Dienos citata: Juozas Tumas-Vaižgantas apie meilę Lietuvai ir vyžotiems arielkininkams lietuviams

 

Sveiki,

 

„Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai!“ Juozas Tumas-Vaižgantas

 

Tai tikriausiai viena garsiausių visuomenininko ir kunigo žodžiai, parašyti 1932 metais, tikina, kad Kaune, likus maždaug metams iki mirties. Citata įkūnija jo realistinę ir kartu besąlygišką meilę Lietuvai ir jos žmonėms. Rašytojas pradeda Tėvynės apibūdinimu, naudodamas žodžius „Vyžota, lopyta“, kurie reiškia vargingą, skurdžią ir nepilnai išsivysčiusią šalį, istoriškai nukentėjusią ir pažymėtą sunkumų.

 

Toliau, kreipdamasis į tautiečius, Vaižgantas vartoja tam tikrus, tuo metu būdingus, apibūdinimus: „Lininiai“ nurodo į paprastus, kaimo darbus dirbančius žmones, nešiojančius lino drabužius; „arielkininkai“ – tai alkoholio (arielkos – degtinės) vartotojai, o „mėšluočiai“ – kaimo žmonės, nuolat užsiėmę žemės ūkiu, purvini, galbūt necivilizuoti, tačiau tai yra kaimo realybės atspindys. Pati stipriausia kritika išreiškiama rusišku žodžiu „padliecai“ (liet. niekšai, niekadėjai, šunsnukiai), atkreipiančiu dėmesį į tautos moralinius trūkumus, ydas ir smulkmeniškumą. Vis dėlto, po šio atviro ydų išvardijimo, citata keičia esmę besąlygišku priėmimu: „bet – mano broliai!“ Šis kontrastas pabrėžia Vaižganto požiūrį: jis mato ir pripažįsta visus tautos trūkumus, bet tai jam netrukdo jausti gilios ir neabejotinos meilės bei broliškumo. Ši frazė tapo Vaižganto „deimančiukų“ filosofijos simboliu – net ir grubiame „mėšlo“ sluoksnyje jis matė neįkainojamą tautos širdį.

 

Maištinga SIela

Dienos citata: Johann Wolfgang von Goethe (J. V. Gėtė) apie meno teikiamą naudą žmogaus sielai

 

Sveiki,

 

„Kiekvieną dieną reikia pasiklausyti nors vienos dainelės, pasižiūrėti gražų paveikslą ir, jeigu galima, perskaityti bent vieną išmintingą posakį.“ J. W. Goethe

 

Ši mintis yra jo filosofijos ir pasaulėžiūros apibendrinimas, nurodantis, kaip, jo manymu, žmogus turėtų kasdien puoselėti savo protą ir dvasią, integruodamas meną, grožį ir išmintį į kasdienį gyvenimą.

 

Tiksliausiai ši citata yra žinoma kaip Goethe's posakis arba asmeninės pastabos dalis, užfiksuota per jo pokalbius, greičiausiai su Johanu Peteriu Eckermanu (Johann Peter Eckermann), kuris užrašinėjo pokalbius su Goethe'u paskutiniaisiais jo gyvenimo metais. Eckermano užrašai („Pokalbiai su Gėte paskutiniaisiais jo gyvenimo metais“) yra vienas pagrindinių šaltinių Goethe's asmeninėms nuostatoms ir aforizmams. Ši citata atspindi jo nuolatinį įsitikinimą, kad estetinė patirtis ir nuolatinis mąstymas yra būtini asmenybės tobulėjimui ir apsisaugojimui nuo kasdienio gyvenimo nuobodulio ar sielos apatijos.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 142: restauruok savo kūną, mintis ir jausmus

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Praėjo dar viena savaitė. Sekmadienio vakaras. Apsivalymo metas. Te viskas, kas buvo nešvaru, nusiplauna. Te mano mintys, sujauktos ir susiteršusios, tampa pozityvios ir šviesios. Te mano jausmai, sudirginti ir paveikti triukšmo, nurimsta, tampa harmoningi, pakilūs ir pozityvūs. Te kūnas išsivalo nuo toksinų, metalų, pesticidų, te vėl tampa paslankus, atsinaujinęs, švarus ir funkcionalus. Te viskas aplinkui šviečia ir aš šviečiu kitiems. Te viskas yra ir bus gerai, kad ir kas benutiktų, šis laikas, erdvė, mintis, intencija sąmoningai rekonstruoja ir viską atitaiso į geriausią būklę ir versiją. Te visa tai lydi kiekvieną ateinančios savaitės dieną, te visada būna tik šitaip.

 

Maištinga Siela

Ekstatinė patirtis ir būsena – kas tai yra? Ekstazė, ekstatinė patirtis paaiškinimas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ekstazinė patirtis yra intensyvi, transcendentinė sąmonės būsena, kai individas jaučia esantis „už savęs“ arba atitrūkęs nuo kasdienės realybės. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos termino „ékstasis“ (gr. ἔκστασις), kuris pažodžiui reiškia „išėjimas, pasitraukimas“ (iš ek – „iš“ ir stasis – „stovėjimas, padėtis“). Ši etimologija puikiai apibūdina būsenos esmę: tai yra laikinas išėjimas iš įprastos, ribotos savasties ir mąstymo būdo, lyg pakylėjimas į kitą realybės lygmenį. Ekstazė gali būti ir maloni palaimos bei euforijos būsena, ir baimę keliantis susidūrimas su nežinomybe.

 

Ekstatinės būsenos simptomai ir charakteristikos yra universalūs, nors ir priklauso nuo konteksto. Fiziškai tai dažnai pasireiškia padidėjusiu energijos antplūdžiu, pakitusiu kvėpavimu, o kartais – tremoru ar visiškai sustingusia tyla. Psichologiškai ir emociškai pagrindiniai požymiai apima laiko ir erdvės pojūčio praradimą, subjekto ir objekto ribų išnykimą (jautimąsi vieniu su visuma) ir intensyvią emocinę bangą, dažnai apibūdinamą kaip palaima arba transcendentinė meilė. Šios būsenos metu patiriamas gnostinis pažinimas – įsitikinimas, kad buvo pasiekta aukštesnė ir gilesnė tiesa, nepasiekiama racionaliu protu.

 

Ekstazė turi ilgą istoriją ir gausiai atsispindi literatūroje bei dvasinėse tradicijose. Vakarų literatūros kontekste ryškus pavyzdys yra Gėtės „Faustas“, kur herojus magijos pagalba siekia ekstatinio proto prasilaužimo pro mokslo ribas. Tačiau bene ikoniškiausias pavyzdys, ypač apibūdinantis dvasinę ekstazę, yra Šventosios Teresės Avilietės (mistikės) ar kitų krikščionių mistikų vizijos, kur ekstazė apibūdinama kaip tiesioginis susijungimas su Dievu, lydimas fizinio apalpimo ar levitacijos. Kitas klasikinis pavyzdys – XIX a. romantikų ir poetų, pavyzdžiui, Williamo Blake’o, kūryba, kur gamta suvokiama kaip durys į ekstazinę, paslaptingąją realybę, kviečianti „nusiplauti rasa nuo kūno / Tą glitų tvaiką mokytumo“. Tokie literatūriniai pavyzdžiai liudija, kad ekstazė – tai ne tik asmeninis dvasinis patyrimas, bet ir kūrybinės bei dvasinės ieškojimo variklis.

 

Ekstatinė patirtis gali būti pasiekiama įvairiais būdais – per intensyvią meditaciją, ritualinius šokius (pvz., sufijų sukimas), galingą muziką, dvasines praktikas, arba vartojant psichoaktyvias medžiagas. Nepaisant skirtingų priežasčių, rezultatas dažnai tas pats: laikinai atsiejant sąmonę nuo jos įprastų tvirtinimų, atveriamas kelias į didžiulį subjektyvų realybės ir prasmės persvarstymą, įvykstantį už kasdienių žmogiškųjų ribų.

Maištinga Siela

Spektaklis "Milena", režisierė Laura Kutkaitė, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiasi mano dar vienas teatro sezonas ir šįkart mano žvilgsnis į jaunos režisierės Lauros Kutkaitės režisuotą dramą „Milena“, kurios premjera įvyko 2025 metų rugsėjo 12 dieną. Spektaklio medžiaga labai įdomi, nes ji paremta išlikusiais literatūros klasiko, žinomo labiausiai už „Metamorfozę“ ir romaną „Procesas“, rašytojo Franzo Kafkos laiškais mylimajai Milenai Jesenskai (1896-1944). M. Jesenska – čekų žurnalistė, rašytoja, vertėja, rezistencijos kovotoja, itin spalvinga asmenybė, pasižymėjusi liberaliu ir nepriklausomu gyvenimu. Turėdama vyrą, ji tuo pačiu mezgė ne vieną romaną, jautė simpatiją ir F. Kafkai. Deja, jos pačios laiškai Kafkai nėra išlikę ir kažin, ar jie būtų publikuoti, nes anuomet ištekėjusios moters ir Kafkos romanas nebūtų viešai toleruojamas, o šiandien ši medžiaga tampa ne vienam įkvėpimo šaltiniu.

 

Nenoriu sakyti „moteriškas spektaklis“, bet jis toks yra, todėl verta pamatyti visiems vyrams, nes erotikos ir spalvų išties nemažai. „Rašyti laiškus – tai mylėtis su šmėklomis“ – ši citata iš F. Kafkos laiško tampa pagrindiniu moliu visam spektakliui ir jo tekstūrai. Medžiagos nėra itin daug, todėl didžiąją spektaklio dalį užpildo šešių besimainančių Milenų flirtuojantys ir infantilūs žaidimai, pokštai. Kitaip sakant, režisierė su aktorėmis kuria tą šmėklų pasaulį, pajungdamos iš dalies burleskos šou elementus ir dainavimą. Įdomu tai, kad viso labo F. Kafka buvo pametęs galvą dėl Milenos, tačiau jiedu susitiko tik du kartus. Ar tai buvo tikra meilė? Bandoma išsiaiškinti pačiais įvairiausiais būdais. Gal net neišsiaiškinti, o kiek vis kitokiomis formomis užduoti šį klausimą.

 

Šešias Milenas suvaidina žymiausios Klaipėdos dramos teatro aktorės: Toma Gailiūtė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė. Kviestinė aktorė iš Vilniaus – Aistė Zabotkaitė. Scenoje jos mainosi, perteikia biografinius Milenos koliažus, o dalis scenų juodai-baltai nufilmuota ir rodomos kaip filmas. Reikšmingiausiu atskaitos tašku tampa – pirmasis Milenos ir Kafkos susitikimas, rankos paspaudimas. Milena ne tik Milena, bet Milena veikia ir kaip pats Kafka, jo moteriškoji ir jautrioji perspektyva. Tie laiškai, tiksliau jų nuotrupos tampa analizės medžiaga. Milenos skaito Kafkos laiškus, juos iliustruoja mizanscenomis ir etiudais, tad čia nemažai erotikos, patetikos ir humoro. Tiesą sakant, apskritai Kafkos ir Milenos tariama meilė primena priklausomybę ar ligą, iš šių dienų žiūrint, tai labai infantilūs santykiai, kone paaugliški ir labai jautrūs. Ar toks ir buvo Kafka? Ar tokia gudri laputaitė buvo ir pati Milena?

 

Tai bandoma išanalizuoti pasitelkiant TV laidos „Laiškų džiazas“ intarpą, kai laidos vedėja Eglė Jackaitė, kuriai prisistatinėti nereikia, kalbina psichologę, kuri po eilutę ir žodį narsto Kafkos žodelius. Apskritai toji scena pavykusi, juokinga, bet iš esmės ji kalba kur kas daugiau: visuomenė narsto privačius gyvenimus, juos analizuoja, vertina ir net teisia, nesuvokdama visų niuansų ir kontekstų. Apskritai šioji scena nušviečia mūsų paviršutinišką supratimą apie Kafkos ir Milenos meilę, kaip, beje, apie viską gyvenime, t. y. kaip žiniasklaida ar kiti informacijos kanalai leidžia mums susikurti tariamą tiesą ir žinojimą apie visiškai mums svetimus žmones. Beje, nuostabi aktorių vokiška tartis, kuri išjuokia paties vertimo principą, nes vertėjai ir redaktoriai išverčia ir sukuria jau savo interpretacijas, kuria naujus gyvenimus, didvyrius ir monstrus, tad „sugedęs telefonas“ veikia ir kaip parodija, ir kaip tiesos išsakymo būdas.

 

Kaip vieną svarbiausių spektaklio elementų išskirčiau vaikiškų žaidimų elementus. Spektaklis pasideda žodžių žaidimu, viena iš Milenų bando įspėti, kas ji tokia yra (ant kaktos priklijuotas žodis „mergaitė“), panaudojamas žaidybinis TV formatas, „sugedęs telefonas“, kuris perteikia infantilišką ir veržlią Milenos asmenybės pusę. Stebino šios asmenybės likimas – Milena Jesenska miršta ne kur kitur, o koncentracijos stovykloje 1944 metais, ilgą laiką po įvairius kalėjimus nacių kalinama kaip rezistencinė kovotoja. Tai rodo esant ne tik infantilią asmenybę, bet ir ryžtingą, teisingą ir nebijančią pasipriešinti blogiui.

Po spektaklio galima parašyti Milenai arba bet kuriai iš vaidinusių Mileną aktorių. Įrengta pašto dėžutė Klaipėdos dramos teatro fojė. Šalia – kultūrą ginantis plakatas, skirtas ginti nuo Remigijaus Žemaitaičio ir jo „Nemuno aušros“ skverbimosi į kultūrą. Tiesa, po spektaklio aktorės kreipėsi į žiūrovus palaikyti kultūrą ir menininkus (daugiau jau matysite pateiktame įraše).

Svarbiu spektaklio motyvu tampa redakcija, t. y. Milenos laiškų tvarkymas, vertimas į mūsų kalbą, o tiksliau – į viešumos galimas pateiktis. Šitaip išvengiama vientisa ir aiški interpretacija, spektaklis tampa procesu, kaip tam tikri biografijos kūrėjai (redaktoriai?) bando sutvarkyti privačių žmonių gyvenimus viešajam sektoriui be pačių veikėjų sutikimo – iš čia, sakyčiau, ir kyla visuomenės ir individo įtampa. Esama ir kafkiškų sapniškų motyvų: ekrane rodomos Milenos surrealistiškai juda mišku, plaukia laivu – iliustruoja psichofizines froidiškas Milenos jausmų būsenas. Neapibrėžtumas tampa svarbia spektaklio atmosferos dalis, kuri tarsi paantrina spektaklio mintį, kad neįmanoma apčiuopti tikrosios Milenos, ji nepagaunama, nesuveržiama ir neapibendrinama, nors čia pat pamatus sudeda aiškūs ir neginčijami biografiniai faktai, dėl kurių vis tiek žiūrovas gali susidaryti asmens gyvenimo išklotinę. Kitaip sakant, pats spektaklis irgi veikia kaip žaidimas, kaip bangavimas tarp faktų ir baltųjų dėmių, tarp to, kas gali apibrėžti Mileną, o kas ne.

 

Spektaklyje viena iš Milenų bent kelis kartus paklausia, o tai kokius narkotikus Milena vartojo? Akivaizdu, kad meilę. Nebūtinai vyrams, apskritai savo gyvenimui, jo teikiamiems vyrams, madai, prabangai, teisingumui... Sirgti ir būti priklausomai nuo gebėjimo kurti savo likimą kaip laisvai to meto visuomenės moteriai.

 

Patiko man šis spektaklis. Tiesą sakant, nieko pernelyg nesitikėjau, nes buvau jau girdėjęs visokių atsiliepimų, bet asmeniškai man patiko ir pastatymas, ir medžiaga. Po spektaklio jaučiuosi „užlopęs“ dar vieną spragą apie Kafkos gyvenimą ir jo santykius, dar labiau supratęs tariamai žinomus gyvenimus, amžiną probleminį santykį tarp individo ir visuomenės, iš to santykio kylančias įtampas. Tiesa, šiame spektaklyje „Oskarą“ duočiau aktorei Tomai Gailiūtei už įspūdingai bauginančios mokytojos charakterį („Ką?!!! Ar mane sapnavai?!!!)

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Kai kurios erelių rūšys": informacinis bukletas, aprašymas, aktoriai, režisierius ir kt.

Spektaklis "Milena": informacinis bukletas, aprašymas, aktoriai, režisierė