Edgar Lee Masters "Spūn Riverio antologija"

Sveiki,

Visai neseniai poezijos pasaulyje atradau tokį man iki tol nežinomą autorių – Edgar Lee Masters ir jo kūrinį „Spūn Riverio antologija“ – pastarąją išvertė Sigitas Geda. Ateityje norėčiau susipažinti labiau su pasauline poezija, nes kur kas dėmesys labiau verstinei prozai. Emily Dikenson – manęs jau laukia.

„Spūn Riverio antologija“ – ypatinga savo struktūra. Joje aprašomi išgalvoto miestelio išgalvoti personažai. Personažai kalba po savo mirties, žvelgdami iš mirusiųjų pasaulio į savo nugyventą gyvenimą. Antologiją sudaro daugiau nei 250 epitafijų, skirtingų istorijų, poetizuotų biografijų, kurie jaudina savo esmingais pastebėjimais.

Daugiau tekstų iš šio kūrinio rasite paspaudę TEKSTAI.lt

Na, o aš pridedu daug kam patikusį:

 

Džordžas Grėjus

Daugelį kartų tyrinėjau marmurą,

kuriame man iškalta laivė suskliaustom burėm.

Iš tikrųjų ji vaizduoju ne mano skirtį, bet mano gyvenimą.

Meilę man siūlė, bet bijojau jos vylių.

Liūdesys beldėsi į duris, bet bijojau jas atverti.

Savimeilė graužė mane, bet rizikos vengiau.

Ir vis dėlto labiausiai ieškojau prasmės.

Dabar žinau, kad privalom pakelti bures

ir ieškoti savos skirties vėjo,

kad kur nors vestų laivę.

Ieškant gyvenime prasmės, galima išprotėti,

bet gyvent be prasmės – tai kankynė,

grynas nerimas ir troškimai migloti.

Laivė ilgisi jūros, bet jūroj baisu jai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kas bijo Virdžinijos Vulf?" / "Who's Afraid of Virginia Woolf?"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vėl dairausi į senus, klasikinius filmus ir šįkart užšokau ant amerikiečių režisieriaus Mike Nickols, kuris sukūrė tokį filmą kaip „Arčiau“ (2004), pirmąjį debiutinį darbą „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ (angl. Who‘s Afraid of Virginia Woolf?) (1966), kuriame pasirodė legendiniai aktoriai, kurie pelnė už šį filmą „Oskarus“ – Elizabeth Taylor ir Sandy Dennis.

Na, filmas pastatytas pagal 1962  metais pasirodžiusią pjesę „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, kuri greitai tapo kultine drama. Labai įdomus pavadinimas, ypač tiems, kurie yra susidūrę su Virginijos Woolf asmenybe, tačiau, deja, šiame filme, kaip ir pačioje pjesėje, apie su šia fatališko likimo rašytoja nieko bendra neturi. Filme kelis kartus dainuojama „Kas bijo Virdžinijos Vulf, Virdžinijos Vulf, Virdžinijos Vulf?“, kuri iš tikrųjų yra iš pasakos „Trys paršiukai“ paimta dainelė, kuri skamba taip: „Kas bijo didelio pikto vilko?“ – Vilkas „Woolf“ atitinka Virginijos pavardės reikšmę, tai anglų kalbos ypatybė. Filmo pabaigoje pagaliau paaiškėja, kad Marta, viena iš pagrindinių personažų, kuri jautė sūnų esant mirusį, gyveno iliuzijomis, jog jis gyvas. Jos vyras paklausia – „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ ir ji atsako, jog ji bijo, o potekstė tokia, kad ji bijo gyventi tikrovėje, atsisakius iliuzijų, visaip kaip tie paršiukai iš pasakos.

Filmas daugiau nei geras – jis iš tikrųjų puikus, nors jaučiasi, kad jis statytas pagal pjesę, tačiau laikmečio dvasia, ryškūs ir įdomūs personažai, dūžtantys likimai, iliuzijos, apgaulė, alkoholis ir cigaretės – man tai žavu. Skausmas ir juokas kine yra gražu. O šiame filme jo gana daug. Jeigu jums patiko R. Polanskio filmas „Kivirčas“, kur veiksmas ir atsiskleidžiantys veikėjai atsiveria per kelias valandas izoliuotoje erdvėje, tai šis filmas taip pat turėtų patikti. Mane sužavėjo ne tik laikmetis, pjesė, idėja, bet ir puikus aktorių kolektyvas. Ypatingai E. Taylor, su kuria vis nesusidurdavau... Patiko ir tai, kad su šiuo filmu gyvenau dvi dienas, nešiojausi jo idėjas, emocijas, koloritą, o ko dar daugiau reikia iš gero filmo? Emocijų ir sukrėtimų! Gilių, nepaviršutiniškų sukrėtimų. Kartais ir aš bijau Virdžinijos Vulf.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mirtina tyla" / "Hush"

Sveiki, kino gerbėjai,

Jau seniai užsikrėčiau liga, kuri vadinasi „Jessica Lange“, todėl užsibrėžiau tikslą pamatyti kuo daugiau filmų su ja. Vienas iš tokių, kuris jau senai tūnojo kompiuterio kietajame diske buvo „Mirtina tyla“ (angl. Hush) (1998). Filmas pasakoja apie marčios ir uošvės santykius, apie motinišką prieraišumą, kuris iš esmės pagrindžia seną prietarą, kad motina sudėtingai priima sūnau atvesdintą žmoną – apie tai daugiau galėjote pasiskaityti Žemaitės kūrinyje „Marti“.

Filmas, kuris turi kriminalinio pobūdžio pasakojimą ir iš esmės puikius aktorius: dviejų „Oskarų“ savininkę Jessica Lange ir vieno „Oskaro“ savininkę Gwyneth Paltrow – abi aktorės šioje juostoje, deja, neturi didelės galimybės pasireikšti aktoriniu meistriškumu. Šis vaidmuo J. Lange pirmasis ryškus piktadarės vaidmuo buvo nominuotas Auksinei Avietei – šie apdovanojimai teikiami kaip prasčiausiai aktorei, tačiau tais metais J. Lange pasitenkino tik nominacija. Po filmo pagalvojau – už ką? Lyg ir viskas su jos vaidmeniu buvo gerai. Taip, jos personažas Marta daug rūkė, daug gėrė ir daug bei pavydžiai mylėjo. Visgi kino kritikams šis filmas totaliai nepatiko.

Tiesą sakant, didelio įspūdžio man asmeniškai taip pat nepaliko, bet J. Lange ir G. Paltrow – na, suprantate, dėl jų verta žiūrėti. Kur šio filmo bėda? Jis prastai režisuotas, įdomi ir intriguojanti istorija pateikta pernelyg lengvai, paviršutiniškai, šabloniškai – viskas daugiau ar mažiau nuspėjama, pasigedau personažų gelmės. Susitelkta labiau į pačią istoriją, pamirštant kitoniškas raiškos priemones. Pirmosios 15 minučių labai lėkštos, o scenos atrodo tarsi štrichai, o ne rimto psichologinio filmo pamatai. Praėjo ir nieko gali neatsiminti – tai vienas iš neįsimenamų filmų, kurie labai greitai gali pasimiršti.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 18/100

IMDb:5.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikinai" / "Jongens"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti olandų kino juostą „Vaikinai“ (oland. Jongens) (2014), kurio kūrimą užsakė vienas iš Olandijos TV kanalų. Kai visada žiūriu europietišką kiną, galimybė susidurti su visiškai nematytais aktoriais, yra beveik lygi 90 procentų. Lygiai taip pat nutiko ir su šiuo filmu – nauji veidai ir nauji vardai, todėl vertinti tik dar lengviau.

Filmas „Vaikinai“ pasakoja apie du jaunuolius, tarp kurių užsimezga intymūs santykiai. Treniruotės ir brolio problemos namie su tėvu – tai tik kontekstinė terpė, nors filmas iš tikrųjų norėjo pavaizduoti „susivokimą“ seksualinėje sferoje. Deja, filmui to padaryti nepavyko. Istorija pasirodė jau daugiau ar mažiau kažkur matyta, aktorinis darbas toli gražu neblizga, siužetas, nors ir turėjo kelti šiokią tokią intrigą, vėliau žlugo per pirmąsias 20 minučių seanso. Filmas iš tiesų „nieko gero“ – nenatūralūs dialogai, nenatūralios reakcijos ir kai kurios situacijos. Jautėsi trafaretiškumas, šabloniškumas, karkasai, tarsi bandoma sukelti dramą, tačiau ji gana paviršutiniška, neįtikinati. Labiausiai pasigedau emocijos, gilumo – filmas gan paviršutiniškas ir, tiesą sakant, nuviliantis. Jau nekalbu apie tai, kad filmas skirtas visiems, bet dėl homoseksualumo tematikos ratas labai siaurėja, ypač „tradicinių vertybių“ šalyje...

Filmas „Vaikinai“ – tai nieko neišsiskiriantis, nieko nepatrauklus ir iš tolo neblizgantis, lakoniškas pasakojimas apie pirmuosius paauglių-jaunuolių erotinius susidirginimus, kurie nesukelia didelių emocijų ar empatijos.

Mano įvertinimas: 3.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aeon Flux" / "Æon Flux"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vakar teko visai netikėtai pamatyti fantastinę amerikiečių kino juostą „Aeon Flux“ (angl. Aeon Flux) (2005), kurį režisavo „Dženiferės kūno“ režisierė Karyn Kusama. Filmas iškart patraukė viena gražiausių Holivudo aktorių ir „Oskarų“ laureačių Charlize Theron – juoda plaukų spalva ir Millos Jovovich panašumas filme „Ultravioletas“ – su niekuo nesupainiojamas.

O šiaip, tausodamas Jūsų ir savo brangų laiką, pasakysiu, kad seniai neteko regėti tokio nevykusio fantastinio filmo. Charlize Theron būvimas filme prasideda ir tuo tikriausiai pasibaigia „visas šis gėris“, nes filmas tuščiaviduris kaip krabo kiaukutas. Turinys ir prasmė – nieko nerasta, kompiuterinė grafika – balansuojanti ties „gero pravalo“ riba. Daug judesio, bėgimo, susišaudymų, tačiau jis erzinantis, herojai atlieka kažkokią misiją, nei žiūrovui aišku kam, kodėl ir dėl ko visa tai daroma – aišku, gale filmo viskas paaiškėja. Filmas neturi nė kruopelytės meninės vertės, aktorinis judesys – bevertis, atmosfera apgailėtina, gal net labiau, nei paskutinėse „Absoliutaus blogio“ epopėjos dalyse. Galima be jokio gėdos jausmo užmigti ir parpti dvi geras valandas.

Vis dar nesuvokiu, kaip ir kodėl tokie apgailėtini filmai užpildo eterį. Kategoriškai nerekomenduoju, nebent... Nebent rizikuojate savo sveikata. 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 36/100

IMDb:5.5

Jūsų Maištinga Siela