ir jo dvasiniai lobynai, jo prigimtiniai gebėjimai mylėti buvo suprantami kaip savaime duotieji, tačiau pamiršta, kad juos reikia tobulinti, puoselėti, ugdyti ir saugoti. Pasakysiu kitaip, valdžia ir sistema suskaldė žmogų, padarė jį išsidraikiusį, netolygų, prišaukė ir atnešė milijonus nesantaikų ir, žinoma, nemeilę. Galime tik spėlioti paviršutiniškas vaikinuko savižudybės aplinkybės, spėlioti tą paskutinį lašą, tačiau gilumoje tų savižudybių mūsų visuomenėje nemažės ir nemažės, nes mes sergame ir mus toliau sargdina mūsų sistema, mūsų pavergimas. Negi žmogus turi laiko ir noro gilintis į save ir meilę, aplinkinius, jei vos tik grįžus iš po 8 valandų darbo reikia dar keisti sauskelnes ar gaminti vyrui valgį. Žmonės yra neįtikėtinai akli arba neįtikėtinai kantrūs, jog nuolaidžiauja sistemai, pamindami savo didžiausią vertybę – save ir artimuosius, leisdami pamiršti, jog turi didžiulį meilės potencialą, bet neturi kur ir kaip jos realizuoti, - o juk niekas nepasakė ir nepamokė, jog taip reikia, - nes pasaulis pilnas niekalų, prievartos, kurie ima viršų. Gali negyventi, bet jei gyveni, tu automatiškai turi eiti į katorgą, kitaip neišgyvensi.

Aišku, atsiras žmonių, kurie man tučtuojau prieštaraus. Ypač gerai pasiturintys verslininkėliai ir šiaip laimingai gyvenantys suokalbininkai, kurie sakys: dirbti reikia, dirbti daug ir sunkiai... Kai išdžiūvusi žmogaus dvasia tenori tik laisvės, meilės, žmogaus, paprasto žmogaus. Kada nukris nuo žmogaus melžimo agregatai, gal tada pagaliau pamatysime vieni kitų ne rūpesčius, o veidus, gal tada atsiras daugiau meilės sau ir aplinkiniams, o tai ir kartu geriausias būdas užkirsti kelią plėsti žmonijos vėžiui – suicidui.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Melancholija" / "Melancholia"

Sveiki visi,

Pagaliau! Pagaliau ir aš pamačiau garsiojo danų režisieriaus Lers von Trier filmą „Melancholija“ (Melancholia) (2011 m.). Tiesą sakant, prieš porą metų teko žiūrėti šio režisieriaus „Antikristus“, tai paliko ne kokį įspūdį, nes pasirodė per daug preciziškas ir kurtas iš ambicijos gluminti ir dirginti žiūrovą, tačiau „Melancholija“ visgi pasiteisino. „Dogvilio“, „Šokėja tamsoje“ režisierius ir šįkart susitelkęs ties apokalipsės tema, tik šįkart tai daug švelniau, subtiliau ir originaliau...

Filmas pasakoja Džastinos vestuvių tragediją, kuri vyksta pagrindinės herojės viduje ir užkrečia visus aplinkinius. Savotiška melancholija, nerimastingu sindromu suserga ir sesuo Klara, kuriai antroji filmo dalis skirta kur kas daugiau vietos. Iš esmės filmas eina dviem sluoksniais – vidinė herojų dvasinė griūtis, pasireiškianti kaip santykių sutrūkinėjimas ir išorinė – visos žmonijos ir Žemės egzistencijos sutrūkinėjimas prieš atskriejančią mėlynąją planetą Melancholija. Pati melancholinė dvasia apjungia abu sluoksnius ir išlydo iš visko dvasingą, įdomų, originalų gyvybinės ieškojimo prasmės filmą. Kokia gyvybės prasmė žemėje, jeigu mes tuokiamės, prisiekinėjame meile, o šalia sulaužome savo priesaikas, žudome meilę ir save? – klausia filmas.

Džastina – pagrindinė herojė ne kartą filme pasako, kad Žemė yra blogis. Tačiau tai perifrazė į tai, kad gyvybė yra harmoninga ir dėsninga, kadangi ji savaime yra dvipolė ir turi gerąjį ir destruktyvųjį pradą. Einšteinas yra pasakęs, kad Visatoje susiformuotų tokia gyvybė, kokia ji yra mūsų Žemėje, tai tolygu padėti bombą metalo sąvartyne ir susprogdinus tikėtis, kad detalės sukris į tviskantį ir naują Mersedesą. Taigi savaime suprantama, kad gyvybė ir gyvenimas yra stebuklas ir jame slypi dvasių ir sielų pasaulis, kuris kol kas užgintas racionaliam protui. Režisierius puikiai tai atskleidžia per subtilias ir gan hiperbolizuotas detales, pvz.: žirgas niekada negalėdavo prajoti per tiltą, planetos artėjimas prie Žemės ir t.t. Žinot, filmas nesukrėtė, tačiau buvo tikrai stipri dozė. Yra po jo ką paanalizuoti ir pasvarstyti.

Šiaip filmas galbūt ne visiem, kadangi žmonės iš filmo daugiau tikisi pramogos, nei dvasinio resursų šulinio, jie gali nelabai ir suprasti, juolab, kad jau girdėjau priekaištų, kad filmas per daug simbolinis ir per daug abstraktus. Taip, jis toks ir yra, ir tai mane sužavėjo. Abstraktumas gimsta iš nepaaiškinimo, nes nemenką filmo dalį žiūri ne mes, o mūsų intuicija, kuri padeda suvokti herojų ryšius ir ryšius su planeta Melancholija. Intuityvus filmas... Paskutinį kartą tokį žiūrėjau „Gyvenimo medis“, kuris taip pat plėtė kosminę žmogaus sąmonę, neapsiribodamas vien tik buitine ir socialine terpe.

Šiaip labai džiaugiuosi, kad amerikiečių aktorė Kirsten Dunst sutiko vaidinti pagrindinę heroję Džastiną. Kiek žinau, į šią vietą pretendavo ispanų aktorė Penelope Cruz, tačiau ši jau buvo užsiėmusi „Karibų Piratais“, todėl Dunst tyčia leidžia sau pajuokauti, kad yra dėkinga Cruz už tai, kad nesiėmė šio vaidmens. Ir visai ne be pagrindo, kadangi Kirsten Dunst 2011 vykusiame Kanų festivalyje gavo geriausios aktorės titulą ir taip užsitikrino savo karjeroje vieną ryškiausių savo vaidmenų. Ne ką mažiau buvo įdomus ir Charlotės Gainsbourg Klaros vaidmuo, kaip ne keista, šįkart aktorė manęs neerzino ir tiko savo vietoje ir savame charakteryje.

Šiaip rekomenduoju tikriems kino gurmanams ir tiems, kurie iš filmo nori ne konkretaus hamburgerio, ne tiek sukrečiančios dramos, bet sąmonės ir dvasinius horizontus praplečiančius pasamprotavimus. Manau, filmas tikrai stiprus, įtaigus ir įdomus.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Webseminarai.lt: Nijolė Oželytė "Ne už tokią Lietuvą kovojome. Kas kaltas?"

Sveiki visi,

Tikriausiai tie, kurie turi mane Facebook‘e, žino, koks aistringas esu Nijolės Oželytės kalbų fanas. Vakar kaip tyčia aptikau vieną jos interviu, kuris trunka apie pusantros valandos, tačiau pražiūrėjau jį kaip dokumentinį filmą, praplėtusį istorinį kontekstą. Ir ne tik istorinį kontekstą, apskritai patvirtinantį faktą, kokie faini, gražūs ir saviti žmonės yra Lietuvoje ir pasaulyje. Viena iš tokių yra Nijolė Oželytė.

Aišku, greitai gavau kritikos, kad perdėm Oželytė per daug tiesmukiška, grubi ir savimyla, ko apskritai žiūrėdamas interviu net nepagalvojau, atvirkščiai, po video peržiūros sukilo tokia meilė ir gerų jausmų dozė. Apskritai manau, kad dažniausiai taip sako silpni, kompleksuoti žmonės ir pavydi įtaigių kalbų sakytojams, jiems įtaigi intonacija virsta pykčio intonacija ir užblokuoja tai, kokia prasmė slypi žodžiuose. O juk mes žinome, kad ir Hitleris buvo puikus oratorius, toks oratorius, kurio žmonės vien dėl jo rėkavimo susirinkdavo paklausyti. Taip, Oželytė taip pat puiki oratorė, bet esmė ne tik puikiame kalbėjime, bet ir tai, ką tu pasakai, žodžių prasmėje.

Manau, kad šis interviu turi pasiekti kiekvieną Lietuvos pilietį, kadangi jis praplečia suvokimą apie žmogaus ir valstybės santykį. Interviu smarkiai angažuotas politiškai, tačiau politika ir mūsų gyvenimas eina labai glaudžiai šalia vienas kito, todėl ir keikiam ją, ir sakom, kad viena ranka duoda, kita atima... Prašau pasižiūrėti www.webseminarai.lt nufilmuotą interviu. Tiesa, labai džiaugiuosi atradęs šį saitą, kadangi jame talpinami ir kitų įdomių ir pakankamai intelektualių žmonių interviu ne vien politinėmis temomis, tačiau nemažiau aktualiomis temomis.

Pasimėgaukite kalba:

Jūsų Maištinga Siela