Ir iš tikrųjų pasiilgau
poezijos... Nubaudžiau save, užsukdamas į biblioteką ir pasiimdamas Parulskių,
Kazlauskaičių, Stankevičių ir Stankų. Tuos pačius, kuriuos buvau pasiėmęs prieš
pusmetį ir tuos pačius, kurių nepajėgiau skaityti, nes nebebuvo noro,
tingėjosi, nebuvo laiko, reikėjo gliaudyti prozą, žiūrėti filmus. Šiandien vėl
užsimaniau, prisiskaitęs visokiausių anotacijų ir recenzijų.
Visai nenustebčiau, jog
ši graži fotografija su lietuviškos poezijos šiuolaikiniais korifėjais taip ir
liks įamžinta tik nuotraukoje ir jau po mėnesio, gavęs įspėjimą, kad laikas
grąžinti knygas, taip ir vėl nešiu užantin paslėpęs, neperskaitęs nė vienos
eilutės. Nors ne, šiandien ant fotelio, priešais balkoną jau sukramsnojau
pirmąjį G. Kazlauskaitės „Singerstraum“ skyrių. Buvo skanu. Beveik kaip iš
Halės turgaus.
Žinau, tik be sąžinės
graužaties, tik ramiai, nieko nereikalaujant, nes žiauriai nemėgstu savęs
spausti skaitiniuose, kai iš esmės jokios priežasties skaityti nėra.
Svarbiausia – malonumas. Nei daugiau, nei mažiau.
Šįkart noriu pasidalyti
fotografija iš Libano, garsaus Baataros krioklio vaizdu, kuris ypatingas ne tik
kvapą gniaužiančiu vaizdu, bet ir tuo, kad jis izoliuotas klinčių uolienų ir
jame yra trys išgraužtos landos. Vikipedijos duomenimis, krioklio aukštis 255
metrai (palyginimui: aukščiausias pasaulio krioklys Venesueloje „Anchelio“ –
979 m.). Anot šaltinių, krioklys randasi atokiuose Libano kalnų perėjose, šalia
atokaus kaimo ir tik 1952 metais imta labiau tyrinėti šią vietovę. Šiandien tai
jau turistus traukianti vieta.
Tikriausiai daugelis
nenuginčys, kad režisierius Terrence Malick yra unikalus režisierius. Po jo gana
nemenką įspūdį palikusio filmo „Taurių riteris“ (2015), suskubau pažiūrėti
kažkada pradėtą, bet taip niekada ir neįpusėtą filmą „Naujasis pasaulis“ (angl. The
New World) (2005), kuris pasakoja apie 1609 metais vykdomą ekspediciją į
Šiaurės Amerikos žemyną. Ten naujieji kolonistai bando įsikurti ir primesti
savas taisykles vietiniams gyventojams...
Tiesą sakant, šioje
juostoje būtent ir pasigedau to emocinio gylio, kurį režisierius išgavo filmuose
„Taurių riteris“ ir „Gyvenimo medis“. Plokštumoje istorija atrodo gan banali:
naujasis kolonistas įsimyli vietos princesę, jie užmezga ryšius, tačiau jiems
nelemta būti drauge. Ir viskas. Apie skirtingų kultūrų atstovų meilės problemas
ne itin įdomu žiūrėti, tačiau, kai to imasi T. Malick, galima tikėtis kažko
tikrai daugiau. Ir iš tiesų, papasakota nepaprastai dvasingai, su užsidegimu
atskleisti jausmus kone šamaniška kino kameros maniera. Šis jo filmas kur kas
labiau siužetiškas, tačiau jau „Naujajame pasaulyje“ jaučiamas ryškus polinkis
mistifikuoti, suteikti pasakotojui filosofinio pasakojimo ritmo, kada žodžiais
poetiškai svarstoma apie žmogaus gerumą, meilę, priklausomybę. Iš esmės tai ir
didaktinio patoso turintis filmas, kuris atskleidžia civilizuoto žmogaus
nedorybes ir dorybių troškulį. Graži, nebanaliai perteikta istorija turi įdomių
istorinių, kultūrinių kontekstų, bet kartu, nežinau, ar įtikina herojų pasaulio
matymas ir mentalitetas, siejant jį su 17 amžiaus pradžios žmonėmis, tačiau
daug ką atperka kostiumai, siužetinė linija ir kiti dalykai.
Pagrindinį vaidmenį sukuria
airių aktorius Colin Farrell, kuris turi talentą būti kadre, be didesnių
pastangų perteikti režisieriaus sumanymus. Čia taip pat pasirodo ir Christian
Bale, vaidinęs ir kituose režisieriaus kūriniuose... „Naujasis pasaulis“
tikriausiai tai toks filmas, kurį galėtume pavadinti gyvenimo filosofiją
pasakojantis ir jausmus atveriantis, kuriame justi intuicijos ir šviesumo jėga.
Nesu tikras, ar vietinė indėnė per tiek nedaug metų galėjo perprasti anglų
kalbą ir papročius, tačiau visada norisi tikėti, kad asimiliuoti į kitą kultūrą
yra kur kas lengviau nei būtų galima numanyti. Beje, tai geras filmas.
