Serialas: "Juodoji našlaitė" / "Black Orphan" (4 sezonas)

Sveiki,

Pirmieji du sezonai „Juodosios našlaitės“ (angl. Black Orphan) buvo daugiau nei geri, jie tiesiog labai „kabliavo“ ir norėjosi žiūrėti be paliovos. Mokslinės fantastikos serialas apie genetiką ir kuriamus klounus neretai ši tema pasirodydavo filmuose, tačiau serialuose iš esmės ši idėjinis rezervas buvo neišnaudotas, todėl kuo puikiausiai suprantu, kad dirbti prie scenarijaus su šia tema tikrai velniškai įdomu.

Visgi trečiasis „Juodosios našlaitės“ sezonas sušlubavo ir žiūrėjosi ne be taip patikliai kaip ankstesnieji. Kažko pristigo, kažko būta per daug. O per daug, sakyčiau, bereikšmiškai užsižaista su visokiais bunkeriais, „Ledo“ projekto antraeiliais įvykiais, kurie žiūrint jau ketvirtą sezoną, kur priartėjama prie tikrosios tiesos, atrodo, kaip vienas didelis nereikalingas vingis, kas apskritai rodo, kad netgi toks serialas kaip „Juodoji našlaitė“ bando siužeto atžvilgiu tempti gumą ir ieškoti, kaip užkimšti seriją, bet paliekant didžiąją intrigą tolimesniems sezonams.

Taigi, po ketvirto sezono peržiūros, galiu pasakyti, kad trečiasis sezonas išties buvo turinio prasme suskystėjęs, o štai ketvirtas sezonas pagerina reikalus, kadangi pagaliau žaidžiama atviromis kortomis: mums jau žinoma beveik visa organizacijos grietinėlė, kaip veikia genetikos institucijos ir kaip maustomi paprasti žmonės. Ypač apvaisinimo klinikos, kurios, o dievai – nežiūrėkite šio sezono būdamos nėščios, mielos moterys, tai negerai jūsų vaisiui ir jūsų bendrai psichikai, tačiau taip, tokie aiškūs realūs pavyzdžiai kaip eksperimentas su kūdikiais „Juodąją našlaitę“ kilsteli dar į geresnį mokslinės fantastikos lygį.

 Kristel.

 Efektyvioji Helena.

 Šeimynėlė.

 Felikso tikroji sesuo.

 Mika ir Betė.

 Aktoriai.

Kaip ir buvo galima numatyti, šiame sezone atsiranda dar daugiau klonų ir dar daugiau Saros Mening variantų, bet didžiausia staigmena yra tai, kad pirmoji serija mus ne veltui grąžina į istorijos pradžią ir papasakoja daugiau apie po traukiniu palindusią Betę. Netrukus po šio sugrįžimo tampa aišku, su kuo turime reikalą ir kaip genetiniai eksperimentai valdo žmones. Netrukus atsiranda ir „Ledo“ konkurentai, kurie skruostuose implantuoja paslaptingas lervas. Tiesą sakant, taip ir nesupratau, kaip toji lerva ir dirbtinis apvaisinimas susijęs, tačiau vieną tokį „stebuklą“ turi ir pati Sara.

Tiesa, pati Sara šiame sezone atrodo kiek nusibaigusi kaip kumelė, ypač sezono pabaigoje – visur laksto, bando apsaugoti dukrelę Kirą ir vis dar žaidžia pavojingą žaidimą su Reichel ir kita opozicija. Kol ji vis dar kaip pagrindinis klonas rūpinasi tais nesibaigiančiais reikalais, kur kas patrauklesni atrodo kiti klonai, kad ir ta pati Elison ar jau iš ano sezono atsiradusi kirpėja Kristel, kuri, regis, kur kas įdomesnė ir šarmingesnė, nei Sara.

Kas be to, kad priartėjome prie organizacijų ir valdininkų šiame sezone dar verta? Ogi naujos paslaptys apie pačią genetiką. Didelis dėmesys Rachel personažui, kuri reabilituojasi savo motinos Suzanos namuose. Ji pradeda regėti nukirstą gulbę, kuri be jokios abejonės turi tiek simbolinę, tiek mokslinę reikšmę. Ar tai reiškia, kad klonai gali regėti kitų antrininkų akimis? Kol kas atsakymo ketvirtame sezone nerasime, tačiau akivaizdu, kad išgliaudžius vieną paslaptį, reikia atrasti ir kitą, todėl nuobodžiauti netenka, nors šiame sezone jaučiamas kažkoks neesmingumas, vilkinimas, tačiau jis ne toks akivaizdus, koks buvo trečiajame sezone ir tai yra gerai, nes serialas juda kryptinga linkme. Kryptingai, sakyčiau, judėjo ir aktorė Tatiana Maslany, kuri šiemet jau paskelbta tarp nominantų „Emmy“ apdovanojimuose. Kas žino, gal jai ir pavyks jį pelnyti, juolab, kad nežinau daugiau nė vieno personažo nei kine, nei seriale, kad būtų šitiek daug persikūnyta vienam projektui. Aktorė šiam serialui atiduoda išties labai daug, o ji dar ir prodiuserė. 

Taigi lauksiu penktojo sezono ir šiek tiek ilsėsiuosi nuo klonų. Labai norėtųsi tikėti, kad penktasis sezonas bus dar geresnis ir pagaliau Sara Mening iš tikrųjų vėl taps patraukli ir įdomi.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Šimtukas" / "The 100" (1 sezonas)

Sveiki,

Beklaidžiodamas ir bežiūrėdamas po serialų pasaulį, nusprendžiau pasižiūrėti pirmąjį „Šimtukas“ (angl. The 100) sezoną. Tiesą sakant, serialas, – bent tie, kurie iš tikrųjų jį žiūri, – sako, kad patinka, tačiau su šiuo serialu ne viskas gerai. Pasaulyje jo maži žiūrimumo reitingai, o ir neatrodo, kad jis susilauktų itin daug gerbėjų, tačiau vis tiek leidausi į šį nuotykį...

...leidausi ir sustojau vos sezonui įpusėjus. Tiesiog nebegalėjau sau leisti tokios prabangos, kaip žiūrėti eilinį nuotykių serialą, kuris negali nieko naujo pasiūlyti, išskyrus lengvai nuspėjamus įvykius, serialo matytus siužetinius manevrus ir prėską sausumą. Nepykite, tai ne vienintelis prastas serialas, kuris patinka daugeliui, tas dažniau paskaito mano puslapį, tikriausiai pamena, kaip sudarkiau visiems patikusį „Liuciferį“. Tiesiog tokie ieškojimo keliai ir klystkeliai.

Grįžtant prie šio serialo, galiu pasakyti, kad pirmosios serijos išties greitai mane įveikė – buvo išties įdomu: o kas toliau, o kas toliau? Kol galiausiai supratau įspęstas į spąstus, nes nieko naujo serialas nepasiūlo, išskyrus nesibaigiančias veiksmų sekas. Didelės abejonės pradėjo kilti ir dėl paties scenarijaus, kuris, neslėpkime, turi ryškių sąsajų su legendiniu serialu „Dingę“, tačiau „Šimtukas“ kur kas prastesnis ir veikiau priminė man serialą paaugliams, nei tikrai rimtą ir įtraukiantį serialą. Visų pirma serialas neturi „gylio“, viskas paviršutiniška ir atsispyrus nuo vienos idėjos (radiacinės apokalipsės ir kosminės arkos) viskas rutuliojama tempiant gumą iki begalybės. Taip, sutinku, kad idėja apie kosminę arką ir į žemę išsiųstus neklaužadas vaikus netgi geras sumanymas, tačiau viskas motyvuota labai silpnai, vienplaniškai ir schematiškai. Jaunimas nutykšta ant žemės ir, kaip galite įspėti, Žemės planeta pilna gyvybės, tik nelabai svetinga. Kur tai matyta? Kur tai girdėta?

 Vienintelis sudominęs ir patikęs personažas buvo šis kompiuteriu sukurtas elnias.

 Nuobodžioji Klarkė.

 Dar viena tipiška "gerietė"..

 Meilė iš pirmo žvilgsnio, ak...

Vienintelis dar geras dalykas šiame seriale buvo spartūs įvykiai, kurie neleidžia nuobodžiauti, tačiau jie jau kažkur matyti ir daugiau nei vidutinišką pramogą serialas neturi ką ir bepasiūlyti. Labiausiai manęs neįtikino veikėjų charakteriai, jie pasibaisėtinai tipiški, nespalvingi ir vienplaniai. Paauglių prasidėjusios pjautynės dėl valdžios apskritai priminė romano „Musių valdovas“ siužetą – blogiukai su didesniais kiaušais nori vieno didelio „tūso“ ir kad viskas šokinėtų apie juos, tačiau esama protingų jaunuolių, kurie šioje misijoje įžvelgia kur kas didesnių sumanymų. Bet kurių galų siųsti į Žemę neapmokytus vaikigalius su apyrankėmis? Ir nė vieno profesionalo? WTF? Žodžiu, pačioje kosminėje arkoje taip pat netvarka – įtaka dėl valdžios, tos pačios „Babilone“ ir kituose serialuose matytos intrigos: kažkas kažką išduoda, kažkas grįžta į valdžią, kai kas geras, kai kas nelabai ir bla bla, – žodžiu, kažkokia kopūstų uogienė nuo akmens amžiaus laikų.

Siaubingai seriale nervino vienplaniai „geriečiai“, kurie iki šleikštumo vienas dėl kito aukojasi, stojasi akistaton prieš piktadarius. Ypač blondinė Klarkė, kuri yra šio serialo pagrindinė herojė – pasibaisėtinai pilka asmenybė, personažas neturinti nė trupučio žavesio, vien tik kryptingą kažkokį piktybišką gėrio ir taikos nešėjos misiją. Aplink ją taip pat būriuojasi klanas apsiseilėjusių silpnavalių, o įvykiai konstruojami palaipsniui, kaip kokiuose „Digimonuose“, kur kuo toliau į mišką, tuo daugiau evoliucijos – pirmieji kontaktai su senaisiais žemiečiais, konfliktai stovykloje, asmeniniai santykiai, o jau kokie meilės ir jausmų niuansai absurdiški, kad net, atleiskite, gali susukti vidurius. Užtenka pažiūrėti į akis, pasakyti meilesnį žodelį ir jaunimas paperkamas kaip saldainiais ir tuoj pamilsta vienas kitą, net muilo operose santykiai mezgami ilgiau. Jau nešneku apie tuos absurdiškus santykius tarp laukinio ir lėlytės-barbytės. Žodžiu, tikrų dramų ir grakščiai motyvuotų psichologinių būsenų šiame seriale nerasite. Taip, aktoriai atrinkti gražūs, tiktų ir porno tarp upių ir medžių susukti, tačiau serialas kaip pigi populiarioji literatūra, kišeniniai meilės romaniūkščiai, skirti skaityti, kol esame tupykloje. Išvada labai paprasta: „Šimtukas“ absoliučiai nykus, neįdomus ir nieko naujo nepasiūlantis serialas. Valio! Vadinasi, galima žiūrėti ką nors geresnio.

Pirmojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano vardas Viktorija" / "Victoria"

Sveiki,

Šiemet „Kino pavasaryje“ buvo parodytas geriausias vokiečių metų filmas pavadinimu „Mano vardas Viktorija“ (vokieč. Victoria) (2015), tiesą sakant, nežinau, kodėl festivalio rengėjai iš filmo pavadinimo priskaldė šitiek malkų, tačiau tikriausiai tam yra komercinių priežasčių. Beveik pustrečios valandos trunkantis filmas, kas jau po „Žmogus-paukštis“, atrodo, jau įmanoma, nufilmuotas vienu nepertraukiamu kadru. Tai žvėriškas darbas operatoriams ir kino aktoriams – viską suplanuoti iki mikroskopinių niuansų. Aišku, „Žmogus-paukštis“ buvo filmuotas prabangiai ir daugiau izoliuotoje patalpoje, tačiau „Viktorija“ – Vokietijoje ir neretai gatvėje, trankantis po klubą ir gyvenamąsias patalpas. Tai trasi šou, gyvas spektaklis, kur jaučiamas emocinis aktorių aktyvumas, atoslūgiai.

Apskritai filmą norisi pavadinti „Užauginti įtampą“, nes pirmoji filmo valanda iš tikrųjų gana naivi – mergina išeina iš klubo, sutinka chuliganus primenančius vaikinus ir įsitrina tarp jų, vėliau prasideda romantiniai pokalbiai ir boring, nieko nevyksta, o jau praėjo kokia valanda. Negi jie jos po to gausybės alaus neišprievartaus? Nesurakins ir nekankins? Ak... Bet! Staiga prasideda žaibiškas trileris, įsuka kinematografinis aktyvumas, auganti personažuose įtampa ir vis didėjantis adrenalinas. Nors filmo finalą numačiau, nes pats tikriausiai būčiau taip sugalvojęs, bet pasitenkinimo emocijos po filmo išliko gana ryškios ir dar ilgokai buvau po juostos „jos viduje“, kas apskritai sunku patikėti, nes filmo pradžioje, maniau, kad tiek laiko su naktiniais pokalbiais apie nieką tikrai neištversiu. Bet, kaip ir Justin Beaber filmo pavadinimas sako „Niekada nesakyk niekada“, taip ir su šiuo filmu.

Tiesą sakant, kiek netgi keista, kad „Kino pavasaris“ šio perliuko neprastūmė į rodomiausių ir verčiausių pamatyti kino filmų sąrašą – tikriausiai nebeužteko vietos. Filmas stebina ne tiek savo turiniu, kiek raiška ir nuostabia parengtimi. Jaučiasi, kad režisierius absoliučiai pasitiki aktoriais ir jeigu jie padarė kokių nors klaidų, jie tapo filmo dalimi ir mums jau nebeatkasami, todėl jaučiamas nuolatinis eksperimentavimas tiek iš aktorių, tiek ir visos filmo kūrybinės komandos. Vien dėl to rašau didelį įvertinimą, nes filmas dėl to kelia susižavėjimą.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela