Informacija apie albumą: Monika Linkytė – Healing [vinyl / LP] (2023)
Maištinga Siela
Sveiki,
Prancūzų filmas „Paryžius.
13-as rajonas“ (pranc. Les Olympiades, Paris 13e) (2021) tapo
netikėtu vakaro filmo pasirinkimu, nes pamačiau, jog pastarojo režisierius Jacques
Audiard, kuris man žinomas iš Kanų Auksine palmės šakele apdovanoto filmo „Dypanas“.
Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis iš naujausio jo darbo, kuris, atrodo
tiek tematiškai, tiek estetiškai nutolęs nuo ankstesniojo puikiai įvertinto
darbo, tad pasidaviau nežinomybei ir leidausi be didesnių lūkesčių į seansą.
Filmas pasakoja apie vieną
iš Paryžiaus darbininkų klasės rajonų istorijas. Centre – juodaodis jaunas ir
perspektyvus mokytojas, kuris nori ištrūkti iš mokyklos, baigti doktorantūrą ir
tapti kažkuo, kas tenkintų. Jis įsinuomoja pas jauną azijietę butą, daug dulkinasi,
kalbasi apie gyvenimo perspektyvas, tačiau nenori su ja turėti rimtų santykių.
Netrukus istorija pradeda pasakoti apie jauną nekilnojamo turto agentę, kuri
bando grįžti po 10 metų pertraukas ir užsibaigti mokslus, tačiau visas
universitetas po vieno vakarėlio ima ją tapatinti su populiaria internetine
porno žvaigžde Amber dėl stulbinamos išvaizdos panašumo. Neapsikęsdama patyčių,
mergina meta studijas iš išvažiuoja į kitą Paryžiaus rajoną, bet ją nuolat
persekioja buvusių įvykių nesėkmės. Jai lemta susitikti su buvusiu mokytoju,
kuris irgi pakeičia gyvenimo kryptį...
Filmas primena keletą
persikertančių novelinių pasakojimų pynę. Paryžius – didžiulis megapolis ir
jame kasdien įvyksta tiek daug netikėtų istorijų, tad autoriui svarbu panagrinėti,
kas gali paradoksalaus nutikti kelių žmonių prasilenkiančiuose gyvenimuose ir
kokią įtaką turi miestas jų likimams. Filmas nufilmuotas nespalvotai, primena
Naujosios prancūzų kino bangos darbus, savitai perteiktas šiuolaikinį Paryžių,
kuriame į gyvenimą kabinasi vidutiniokai užimdami darbo rinką, bandydami joje
išsilaikyti ir rasti asmeninę laimę. Filme nemažai erotikos, beveik visi
veikėjai santykius suvokia ir perteikia per seksualinio pasitenkinimo aspektą
ir nors veikėjai lyg ir pasiryžę kurį laiką įsipareigoti, tačiau neturi nieko
tokio, ką mes, lietuviai, galėtume vadinti tęstinumu ar noru sukurti šeimą. Iš
esmės filmas lyg ir atspinti hedonistinę, aistringą ir kūnišką poreikį būti
saugiam, bet tik iki tam tikros ribos, nes vaikams ir bendriems namams, kai
karjeros dar nesukurtos, tiesiog nėra laiko.
Nežinau, kuo šiandien
gyvena jaunieji prancūzai, kaip jie kuria santykius ir šeimas, tačiau šis
filmas ir nesistengia nieko panašaus perteikti. Veikiau tai apie vienišus žmones,
kurie kasdienybėje ieško užuovėjos, suvokia savo seksualumo poreikius ir
trūkumus, bando surasti, kas juos atjaustų ir suprastų. Poetiškas, gražus,
įtraukiantis filmas su Paryžiumi toliau nuo klasikinio turistinio centro ir dėl
to man jis labai patiko, kaip ir aktoriai bei erotika, kuri man vietomis priminė
eksperimentinį ir kiek seksualiai laukinį John Cameron Mitchell filmą „Shurtbus“
(2006), truputį itališko Tinto Brasso, truputį paryžietiškos poetiškos melancholijos.
Vykęs atmosferinis filmas ir... labai kitoks nei „Dypanas“.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.0
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Iš Liverpulio kaip ir The
Beatles kilusi kita alternatyvi muzikos grupė Gerry and the Pacemakers
savo metu buvo populiari. Pirmosios užuomazgos šios besikuriančios grupės prasidėjo
1956 metais, tačiau aktyviausi jie buvo septintajame dešimtmetyje. Kurį laiką
buvo nutraukę savo veiklą, tačiau aktyvūs išliko iki pat 2018 metų, retsykiais
pakoncertuodami įvairiuose festivaliuose.
Išleidę ne vieną
populiarų hitą labiausiai šioji muzikos grupė patiko ir patinka britams, ypač Liverpulio
gyventojams. 1963 metais jie išleidžia hitą You'll Never Walk Alone,
kuris labai greitai tampa ne tik vizitine grupės kortele, be kurios neįmanomas
nė vienas jų koncertas, bet ir smarkiai liverpuliečiams siejasi su futbolo tradicija,
tai tarsi papildomas himnas šiam sportui. Visgi tai coveris, pirmoji
versija buvo sukurta 1945 metais miuziklui „Karuselė“ ir turėjo visai kitą toną
ir prasmę, tačiau Gerry and the Pacemakers amžiams pakeitė šios dainos prasmę.
2023 metais vykusioje dainų konkurso „Eurovizija“ finale šios dainos versiją
atliko Duncan Laurence. Siūlau pasiklausyti šios širdį virpinančios
dainos.
Žodžiai / lyrics
Gerry and the Pacemakers
– You'll Never Walk Alone
When you walk through a
storm
Hold your head up high
And don't be afraid of
the dark
At the end of a storm
There's a golden sky
And the sweet silver song
of a lark
Walk on through the wind
Walk on through the rain
For your dreams be tossed
and blown
Walk on, walk on
With hope in your heart
And you'll never walk
alone
You'll never walk alone
Walk on, walk on
With hope in your heart
And you'll never walk
alone
You'll never walk alone
Jūsų Maištinga Siela
Narine
Abgaryan. „Simonas“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2022. – p. 276.
Sveiki, skaitytojai,
Pastaruoju metu buvau
neskaitymo bloke ir dėl to visai nekalta šiandien aptariama knyga, tiesiog
visko buvo jau per daug, tad teko literatūrą šiek tiek atidėti į šalį.
Prasidėjus vasarai visgi nusprendžiau sukaupti jėgas ir pagaliau užbaigti
armėnų rašytojos Narine Abgaryan (g. 1971) romaną Simonas (rus.
Симон). Autorė gimtojoje Armėnijoje rašo rusiškai, yra sulaukusi nemažai
pripažinimo savo šalyje, Rusijoje ir, žinoma, jau Europoje. Prieš kelerius
metus lietuviškai pasirodęs romanas su keliais apsakymais Iš dangaus nukrito
trys obuoliai tapo netikėtu bestseleriu, o man – atradimu. Knygą įtraukiau
į savo geriausių metų skaitinių sąrašą, tad išverstas Almos Lapinskienės kitas Abgaryan
romanas anksčiau ar vėliau turėjo įkristi į mano rankas, tačiau su skaitymu
užtrukau visą mėnesį, o tai turi nemažai įtakos visos knygos aprėpčiai ir turinio
įsisavinimui. Per kelias dienas perskaitytas kūrinys dažniausiai turi daug
didesnį poveikį nei tas, kurį skaitai ilgai, po keliolika puslapių ir dažnai
brauki dulkes galvodamas, kada pagaliau įveiksi.
Romanas Simonas
pasakoja apie miestelį Berdą (tiesa, pati autorė yra kilusi būtent iš tokio
miestelio, o tai yra savitas prototipas), kuriame vaizduojamas XX amžiaus ir
XXI amžiaus pradžios Armėnijos gyvenimas. Pagrindinis veikėjas Simonas miršta
jau kūrinio pradžioje. Į jo laidotuves susirenka visos jo buvusios mylimosios,
nepaisant to, kad laidotuves iškelia ilgus metus su Simonu nugyvenusi žmona
Melanija. Iš pagarbos Simonui ji toleruoja visas jo buvusias meilužes.
Kuriozas! Simono ausys per laidotuves dėl patirto insulto tapo nepadoriai
mėlynos. Moteriškės, kaip ir įprasta prietaringoms provincialietėms, rūpinasi,
kaip paslėpti šį gėdingą faktą. Netrukus pasakojimas suskyla į keturis ilgus
skyrius, kuriuose vaizduojama vis kita Simono pasija su savo asmeninėmis
ryškiomis ir sodriomis gyvenimo istorijomis...
Skaitydamas prisiminiau
seną kultinę komediją Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuves, nes
knyga turi gerą ir skaidrų, sakyčiau, sveiko gyvenimo požiūrį į neištikimybės
faktorių. Ką iš tikrųjų žinau apie Armėniją? Ogi beveik nieko. Man ji tolima ir,
atrodo, konservatyvi šalis, tačiau autorė Simonu mums, lietuviams, tarsi
paliudija, jog gyvenimas ir tarpasmeniniai santykiai nelabai kuo skiriasi nuo
paryžiečių ar Naujosios Akmenės gyventojų. Tie patys ištikimybės saitai gali
būti labai greitai nutraukiami, tačiau, jeigu žmogus iš tikrųjų myli,
nesvarbios jokios religinės ar visuomenės primestų standartų pinklės.
Autorei pavyko be
didesnio pykčio ir keršto perteikti Simono neištikimybės priežastis ir pasekmes
ir tokiu būdu autorė tarsi atsisako muilo operos varomosios pavydo ir keršto
jėgos, o pasirenka nuosaikų pasakos motyvais grįsta pasakojimą, atjausdama tiek
mylimuosius, tiek nuskriaustuosius, taip eliminuodama bet kokį norą moralizuoti.
Priešingai – N. Abgaryan sulieja įprastai tai, ką laikome juoda ir balta, bloga
ir gera į vientisą gyvenimo audinį, praturtindama tekstą (bent jau man)
egzotiškomis armėniškomis kultūros detalėmis. Iš vienos pusės tekste galima
atpažinti ir aiškų sovietinį Armėnijos laikotarpį, kai vietos vyrai buvo
išsiunčiami atlikti karinę prievolę, o iš kitos užgriebiamas ir laisvosios
Armėnijos laikas, kada emigruojantys į JAV armėnai keičia savo pasaulėžiūrą.
Visgi Berdas, miestelis prie upės tarp kalnų, akivaizdžiai nutapytas
kaukazietiškomis spalvomis, čia ir besniegės, bet labai šaltos žiemos,
nokstantys svarainiai ir granatai, kalnų nuošliaužos ir potvyniai... Tiesa,
labai graži detalė knygos pradžioje apie prie šulinio pasodintą lietuvišką
kriaušę. Visa tai įrėmina Berdą kaip koks G. G. Marquezas savo garsiąją
Makondą. Nesuklysiu sakydamas, kad Simone gausu tam tikrųjų
kaukazietiškų magiškojo realizmo atmainų, pagrįstų folklorinių pasakojimų
aliuzijomis, tad tekstas labai spalvingas, skaidrus, suprantamas tarsi pasaka.
Tekste nebanali ir švelni
erotika. „Ji daug ko iš jo išmoko. Būti savimi. Nieko nebijoti. Atsiduoti ir mylėti. Ne gėdytis savo kūno, o
priimti ir vertinti jį su visais amžiaus pokyčiais, su kuriais sunkiai
taikstosi bet kuri moteris. Jis bučiuodavo jos balkšvą dvigubą randą ant pilvo,
o ji švelniai atitraukdavo jo veidą ir aiškindavo lyg atsiprašydama: dvi
siūlės, du berniukai. Jis mėgo jos kvapą – saldoką, lengvą, neįkyrų,
įsikniaubdavo nosimi į jos pažastis ir kaklo duobę, kvėpuodavo, kutendamas savo
alsavimu. Ji juokdavosi, bet nesitraukdavo (p. 141).“
Kad ir kokie perdėm amoralūs
atrodytų veikėjai, kurie išduoda, palieka vieni kitus, bet visa tai pavaizduota,
jog daroma iš širdies, klausantis savo vidinio balso, todėl skaitytojas
supranta visas šias aistras. Kitą vertus, autorė vaizduodama keturias Simono
meilužes akcentuoja ir dvasinį moterų virsmą, nes Simonas moterų nelengvame
gyvenimo kelyje, ieškant laimės savose santuokose, suteikia kažin kokio sunkiai
paaiškinamo laimės atpildo. Nepaisant to, kad nė su viena nesusiklosto
ilgalaikiai santykiai, Simonas joms palieka gyvenimo skonį, gyvenimo prasmės
suvokimą. Atsispirdamos į Simono paliktą gyvenimo ramybę šios moterys toliau
sugeba kurti savo gyvenimą pačios, todėl skaitant susidaro įspūdis, kad šis
mergišius tarsi angelas sargas, kuris gimė, augo ir tapo mergišiumi vien tam,
kad kitos moterys pražystų. Tai labai graži ir literatūroje gana netradicinė don
žuaniška misija.
Visgi knygoje nemažai
komiškų paradoksų, kurie primena populiariuosius filmus ar serialus.
Pavyzdžiui, kalbant apie Sofijos ir Benjamino santuoką. Sofija parašo
Benjaminui laišką (šis atlieka karo prievolę), jog ji įsimylėjo Simoną ir
nebenori būti jo žmonas. Grįžęs Benjaminas nori nužudyti Simoną, iškula jo
automobilio langus, tad vietos milicija patupdo Benjaminą į kalėjimą. Kitą
dieną kitoje kameroje sėdi ir pats Simonas ir keiksnojasi su savo meilužės
vyru. Negana to, pačios žmonos skirtingomis valandomis lanko savo vyrus...
Tokie žaismingai komiški intarpai labai prajuokina, kaip ir pavyzdžiui, anytų
ir mačių santykiai, Žvairosios Vardanuš ekstrasensiniai sugebėjimai, vietinių
apkalbos, ant stogo užmestas pyrago kepenys... Daug kitoniško žavesio šiame
romane.
Nesiruošiu lyginti Simono
ir Iš dangaus nukrito trys obuoliai prastumo ir gerumo, manau, abu
kūriniai parašyti gerai atpažįstamu ir suformuotu autorės stiliumi, kuris
tikrai turės ne vieną (ir jau turi!) gerbėją Lietuvoje. Romanas pasižymi romiu
gyvenimo tėkmę vaizduojančiu tradiciniu epiniu pasakojimu, kuris, sakyčiau,
pergyvenus išgnaibytą ir išmėsinėtą postmodernišką literatūrą, jau vėl
seniai yra ant bangos ir labai populiarus. Simonas – gražus ir
sąžiningas pasakojimas, kuriame atveriama kiek kitokia gyvenimiškoji tiesa, sudaigstyta iš kolektyvinės sąmonės perspektyvos, iš kurios kur kas giliau ir paprasčiau
vertinti tai, ką paprastai suasmenintoje perspektyvoje laikome geru ir blogu gyvenimu. Pasirodo, kad gero
ir blogo nėra, yra tik likimo suplanuotas žaidimas, kuriame veriasi pačios
įvairiausios gyvenimo spalvos, tad šioji knyga patvirtina seną idėją: daug gerų
dalykų galima nuveikti blogio rankomis, nes šiaip ar taip blogis visada
tarnauja gėriui, o gyvenime nė plaukas be viešpaties žinios nenukrenta atsitiktinai,
tad kas pasakys, kad Simonas buvo blogas žmogus?
Jūsų Maištinga Siela