Baikalo ežeras žiemą - neapsakomo grožio ledo marmuras

Sveiki,

Baikalo ežeras – įsikūręs Azijos viduryje, kur karaliauja vėsios vasaros ir labai šaltos žiemos. Nutariau pasidalyti mane užbūrusiomis žiemos fotografijomis. Tai išties magiška vieta – giliausias pasaulio ežeras taip pat laikomas ir vienu paslaptingiausiu vandens telkiniu, nes yra labai toli izoliuotas nuo vandenynų. Baikalo ežeras siekia per penkis kilometrus gylio ir yra įsikūręs gana aukštai. Manoma, kad tai taip pat seniausias pasaulyje ežeras, kurio amžius siekia apie 25 milijonus metų, todėl jis pilnas menkai ištirtos gyvybės...

Tiesiog belieka tik pasigrožėti Baikalo ledo rašmenimis. Argi gamta nekuria šedevrų?

Filmas: "Kol nenuėjau miegoti" / "Before I go to sleep"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti režisieriaus Rowan Joffe trilerį „Kol nenuėjau miegoti“ (angl. Before I go to sleep) (2014). Na, filmas vertinamas prieštaringai – vieniems kritikams jis labiau patiko, kitiems kėlė nuobodulį. Tikriausiai dėl to, kad filmas labiau skonio reikalas, žvelgiant apskritai į trilerio žanrą. Filmas nėra novatoriškas, siužetas, sakyčiau, sukaltas gana vidutiniškai, išvystyta pakopomis linija ir ji nėra nuobodi, kaip kiti teigia. Apskritai žaidimai su atmintimi man yra įdomūs ir visada žadinantys keistą jausmą – o kaip mes patys jaustumėmės, kai kiekviena diena prasidėtų tarsi iš naujo? Prisiminiau „Memento“ (2000) filmą, kuris, aišku, daug geresnis už šį, bet nemanau, kad „Kol nenuėjau miegoti“ yra prasta juosta.

Aišku, reitingus kelia Nicole Kidman, kuri po daugelio naujausių ir gana prieštaringai vertinamų savo vaidmenų, sakyčiau, pasirodė „visu gražumu“. Jai labai tinka trilerio žanras, nors ir dramose ji labai stipri, bet drama rizikingas dalykas, kadangi daug kas priklauso nuo režisieriaus, o trileris – patikrintas N. Kidman žanras, kuriame nereikia itin daug keistis. Viso filmo svoris atitenka vien jai, nes talentingasis aktorius Colin Firth apskritai buvo nuobodus ir neįdomus kaip personažas, jam tiesiog nebuvo kur įsiterpti... Tarsi apsiverstų šių aktorių dominuojanti energetika, lyginant su nesenu jųdviejų pasirodymu filme „Atpildas“, kur N. Kidman atrodė, švelniai tariant, nyki ir neįdomi. Vėl prisiminiau jos pasirodymą filme „Invazija“ (2007), kažkaip su trileriais ji mažai kur prašauna, išskyrus „Įsibrovimas“ (2011), kuris apskritai kaip filmas buvo niekinis.

Grįžtant prie filmo, galiu pasakyti, kad įtampa išlaikyta. Aišku, dalis filmo visgi nuspėjama, nes personažų nedaug, mįslės akivaizdžios, nėra išplėtota variantiškoji spėlionių pusė, nes numatomi keli baigties variantai, todėl žiūrovas neprašaus – tai slopina įdomumą. Apskritai filme yra nemažai trileriui būdingų šablonų tai – šliaužimas kruvinai grindimis, žudiko sentimentai nusikaltimo vietai, kai viskas turi analogiškai pasikartoti toje pačioje vietoje su skirtinga baigtimi, lygintuvu talžomas snukelis... Visgi režisierius neapsiėjo be šių nusibodusių elementų. Filme galima pasigesti naujovių, įdomesnių sprendimų siužete, tačiau daug ką atperka N. Kidman būvimas, neprastas siužetas su atmintimi. Galiu pasakyti, kad nepaisant šablonų filmas man vis tiek patiko ir tikrai nenuėjau miegoti, kol jis nepasibaigė.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Šiuolaikinė lietuvių literatūra: Tradicijos ir (post)modernumo sankirta dabarties novelistikoje (J. Grušo novelių lyginamoji analizė)

Sveiki,

Nusprendžiau pasidalyti kai kuriais savo konspektais su Jumis, todėl pridedu, gal kam pravers:

Šiandien lietuvių literatūroje novelės žanras yra gerokai sumenkęs. Novelė klesti XX a. 7-9 dešimtmetyje, kai ji pajėgi reflektuoti apie žmogaus egzistenciją ir laiką, todėl kalbėti apie žmogų novelė buvo parankus žanras. Dabar novelę labiau pakeitė esė, kuri žaibiškai reaguoja į kasdienybės aktualijas. Kadangi novelė yra griežtai kanoniškas žanras, formalizuotas, o postmodernizmas kaip tik griovė tradicines sustabarėjusias formas, ieškodamas laisvės raiškoje, todėl novelė buvo išstumta iš populiarumo verpeto. Taip pat novelę paveikė komercinės priežastys – ją sunkiau „parduoti rinkoje“. Ir kitas dalykas – novelė išrankus žanrus, prie jos autoriui reikia ilgai dirbti, gludinti, kad atitiktų ne tik novelės kanonus, bet ir įgytų meninę vertę. 

Novelė nėra lankstus žanras, neatitikus jos kriterijų, ji savaime tampa nebe novele, o kitu žanru – apsakymu, esė ir pan., todėl ji nenoriai ir subtiliai ėmė jungtis su kitais žanrais, nebeteko savo grynumo.

Novelė fiksuoja kasdieniškai nepastebimus dalykus. Čia sutelktas dėmesys į simboliką, laiką, atmosferą, nuotaiką. Čia beveik nerasime šakoto pasakojimo. Jai svarbios pauzės, kalbos ritmika, figūratyvumas. 

XX a. II p. atsiranda lakoniškesnė novelė, šis terminas sėkmingai prigijo. Lakoniškas, itin subtilias novelės tada ėmė rašyti Bitė Vilimaitė, Juozas Aputi, Bronius Radzevičius. 

Apibrėžimas: Novelė – lakoniškas literatūros prozos žanras su ryškiau apibrėžta struktūra, vaizduojantis vieną įvykį ar situaciją, pasižymintis vieningo veiksmo, nuotaikos kryptimi bei efektinga ir netikėta pabaiga. Novelėje labai riboti įvykių epizodai, jie vienas su kitu labai glaudūs, koncentruoti. Nėra gyvenimo įvykių priešistorės, tik lemtingas epizodas. Priežastinių-pasekminių ryšių grandinė.

Juozas Grušas dažniausiai žinomas kaip dramaturgas, bet per savo ilgą kūrybos etapą yra sukūręs nemažai novelių. Dvi iš jų – Už saulę gražesnis, Mergaitė ir vienišas žmogus. Kalbant apie pirmąją novelę, kurioje vaizduojamas Adomėlis kartu su vyrais kertantis medžius. Adomėlio charakteristika netipiška, jis išsiskiria iš vyrų, nes yra priekurtis ir geros širdies, galima įtarti, kad truputį kvailas, kitų vyrų atžvilgiu jis negražus ir nevyriškas, tačiau dirba kartu su jais. Vyrai juokėsi, kad Adomėlis vedęs našlę su vaikais, o Adomėliui skauda širdį, nors jis to ir neparodo. Novelė prasideda palyginimu: „Eglė skamba kaip varpas“. Eglės leitmotyvas tampa svarbia novelės dominante, iš pradžių ji kaip varpas – varpo simbolika, nuojauta, kad kažkas atsitiks negero, „neklausk, kam skamba varpai“. Galiausiai ši nuojauta pasitvirtina, nes Adomėlis žūsta pasiųstas nukirsti beržo – ant jo užgriūva nukirstos eglės. Iš eglių sukonstruotas varpo simbolis realizuojasi, nes eglės užmuša Adomėlį. Ši novelė atitinka visus tradicinės novelės kanonus – ji tarsi įrėminta eglių motyvais t. y. figūratyvi kompozicija. Įvykis – vientisas, niekur nenušokama, o apie platesnį Adomėlio gyvenimą galima suprasti iš dialogų, kad jis vedęs našlę, kad smarkiai dirba, kad galėtų išlaikyti šeimą, nusipirkti gražius rūbus ir tarsi pateisinti išoriškai aklos Steputės ištartus žodžius, kad jis ir „už saulę gražesnis“. Vienas esmingas įvykis – vyrai kerta medžius, o per kirtimą žūsta Adomėlis. Nėra abstraktumo, įvykis realus, esama subtilių meninės raiškos figūrų: palyginimai, simboliai, ironija, jaučiama kalbos ritmika, pvz., „kirvių kirčiai tvinksėjo kaip kalvėj...“ sintezuota meninė figūra, kurioje yra ir palyginimas, ir sodri aliteracija. Kaip ir tradicinei novelei būdinga, taip ir Už saulę gražesnis, jautriai kalbama apie žmogaus egzistencines gelmes, apie tai, kas skauda, bet dažnai žodžiais neįvardijama.

Kitoje novelėje Mergaitė ir vienišas žmogus viskas realizuojama kiek kitaip. Novelė paveikta sparčiai modernėjančios literatūros tendencijų, ją iš dalies galima laikyti tarp novelės tradicijos ir naujumo, nes turi abiejų ypatybių. Lyginant su pirmąją novele, šioji labiau fragmentuota, nors ir yra įrėminta „racionalumo šarvais“ – mergaitė neša pinigus į buhalteriją, šitaip prasideda novelė, racionaliai, tačiau novelės įvykis gana abstraktus ir veikiau iracionalus nei realus – mergaitė seka paskui vyrą, kuris rogėmis traukia karstą, ji bando nuspėti šio vyro likimą ir tai, kas guli tame karste. Nuojautos, pamąstymai labiau fiksuoja ne patį įvykį, bet mergaitės sąmonės slinktį, kuri su realiu pasauliu mažai ką bendro beturi, o novelės pabaigoje vėl tarsi sugrįžtama į realybę – ji su pinigų portfeliu ateina į buhalteriją. Realybė-iracionalumas-realybė, taip atrodytų novelės kompozicija. Novelė pasakojimo atžvilgiu šiek tiek fragmentiškesnė, jaučiamos atotrūkio metafizinės dalys. Galima šiek tiek sieti mergaitei nutikusį įvykio magišku realizmu su Jurgos Ivanauskaitės novelių rinkiniais Pakalnučių metai (1985), Kaip užsiauginti baimę (1989), kur sąmonės poslinkiai, realybės pojūčio praradimas ir net visai stebuklingi įvykiai, išeina iš tradicinės novelės vaizdavimo spektro.

Kalbant apie novelės modernizaciją, verta paminėti Saulių T. Kondrotą, kuris kūrė magiško realizmo noveles Kentauro herbo giminė (1989), iš dalies šiai srovei priklausytų ir Jurgos Ivanauskaitės novelės. Renata Šerelytė Balzamuotojas vaizduoja ironišką, sarkastišką novelių pasaulį. Na, o patys naujausi atstovai – Tomas Vaiseta Paukščių miegas, Aleksandra Fomina Nepaprasta padėtis, Ieva Toleikytė Garstyčių namas, Viktorija Ivanova Girgždantis žvyras, Jurga Tumasonytė Dirbtinė muselė ir kt.

Jūsų Maištinga Siela

Šiuolaikinė lietuvių literatūra: Bendriausios šiuolaikinės literatūros (prozos) tendencijos. Literatūros vertinimo kriterijai.

Sveiki,

Nusprendžiau pasidalyti kai kuriais savo konspektais su Jumis, todėl pridedu, gal kam pravers:

Pradedant kalbėti apie prozos tendencijas per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, neapsieisime be istorinio konteksto. Atgavus nepriklausomybę, iš esmės įvyko lūžis ne tik mūsų šalies istorijoje, bet ir žmonių sąmonėje, kartu ir rašytojo sąmonėje, pačioje kultūroje, todėl natūralu, kad šis esmingas įvykis smarkiai paveikė mūsų literatūrą. Atgavus laisvę, mes gavome ir žodžio laisvę, formaliai išnyko cenzūra, bet, sakyčiau, pasiliko kai kurie iš cenzūros paveldėti kompleksai, kuriuos pamažu įveikinėsime, drąsindami savo kūrėjus ir leidėjus. 

Šiuolaikinė lietuvių proza – sunkiai apčiuopiama, įvardijama, veržli. Procesų margumynas, įvairiabalsiškumas ir ryškiai kintančios vertybės išsišakoja ir tampa nebe kartos, o individualumo kriterijus. Atsitraukusi cenzūra, panaikino ir Ezopo kalbos reikiamybę. Atsirado leidybos laisvė ir konkurencija, daug rašančių, užplūdo daug verstinės literatūros, masiškai sumažėjo tiražas.

Kalbant apie lietuvių prozą ir apskritai apie literatūrą, reiktų paminėti, kad po nepriklausomybės atgavimo išryškėja bendra mūsų literatūros raida t. y. pagaliau į Lietuvą sugrįžta išeivijos ir tremtinių literatūra, matoma jų evoliucija, pagaliau suvokiamas sovietinės lietuvių literatūros tendencijos, netgi žala, todėl į literatūrą imama žiūrėti kaip į egzistencinį meninį aktualųjį kūrinį.

Paradoksalu, bet kartu suvokus visus praeities procesus, juos suskirsčius į aruodus prasideda painiava su nepriklausomos Lietuvos proza. Ją sunku ne tik klasifikuoti, nes atsiradusi žanrų įvairovė ėmė sintezuotis, komunikuoti ir apsijungti į visumą, atsirado be galo daug atšakų, nebespėjama dėl kūrinių gausos visų įvertinti, daugelis pastebi ir savotišką literatūros kritikos krizę, nes kritika nespėja aprėpti marguliavimo gausos, kai tuo tarpu Vakarų Europoje, žvelgiant iš šiandienos taško postmodernizmas jau pasibaigęs, bet mes vis dar vertiname savo literatūrą kaip postmodernistinę. 

Literatūros kritiki Jūratė Sprindytė savo studijoje-monografijoje Prozos būsenos (2006) pažymį du svarbius atskaitos taškus, vertinant šiuolaikinę lietuvių literatūrą: 1) pagrindu laikomas naratyvas, pasakojimas, siužetas; 2) pats žodis, kalbos jausmas, stiliaus pojūtis, meninės informacijos kiekis mažoje teksto atkarpoje.

Bendriausi kriterijai, dažnai laikomi subjektyviais, bet daugelis daugiau ar mažiau laikosi jų, vertindami vienokį ar kitokį kūrinį: originalumas, socialumas, individualumas, visumos išbaigtumas, teksto interpretavimo galimybių gausa, vertybinis apsisprendimas, žaidimas žanro kanonu, stilius, braižas ir sugebėjimas keisti bei stebinti.

Kadangi per 25 nepriklausomybės metus proza iš esmės kilo nevienodai, todėl galima išskirti tam tikrus vyksmo stiprėjimo arba prislopinimo proceso atkarpas, kurios turi savų ypatumų.

1988-1993 m. laikotarpiui būdinas išsilaisvinimas, kuris itin dinamiškas. Jis suvokiama kaip „Atgimimo“ literatūra ir kartu tradicijos baigties. Autoriai buvo išsilaisvinime nuo politikos ir kartu vis dar jo dalyvavimo procese. Jų laisvės žodis buvo literatūra. Literatūrinis kultūrinis gimimas. Sparčiai kinta tiražai, todėl profesionalių rašytojų kiekybės atžvilgiu sumažėja. Sunykę tiražai, tačiau atsiranda didesnė įvairovė, ima kurtis nepriklausomas leidyklos, knyga pamažu tampa preke, kurią reikia parduoti rinkoje, sumenksta jos svarbumas.

1994-2000 m. – tai literatūros krizės laikotarpis ir kartu atsinaujinimo pamatas. Tai pramoginės literatūros proveržis, rašoma apie tai, kas matoma gatvėje, per televiziją, reaguojama į kasdienybės aktualijas, todėl proza įgauna publicistinių niuansų, išyra tradiciniai epiniai pasakojimas, atsiranda abstraktumas. Atsiranda žanrinis negrynumas ir autobiografiškumas, akcentuojama daug erotinių niuansų, kūniškumas. Tekstai tampa apie viską ir nieką, dingsta egzistencinis vertybinis lygmuo, dingsta vertikalusis pradas, daugiau vaizduojama, o refleksijos atsisakoma. Šiuo laikotarpiu suklesti eseistinės ir dokumentinės žanrai. 

2000-2015 m. iš esmės tęsia pradėtą etapą, tačiau jau aiškesni literatūros evoliucijos kontūrai, atsispiriama pigiai pramoginei literatūrai. Iki kokių 2005 metų vis dar prozoje jaučiamas postmodernistinis abstraktumas, sąmonės srautas, besiužetinis pasakojimas, atsiranda šios literatūros perteklius, todėl nuo 2005 metų, su A. Šlepiko Lietaus dievas pasirodymu į lietuvių literatūrą sugrįžta epiškas, siužetinis pasakojimas. Su Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum debiutu, vėl susidomėta istoriniais romanais, tačiau ir toliau eksperimentuojama su žanrais, pvz., Paulina Pukytė Bedalis ir labdarys, toliau mėgstama eseistika – Giedra Radvilavičiūtė, Rolandas Rastauskas, Sigitas Parulskis. Naujas dokumentines formas atranda Vanda Juknaitė. Suklesti pokalbių knygos. Bet yra ir tokių, kurie tęsia tradicinėje mūsų literatūroje buvusias humanistines vertybes – Laura Sintija Černiauskaitė, Vanda Juknaitė ir kt.

Apibendrinimas: Šiuolaikinės lietuvių literatūros prozos kitimas – tai labai intensyvus ir sunkiai suvokiamas, įvardijamas procesas. Literatūra kinta labai greitai, ateina vis nauji procesai, susiję su socialinėmis ir rašytojo potyrių procesais. Literatūra ima labiau vaizduoti ne vertybes, o tai, kas vyksta šiandien, į aktualijas. Žanrų įvairovė, raiškos formų įvairovė, atsiranda ryškus atotrūkis nuo elitinės, intelektualiosios ir masinio vartojimo literatūros, o vertinimo kriterijai tampa subjektyvūs, sunkiai nusakomi.

Jūsų Maištinga Siela