Piccini wine: itališkas "Piccini" serijos vynas (baltasis ir raudonas)

 

Sveiki,

Ne kartą važiavau į Italiją ir norėjau itališko vyno. Man itališkas vynas – nr. 1 jau kuris laikas. Nusprendžiau pasidomėti populiariu (ir autobanuose parduodamu) itališku vynu „Piccini“. Ne visi man patiko iš tos serijos, bet kai kurie išties labai puikūs.

Piccini vyno kompanijos istorija prasidėjo 1882 m. Toskanoje, kai, pasirodo, toksai Angiolo Piccini su dideliu entuziazmu ir ambicija įkūrė savo vyno ūkį. Nuo pat pradžių jo filosofija rėmėsi ne kiekybe, o aistra ir pagarba žemei – principais, kurie išlieka gyvybiškai svarbūs ir šiandien. Šeimos verslas perėjo iš kartos į kartą ir dabar jam vadovauja ketvirtoji šeimos karta, o kompanija išaugo iš nedidelio vietinio gamintojo į vieną iš didžiausių ir labiausiai vertinamų vyno gamintojų visoje Italijoje. Nuosavi vynuogynai dabar išsidėstę penkiuose skirtinguose šalies regionuose.

Pagrindinis Piccini kompanijos sėkmės raktas – platus ir kokybiškas asortimentas. Jų pavyzdinis vynas – garsusis Chianti su oranžine etikete, kuris tapo atpažįstamu prekės ženklu visame pasaulyje. Tačiau asortimentas apima ir kur kas daugiau: nuo kasdienio vartojimo „Buon Governo“ vyno, gaminamo senoviniu Toskanos metodu, iki aukštesnės klasės Brunello di Montalcino ar Chianti Classico. Kompanija didelį dėmesį skiria tvarumui ir aplinkosaugai: nenaudoja herbicidų ar pesticidų, o taiko natūralius kenkėjų kontrolės metodus.

Atsižvelgiant į finansinius rodiklius, „Piccini“ yra sėkminga ir nuolat auganti įmonė. Didžiąją dalį pajamų sudaro eksportas – net 80% visos produkcijos iškeliauja į daugiau nei 70 šalių. 2020 m. bendra apyvarta siekė apie 68 mln. eurų, o per metus buvo pagaminta 18 mln. butelių vyno. Tai rodo, kad įmonė yra itin konkurencinga pasaulinėje vyno rinkoje ir geba prisitaikyti prie kintančių vartotojų poreikių.

Nors oficialūs „Piccini“ ir Lietuvos įmonių bendradarbiavimo susitarimai viešai neskelbiami, šios kompanijos vynas Lietuvoje yra kai kam žinomas (asmeniškai prieš kelerius metus bandžiau įsigyti – šnipštas, dabar matau, kad kai kur, bet sunkiai prieinamas). Piccini vynų galima rasti didžiuosiuose prekybos tinkluose ir specializuotose gėrimų parduotuvėse. Tai patvirtina, kad Lietuva yra svarbi jų eksporto rinka, o vietiniai vartotojai vertina itališką kokybę ir tradicijas, kurias puoselėja Piccini šeima.

Maištinga Siela

The 10 Most Important Gay Photographers Who Shaped the Art of Erotica

Hello, art enthusiasts,

 

This post is for anyone with an interest in art, and more specifically, photography. Today, I'm showcasing 10 of the most influential gay photographers whose work has had a lasting impact on the medium.

 

1. Robert Mapplethorpe

Robert Mapplethorpe (1946–1989) remains one of the most celebrated and controversial photographers of the 20th century. While his body of work includes exquisite portraits of nudes, flowers, and celebrities, he is most renowned for his unapologetic S&M and gay erotica photography. These powerful images cemented his reputation as a brave artist unafraid to challenge social taboos of the era. As a key figure in New York's underground art scene, he was a close friend of Patti Smith and Andy Warhol. What's particularly fascinating about Mapplethorpe is that he aimed to capture the male gay body with the same aesthetic perfection seen in classical art, effectively elevating gay erotica to the status of high art.

 

2. Herb Ritts

Herb Ritts (1952–2002) was a world-renowned fashion and portrait photographer whose style was defined by its sculptural quality, clean lines, and sun-drenched settings. Although he spent the majority of his career shooting top models and actors, his own homosexuality informed his work in gay erotica and male nudes, where he idealized the male form with an aesthetic often inspired by classical antiquity. His most significant work was published in magazines like Vogue, Vanity Fair, and Rolling Stone, as well as in his own books. Interestingly, Ritts was an active contributor to AIDS fundraising efforts, becoming one of the first celebrity photographers to openly address the epidemic.

 

3. Bruce Weber

Bruce Weber (b. 1946) is an American photographer and director celebrated for his black-and-white images that blend fashion with a distinctive gay aesthetic and erotica. His work, especially his iconic campaigns for Calvin Klein and Abercrombie & Fitch, helped define the look of youth culture in the 1980s and '90s. Weber's photographs often depict the male body in natural settings, often with dogs or family members, creating a soft, intimate, and nostalgic feel. A remarkable fact about Weber is that for a long time, he was one of the most sought-after fashion photographers, and his signature style became instantly recognizable worldwide.

 

4. George Platt Lynes

George Platt Lynes (1907–1955) was an American fashion and art photographer who worked in New York and Paris. He was famous for his striking portraits and nudes. While his commercial work captured celebrities, his private creative output focused on photographing young men, building one of the earliest and most subtle archives of gay erotica. His most significant works include stylized nudes and classical portraits that show the influence of European surrealists. Lynes was part of high society circles, maintaining close friendships with Jean Cocteau, Man Ray, and other artists of his time. Tragically, due to his homosexuality and clandestine erotic work, he faced persecution and ended his life.

 

5. Peter Hujar

Peter Hujar (1934–1987) was a New York artist whose black-and-white photographs are distinguished by their raw depth and vulnerability. He documented intimate portraits of artists, transgender individuals, members of the gay community, and his friends, with his work often serving as an expression of open but non-provocative sexuality. Hujar's photographs, notably featured in the book Portraits in Life and Death, are renowned for their honesty and ability to capture the very essence of his subjects. He was a key figure in New York's underground art scene, particularly close with Candy Darling and David Wojnarowicz. An interesting note is that Hujar's work only gained widespread recognition after his death and is now highly valued for its historical and artistic significance.

 

6. Horst P. Horst

Horst P. Horst (1906–1999) was a German-born legend of fashion photography who worked for Vogue magazine. While his commercial work is considered a classic of the genre, it's infused with a subtle, almost hidden gay eroticism that reflected the aesthetic codes of the era. His most famous works include photographs with poses reminiscent of classical sculptures and male nudes that demonstrate a mastery of light and shadow. Horst P. Horst belonged to the high fashion and art communities of Paris and New York, and was a close friend of Coco Chanel, among others. He was one of the first fashion photographers to consciously introduce a gay aesthetic into the commercial space, making it more palatable to a wider audience.

 

7. Duane Michals

Duane Michals (b. 1932) is an American photographer known for his innovative, narrative photo series that combine images with handwritten text. His work often explores existential, philosophical, and personal themes, with homosexuality holding a significant place in his art. Michals' photographs, which capture the love and intimacy of couples, openly and sincerely documented gay life, reflecting not only sexuality but also a deep emotional connection. What makes him unique is that he is one of the few photographers who refused to enlarge his photos, believing that small formats encourage the viewer to engage more closely with the narrative and text.

 

8. Jack Pierson

Jack Pierson (b. 1960) is a contemporary American artist who works with photography, sculpture, drawing, and installations. His photography frequently explores gay experience, melancholia, and nostalgia. Pierson often uses old photos or personal snapshots to create an intimate and autobiographical narrative. His work is associated with the "Boston School," a group of photographers that included Nan Goldin, who together created images depicting the lives of their friends, gay individuals, and transgender people. Pierson's work is notable for using unidealized, seemingly accidental images that capture the genuine, unconstructed daily life of the gay community.

 

9. Ryan McGinley

Ryan McGinley (b. 1977) is one of the most prominent contemporary American photographers. His work often features young, nude people in natural settings, traveling and acting freely, without restraint. McGinley's photographs are characterized by their spontaneity and energy. While his work is not exclusively gay erotica, most of his models are young men, and his open exploration of themes like freedom, nudity, and physicality makes him a significant figure in contemporary gay erotica. Interestingly, McGinley is the youngest photographer to have had a solo exhibition at the Whitney Museum in New York.

 

10. Tom of Finland (Touko Laaksonen)

Touko Laaksonen (1920–1991), better known as Tom of Finland, was not a photographer, but his influence on gay erotica photography is immense. He created highly stylized, sexualized drawings of hyper-masculine men that became iconic and shaped the aesthetic of the gay leather and biker subcultures. His work is famous for its detailed illustrations, sexual energy, and fetish elements. Tom of Finland's drawings directly inspired countless photographers and artists, becoming a fundamental part of the gay visual narrative. His works were hidden for decades out of fear of persecution but have since become one of the most important symbols of gay culture, representing freedom and self-confidence.

 

Sincerely,

Rebellious Soul

Fotografija: 10 populiariausių homoseksualių fotografų, kurie savo fotografijoje vaizdavo gėjų erotiką

 

Sveiki, įdomieji skaitytojai,

 

Šis įrašas skirtas besidomintiems menu, o tiksliau – fotografija. Šiandien čia pristatau 10 svarbiausių ir labiausiai fotografams padariusių homoseksualių fotografų.

 

1.Robertas Mapplethorpe'as (Robert Mapplethorpe)

 

Robertas Mapplethorpe'as (1946–1989) yra vienas žinomiausių ir kartu kontraversiškiausių XX a. fotografų. Jo svarbiausi darbai apima nuogų kūnų, gėlių ir įžymybių portretus, tačiau ypač žinomas jis tapo dėl savo atvirų S&M subkultūros ir gėjų erotikos fotografijų, kurios išgarsino jį kaip drąsų menininką, nebijantį peržengti to meto socialinių tabu. Priklausydamas Niujorko pogrindinei menininkų bendruomenei, jis artimai draugavo su Patti Smith ir Andy Warholu. Įdomus faktas, kad Mapplethorpe'as siekė įamžinti gėjų kūną su tokiu pat estetiniu tobulumu, koks būdingas klasikiniams meno kūriniams, tuo suteikdamas gėjų erotikai naują, aukštosios dailės statusą.

 

2.Herb Rittsas (Herb Ritts)

 

Herb Rittsas (1952–2002) buvo pasaulinio garso mados ir portretų fotografas, kurio stiliui būdingas skulptūriškumas, švarios linijos ir saulės nutviekstos vietovės. Nors didžiąją karjeros dalį dirbo su garsiausiais modeliais ir aktoriais, jo homoseksualumas atsispindėjo kuriant gėjų erotiką ir aktus, kuriuose jis idealizavo vyrišką kūną, dažnai įkvėptas antikinės estetikos. Svarbiausi jo darbai buvo publikuojami žurnaluose „Vogue“, „Vanity Fair“ ir „Rolling Stone“, taip pat knygose. Įdomus faktas – Rittsas aktyviai prisidėjo prie lėšų rinkimo AIDS tyrimams, būdamas vienas iš pirmųjų garsenybių fotografų, atvirai kalbėjusių apie šią epidemiją.

 

3.Bruce'as Weberis (Bruce Weber)

 

Bruce'as Weberis (g. 1946) yra JAV fotografas ir režisierius, garsėjantis savo juodai-baltomis nuotraukomis, kuriose mados elementai persipina su gėjiška estetika ir erotika. Jo darbai, ypač sukurti „Calvin Klein“ ir „Abercrombie & Fitch“ prekės ženklams, formavo devintojo ir dešimtojo dešimtmečio jaunimo kultūros veidą. Weberio fotografijose vyriškas kūnas vaizduojamas natūralioje aplinkoje, dažnai su šunimis ar šeimos nariais, sukuriant švelnų, intymų ir nostalgišką įspūdį. Įdomus faktas – Weberis ilgą laiką buvo vienas paklausiausių mados fotografų, o jo „prekės ženklas“ tapo atpažįstamas visame pasaulyje.

 

4.George'as Plattas Lynesas (George Platt Lynes)

 

George'as Plattas Lynesas (1907–1955) buvo amerikiečių mados ir meno fotografas, dirbęs Niujorke ir Paryžiuje. Jis garsėjo puikiais portretais ir aktais. Nors komercinėje fotografijoje vaizdavo žvaigždes, savo privačioje kūryboje jis fotografavo jaunuolius, sukūręs vieną iš pirmųjų ir subtiliausių gėjų erotikos archyvų. Svarbiausi jo darbai – stilizuoti aktai ir klasikiniai portretai, kuriuose atsispindėjo Europos siurrealistų įtaka. Lynesas priklausė aukštuomenės ratams, artimai bendravo su Jeanu Cocteau, Man Ray'umi ir kitais to meto menininkais. Įdomus faktas – dėl homoseksualumo ir slaptos erotinės kūrybos jis patyrė persekiojimus ir tragiškai baigė savo gyvenimą.

 

5.Peteris Hujaras (Peter Hujar)

 

Peteris Hujaras (1934–1987) buvo Niujorko menininkas, kurio nespalvotos fotografijos išsiskiria gilumu ir pažeidžiamumu. Jis fiksavo to meto menininkų, translyčių asmenų, gėjų bendruomenės ir savo draugų intymius portretus, kurie dažnai tapdavo atviro, bet neprovokuojančio seksualumo išraiška. Hujaro fotografijos, publikuotos knygoje „Portraits in Life and Death“, garsėja nuoširdumu ir gebėjimu atskleisti žmogaus esybę. Jis priklausė Niujorko pogrindinei menininkų bendruomenei, ypač artimai bendravo su Candy Darling ir Davidu Wojnarowicziumi. Įdomus faktas – Hujaro darbai sulaukė didelio pripažinimo tik po jo mirties, o dabar yra itin vertinami už jų istorinę ir meninę svarbą.

 

6.Horstas P. Horstas (Horst P. Horst)

 

Horstas P. Horstas (1906–1999) buvo vokiečių kilmės mados fotografijos legenda, dirbęs „Vogue“ žurnalui. Nors jo darbai laikomi mados klasika, jie pasižymi subtilia, beveik paslėpta gėjų erotika, atspindinčia to meto estetinius kodus. Jo garsiausi darbai yra nuotraukos su antikinės skulptūros pozomis ir nuogi vyrai, kuriems būdinga šviesos ir šešėlio žaismė. Horstas P. Horstas priklausė Paryžiaus ir Niujorko aukštosios mados ir meno bendruomenėms, artimai bendravo su tokiomis asmenybėmis kaip Coco Chanel. Įdomus faktas – jis buvo vienas pirmųjų mados fotografų, sąmoningai įtraukusių gėjišką estetikos sampratą į komercinę erdvę, padarydamas ją priimtina plačiajai auditorijai.

 

7. Duane'as Michalsas (Duane Michals)

 

Duane'as Michalsas (g. 1932) yra amerikiečių fotografas, žinomas dėl savo inovatyvių, naratyvinių fotografijų serijų, kuriose nuotraukos sujungiamos su ranka rašytu tekstu. Jo darbai dažnai nagrinėja egzistencines, filosofines ir asmenines temas, o homoseksualumo problematika užima svarbią vietą jo kūryboje. Michalso fotografijos, vaizduojančios porų meilę ir intymumą, atvirai ir nuoširdžiai fiksavo gėjų gyvenimą, atspindėdamos ne tik seksualumą, bet ir emocinį ryšį. Įdomus faktas – jis yra vienas iš nedaugelio fotografų, kuris atsisakė didinti savo nuotraukas, manydamas, kad maži formatai skatina žiūrovą labiau įsigilinti į siužetą ir tekstą.

 

8.Jackas Piersonas (Jack Pierson)

 

Jackas Piersonas (g. 1960) yra šiuolaikinis amerikiečių menininkas, dirbantis su fotografija, skulptūra, piešiniais ir instaliacijomis. Jo fotografija dažnai tyrinėja gėjų patirtį, melancholiją ir nostalgiją. Piersonas naudoja senas nuotraukas ar asmeninius kadrus, sukuriant intymų ir autobiografinį pasakojimą. Jo darbai yra priskiriami vadinamajai „Boston School“ grupei, į kurią įėjo tokie fotografai kaip Nan Goldin. Jie kartu kūrė nuotraukas, vaizduojančias draugų, homoseksualų ir translyčių asmenų gyvenimą. Įdomus faktas – Piersono kūryboje dažnai naudojami neidealizuoti, lyg netyčia užfiksuoti vaizdai, kurie atspindi tikrą, o ne sukonstruotą, gėjų bendruomenės kasdienybę.

 

9. Ryanas McGinley (Ryan McGinley)

 

Ryanas McGinley (g. 1977) – vienas žymiausių šiuolaikinių amerikiečių fotografų. Jo darbai dažnai vaizduoja nuogus, jaunus žmones gamtoje, keliaujančius ir besielgiančius laisvai, be suvaržymų. McGinley fotografijoms būdingas natūralumas ir energingumas. Nors jo kūryba nėra išskirtinai gėjų erotika, dauguma modelių yra jauni vyrai, o laisvumo, nuogumo ir kūniškumo temos yra atvirai nagrinėjamos, todėl jis yra vertinamas kaip svarbus šiuolaikinės gėjų erotikos atstovas. Įdomus faktas – McGinley yra jauniausias fotografas, surengęs personalinę parodą Whitney muziejuje Niujorke.

 

10. Tom of Finland (Touko Laaksonenas)

 

Touko Laaksonenas (1920–1991), geriau žinomas kaip Tom of Finland, nors ir nebuvo fotografas, jo įtaka gėjų erotikos fotografijai yra milžiniška. Jis kūrė hiperbolizuotus, seksualizuotus, raumeningų vyrų piešinius, kurie tapo ikoniški ir suformavo gėjų odos ir motociklininkų subkultūros estetiką. Jo darbai garsėja detaliais piešiniais, seksualine energija ir fetišo elementais. Tom of Finland piešiniai tiesiogiai įkvėpė daugelį fotografų ir menininkų, tapdami gėjų vizualinio pasakojimo dalimi. Įdomus faktas – jo darbai buvo slepiami dešimtmečiais, bijant persekiojimo, tačiau po to tapo vienu svarbiausių gėjų kultūros simbolių, simbolizuojančių laisvę ir pasitikėjimą savimi.

 

Maištinga Siela

Paveikslas: Antoine Wiertz (Antuanas Žozefas Vircas) "Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno", 1836

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Paveikslą „Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno“ (pranc. Les Grecs et les Troyens se disputant le corps de Patrocle) nutapė belgų dailininkas Antoine'as Wiertzas. Šis kūrinys, pasižymintis monumentaliais matmenimis ir dramatiškumu, yra vienas geriausiai atspindinčių savitą ir kontraversišką menininko kūrybos stilių. Paveikslas buvo sukurtas atsižvelgiant į akademines meno tradicijas, tačiau atspindėjo ir Wiertzo ambicijas pralenkti savo amžininkus bei klasikinius didmeistrius.

 

Antuanas Wiertzas paveikslą tapė du kartus. Pirmoji versija (mažesnė) sukurta 1836 m. Romoje ir pasiekusi didelę sėkmę Briuselio Salone (Belgijoje), šiuo metu saugoma Liubeko dailės muziejuje Belgijoje. Antroji, didžiausia ir žinomiausia versija, buvo nutapyta 1844–1845 m. Briuselyje. Šis gigantiškas kūrinys yra ne tik didelis meninis pasiekimas, bet ir simbolis Wiertzo užsispyrimo bei noro sukurti meną, nepaklūstantį komerciniams standartams. Jo matmenys yra įspūdingi – 520 cm aukščio ir 852 cm ilgio.

 

Paveikslas vaizduoja žiaurią kovą, aprašytą Homero poemoje „Iliada“. Scenos centre, apsuptas gyvybės ir mirties chaoso, guli Patroklo, Achilo draugo ir artimo bičiulio, kūnas. Aplink jį susigrūdę graikų ir trojėnų kariai, narsiai kovojantys dėl teisės perimti kūną. Graikai stengiasi jį apginti ir atsiimti, kad galėtų atiduoti deramą pagarbą, o trojėnai, vedami Hektoro, siekia pasiimti trofėjų ir paniekinti priešą. Paveiksle dominuoja įtampa, dinamiškos figūros ir gilios, dramatiškos spalvos, pabrėžiančios mūšio įnirtingumą.

 

Šis kūrinys tiesiogiai siejamas su Homero „Iliada“, ypač 17-ąja giesme, kurioje detaliai aprašoma, kaip Hektoras nužudo Patroklą, ir prasideda įnirtingas mūšis dėl jo kūno. Tai – vienas labiausiai jaudinančių epizodų visoje poemoje. Wiertzas stengėsi perteikti ne tik fizinę kovą, bet ir gilų emocinį krūvį – Patroklo mirtis buvo lemtingas įvykis, privertęs Achilą sugrįžti į kovą ir pasmerkusį Hektorą bei visą Troją. Dailininkas, kaip ir Homeris, pabrėžė didvyriškumą, ištikimybę ir tragišką likimą.

Antuanas Žozefos Vircas

 

Antoine'as Wiertzas gimė 1806 m. Dinante, Belgijoje, ir jau ankstyvoje jaunystėje parodė išskirtinį talentą. Jis studijavo Paryžiuje, vėliau – Romoje, kur jį žavėjo Didžiųjų klasikų, tokių kaip Mikelandželas ir Rafaelis, kūriniai. Tačiau Wiertzo gyvenimas buvo persmelktas tam tikrų keistenybių ir ryškaus atsiskyrimo. Jis buvo itin idealistiškas ir atsisakė parduoti savo didžiuosius darbus, manydamas, kad menas neturi būti komercializuojamas. Šis principas lėmė tai, kad jis gyveno gana skurdžiai.

 

Vienas labiausiai žinomų Wiertzo gyvenimo aspektų buvo jo polinkis į monumentalizmą. Jis tikėjo, kad menas turi būti kuriamas ateities kartoms, todėl didžiuliame angare, pastatytame specialiai jo didelėms drobėms, jis tapė gigantiškus paveikslus. Wiertzas taip pat pasižymėjo unikaliu stiliumi, derindamas romantizmą, klasicizmą ir simbolizmą. Jo darbai dažnai nagrinėjo mirties, moralės ir socialinės kritikos temas. Menininkas ypač mėgo eksperimentuoti su šviesa ir šešėliais, kad sukurtų kuo labiau realistišką, bet kartu ir simbolinę, dramatišką atmosferą.

 

Nors Antoine'as Wiertzas nebuvo itin populiarus savo gyvenimo metu, po mirties jo palikimas buvo įvertintas. Dailininkas testamentu paliko savo darbus Belgijos valstybei, su sąlyga, kad jie bus eksponuojami specialiai jam pastatytame muziejuje. Būtent todėl Wiertzo didieji darbai niekada nepateko į privačias rankas ir neturi komercinės vertės aukcionuose. Jų vertė yra kultūrinė ir istorinė – jie atspindi XIX a. Europos meno tendencijas, Wiertzo asmenybę ir jo unikalią meno filosofiją.

 

„Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno“ – tai ne tik paveikslas, tai vizuali „Iliados“ interpretacija, perteikianti Homero poemos didybę ir dramatizmą. Vertė glūdi ne piniguose, o jo išskirtinume, monumentaliame formato pasirinkime, meistriškame didvyriškumo ir tragedijos atvaizdavime, bei glaudžiame ryšyje su antikinės literatūros šedevru. Paveikslas leidžia šiuolaikiniam žiūrovui pamatyti, kaip didžioji epocha atgijo per menininko, atidavusio visą savo gyvenimą menui, viziją.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: aktorė Eglė Gabrėnaitė apie tylą ir teatrą, žiūrovus

 

Sveiki,

 

„Kokia laimė, kai išeini į sceną, atsistoji prieš pilną salę, ir tyli, ir tyli... Kiek gali tylėti? Kiek gali? Kiek klausys tos tylos tavy? Man tai stebuklas, kuris nuvilnija. O kartais stovi, numeriukai krenta, čeža popieriukai, mobilūs telefonai svirpia, ir puikiai supranti, kad stebuklas neįvyksta. Deja, toks gyvenimas.“ Eglė Gabrėnaitė

 

Garsi Lietuvos aktorė Eglė Gabrėnaitė gimė 1950 m. rugsėjo 24  d. Vilniuje. Gimusi aktorių šeimoje – jos tėvas Antanas Gabrėnas taip pat buvo aktorius ir režisierius, o motina Genovaitė Gabrėnienė – aktorė, – Eglė nuo mažens buvo apsupta teatro aplinkos. Nors tėvai niekada nevertė jos rinktis aktorės kelio, juokaudami sakė, kad aktorės duona „kartoka“, teatras natūraliai tapo jos gyvenimo dalimi. Nors iš pradžių svajojo tapti gydytoja, meilė menui ir teatrui nugalėjo. Aktorės talentas atsiskleidė jau studijų metais: 1973 m. ji baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) aktorių kursą ir netrukus pradėjo sėkmingą karjerą.

 

Aktorės Eglės Gabrėnaitės kūrybinis kelias neatsiejamas nuo Lietuvos nacionalinio dramos teatro (anksčiau Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras), kur ji pradėjo dirbti iškart po studijų, 1973 m. Čia ji sukūrė daugybę ryškių, įsimintinų vaidmenų, pelniusių jai ne tik žiūrovų, bet ir kritikų pripažinimą. Gabrėnaitė garsėja gebėjimu įkūnyti sudėtingus, psichologiškai gilius moterų personažus. Tarp jos žymiausių vaidmenų – Ledi Makbet Viljamo Šekspyro „Makbete“, B. Brechto „Motušėje Kuraš“ sukurta Motušė Kurš, F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ suvaidinta Katerina Ivanovna. Aktorė taip pat yra sukūrusi svarbių vaidmenų kine ir televizijoje.

 

Maištinga Siela

Tarpukario aktorius Petras Kubertavičius, jo vaidmuo pagal Vinco Krėvės "Skirgaila" ir Kauno teatro istorija (rež. Borisas Dauguvietis)

 

Sveiki,

 

Tęsiu įdomias istorijas ir šįkart parengiau pasakojimą apie Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Skirgailos“ pjesės pastatymą 1924 metais ir Tarpukario laikotarpio teatrą.

 

1924-ieji metai tapo reikšmingi ne tik Vinco Krėvės-Mickevičiaus, bet ir viso Lietuvos teatro istorijoje. Būtent tais metais Kaune, Valstybiniame teatre, spalio 12 dieną įvyko jo dramos „Skirgaila“ premjera. Pats autorius, nors ir parašęs pjesę rusiškai, sulaukė jauno režisieriaus Boriso Dauguviečio pasiūlymo statyti šį kūrinį. Tai buvo ambicingas projektas, kuris reikalavo ir kūrybinės drąsos, ir kruopštaus darbo. Krėvė-Mickevičius ėmėsi pjesę adaptuoti lietuvių kalbai, pritaikydamas ją teatro scenai, dabar adaptuotą lietuvišką ir gerokai anuomet pataisytą versiją skaito mokiniai mokyklinėje programoje. Šis įvykis tapo savotiška simboline naujo, modernaus lietuviško teatro aušra.

 

Vincas Krėvė-Mickevičius savo dramą „Skirgaila“ parašė dar 1916-1920 metais tuo metu būdamas Azerbaidžane (pjesė rusiškai pasirodė Vilniuje, tuomet okupuotame lenkų, išspausdinta 1922 m., o jau po kelerių metų ir lietuviška versija, perdaryta būtent lietuviško varianto teatro statybai). Pjesė (rusiška pirmoji versija) buvo skirta Rusijos teatrui, todėl ir parašyta rusiškai. Tačiau po sėkmingo sugrįžimo į Lietuvą, autorius susilaukė pasiūlymo pastatyti šią istorinę dramą Kaune. Krėvė-Mickevičius, palaikydamas glaudžius ryšius su inteligentija ir teatro žmonėmis, aktyviai įsitraukė į kūrinio pritaikymą, vertimą ir redagavimą. Tai rodo, kad dramaturgas matė „Skirgailoje“ ne tik istorinį pasakojimą, bet ir aktualų, gyvą kūrinį, galintį kalbėti su to meto visuomene. Jam buvo svarbu, kad pjesė įgautų naują, lietuvišką sielą.

 

Spektaklio režisūros ėmėsi Borisas Dauguvietis, jaunas, bet ryžtingas ir novatoriškas menininkas. Jis puikiai suvokė, koks svarbus ir ambicingas yra šis projektas Lietuvos kultūrai. Dauguviečio indėlis į tarpukario teatrą yra, kaip kiti teigia, labai didelis: jis siekė atsisakyti buitinio, natūralistinio teatro ir ieškojo naujų, ekspresyvių išraiškos formų. Daugiau dėmesio jis skyrė scenografijai, apšvietimui ir aktorių psichologijai. „Skirgailos“ statymas buvo jo bandymas įtvirtinti šias idėjas profesionalioje scenoje.

Borisas Dauguvietis (1885–1949) buvo išskirtinė Lietuvos teatro asmenybė, kurios profesinis kelias prasidėjo dar Peterburgo imperatoriškojoje teatro mokykloje, o vėliau tęsėsi įvairiose Rusijos scenose. Grįžęs į Lietuvą 1920 m., jis dirbo girininku Biržuose, tačiau aistra teatrui jį atvedė į Kauną, kur 1923 m. tapo ką tik įkurto Valstybės teatro režisieriumi. Dirbdamas iki 1941 m., jis pastatė daug novatoriškų spektaklių, siekdamas modernizuoti lietuvių teatrą ir akcentuoti nacionalinę dramaturgiją. Po Antrojo pasaulinio karo, 1947–1949 m., Dauguvietis dirbo Lietuvos dramos teatro meno vadovu ir režisieriumi Vilniuje. Jo įtaka Lietuvos teatro raidai yra didžiulė, o jo atminimas įamžintas jo vardu pavadintu auskaru, teikiamu už svarbius nuopelnus scenos menui.

 

Spektaklis tapo savotišku iššūkiu ir pagrindinio vaidmens atlikėjui – Petrui Kubertavičiui. Garsėjęs kaip talentingas komikas ir buitinio žanro meistras, Kubertavičius iki tol nebuvo sukūręs tokio dramatiško, gilaus ir prieštaringo personažo. Šis vaidmuo buvo lūžis jo karjeroje, parodęs platų aktoriaus amplua ir sugebėjimą įkūnyti sudėtingą asmenybę. Kritikai pripažino, kad jis atliko šį vaidmenį itin giliai, nors ir buvo ginčų, ar spektaklyje pakankamai atsiskleidė herojaus žmogiškoji pusė.

 

Trečiasis XX a. dešimtmetis Lietuvoje buvo teatro atgimimo laikas. Po Pirmojo pasaulinio karo ir nepriklausomybės atgavimo Kaunas tapo kultūriniu centru, o teatras – viena svarbiausių viešojo gyvenimo erdvių. Tuo metu vyravo aštrios diskusijos tarp tradicinio, buitinio teatro šalininkų ir modernizmo idėjų atstovų. „Skirgaila“ tapo šių idėjų susidūrimo lauku, parodęs, kad lietuviškas teatras yra pasiruošęs eksperimentuoti ir nebijoti gilių, filosofinių temų.

Petras Kubertavičius (1897–1968) buvo vienas svarbiausių lietuvių aktorių ir režisierių, palikęs ryškų pėdsaką tarpukario Lietuvos teatre. Nuo 1920 m. jis priklausė Kauno Dramos vaidyklai (vėliau tapusiai Valstybės teatru) ir per savo karjerą sukūrė daugiau nei 200 vaidmenų, garsėdamas savo gebėjimu įkūnyti įvairaus amplua personažus – nuo komiškų iki itin dramatiškų. Nors plačiai vertintas dėl savo komedinio talento, jo karjeros viršūne laikomas Skirgailos vaidmuo 1924 m. Vinco Krėvės dramos pastatyme. Šis vaidmuo buvo itin sudėtingas ir reikalavo didelio dramatizmo, todėl įtvirtino Kubertavičiaus, kaip universalaus aktoriaus, reputaciją. Be vaidybos, jis taip pat aktyviai režisavo ir dirbo teatro pedagogu, mokydamas jaunąją aktorių kartą. Po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m., dėl politinių priežasčių jis buvo priverstas pasitraukti iš teatro, tačiau 1954 m. grįžo į sceną, kurioje dirbo iki pat savo mirties 1968 m.

 

Spektaklis sulaukė milžiniško dėmesio. Kritikai ir žiūrovai kalbėjo apie netikėtą, drąsų pastatymą. Scenografija, šviesos efektai ir aktorių vaidyba buvo apibūdinami kaip itin novatoriški. „Skirgaila“ 3-iajame dešimtmetyje atrodė itin šiuolaikiškai, laužydama tradicines teatro formas ir stilius. Dauguvietis kartu su menininkais sukūrė sceną, kurioje ryškūs ir išraiškingi kostiumai, stilizuoti judesiai bei simboliniai ženklai tapo svarbesni nei realistinė detalė. Šis spektaklis įrodė, kad lietuvių teatras gali kalbėti ne tik apie kaimą ir buitį, bet ir apie sudėtingas istorines, politines ir filosofines problemas.

 

„Skirgailos“ pastatymas tapo įvykiu, kuris įtvirtino Valstybės teatrą kaip pagrindinę profesionaliojo teatro sceną ir įrodė jo gyvybingumą. Be to, tai buvo reikšmingas momentas paties V. Krėvės-Mickevičiaus kūrybinėje biografijoje, leidęs jo dramai atgyti lietuviškoje scenoje. Spektaklis padėjo formuotis lietuvių dramaturgo, režisieriaus ir aktoriaus profesijai, parodė, kad teatras gali būti ne tik pramoga, bet ir galinga meninė bei idėjinė jėga. „Skirgailos“ sėkmė įkvėpė naujas kartas kurti ir ieškoti savitos, modernios lietuviškos teatro kalbos.

 

Maištinga Siela