Kelionė: Kolmaras, Prancūzija / Colmar, La France

 

Sveiki,

 

Šią liepą teko pabuvoti Prancūzijos regiono Elzaso trečiajame pagal dydį mieste Kolmare. Pats miestas gal ir nėra labai didelis, viso labo tik 70 tūkstančiai gyventojų, tačiau senamiestis su išsišakojusiais Reino upės kanalais atrodo toks dailus, tarsi iš atviruko. Pats miestas rašytiniuose šaltiniuose jau minimas IX amžiuje, taigi mena karaliaus Karolio Didžiojo laikus. Kadangi miestas šalia Strasbūro ir iš esmės netoli sienos su Vokietija, šis miestas, bent jau man, primena labiau vokiškos architektūros principus. Visai nenuostabu, nes Kolmaras prancūziškai rašosi Colmar (su kalmarais, jūrų gyventojais, tikrai neturi nieko bendra!), priklausė tai prancūzams, tai vokiečiams. Miestą buvo okupavę ir švedai per vadinamąjį Trisdešimtmetį karą. Nepaisant karų, nuolatinių pasikeitimų, Kolmaro senamiestis ir architektūriniai paminklai stebėtinai išsilaikę puikiai. Kas gero mieste, siūlau pasižiūrėti mano paties parengtą nuotraukų reportažą.

P. S. Kolmaras yra įtrauktas į top10 gražiausių Europos miestų. 

Kolmaro senamiestį vagoja patys įvairiausi kanalai, primena šiek tiek Veneciją. Tai gėlas vanduo, atitekantis iš Reino upės. Jais viduramžiais ir vėliau buvo leidžiamos žuvys, kurias vėliau buvo patogu sugauti ir turėti nuolat šviežios žuvies.

Tai Šv. Martyno bažnyčia (St Martin's Church) Kolmare, pastatyta 1365 metais, ir kelios nuotraukos iš vidaus interjero. Nežinau, kelinta tai bažnyčia, į kurią užeinu, tai jau gal ir net kokia šimtoji, ir visos man Vakarų Europoje daugiau ar mažiau panašios. Nepaisant to, viduje tamsu, gotikos stilius, nuostabūs vitražai, tiesa, kaip supratau, visgi vitražai ne iš gotikos laikų, o XIX amžiaus atnaujinimas.

Tai garsaus prancūzo Frederiko Ogiusto Bertoldžio (Frédéric-Auguste Bartholdi, 1834-1904) muziejus. Kas nežino šio skulptoriaus, tai verta paminėti, kad būtent jis suprojektavo Laisvės statulą Amerikai, kuri dabar stovi Niujorke. Bertoldis buvo kilęs iš Kolmaro iš vokiečių protestantų pasiturinčios šeimos, o Kolmaras – jo gimtasis miestas, skulptoriaus paveldą tvarko miestelėnai.

Frederikas Ogiustas Bartoldis

Po visą miestą ant grindinio galima pamatyti štai tokias inkrustuotas rodykles su Laisvės statulos atvaizdu. Jomis paženklintas visas Kolmaras ir rodo kryptį link Bertoldžio muziejaus.

Tai paties Bertoldžio suprojektuota skulptūra jo muziejaus kiemelyje prie įėjimo.

Vienas garsiausių ir gražiausių architektūrine prasme laikomų Kolmaro pastatų. Sakoma, kad japonų anime (animacinių filmų) kūrėjai, ieškodami savo filmams įkvėpimo, būtent nusižiūrėjo šį namą ir pradėjo kurti savo animaciniuose filmuose panašiu stiliumi pieštus namukus.

Kolmare pilna kavinių, užeigų, vyninių, o jų fasadai dekoruoti išskirtiniu dizainu.

Šis rožinis pastatas kitapus kanalo kranto žymus tuo, kad jame apsistodavo žymusis filosofas Volteras (1694-1778). Sakoma, kad jis Kolmaro negalėjęs pakęsti ir progai pasitaikius visada pašiepdavo šį miestą. Iš kitos pusės, žinant Voltero būdą, tai kodėl jis apsistodavo Kolmare ir netgi čia parašė savo žymų veikalą?

Čia matosi Kolmaro senamiesčio pagrindinio turgaus fasadas, kuris veikia iki šių dienų. Nors Elzasas ir Kolmaras garsėja baltaisiais gandrais, kurių atvaizdais daug kas dekoruota, tačiau būtent Kolmarą galima laikyti ančių kepenėlių sostine. Ilgą laiką būtent Kolmaras tiek karaliams, tiek pasiturintiems tiekdavo čionai užaugintas ir pagamintas ančių kepenėlių produktus. Šiuo metų gyvūnų teisių aktyvistai priešinasi ančių šėrimui ir skerdimui, nes šeriamos antys apauga riebalais, taigi ir jų kepenys padidėja, tad, sakoma, kad negali paskirti, todėl kenčia.

Kai kuriuose kanaluose iš tikrųjų yra valčių, kuriais galima pasiplaukioti kaip Venecijoje. 

Kitose nuotraukose pasigrožėkite išskirtine Kolmaro architektūra.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ekstra neįprastas" / "Extra Ordinary"

 Sveiki,

 

Ne taip dažnai renkuosi siaubo komediją, gal dėl to, kad jų niekas beveik ir nekuria, o ir vis tiek daugiau ar mažiau primina siaubo filmų parodijas. Visgi nusprendžiau pažiūrėti „Ekstra neįprastas“ (angl. Extra Ordinary) (2019). Filmas pasakoja apie ekstrasensinių ir raganiškų galių turinčią vairavimo instruktorę Rouzę, pastaroji po tėvo mirties ir įvairių nesėkmių nusprendė daugiau nenaudoti savo galių, kad niekam nepakenktų ir išskirtinai atsidėti kasdieniam paprastam gyvenimui. Galiausiai vieną dieną į ją kreipiasi Martinas, nes jo velionės žmonos vaiduoklis nepalieka ramybėje, o kur dar užkeikta nekaltoji dukra, kurią nori paaukoti kaimynystės pilyje gyvenantis garsaus muzikinio hito atlikėjas...

 

Filmas išties, švelniai tariant, nučiuožęs, nes jame absurdas, filmų kičiniai ir klišiniai elementai jungiasi su siaubo filmų klasikiniais deriniais. Iš vienos pusės filmas išties veikia kaip parodija, nes pagrindiniai veikėjai, nors ir nesėkmingiausi, tačiau galiausiai jiems, ištroškusiems gyvenimo permainų ir meilės, pavyksta pasimylėti paties didžiausio pavojaus akivaizdoje, kai demonas bando juos nusitempti į pragarą. Galiausiai filmo juokeliai daugiau ar mažiau yra seksualiai niuansuoti, todėl gali pasirodyti lėkštoki, bet tuo pat metu tenka pripažinti, jog filmo kūrėjams pavyko išgauti kažin kokį savitą ir neholivudišką komedijos atskleidimo būdą. Vaiduokliai šioje komedijoje absurdiškai juokingi, o žmonės ir piktadariai savaip pamišę dėl kiniško maisto į namus bei virtų ar keptų ryžių, o persikūnijusios laikinai mirusiųjų šmėklos į Martino kūną turi pasakyti ką nors juokingo. Filmas vienam karteliui kaip komedija yra typ-top.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos daina: ZAZ – Qué vendrá [žodžiai / lyrics / mots]

 

Sveiki,

 

Prancūzų atlikėja ZAZ, kurios tikras vardas ir pavardė Isabelle Geffroy šiemet Vilniuje surengė savo solo koncertą, o žiūrovų ir klausytojų tikrai netrūko. ZAZ per pasaulį nuskambėjo vos debiutavusi 2010 metais su tikriausiai didžiausiu savo hitu „Je Veux“ (Aš noriu). Apie šią dainą esu čia rašęs. Ilgą laiką ZAZOS nesiklausiau, arba išgirsdavau netikėtuose kontekstuose, pavyzdžiui, džiazo muziką leidžiančiose kavinėse. Daina „Que Vendra“, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia „Kas ateis“. Nors visa daina skamba gimtąja atlikėjos prancūzų kalba, priedainyje kartojamas šis ispaniškas leitmotyvas. Dainoje iš esmės susiduria prancūziško Viduramžio jūros regiono Provanso lengvumas su ispaniškais ir portugališkais ritmais, todėl daina lengva ir pagaviai ritmiška. Kūrinys įtrauktas į ketvirtąjį atlikėjos albumą „Effet miroir“, kuris buvo išleistas 2018 metų lapkritį. Šiuo metu daina su vaizdo klipu YouTube kanale turi beveik 100 milijonų peržiūrų.

 

ZAZ – Que Vendra

Žodžiai / lyrics / mots

 

Qu'importe là où je vais

Tant que j'ai l'audace

De tenir la main de l'autre

Pour aimer le temps qui passe

Dans tout ce que je fais

La rage et l'amour s'embrassent

Quelle soit mienne ou qu'elle soit vôtre

La vie nous dépasse

¿Qué vendrá?, ¿Qué vendrá?

Escribo mi camino

Sin pensar, sin pensar

Dónde acabará

Dans mes joies, dans mes peines, dans mes choix, dans mes larmes

Je laisse aller mes sentiments

Au mieux on écrit son chemin comme on se soigne

Pour aimer indifféremment

Sous les sables mouvants d'un passé qui s'effondre

Je me raccroche à ceux que j'aime

Prenons soin de chaque seconde

Les heures prendront soin d'elles-mêmes

¿Qué vendrá?, ¿Qué vendrá?

Escribo mi camino

Sin pensar, sin pensar

Dónde acabará

¿Qué vendrá?, ¿Qué vendrá?

Escribo mi camino

Si me pierdo es que ya me he encontrado y sé

Que debo continuar

Puisque nous sommes ici sans savoir

Ce qui nous attend un peu plus tard

Laissez parler, mon instinct me guérit

Puisque tout cela est bien trop court

J'aimerai jusqu'à mon dernier jour

Jusqu'à mon dernier souffle de vie

¿Qué vendrá?, ¿Qué vendrá?

Jusqu'où j'irai, j'en sais rien

Sin pensar, sin pensar

Sans penser à demain

¿Qué vendrá?, ¿Qué vendrá?

Escribo mi camino

Si me pierdo es que ya me he encontrado y sé

Que debo continuar

¿Qué vendrá?, ¿Qué vendrá?

Escribo mi camino

Si me pierdo es que ya me he encontrado y sé

Que debo continuar

Si me pierdo es que ya me he encontrado y sé

Que debo continuar

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dr. Agnė Kajackaitė "WO/MEN"

 Agnė Kajackaitė. „WO/MEN“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 208.

 

Sveiki, knygų skaitytojai ir lyčių stereotipų laužytojai,

 

Visiškai netikėjau, kad perskaitysiu Agnės Kajackaitės knygą WO/MEN, kurią išleido leidykla Baltos lankos, išvertė Laima Bezginaitė. Visų pirma, kad mano skaitymo racioną sudaro beveik išskirtinai tik grožinė literatūra, tačiau norėjosi sužinoti ką nors daugiau, o apie A. Kajackaitės knygą buvau šį bei tą girdėjęs iš viešosios spaudos, kurioje knyga pristatoma kaip unikalus tyrimas, pagrindžiantis ekonomikos elgsenos pavyzdžiais, jog iš esmės vyrai ir moterys, nors ir panašūs, visgi skiriasi. Knyga kaip tik turi panašią paantraštę: Ar moterys ir vyrai išties tokie skirtingi, kai įprasta manyti? Taigi pati Agnė Kajackaitė, nors ir jauna, tačiau jau daug mačiusi ir išmaišiusi pasaulio, o šios knygos užuomazgos prasidėjo, kai ji su kolegomis vyrais pradėjo kalbėti apie biurų patalpų temperatūrą, nes mokslininkei šalta, o vyrukams toje pačioje patalpoje normalu. Gal dėl to, kad moterys jaučia kitaip temperatūrą? Vėliau knygoje esantys eksperimentai parodė moterų ir vyrų darbo našumą pagal temperatūrą, pasirodo, jog iš tikrųjų tai ne mitas...

 

Knygą sudaro devyni skyriai, kitaip sakant, autorė pasirenka devynis aspektus, pagal kuriuos nagrinėja lyčių skirtumus ir panašumus. Kuri lytis labiau linkusi rizikuoti, būti dosnesnė kitiems, kuri labiau konkurencinga, kas tiki sąmokslo teorijomis ir t. t., ir pan. Pradėsiu nuo to, kad jau nuo pat pratarmės autorė atsisako perdėto mokslinio stiliaus. Kažkur teko skaityti, kad rašydama knygą siekė ją perteikti taip, kad suprastų net autorės močiutė, todėl kažin kokio sudėtingo mokslinio veikalo nesitikėkite, nes knygą iš dalies gali perskaityti ir septintokas bei viską joje suprasti paraidžiui.

 

Iš vienos pusės toks šiek tiek infantilus rašymo dėsningumas glumina, nes autorė kiekvienam skyriui pasirinkusi aiškią pasakojimo strategiją, kuri galiausiai iš vieno skyriaus į kitą monotoniškai kartojasi. Pirmiausia pateikiamas asmeninis koks nors pavyzdys, dažniausiai susietas su seserimi dvyne ar šeimos nariais, vėliau nueinama prie to, kokie tyrimai buvo atliekami pasaulyje (nuorodas visas rasite knygos pabaigoje, jos gausios ir turtingos) ir galiausiai išdėstomi tų atliekamų tyrimų rezultatai. Klaikiausios buvo visgi knygos skyrelių pabaigose suformuluotos išvados, nes jos priminė Motiejaus Valančiaus literatūros ištarmes t. y. perdėta didaktika ir moralinis postringavimas: tiktai, vaikai, jūs šitaip nedarykite, kaip Jurgelis daro. „Akivaizdu, kodėl per menkas pasitikėjimas savimi gali tapti trūkumu. Jei nepakankamai tikėsime savimi, neteksime daug galimybių – nepretenduosime į darbo vietas, kurias iš tiesų galėtume gauti, ir nesileisime į nuotykius, kuriuos galėtume patirti. Perdėto pasitikėjimo savimi pavojai mažiau akivaizdūs (p. 94).“

Agnė Kajackaitė (nuotr. P. Peleckio)

 

Visgi nemaža dalis knygos buvo gan nuobodoka, nes pasirinkti aspektai pynėsi tarpusavyje ir buvo lengvai nuspėjami. Pavyzdžiui, akivaizdu, jeigu vyrai labiau linkę rizikuoti, kaip rodo tyrimai, tai faktas kaip blynas, kad jie yra ir konkurencingesni. Nemaža dalis sklandančių mitų, pavyzdžiui, apie tai, kad moterys labiau atsargios, o vyrai mėgsta konkuruoti, yra tipiniai lyčių folkloriniai stereotipai, pasirodo, ne iš piršto laužti. Eksperimentai, kuriuos pateikia autorė, būtent tai ir iliustruoja. Visgi, nepaisant tam tikrų niuansų, knygoje aptikau ir stebėtinai naujų ir negirdėtų dalykų, dėl ko, aišku, džiaugiuosi skaitęs knygą. Pavyzdžiui, apie pagalbą kitiems: „Paaiškėjo, kad kai „pagalbos teikimo situacijoje“ būdavo stebėtojų, vyrai pasisiūlydavo padėti daug dažniau nei moterys. Tačiau jei stebėtojų nebūdavo, vyrai ir moterys buvo panašiai paslaugūs. Vadinasi, kai suteikta pagalba galėdavo atrodyti heroiškai (kai stebėdavo aplinkiniai), vyrai būdavo paslaugesni nei moterys. Pasak JAV filosofo Erico Hofferio: „Be ryškaus publikos pripažinimo šlovės siekimo nebelieka (p. 76).“ Betgi akivaizdu, kad visuomenėje priimta tikėtis iš vyro, kad jis eidamas pro šalį padės panešti naują šaldytuvą. Elgseną formuoja ne tiek vidinis noras padėti, o įsipareigojimas kitų lūkesčiams t. y., tam, ko iš tavęs kaip vyro tikisi visuomenė. Iš vienos pusės gali pasirodyti tai kaip narciziškumas, heroizmo poreikis, o iš kitos uždėta našta būti ir elgtis taip, kaip reikalauja tavęs kaip iš lyties atstovo. Nelygu, kaip pažiūrėsi.

 

Arba apskritai istoriniai faktografiniai stebinantys dalykai, kurie šiandienos visuomenėje priimami ir suvokiami priešingai nei XX amžiaus pradžioje. „Jei norite rengti mažylį spalvotais drabužėliais, berniukui rinkitės rožinės, o mergaitei melsvos spalvos apdarus, ypač jei mėgstate vadovautis tradicijomis (p. 126).“ Lyčių stereotipai istoriškai dažnai kisdavo, pavyzdžiui, juk pėdkelnės pirmiausia buvo išrastos vyrams, o sijonus dažnai juosdavosi tiek vyrai, tiek moterys.

 

Mane labiausiai sudominęs skyrius visgi buvo apie sąmokslo teorijas. Turėjau klaidingą įsitikinimą, jog moterys yra naivesnės ir patiklesnės, linkusios labiau tikėti tai, kas pateikiama internetinėse platybėse. Aišku, tyrimui paimtos pačios populiariausios sąmokslo teorijos, pavyzdžiui, apie COVID-19 skiepus ar „QAnon“ judėjimas prieš JAV vyriausybę, kurie, sakyčiau, internete retsykiais itin įtikinamai pateikiami. Nors pati autorė skeptiškai vertina bet kurią sąmokslo teoriją, tačiau visgi atlikti tyrimai rodo, jog visgi amerikiečiai vyrai yra labiau linkę tikėti tomis sąmokslo teorijomis, kurios susijusios su politika. Bet įdomu tai, kad kitose šalyse visgi šis lyčių pasiskirstymas nebuvo ryškus.

 

Visgi didžiausią klausimą bent man kėlė tyrimų eksperimentų metodika. Kiek ji yra tiksli ir iš tikrųjų apibendrina lyčių skirtumus ir panašumus? Tokie patys atlikti tyrimai su šimtais dalyvių kokioje Šveicarijoje gali rodyti vienus rezultatus, o Argentinoje visiškai kitokius, mat tam įtakos turi siaubingai daug faktorių, bet labiausiai kultūriniai aspektai. Jeigu visuomenėje moterys yra pripažinta kaip lygiavertė su vyrais, gausite vienokius rezultatus, jeigu moters statusas yra gimdyti ir gaminti valgį, gausite toje šalyje visiškai kitokius rezultatus, tad užmaukšlinti šių eksperimentų vieną bendrą šabloninį apibendrinimą ant kiekvienos kultūros ar šalies žmonių iš esmės neįmanoma. Ką tai rodo? Visgi grįžtu prie kitų autorių ištakų, kad vyro ir moters sąvokos yra socialinis konstruktas, atmetus kelis aiškiai fiziologiškai grindžiamus faktus, pavyzdžiui, temperatūros jutimą, manau, daugelis nagrinėjamų aspektų yra absoliučiai kultūriniai dirbtiniai dalykai, pagrįsti nusistovėjusiais lyčių elgsenos stereotipais. Iš vienos pusės Agnės Kajackaitės darbas didelis, nes ji surinko ir susistemino daugybę duomenų, o iš kitos tarsi ir paliudijo tai, ką ir taip intuityviai žinome.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Barbė, Justino Marcinkevičiaus paminklas, Salomėjos Nėries gimnazija, Sinéad O'Connor akys, Margaritos Drobiazko pilietybė

 

Sveiki,

 

Kol visi rengiasi it pamišę rožiniai, nes, supraskite, filmą „Barbė“ reikia švęsti, laukiu, kada pamatysiu ir aš filmą, nes dabar salės beveik pilnos. Visai neseniai skaitydamas Agnės Kajackaitės knygą „Wo/Men“, sužinojau, kad dar XX amžiaus pradžioje rožinė spalva buvo laikoma drąsos ir ryžto spalva, taigi, ji tinka labiau vyrams ir ji buvo laikoma vyriška spalva. Nežinau, ar du pasauliniai karai perkeitė kažką žmonijos suvokime, tačiau viskas šiuo metu yra atvirkščiai... Visgi šaltibarščių spalva matoma ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Laisvės partijos logotipe, kuriame kviečiama džiaugtis, bet iš tikrųjų žinai, kad reikia pasiimti ir servetėlių ašaroms, nes džiaugtis galės ne visi.

 

Nepaisant visko, vis nepaliauju galvoti apie airių atlikėjos S. O‘Connor mirtį. Dalijuosi netgi netikėtai sukalto eilėraščio fragmentu.

 

[...]

Iš siaubo, ką galima padaryti

Su tyrumu

Įniršio taukuotais ir replių išklaipytais

Piršteliais,

Kaip galima sąmonę sutepti

Viską ėdančia derva,

Tokia juoda,

Kaip vinilo plokštelės grioveliai,

Įtraukę jos amą, jos žadą, jos transą

Ir užkonservavę

Tamsoje

Josios balse sutilpusią

Tylą.

 

Kol galvoju apie S. O‘Connor akis, banaliai pasakysiu, bet jos iš tikrųjų panašios į stirnos, kai kas pliekiasi dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo. Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija kratosi „išdavikės“ vardo ir, atrodo, kad Lietuvoje vyksta kažin koks teisingos atminties perregistravimas, tik ne visi žino, kokia ta tiesa yra tikra. Aš nežinau, tiesiog neturiu jokių kompetencijų spręsti, ar Marcinkevičius išdergė Lietuvą savo trilogijoje, ar ne.

 

Tiesą sakant, net nežinau, atimti iš Margaritos Drobiazkos Lietuvos pilietybę, ar ne. Šiandien per žinias šis klausimas buvo paprastiems žmonėms užduotas nacionaliniu lygiu (va tai šou, galėjo skambinti ir balsuoti!) ir ženkle persvara žmonės nubalsavo, kad reikia atimti. Minia rėkiančių ir žinančių fariziejų, kas yra teisinga, o kas ne. Aš nežinau, kiek Margarita yra pavojinga Lietuvai, bet puikiai pamenu, kaip žiūrėdavau su ja ledo šou ir klausydavausi vedėjų liaupsių ir pasididžiavimo Lietuva ir čiuožėja. Vakar tave liaupsino – šiandien siunčia ant laužo. Taigi, netgi tai, ką šiandien mes liaupsiname ir laikome kaip nacionaliniu didvyriu, rytoj galime laisvai nuteisti, nes viskas tėra reliatyvu ir nieko nėra tikro. Arba, kaip mano pažįstamas sako, viskas yra politika ir politinis kontekstas. Ypač Eurovizija.

P. S. Visgi siūlau pastatyti paminklą Barbei. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, buvo svarstoma pastatyti vienam ukrainiečių kilmės gėjų porno aktoriui paminklą, kuris būtų atsakas į Rusijos ir rusišką antivakarietišką kultūros veiklą, nes, kaip žinia, Rusija seniai garsėja homofobiniais įstatymais, kurie jau siejami su Putino režimo reikšmėmis. Visgi pas mus Barbės paminklas šalia Lietuvos Rašytojų Sąjungos būstinės būtų šis bei tas. Juk Barbė švari, nesusitepusi, nekolaboravo su sovietais, o svarbiausia – nieko neparašė, ką reikštų analizuoti ir vertinti, tai tik tokiai kaip tik reikia paminklo! Geriausią ne kokį postmodernų, o tikrą bronzinę ar švininę Barbę, kad visi atpažintų iš toli ir pribėgtų nusifotografuoti. O kas fotografuosis prie Marcinkevičiaus trilogijos krėslo? Atmeskime politizuotus vertybinius aspektus, pasiduokime rožinės komercijos šėlsmui, nes tas, kas per rimta ir sureikšminama, tas nesveika.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Kelly Clarkson – I Hate Love (feat. Steve Martin) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Dar viena amerikiečių atlikėjos Kelly Clarkson daina „I Hate Love“ iš naujausio jos muzikos albumo „Chemistry“, o jai talkina lietuviams tikriausiai labiau žinomas kaip pagrindinis „Rožinės panteros“ aktorius Steve Martin. Kadangi jau rašiau, kad albumas „Chemistry“ yra atlikėjos skyrybų padarinys, albumas buvo įrašinėjamas net trejus metus, tad natūralu, kad ir ši daina toli gražu ne apie idealius santykius, o apie tai, kad kartais mylėti užknisa, nes tai yra darbas, santykių savikūra kartais laimės neatneša.

 

Man patinka ši daina dėl savo ritmiškumo ir choro užpildymo, kuris tuo metu ir ironiškas, ir turi savitos jėgos. Daina pop-punk stiliaus su rokenrolo elementais iš esmės yra pačios Clarkson įkvėpta romantinių kino filmų, tokių, pavyzdžiui, kurie minimi dainoje. „Užrašų knygutė“ 2004 metų filmas išties buvo didelio populiarumo, tačiau tas filmas meluoja, sako atlikėja dainoje, nes galiausiai tikrovė yra kur kas sudėtingesnė ir dramatiškesnė. Nepaisant anti-meilės, daina judri, smagi ir įsimenama. Pasiklausykite patys.

 

Kelly Clarkson – I Hate Love

Žodžiai/lyrics

 

I hate love

It's a bitch sometimes

Mama, I'm sorry for using that word

But I only use it when it applies

I hate love

It's a cruel reminder

Even when I know it's bad for me

These memories fill my mind

Why do you smell so good?

You know I love that cologne

Why do I want what I shouldn't

Why can't I leave it alone?

Hangin' on to the good as I wipe the slate clean

I know I shouldn't, but you know, lately

I hate love

(I hate love) (hey, hey)

Beatin' my head against the wall

Little by little, you took it all

Love's no friend of mine

Countin' your blessings on my back

Livin' your best life, livin' fast

Love, you're out of time

I hate love (I hate love)

I hate love (I hate love)

I hate love (I hate love)

Ooh

I hate love

And "The Notebook" lied

"It's Complicated" is more like what happens

So you can keep Gosling and I'll take Steve Martin

I hate love

And all its shine

Not all that glitters is gold

And then sometimes love can leave you behind

Why does it hurt so much

When you know it's the right thing?

Why do I crave your touch?

Love is so damn blinding

Hangin' on to the good as I wipe the slate clean

I know I shouldn't, but you know, lately

I hate love

(I hate love) (hey, hey)

Beatin' my head against the wall (beatin' my head against the wall)

Little by little, you took it all

Love's no friend of mine

Countin' your blessings on my back (countin' your blessings on my back)

Livin' your best life, livin' fast

Love, you're out of time (time)

I hate love (I hate love)

I hate love (I hate love)

I hate love (I hate love)

Ooh

I hate love (I hate love)

I hate love (I hate love)

I hate love (I hate love)

Ooh

Nothin' left here but a mess

I played the fool, yes, I confess

I kinda did this to myself

Love, you won this round

Love, I'm on the ground

Love, I'm empty now

So I'm tappin' out

Beatin' my head against the wall

Little by little, you took it all

Love's no friend of mine

Countin' your blessings on my back (countin' your blessings on my back)

Livin' your best life, livin' fast

Love, you're out of time

I hate love (I hate love)

I hate love (I hate love)

I hate love (I hate love)

Ooh

I hate love (I hate love)

I hate love (I hate love)

I hate love (I hate love)

Ooh

 

Jūsų Maištinga Siela