Sultan Mehmed, Eflak Prensi ve Vlad Drakula'nın kardeşi Güzel Radu'yu seviyordu

 

Merhaba, okuyucular ve tarih meraklıları!
 
Vlad III, daha sonra dünya çapında Drakula adıyla ünlenen kişi, 1431 yılında Transilvanya'nın Sighișoara kentinde, Eflak Prensi Vlad II'nin ailesinde dünyaya geldi. Ejderha Tarikatı'na üye olan babası, ülkesinin özerkliğini korumak için Macaristan Krallığı ile güçlü Osmanlı İmparatorluğu arasında sürekli bir denge politikası yürütüyordu. Bu siyasi gerilim, bizzat Vlad'ın ve küçük kardeşi Radu'nun (diğer adıyla Radu cel Frumos veya Güzel Radu) hayatları için kader belirleyici oldu; çünkü babaları sultanların teveccühünü kazanmak amacıyla 1442 veya 1444 yıllarında oğullarını Osmanlı sarayına rehin olarak gönderdi. O sırada Vlad yaklaşık on bir, Radu ise henüz yedi yaşındaydı; dolayısıyla yabancı bir kültür ve ortam, çocukluklarının en savunmasız döneminde gündelik hayatlarının bir parçası haline geldi.
 
Osmanlı sarayında, muhtemelen Edirne'de, kardeşler geleceğin sultanı II. Mehmed'in çevresinin gözetiminde yaşadılar ve imparatorluk geleneklerine göre yetiştirildiler. Vlad bağımsız ve isyankar karakterini korurken, Güzel lakaplı Radu çevreye karşı son derece uyumlu hale geldi ve Osmanlı adetlerini ile değerlerini hızla benimsedi. Tarihi kaynaklar, Radu'nun geleceğin sultanı II. Mehmed ile son derece yakın, samimi bağlar kurduğunu ve bu dostluğun onun siyasi ve kişisel kimliğinin temelini oluşturduğunu belirtir. Radu'nun İslam'ı kabul ettiği ve tamamen sultanın müttefiki haline gelerek Osmanlı seçkinlerine entegre olduğu ve Hristiyan köklerinden uzaklaştığı düşünülmektedir.
 
Vlad Osmanlıları halkının baskıcıları olarak görüp esaretten kurtulmanın ve Eflak tahtını geri almanın yollarını sürekli planlarken, Radu tamamen farklı bir yol seçti. Osmanlı sarayının inceliklerini, dillerini ve savaş sanatını öğrenerek sultanın en sadık takipçilerinden biri oldu. Kardeşler arasındaki bu radikal farklılık derin bir uçurum yarattı: Vatanına dönen Vlad, kazığa oturtma gibi son derece acımasız yöntemler kullanarak Osmanlılara karşı amansız bir mücadele başlattı; Radu ise defalarca Osmanlı ordusuna komuta ederek ağabeyine karşı savaşan doğrudan bir rakip haline geldi.
 
Güzel Radu, sultan II. Mehmed'in güvenini kazanan bir isim oldu ve sık sık önemli askeri ve diplomatik görevler üstlendi. Osmanlı sultanı, Radu aracılığıyla bölgedeki imparatorluk kontrolünü sağlamayı umarak onun Eflak tahtındaki hak iddialarını destekledi. Radu, Vlad'ın ihanet olarak gördüğü şeyin sembolü haline geldi; sultanın bir kuklası olarak kendi kanına karşı Osmanlı İmparatorluğu'nun çıkarlarını uygulayan, yeniden eğitilmiş bir Hristiyan hükümdar oldu. Tarihçiler genellikle Radu'nun yaşamının sonuna kadar sultana sadık kaldığını ve Vlad Drakula'nın siyasi vizyonuna tamamen yabancılaştığını vurgularlar.
 
Radu'nun kişisel hayatı hakkında çok az bilgi günümüze ulaşmıştır, ancak sultanla olan ilişkisi genellikle son derece yakın olarak tanımlanır ve bazı kaynaklarda homoseksüel olduğu belirtilir ki bu, o dönemdeki Osmanlı saray çevresinde üst düzey yetkililer ve koruyucuları arasında alışılmadık bir durum değildi. Yine de Radu'nun hayatı sadece saray entrikalarından ibaret değildi; askeri seferlerde aktif rol aldı ve uzun bir süre Vlad Drakula'nın Eflak tahtı için verdiği mücadelenin ana rakibi oldu. Prens olarak kendini kabul ettirmeyi başardı, ancak otoritesi doğrudan Osmanlı İmparatorluğu'nun desteğine bağlıydı, bu nedenle her zaman İstanbul siyasetine bağımlı kaldı.
 
Sonunda Güzel Radu 1475 yılında (karşılaştırma yapmak gerekirse, kardeşi Vlad Drakula 1476'da, muhtemelen bir savaşta veya pusuda başı kesilerek ölmüştür), muhtemelen bir hastalıktan, ağabeyi Vlad'ın nihai çöküşünden ve ölümünden kısa bir süre önce öldü. Daha sonra başka bir hükümdarla evlenen Maria Voichița adında bir kızı olmasına rağmen, siyasi mirası tamamen Osmanlı İmparatorluğu'nun etkisiyle bağlantılı kaldı. Radu genellikle trajedilerle dolu bir figür olarak anılır; hayatta kalma içgüdüsü ve sultanla olan bağı nedeniyle ulusal ve dini kimliğini kaybederek ağabeyinin düşmanı haline gelen bir insan. Bu durum, ölümüne kadar savaşçı kimliğine ve yabancı egemenliğine karşı yürüttüğü acımasız direnişe tutunan Vlad Drakula'nın hayatıyla keskin bir tezat oluşturuyordu.
 
Bu kardeşlerin hikayesi, dönemin jeopolitik oyunlarının ne kadar farklı kaderler şekillendirdiğinin harika bir örneğidir: Biri dünya çapında tanınan bir tiran ve direniş sembolü haline gelirken, diğeri ismi bugün sadece Vlad Drakula'nın gölgesi olarak hatırlanan, sultana sadık bir saray görevlisi oldu. Radu'nun kaderi, çocukluk travmalarının ve yabancı bir çevrenin bir insanın tercihlerini nasıl kolayca değiştirebileceğini ve kardeşleri ölümcül düşmanlara dönüştürebileceğini gözler önüne seriyor. Onların Eflak topraklarındaki karşılaşmaları sadece taht için verilen siyasi bir mücadele değil, aynı zamanda konformizm ile radikal direniş olmak üzere iki farklı dünya görüşünün çatıştığı kişisel bir dramdı.
 
OSMANLI İMPARATORLUĞU'NDA HOMOSEKSUALLİK?
 
Tarihi kaynaklarda Güzel Radu'nun mahrem hayatı parçalı bir şekilde yansıtılmaktadır çünkü 15. yüzyılda saray mensuplarının kişisel detayları genellikle sadece siyasi prizmadan kaydedilirdi. Geleceğin sultanı II. Mehmed ile olan bağı, ikisinin birlikte büyüdüğü ve kişisel sadakat bağları kurduğu Edirne sarayında (günümüz Türkiye'sinin Avrupa yakasında) şekillendi. Güzel lakabı, şüphesiz sadece dış görünüşünü değil, aynı zamanda sultanın çevresindeki özel statüsünü de yansıtıyordu ve o dönemin kroniklerinde, tarihçilerin değerlendirmesine göre daha önce de belirttiğim gibi, koruyucu ve çırak arasındaki olağan ilişkilerin sınırlarını aşan II. Mehmed'in özel teveccühünden bahsedilmektedir.
 
Osmanlı İmparatorluğu'nun saray kültüründe erkekler arasındaki fiziksel ve duygusal bağlar var olan bir olguydu ve II. Mehmed'in kendisi de tarih yazımında sık sık güzel gençlerin arkadaşlığına eğilimi olan bir hükümdar olarak anılır. Doğrudan itiraflar veya kişisel günlükler günümüze ulaşmamış olsa da, birçok araştırmacı saray geleneklerine ve çağdaşların kayıtlarına dayanarak sultan ile Radu arasındaki ilişkinin cinsel nitelikte olduğu varsayımını makul bulmaktadır. Yine de bu yakınlık siyasetle ayrılmaz bir şekilde bağlantılıydı çünkü sultan Radu'ya sadece eğitimi nedeniyle değil, aynı zamanda duygusal ve cinsel bağlılık yoluyla Eflak'taki imparatorluk çıkarlarına sadakatini garanti altına alabileceği için güveniyordu.
 
Bu ilişki hakkındaki bilgilerin bir kısmının, Radu'yu putperest bir hükümdarla olan ilişkisi nedeniyle Hristiyan onurunu kaybetmiş bir yozlaşmış olarak karalamaya çalışan Vlad III destekçilerinin veya Hristiyan Avrupa tarihçilerinin değerlendirmeleri yoluyla bize ulaştığını vurgulamak önemlidir. Bu nedenle tarih yazımında bu veriler, gerçek kişisel bağ ile düşmanca propaganda arasındaki bir denge olarak değerlendirilmektedir. Bu saray ilişkilerinin dışında Radu'nun başka erkeklerle olan aşk ilişkileri hakkında bilgi bulunmamaktadır ve hayatının sonraki evrelerinde kızı Maria Voichița'nın annesi olan bir kadınla ilişkisi olmuştur. Radu'nun sultana olan aşkının, siyasi sadakat ile fiziksel yakınlık arasındaki sınırın bulanık olduğu özel bir Doğu sarayı bağlamında var olduğunu ve bu nedenle günümüz anlamında anlaşılan romantik bir aşktan ziyade iktidar yapılarının bir parçasına benzediğini söyleyebiliriz.
 
İsyankar Ruh

Vladas Drakula ir jo homoseksualus brolis Radu Gražusis, mylėjęs sultoną Mehmedą II

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijų gerbėjai!
 
Vladas III, vėliau visame pasaulyje išgarsėjęs Drakulos vardu, gimė 1431 metais Sigišoaroje, Transilvanijoje, Valakijos kunigaikščio Vlado II šeimoje. Jo tėvas, priklausęs Slibino ordinui, nuolat laviravo tarp Vengrijos karalystės ir galingos Osmanų imperijos, bandydamas išsaugoti savo šalies autonomiją. Ši politinė įtampa tapo lemtinga paties Vlado ir jo jaunesniojo brolio Radu (dar vadinamu Radu Gražiuoju arba Radu cel Frumos) gyvenimams, mat tėvui siekiant užsitikrinti sultonų palankumą, broliai 1442 arba 1444 metais buvo išsiųsti į osmanų dvarą kaip įkaitai. Tuo metu Vladui buvo apie vienuolika, o Radu – vos septyneri metukai, tad svetima kultūra ir aplinka tapo jų kasdienybe itin pažeidžiamu vaikystės laikotarpiu.
 
Osmanų dvare, tikėtina Edirnės mieste, broliai gyveno prižiūrimi būsimojo sultono Mehmedo II aplinkos, kur jie buvo auklėjami pagal imperijos tradicijas. Jei Vladas išlaikė nepriklausomą ir maištingą charakterį, tai Radu, pramintas Gražiuoju, tapo itin imlus aplinkai ir greitai perėmė osmanų papročius bei vertybes. Istorijos šaltiniuose užsimenama, kad Radu užmezgė itin artimus, intymius ryšius su būsimuoju sultonu Mehmedu II, o ši draugystė tapo jo politinio ir asmeninio tapatumo pamatu. Manoma, kad Radu priėmė islamą ir tapo visišku sultono sąjungininku, visiškai integruodamasis į osmanų elitą ir atsiribodamas nuo savo krikščioniškų šaknų.
 
Tuo metu, kai Vladas matė osmanus kaip savo tautos engėjus ir nuolat planavo, kaip ištrūkti iš nelaisvės bei susigrąžinti Valakijos sostą, Radu pasirinko visiškai kitą kelią. Jis išmoko osmanų dvaro subtilybių, kalbų ir karybos meno, tapdamas vienu ištikimiausių sultono pasekėjų. Šis radikalus skirtingumas tarp brolių sukūrė gilią prarają: Vladas grįžęs į tėvynę ėmėsi negailestingos kovos prieš osmanus, naudodamas itin žiaurias priemones, tokias kaip sodinimas ant kuolų, o Radu tapo jo tiesioginiu oponentu, kuris ne kartą vedė osmanų armiją prieš savo brolį.
 
Radu Gražusis tapo sultono Mehmedo II pasitikėjimo žmogumi, dažnai atlikdamas svarbius karinius bei diplomatinius pavedimus. Osmanų sultonas rėmė Radu pretenzijas į Valakijos sostą, tikėdamasis per jį užtikrinti imperijos kontrolę šiame regione. Radu tapo simboliu to, ką Vladas laikė išdavyste – perauklėtu krikščionių valdovu, kuris, būdamas sultono statytiniu, įgyvendino Osmanų imperijos interesus prieš savo paties kraują. Istorikai dažnai pabrėžia, kad Radu liko lojalus sultonui iki pat savo gyvenimo pabaigos, tapdamas visiškai svetimu Vlado Drakulos politinei vizijai.
 
Apie Radu asmeninį gyvenimą žinių išlikę nedaug, tačiau jo santykiai su sultonu dažnai apibūdinami kaip itin artimi, o kai kuriuose šaltiniuose – kaip homoseksualūs, kas to meto osmanų dvaro aplinkoje nebuvo neįprasta tarp aukštų pareigūnų ir jų globėjų. Visgi Radu gyvenimas nebuvo vien tik dvaro intrigos; jis aktyviai dalyvavo kariniuose žygiuose ir ilgą laiką buvo pagrindinis Vlado Drakulos varžovas kovoje dėl Valakijos sosto. Jis sugebėjo įsitvirtinti kaip kunigaikštis, tačiau jo valdžia buvo tiesiogiai priklausoma nuo Osmanų imperijos paramos, todėl jis visada liko priklausomas nuo Stambulo politikos.

Sultonas Mehmedas II yra bene geriausiai dokumentuotas to laikotarpio valdovas portretinės tapybos požiūriu. Garsiausias jo atvaizdas yra italų dailininko Gentile Bellini tapytas portretas, sukurtas 1480 metais, kai dailininkas lankėsi Stambule. Šis portretas laikomas vienu tiksliausių sultono atvaizdų, kuriame jis vaizduojamas profiliu. Taip pat egzistuoja keletas kitų miniatiūrų ir medalių, kuriuose sultonas įamžintas jo valdymo laikotarpiu, atspindinčių jo išvaizdą, aprangą ir oficialų statusą.

 
Galiausiai Radu Gražusis mirė 1475 metais (štai Vladas Drakulas palyginimui su broliu mirė 1476 m., kaip manoma, mūšyje arba pasaloje, nukertant jam galvą), tikėtina, nuo ligos, neilgai trukus prieš savo brolio Vlado galutinį žlugimą ir mirtį. Nors jis turėjo dukterį, vardu Marija Voichita, kuri vėliau ištekėjo už kito valdovo, jo politinis palikimas liko visiškai susietas su Osmanų imperijos įtaka. Radu dažnai minimas kaip tragizmo kupina figūra – žmogus, kuris dėl išgyvenimo instinkto ir ryšio su sultonu prarado savo tautinę bei religinę tapatybę, tapdamas brolio priešu. Tai buvo ryškus kontrastas Vlado Drakulos, kuris iki pat mirties liko įsikibęs į savo karį primenančią tapatybę ir žiaurų pasipriešinimą svetimųjų valdžiai, gyvenimui.
 
Ši brolių istorija yra puikus pavyzdys, kaip to meto geopolitiniai žaidimai suformavo visiškai skirtingus likimus: vienas tapo pasauliniu mastu žinomu tironu ir pasipriešinimo simboliu, o kitas – sultonui ištikimu dvariškiu, kurio vardas šiandien prisimenamas tik kaip Vlado Drakulos šešėlis. Radu likimas atskleidžia, kaip lengvai vaikystės traumos ir svetima aplinka gali pakeisti žmogaus pasirinkimus, paversdama brolius mirtinais priešais. Jų susidūrimai Valakijos žemėse nebuvo tik politinė kova dėl sosto, bet ir asmeninė drama, kurioje susikirto dvi skirtingos pasaulėjautos – konformizmas ir radikalus pasipriešinimas.
 
HOMOSEKSUALUMAS OSMANŲ IMPERIJOJE?
 
Istoriniuose šaltiniuose Radu Gražiojo intymus gyvenimas nušviečiamas fragmentiškai, nes XV amžiuje dvariškių asmeninės detalės dažniausiai buvo fiksuojamos tik per politinę prizmę. Jo ryšys su būsimuoju sultonu Mehmedu II formavosi Edirnės dvare (dabartinė Turkijos teritorija Europinėje dalyje), kur abu augo kartu ir kūrė asmeninius lojalumo saitus. Radu pravardė, reiškianti Gražųjį, neabejotinai atspindėjo ne tik išvaizdą, bet ir ypatingą statusą sultono aplinkoje, o to meto kronikose užsimenama apie išskirtinį Mehmedo II palankumą, kuris, istorikų vertinimu, kaip jau ir minėjau, peržengė įprastus globėjo ir auklėtinio santykius.
 
Osmanų imperijos dvaro kultūroje fiziniai bei emociniai ryšiai tarp vyrų buvo egzistuojantis reiškinys, o pats Mehmedas II istoriografijoje dažnai minimas kaip valdovas, turėjęs polinkį į gražių jaunuolių draugiją. Nors nėra išlikę tiesioginių prisipažinimų ar asmeninių dienoraščių, daugelis tyrinėtojų, remdamiesi dvaro papročiais ir amžininkų įrašais, daro pagrįstą prielaidą, kad ryšys tarp sultono ir Radu buvo seksualinio pobūdžio. Visgi šis intymumas buvo neatsiejamai susijusi su politika, nes sultonas Radu pasitikėjo ne tik dėl jo išsilavinimo, bet ir dėl to, kad per emocinį bei seksualinį prisirišimą galėjo užtikrinti jo ištikimybę imperijos interesams Valakijoje.
 
Svarbu pabrėžti, kad dalis informacijos apie šį ryšį pasiekė mus per Vlado III rėmėjų ar krikščioniškosios Europos kronikininkų vertinimus, kurie siekė pajuodinti Radu kaip išsigimėlį, praradusį krikščionišką orumą per santykius su pagonių valdovu. Dėl šios priežasties istoriografijoje šie duomenys vertinami kaip balansas tarp realaus asmeninio ryšio ir priešiškos propagandos. Be šių dvaro santykių nėra žinoma apie kitus Radu meilės ryšius su vyrais, o vėlyvesniuose gyvenimo etapuose jis palaikė ryšį su moterimi, su kuria susilaukė dukters Marijos Voichitos. Galima teigti, kad Radu meilė sultonui egzistavo specifiniame Rytų dvaro kontekste, kur riba tarp politinio lojalumo ir fizinio intymumo buvo išplauta, todėl tai labiau priminė galios struktūrų dalį nei šiuolaikine prasme suprantamą romantinę meilę.
 
Maištinga Siela

Quote: writer Olga Tokarczuk on Poland, homophobia, the LGBTQ rainbow flag, and literalism

 

Hello, dear friends,
 
"One of the recent examples of literalism is the struggle over the rainbow taking place in Poland. One might even laugh about it, were it not for the fact that people are being put in jail. The rainbow has lost its multitude of meanings and has been literalized; it has lost its status as a symbol or metaphor and turned into a symbol of everything that deviates from a wrongly understood normality. It has been recognized as an enemy flag and seriously hated. A person suffering from literalism sees everything separately, devoid of contexts and connections, and, to their own misfortune and that of others, loses the sense of synthesis necessary to experience a comprehensive and multidimensional world. <...> Perhaps this partly happened because we have stopped participating in the narrative. In that multidimensional, indirect, intellectual challenge that reflects the complexity of the world." Olga Tokarczuk
 
I felt compelled to make this post because the exact same things are happening in Poland as in Lithuania. Individual compatriots gather and shout that gays and lesbians have stolen the rainbow from the children, completely lacking any broader understanding. What is this "literalism," according to Olga Tokarczuk? Literalism is a way of thinking where the world loses its multidimensionality and wholeness, turning into separate fragments devoid of context. It is an inability to interpret complex symbols or ideas, resulting in the false simplification of reality into primitive, often hostile labels.
 
In her book The Empathetic Teller, the author puts forward the idea that it is deep reading, identification with literature, and empathy for characters that allow a person to form a nuanced understanding and acceptance of the world. The crisis of reading has essentially fragmented people; they tend to fragment diversity and cast out the parts they do not like from the whole, pitting them against each other and creating imaginary enemies. The LGBTQ case is just one of many examples. Interestingly, politics and politicians take advantage of this; they understand the power of darkness and the benefits of primitivism for their interests, which is why literalism is surreptitiously promoted through, I would say, the lowering of the standards of education and science, and the switching off of critical thinking.

M. S.

Raidiškumas ir raidiškas mąstymas. Kas yra raidiškumas? (Paaiškinimas ir pavyzdžiai)

 

Sveiki!
 
Raidiškumas – tai pasaulėžiūra, kurioje prarandamas gebėjimas matyti visumą, kontekstą ir gilesnes prasmes, o pasaulis suskyla į atskirus, tarpusavyje nesusijusius fragmentus. „Raidiškas“ žmogus ar visuomenė viską interpretuoja tiesmukiškai, pažodžiui, atmesdami metaforas, simbolius ir daugiamatiškumą. Toks mąstymas yra mąstymo tingumo arba baimės priimti pasaulio sudėtingumą pasekmė, vedanti į aklą tikėjimą primityviomis dogmomis.
 
Žmogaus individualiame gyvenime raidiškumas pasireiškia kaip psichologinis nelankstumas ir empatijos stoka. Individas, kenčiantis nuo raidiškumo, užsidaro savo įsitikinimų kiaute ir nesugeba suprasti kitokio požiūrio. Jis praranda sintezės jausmą, todėl negali sujungti atskirų faktų į prasmingą visumą. Pavyzdžiui, žmogus gali matyti tik vieną konkrečią detalę (pvz., kaimyno tautybę ar religiją), ignoruodamas visą jo asmenybės kontekstą (gerumą, talentus, istoriją). Tai veda į stereotipinį mąstymą, išankstinį nusistatymą ir negatyvius jausmus kitokiam. Raidiškumas atima iš žmogaus galimybę patirti visapusišką pasaulį, kupiną niuansų ir prieštaravimų, paliekant jį vienišą ir izoliuotą savo siaurame pasaulėvaizdyje.
 
Politinėje plotmėje raidiškumas tampa pavojingu įrankiu manipuliuoti masėmis ir kurstyti nesantaiką. Politiniai lyderiai ar ideologijos gali pasinaudoti žmonių polinkiu į supaprastintą pasaulio suvokimą, suformuodami aiškius, dažnai priešiškus „mes“ ir „jie“ vaizdinius. Olgos Tokarczuk pateiktas pavyzdys su vaivorykšte Lenkijoje puikiai iliustruoja, kaip daugiareikšmis simbolis (taikos ir įvairovės ženklas) yra „supažodinamas“ ir paverčiamas „priešo vėliava“. Politinis raidiškumas skatina aklą neapykantą, susipriešinimą ir netgi smurtą prieš tuos, kurie yra laikomi „kitokiais“ ar „nuklypusiais“. Jis naikina demokratijai būtiną dialogą ir kompromisų paiešką, pakeičiant juos griežta hierarchija ir autoritarizmu.
 
Visuomenė, apimta raidiškumo, praranda gebėjimą spręsti sudėtingas problemas ir tampa lengvu taikiniu populistams. Diskusijos tampa neįmanomos, nes kiekvienas argumentas yra priimamas arba atmetamas pagal griežtus, iš anksto nustatytus kriterijus. Kritinis mąstymas yra nuslopintas, o žmonės aklai seka lyderiais, kurie siūlo paprastus, bet neteisingus sprendimus. Tokia visuomenė tampa susiskaldžiusi, nepasitikinti ir nelaiminga. Raidiškumas yra lėta socialinė liga, kuri naikina bendruomeniškumą ir veda į stagnaciją bei konfliktus.
 
Kaip susidaro raidiškumas? Tai yra kompleksinis procesas, kurį lemia įvairūs veiksniai. Vienas iš jų – švietimo sistema, kuri skatina faktų įsiminimą, o ne kritinį mąstymą ir interpretavimą. Kitas veiksnys – informacinės technologijos ir socialiniai tinklai, kurie sukuria „informacinius burbulus“ ir palengvina greitą, bet paviršutinišką informacijos vartojimą. Taip pat svarbų vaidmenį vaidina socialinė ir ekonominė nelygybė, kuri skatina nepasitikėjimą ir ieškojimą „atpirkimo ožių“. Galiausiai, raidiškumas gali būti perduodamas iš kartos į kartą per šeimos ir kultūrines tradicijas.
 
Kaip panaikinti raidiškumą? Tai reikalauja pastangų tiek individualiu, tiek visuomeniniu lygmeniu. Individams svarbu ugdyti kritinį mąstymą, empatiją ir gebėjimą toleruoti neapibrėžtumą. Tai galima pasiekti per meną, literatūrą, filosofiją ir keliones. Visuomeniniu lygmeniu būtina reformuoti švietimo sistemą, kad ji skatintų dialogą, bendradarbiavimą ir problemų sprendimą. Taip pat svarbu kovoti su dezinformacija ir kurti erdvę atviroms ir sąžiningoms diskusijoms. Galiausiai, politinėje srityje reikia skatinti politinius lyderius, kurie ieško kompromisų ir vienija visuomenę, o ne skaldo ją.
 
Analizuotini pavyzdžiai
 
Rasizmas ir ksenofobija. Tai yra vienas ryškiausių raidiškumo pavyzdžių, kur žmonės yra vertinami pagal savo rasę ar tautybę, ignoruojant jų individualias savybes ir kontekstą.
 
Religinis fanatizmas. Griežtas religinių dogmų laikymasis, atmetantis kitas religijas ir pasaulėžiūras, yra raidiškumo forma.
 
Politinė poliarizacija. Skirstymas į „kairiuosius“ ir „dešiniuosius“, atmetant bet kokį bendradarbiavimą ar kompromisą, yra politinio raidiškumo pavyzdys.
 
Komercinis redukcionizmas. Produkto supaprastinimas iki jo kainos ar prekės ženklo, ignoruojant jo kokybę ar gamybos procesą, yra vartotojiško raidiškumo pavyzdys.
 
Interneto komentarai. Anoniminiai ir pikti komentarai, kurie yra pagrįsti ne faktais, o emocijomis ir išankstiniais nusistatymais, yra skaitmeninio raidiškumo pavyzdys.
 
Šie pavyzdžiai rodo, kad raidiškumas yra paplitęs reiškinys, kuris pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse. Jis yra pavojingas, nes riboja žmogaus galimybes ir skatina socialinį susiskaldymą. Todėl svarbu suprasti jo prigimtį ir kovoti su juo visomis įmanomomis priemonėmis.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Olga Tokarczuk apie raidiškumą, LGBTQ+ padėtį Lenkijoje ir vaivorikštės metaforiškumo praradimą

 

Sveiki, mielieji!

„Vienas naujausių raidiškumo pavyzdžių – Lenkijoje vykstančios kovos dėl vaivorykštės. Gal iš jų būtų galima ir pasijuokti, jeigu žmonės nebūtų sodinami į kalėjimus. Vaivorykštė neteko savo daugybės reikšmių ir buvo supažodinta, neteko simbolio arba metaforos statuso, virto simboliu visko, kas nukrypsta nuo neteisingai suprantamo normalumo. Ją pripažino priešo vėliava ir visiškai rimtai ėmė nekęsti. Nuo raidiškumo kenčiantis žmogus viską mato atskirai, be kontekstų ir sąsajų, ir, savo ir kitų nelaimei, praranda sintezės jausmą, reikalingą, kad patirtume visapusišką ir daugiamatį pasaulį. <...> Galbūt iš dalies taip nutiko dėl to, kad nustojome dalyvauti pasakojime. Tame daugiamačiame, neakivaizdiniame, intelektiniame iššūkyje, atspindinčiame pasaulio sudėtingumą.“ Olga Tokarczuk iš „Jautrusis pasakotojas“ (p. 214-215).

Kažkaip norėjau padaryti šį įrašą dėl to, kad Lenkijoje darosi lygiai tas pats, kas ir Lietuvoje. Susirinkę pavieniai tautiečiai rėkia, kad gėjai ir lesbietės pavogė iš vaikų vaivorykštę, neturėdami jokio bendro suvokimo. Kas tas raidiškumas, anot Olgos Tokarczuk? Raidiškumas – tai mąstymo būdas, kai pasaulis praranda savo daugiamatiškumą ir visumą, virstant atskirais, konteksto neturinčiais fragmentais. Tai nesugebėjimas interpretuoti sudėtingų simbolių ar idėjų, dėl kurio tikrovė klaidingai supaprastinama iki primityvių, dažnai priešiškų etikečių.

Knygoje „Jautrusis pasakotojas“ autorė iškelia idėją, kad skirtingą pasaulio suvokimą ir priėmimą žmogui leidžia formuoti būtent giliamintis skaitymas, susitapatinimas su literatūra ir atjauta veikėjams. Skaitymo krizė žmones iš esmės suskaldė, jie įvairovę linkę fragmentuoti ir nepatinkančias dalis išmesti iš visumos, jas supriešinti, nusilipdyti tariamus priešus. LGBTQ atvejis yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Įdomu tai, kad politika ir politikai tuo naudojasi, jie supranta tamsumos galią ir primityvizmo naudą jų interesams, todėl raidiškumas pogrindyje skatinamas per, sakyčiau, švietimą ir mokslo kartelės mažinimą, kritinio mąstymo atjungimą. Ką puikiai dabar ir daro ministrė Rasa Popovienė „gelbėdama“ nesimokančius mokinius ir jiems atkeldama vartus klestėti mokslo pasaulyje be jokio žalio supratimo apie visumą ir įvairovę, be pastangų ir žinių, nes būtent jiems (nesakau, kad visiems) yra būdingas raidiškumas.

Maištinga Siela

Knyga: Ann Patchett "Bel Canto"

 Ann Patchett. „Bel Canto“ – Vilnius: Jotema, 2013. – p. 384.

Sveiki, mielieji skaitytojai!

Į vasaros kelionių krepšį įsimečiau kokius penkerius metus mano knygų lentynoje pradūlėjusią garsios amerikiečių rašytojos Ann Patchett (g. 1963) romaną Bel Canto (angl. Bel Canto), kurį į lietuvių kalbą išvertė Janina Masaitienė. Pastarąją įsigijau už kelis eurus mugėje. Nedaug Lietuvoje knygų sulaukia perleidimų, tačiau šioji visgi sulaukė. Leidykla Jotema pirmąkart lietuviškai šią knygą pristatė kietu viršeliu 2004 metais, o kišeniniu ir minkštu viršeliu perleido 2013 m., pastarąją aš ir skaičiau, nes puikiai tinka formatas ilgose kelionėse, nors kišeninio formato nemėgstu ir beveik niekada neskaitau.

Visgi Ann Patchett mano akiratyje atsidūrė ne dėl kišešinio formato, o dėl to, kad man patinka, kaip ji rašo. Kol kas geriausias jos kūrinys man asmeniškai tebėra Olandų namas (Baltos lankos, 2021), labai patiko ir kitas kūrinys – Vieningieji (Baltos lankos, 2017). Namų lentynoje tebėra ir kitas, dar neskaitytas romanas Nuostaba (Baltos lankos, 2018). Taigi Ann Patchett verčiama ir skaitoma lietuvių skaitytojų, tad tikėtina, kad ateityje turėtų pasirodyti ir prieš kelerius metus pasirodęs angliškai bene geriausiai vertinamas autorės kūrinys Tomas Leikas. Raginu leidyklas suklusti ir įsigyti šios knygos vertimo ir leidimo teises, nes girdėjau daug gerų jutuberių atsiliepimų.

Ann Patchett – garsi šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, knygyno savininkė ir laikoma įtakinga literatūros pasaulio asmenybių, garsėjanti gebėjimu jautriai narplioti sudėtingus šeimos bei bendruomenės santykius. Ji išgarsėjo tarptautiniu bestseleriu Bel Canto, kuris originalo kalba pasirodė 2001 metais ir beregint tapo itin populiarus. Beje, šią knygą 2018 metais ekranizavo režisierius Paul Weitz, o pagrindinį vaidmenį sukūrė mano mėgstama aktorė Julianne Moore. Tiesa, filmas įvertintas pusėtinai, tad ekranizacijos peržiūrą nusprendžiau pažiūrėti po perskaitytos knygos. Autorė išsiskiria tuo, kad jos knygose nėra tradicinių piktadarių – ji fokusuojasi į paprastų žmonių gerumą, atjautą ir tai, kaip jie elgiasi netikėtose gyvenimo krizėse. Be to, ji yra aktyvi nepriklausomų knygynų gynėja: kovodama prieš Amazon dominavimą, savo gimtajame mieste ji atidarė sėkmingą knygyną Parnassus Books. Įdomu ir tai, kad jos knygų audioversijas su malonumu garsina tokios Holivudo legendos kaip Tom Hanks ir Meryl Streep.

Pasirodo, romano siužetas įkvėptas tikrų 1996 m. įvykių Peru (įkaitų krizės Japonijos ambasadoje). Knygos veiksmas vyksta neįvardytoje Pietų Amerikos šalyje, kur prabangioje viceprezidento rezidencijoje vyksta vakarėlis japonų magnato garbei. Šventės „vinis“ – magnato dievinama garsi operos solistė Roksana Kos. Vakarėlio įkarštyje pastatą užgrobia vietiniai teroristai-ginkluoti sukilėliai, daugiausia iš jų džiunglėse apmokyti neišsilavinę jaunuoliai ir paaugliai. Planuotas greitas politinis išpuolis virsta kelis mėnesius trunkančia įkaitų drama. Uždaryti nuo išorinio pasaulio, nemokėdami vieni kitų kalbų (tarp įkaitų yra japonų, italų, prancūzų, rusų), įkaitai ir teroristai pradeda bendrauti per universalią kalbą – muziką ir meną. Roksanos dainavimas tampa tiltu, kuris pamažu ištrina ribas tarp nusikaltėlių ir aukų, sukuriant netikėtus draugystės ir meilės ryšius.

Visą romaną sudaro 10 skyrių ir epilogas. Tai įkaitų istorija, bet ji nepaprastai viltinga ir graži, nors Ann Patchett nestokoja ir įtampos, dažniau psichologinės, nei veiksmo. Pagrindinis veikėjas – japonų verslininkas Hacumi Hokosava, kuris dievina operą, todėl jo 53-čiojo gimtadienio proga jam specialiai nusamdoma dainininkė Roksana Kos ir rengiamas vakarėlis. Deja, viskas baigiasi kelių mėnesių apgultimi, per kurią veikėjai ne tik užmiršta gyvenimą išorėje, bet ir atranda ilgai užgniaužtus talentus, įsiplieskia meilės istorija tarp teroristės Karmen ir vertėjo Dženo, tarp operos solistės Roksanos ir verslininko Hokosavos. Vaizduojamos ir paralelinės istorijos, kurios autorei leidžia atskleisti sudėtingą daugiasluoksnį kosmopolitinį atskirą pasaulį. Jungiamasis veikėjas Dženas, poliglotas vertėjas, padeda susikalbėti ne tik teroristams, bet verčia liguistiškus ir kiek komiškus meilės prisipažinimus. Gal ne viskas įtikina ir istorija labiau komponuojama kaip koks būsimo filmo scenarijus, tinkantis masinio kino adaptacijai, bet skaityti vis vien smagu. Dženas ne tik rūpinasi komunikacija, bet ir pats įsimylį teroristę beraštę Karmen, kurią naktimis slaptai sandėliuke ima mokyti rašto ir kalbos. Auka moko budelį, o tai primena nuspėjamą Tūkstantis ir viena naktis naratyvą, kai meilė užsiplieskia dėl kuriamo intelektualiai pagarbaus mokinio ir mokytojo santykio. „Tavo mylimoji kaskart pasideda ginklą šalia mėlynos laivelio formos padažinės, kad galėtum mokyti ją skaityti. Į savo gyvenimą ji atėjo pro ventiliacijos angą, o kaip išeis – tai klausimas, neleidžiantis tau užmigti tas kelias laisvas akimirkas (p. 248).“

Ann Patchett

Bene svarbiausias romano idėjinis matmuo yra tai, kad pakitus gyvenimo sąlygoms veikėjai suvokia savo buvusio gyvenimo beprasmiškumą ir dirbtinumą. Gyvendami įkaitų gyvenimą, jie staiga suvokia, kad visą gyvenimą norėjo rūpintis ne savo verslu, o labiau ravėti sodą ir auginti pomidorus, klausytis visą laiką operos, darinėti ir kepti viščiukus. Veikėjų butaforiniai gyvenimai griūva, vedę vyrai įsimyli naujas pasijas, pamiršta žmonas ir verslus, svajoja apie laisvą ir tikrą gyvenimą. Pavyzdžiui, taip Hokosava apmąsto savo santuokinį gyvenimą su žmona: „Matė ją skaitančią romanus, bet ji niekada apie juos nekalbėjo. Žmona mokėjo gražiai užrašyti atvirukus. Puikiai auklėjo dukras. Staiga jam parūpo, ar pažinojo savo žmoną. Ar ji kada nors jautėsi laiminga? Jis laimingas jausdavosi būdamas atskirai nuo jos, kai grįžęs iš priėmimų atsisėsdavo prie grotuvo. Laimę jam suteikdavo (jei jis teisingai suprato tą žodį) tai, ką patirdavo klausydamasis muzikos. Ir dabar laimę jis patyrė per muziką. Skirtumas tik tas, kad tą muziką atlikdavo gyvas asmuo (p. 204).“

Nepaisant to, kad Ann Patchett stengiasi šiame kūrinyje atskleisti teroristų gerąsias savybes, vis dėlto kūrinys paklūsta trilerio būdingoms taisyklėms. Man regis, tai schematiškiausias skaitytas Ann Patchett romanas, kuris mažiausiai patiko iš visų jos kūrinių. Bet neapsigaukite, romanas įtraukia, jį skaityti lengva, autorė gerai žanriškai plėtoja įkaitų vyksmą, sugretina iš pirmo žvilgsnio prieštaringus veikėjus, bet daugiau ar mažiau jie pasirodo trafaretiški, įrėminti socialinių standartų ir kaukių, o romano tikslas tampa parodyti, kad galima suabejoti savo gyvenimu, kai tos socialinės kaukės, įsipareigojimai, sukurti patogūs ir inertiški gyvenimai ima eižėti ir skilinėti.

Skaitytojas yra nuolat paliekamas su klausimu: o kas nutiks, kai šis įkaitų vakuuminis pasaulis suskils? Ar veikėjai vėlei grįš į įprastinius savo vaidmenis ar iš tikrųjų leisis į nuotykį, į pasaulį, kurį mano susikursią po visko iš naujo? Tam tikra prasme pats geriausias romano psichologinis aspektas yra apie teroristų ir įkaitų iliuzijų susikūrimą ir tų iliuzijų trumpalaikiškumą. Ar tie keli mėnesiai, praleisti prabangiuose namuose, buvo tikresni už visą tai, ką jie patyrė laisvame gyvenime? Kur toji išsilaisvinimo riba? Patchett atskleidžia paradoksą: kartais nelaisvėn patekęs žmogus yra kur kas laisvesnis, nei būdamas socialiniame įsipareigojimų ir vaidmenų pasaulyje, tad įkaitų naujoji aplinka tampa tarsi komuna, kurioje iš dalies nebelieka teroristų ir įkaitų vaidmenų, toje terpėje kuriasi nauja tiesa ir tikrovė. Tiesa, šiek tiek viskas holivudiška, o kai kurie siužetiniai sprendimai labai neįtikina, pvz., staiga sopranu pragydęs ir gaidų nežinantis (vien iš klausos imituojantis Roksanos Kos balsą) berniukas Cezaris, ar vien tik šachmatų žaidimą stebėjęs Izmaelis, kuris sėdasi ir pradeda puikiai žaisti šachmatais. Keista, kad visi neišsilavinę teroristai žavisi kaip kokie inteligentai operiniu dainavimu, o ne kokiomis vietinėmis kaimo folklorinėmis dainelėmis. Kur kas labiau įtikina jų aistra žiūrėti muilo operą apie Mariją per televiziją. Atrodo, kad tie paaugliai tiesiog vaikščiojantys vunderkindai, niekada neturėję potencialo realiame gyvenime, tačiau visus juos autorė bando dirbtinai paryškinti esant ypatingus. Visi veikėjai su kažin kokiais ypatingais gebėjimais, turintys išskirtinumo ir primenantys ekspozicinius egzempliorius, todėl ir pati istorija, nors ir įtraukiai skaitoma, dvelkia schematiškumu. Knyga lengvesniam skaitymui, tinkanti atostogoms, tarp rimtosios ir populiariosios literatūros.

Maištinga Siela

Turistinės subalansuotos atostogos – Hermio dovana Maištingai Sielai

 

Skaitytojai!
 
Joninių išvakarės! Esu pasiruošęs šiek tiek pakeliauti ir atsijungti nuo kompiuterio, kuris yra neatsiejamas mano kasdienybės (kartais ir rutinos) įrankis. Lagaminai jau sukrauti, bilietai nupirkti ir viskas jau suruošta. Ramu, gera ir paprasta širdyje. O ko daugiau reikia? Per pastaruosius kelerius mėnesius gyvenau ganėtinai emociškai sudėtingai, labai troškau kokių nors esminių pokyčių, o kas gali būti geriau už keliones? Pažintines ir prasmingas, kur pamiršti savo kasdienybės rutiną ir pasineri į kitų tautų istoriją, kultūrą, atmosferą. Kas, kad šiek tiek turistiškai sukurtą? Nemanau, kad esu koks Aurimas Valujavičius, kuris savo tikromis kelionėmis gali kurti savitą ir unikalią pirčių istoriją, tačiau mano kelionių tikslas ir nėra iššūkiai. Veikiau naujas raibuliavimas, praplečiantis kasdienybės kontekstus, švelniai ir nepretenzingai. Nesu ir tas, kuris sugalvotų vienas įkopti į kokį didžiulį kalną ar dviračiu nusigauti į Ispaniją su 120 eurų kišenėje. Esu absoliučiai žinių ištroškęs turistinis keliautojas, kurio smalsumą galima greitai patenkinti. Tą tai jau tikrai žinau.
 
Ar galima pykti ant Olgos Tokarczuk, kuri su ironija sako, kad kelionės po visą pasaulį suvienodėjo: tie patys patogumai, viešbučiai, viešbučių maistas, tempas, pro ausis tekančios gido istorijos, išsilaipinimas ir įlaipinimas... Judesys, kiniški tie patys suvenyrai iš to paties fabriko Islandijoje ar Kroatijoje. Autentiškumui reikia drąsos. Nepatogumams kelyje reikia jėgų. O dažnas iš mūsų norime greitai, efektyviai ir patogiai. Aš išties esu statistinis turistas, tas kuriam subalansuota, bet nepernelyg nepatogiai. Hermis – kelionių dievas ir tegu lydi šią vasarą visus keliaujančius, tegul jo sparneliai maloniai kiekvienam pagal poreikį plasnoja kur nors virš galvų. Taigi... Gerų ir Jums atostogų!
 
Maištinga Siela