Filmas: "Anabelė 2 " / "Annabelle: Creation"

Sveiki, skaitytojai,

Po katastrofiškos pirmosios „Anabelė“ dalies, kurios (nūūūū tikrai!) niekam nerekomenduočiau, ryžausi pažiūrėti šio filmo tęsinį, žinodamas jau nuo pirmųjų internetinių komentarų, kad šioji išties bus nepalyginamai geresnė. Taigi „Anabelė 2“ (angl. Annabelle: Creation) (2017) pasakoja prakeiktos lėlės atsiradimo istoriją, kuri nukelia prieš pirmosios filmo dalies priešistorę ir papasakoja, kokios aplinkybės lėmė šiai garsiai lėlei tapti tikra siaubo žvaigžde.

Tiesą sakant, apie labai mylėjusį savo dukterį lėlininką ir jo žmoną filmas lyg ir nestebintų, filmas nuo pat pradžių primena pirmąją dalį, tačiau jau po 10 minučių paaiškėja, kad scenarijus, atmosfera ir kameros darbas nepalyginamai geresni. Kamera plaukia kaip gulbė ir padeda sukurti atmosferą, kuri iš dalies primena subrandintas „Išvarymo“ siaubo dalis. Čia išvystame ne tik Anabelę, bet ir kraupiąją vienuolę iš „Išvarymo“ ir tas mergaičių našlaičių pensionatas vidury laukinių vakarų tik dar labiau padeda sukurti atokaus siaubo atmosferą. Nors vis dar esama filme klasikinio siaubo kino štampų, ypač lėlininko charakteris, greitas jo susierzinimas, bukas neigimas, – ak, kaip tokie tipažai, atseit, sukuria monstro įspūdį, tačiau iš esmės kenkia bendram istorijos kontekstui. Būtent veikėjų charakteriai vis dar lieka šio filmo silpniausia vieta, ko nepasakysi apie šįkart tiksliai ir gausiai sugalvotus ir sudėliotus siaubo akcentus, kurie baugina ir netgi man priminė ispanų siaubo filmą „Prieglaudą“, tik, žinoma, filmo pabaiga ne tokia mistiškai šviesi.

Manau, šįkart religiniai simboliai, katalikiška sesuo, mergaitės, daugiau personažų, nebloga mergaičių vaidyba išties šovė „Anabelę 2“ į viršūnes, kad net ne gėda parekomenduoti kai kam nueiti į kiną ir pažiūrėti, netgi jeigu buvote labai nusvilę po pirmosios „Anabelės“ dalies. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šokis su vilkais" / "Dances with Wolves"

Sveiki,

Yra filmų, kurių niekaip negaliu pažiūrėti. Kiek ruošiausi šiam trijų valandų epui? Kokius ketverius metus. Taigi „Šokis su vilkais“ (angl. Dances with Wolves) (1990), pelnęs net septynis „Oskarus“, įskaitant ir geriausią režisūrą bei metų filmą, iki šiol yra neblėstanti klasika, aktoriaus ir režisieriaus Kevin Costner karjeros viršukalnė. Kuo šiandien šis „senukas“ filmas gali dar būti įdomus?

Visų pirma, niekas nebekuria tokių panoraminių filmų su ta dešimto dešimtmečio maniera, kai svarbus kultūrinis kontekstas, ne tik skubėti „sudominti“ žiūrovą, kad jis nespėtų perjungti kanalo ar išeiti iš kino salės, bet ir pasakoti tai, kas iš esmės svarbu pačiam režisieriui. Na, taip, tokių filmų dar sukuriama, bet jie jau kitokie... O filmai apie indėnus? Dabar tikriausiai negali būti nieko nuobodžiau, tačiau yra filmų, kuriuos verta pamatyti ir „Šokis su vilkais“ yra vienas iš jų.

Trijų valandų istorija iš pradžių gali pasirodyti labai „lėta“ ir pasakojanti apie asketišką Pilietinio karo laikų herojų, kuris „įsilieja“ į indėnų gyvenimą, pamažu tampa jų draugu, įsimyli ir visgi negali pamiršti, kad jis baltasis. Dėmesys, neskubėjimas ir noras perteikti laukinių vakarų peizažą yra meistrystės požymis, leisti gyventi prerijose žiūrovui, stebėti vilką, čionykščius papročius ir jausti, kad viskas trapu ir viso to jau seniai nebėra. Epas nepretenzingas, tačiau išvystytas: rasite ir meilės istoriją, ir kultūros sangrūdos, ir vietinių indėnų nesantaikos, ir jausmų, ir peizažo, ir jausmo, kad kinas neišlupo kažką iš gyvenimo, bet sukūrė iliuziją, kad jame esti atskiras gyvenimas, panašiai kaip „Rudens legendos“ ar „Forestas Gampas“, taip ir šiame filme yra tos dvasios, dėl kurios ir verta žiūrėti šį filmą. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anabelė" / "Annabelle"

Sveiki,

Artėjant į Lietuvos kino teatrus siaubo filmui „Anabelė 2“, nusprendžiau neatsilikti nuo pasaulio ir pažiūrėti pirmąją šios velniai žino, kiek turėsiančios tęsinių siaubo seriją – „Anabelė“ (angl. Annabelle) (2014). Filmas „išplaukęs“ iš vykusio „Išvarymo“ projekto, tačiau pasaulio taip ir nesudominęs, kadangi tam yra visai pragrįstų priežasčių.

Pradėkime nuo to, kad pasakojimas apie apsėstą lėlę išties turėtų žavėti ir bauginti – fantazijai išsilieti per kraštus yra vietos iki valios, tačiau filmo kūrėjai taip taupiai viską atliko, kad galutinis rezultatas labai prastas. Visų pirma, siužetas labai nevykusiai išvystytas – jauna šeima laukiasi kūdikio, ima dekoruoti būsimo vaiko kambarį senomis lėlėmis ir... Palaukite, jauna šeima? Šalti santykiai? Nuolat dirbantis vyras? Abejonių ir intuicijos apnikusi bejėgė nėščioji? Fe! Visa atmosfera, nuo personažų pasirinkimo iki įvykių vystymo byloja, kad filmas nuobodus per visą pilvą ir nė per nago juodymo neprilygsta panašaus tipažo R. Polanskio išties puikiam siaubui „Rozmari kūdikis“. Tiesiog apgailėtina ir pati režisūra, kadangi ji grįsta šaltu abejingumu tiek žiūrovui, tiek tarp pačių veikėjų. Noras sukurti mistifikuotą atmosferą iš esmės sukūrė bejausmį ir šaltą santykių kokteilį ir netikrovišką kasdieninį veikėjų gyvenimą, tiesą sakant, scenų režisūra grįsta klišėmis, todėl tokia bejausmė ir iš pagrindų neįtikėtinai banali.

Siaubas? Seni tie patys triukai, prastame scenarijuje leidžia tik tingiai nuobodžiauti, o kai kada piktintis, kodėl po „Išvarymo“ kūrėjai į „Anabelę“ pasižiūrėjo pro pirštus ir sudėjo viską, ką dažniausiai turi apgailėtinai silpni ir nuobodūs siaubo filmai. Nerekomenduoju.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb: 5.4

Jūsų Maištinga Siela