Sveiki,
įdomybių mėgėjai!
Jorkšyras,
esantis šiauriniame Anglijos regione, yra ne tik didžiausia istorinė šalies
grafystė, dažnai vadinama tiesiog „Paties Dievo kraštu“, bet ir teritorija,
kurios mastas bei kultūrinis svoris darė įtaką visos Didžiosios Britanijos
formavimuisi. Dėl savo įspūdingos geografinės įvairovės, apimančios laukinius
numanomų viršūnių nacionalinius parkus, banguojančias kalvas, gilias slėnių
daubas ir ilgais šimtmečiais besitęsiančius pakrantės ruožus, Jorkšyras visada
traukė žmones, ieškančius tiek atskirties, tiek strateginės galios. Šis
regionas istorijos bėgyje funkcionavo kaip savotiška valstybė valstybėje,
turinti savo charakterį, tarmių gausą ir nepakartojamą tapatybę, kurią vietos
gyventojai išlaiko iki šiol su didžiuliu pasididžiavimu.
Ilgametė
Jorkšyro istorija prasideda dar romėnų laikais, kuomet Jorko miestas,
tuomet vadintas Eburaku, buvo viena iš dviejų svarbiausių Romos
imperijos sostinių Britanijoje, kurioje mirė imperatorius Severas ir
imperatoriumi buvo paskelbtas Konstantinas Didysis. Vėliau regionas tapo
vikingų ekspansijos širdimi, kuomet danai čia įkūrė galingą Jorviko
karalystę, palikusią gilų pėdsaką vietiniuose papročiuose, vietovardžiuose ir
genetiniame pavelde. Viduramžiais Jorkšyras suklestėjo dėl klestinčios vilnos
pramonės ir religinio gyvenimo, kurį įkūnijo milžiniški, gotikinio stiliaus
vienuolynai, tokie kaip Fountains Abbey, iki šiol stūksantys kaip
didingi praeities paminklai ir liudijantys tuometinį dvasinį bei ekonominį
regiono galingumą.
Savitas
Jorkšyras tampa ne vien dėl savo istorinio svorio, bet ir dėl nepakartojamo
vietinių gyventojų mentaliteto, kurį apibrėžia atvirumas, tiesmukiškumas,
užsispyrimas ir gilus ryšys su žeme. Regiono kultūra pasižymi savitais
kulinariniais paveldais, tarp kurių pasaulinį garsą pelnė tradicinis Jorkšyro
pudingas, gaminamas ir patiekiamas prie mėsos patiekalų, bei pasaulyje žinomi
vietiniai sūriai ir alaus darybos tradicijos. Jorkšyro tarmių ir akcentų
įvairovė yra tokia ryški, kad kartais net kiti anglų kalba kalbantys asmenys
turi vargo suprasti giliai kaimiškuose rajonuose vartojamus archajiškus
posakius, perimtus iš senosios skandinavų bei anglosaksų kalbų sankirtos.
Tarp
galybės lankytinų objektų, kuriuos privaloma pamatyti Jorkšyre, pirmoje vietoje
rikiuojasi pats Jorko miestas su jo įspūdinga viduramžių gynybinė siena,
juosiančia senamiestį, ir stulbinančia Jorko minsterio (York Minster) katedra,
kurios vitražai ir gotikinė architektūra gniaužia kvapą. Ne mažiau įspūdingi
yra gamtos stebuklai – Jorkšyro Daleso (Yorkshire Dales) nacionalinis parkas su
vaizdingais slėniais, uolų dariniais bei kriokliais, ir laukiniai Šiaurės
Jorkšyro plynaukštės (North York Moors) viršūnės, vasaromis nusidažančios
violetinėmis viržių spalvomis. Taip pat verta aplankyti vaizdingąją Vitbio
(Whitby) pakrantę, kur ant uolos viršūnės stūkso dramatiški viduramžių abatijos
griuvėsiai, glaudžiai susiję su gotikinės literatūros klasika ir grotažymėmis į
Bramo Stokerio „Drakulą“.
Kultūrinis
Jorkšyro pėdsakas pasaulio literatūroje yra tiesiog milžiniškas, nes čia kūrė
viena giliausių ir dramatiškiausių britų literatūros dinastijų – Brontë
seserys, kurių namai Haworth kaime dabar paversti muziejumi. Charlotte,
Emily ir Anne Brontë savo garsiausius romanus, tokius kaip „Džeinė Eir“ ar
„Vėtrų kalnas“, parašė įkvėptos atšiaurių, vėjuotų ir melancholiškų Jorkšyro
numanomų peizažų, tapusių neatsiejama jų kūrinių nuotaikos dalimi. Be to,
regione gimė ir augo šiaurietis autoritetingas poetas W. H. Auden bei
rašytojas James Herriot, kurio šiltos autobiografinės knygos apie
Jorkšyro veterinaro kasdienybę pakėlė šį kraštą į pasaulinę literatūros areną.
Meno
ir vizualinės kultūros srityje Jorkšyras taip pat padovanojo pasauliui ryškias
asmenybes, iš kurių garsiausia yra XX amžiaus skulptūros milžinas Henry
Moore. Gimęs nedideliame kasybos miestelį Castleford, jis savo
monumentalios skulptūros formas sėmėsi iš natūralių Jorkšyro kraštovaizdžio
linijų, kalvų ir akmens darinių, kuriuos stebėjo vaikystėje. Šalia jo
rikiuojasi ir kitas pasaulinio garso skulptorė Barbara Hepworth, kilusi
iš Veikfildo, kurioje šiais laikais veikia įspūdingas jos vardu pavadintas meno
muziejus, pratęsiantis gilias regiono kūrybines tradicijas.
Istorinių
asmenybių ir valdovų kontekste Jorkšyras buvo arena, kurioje sprendėsi pačios
Anglijos likimas, ypač per kruvinąjį XV amžiaus Rožių karą, kilusį tarp Jorkų
ir Lankasterių dinastijų dėl karališkojo sosto. Jorkų dinastijos simbolis –
balta rožė – iki šiol išlieka pagrindiniu viso regiono heraldiniu ženklu, o
vietiniai gyventojai ir institucijos iki šiol palaiko draugišką, bet
principingą istorine atmintimi pagrįstas varžybas su kaimyniniu Lankašyru.
Būtent iš šio regiono kilo ir tokie kontraversiški bei galingi istorijos
veikėjai kaip karalius Ričardas III, kurio gyvenimas ir valdymo metai iki šiol
audrina istorikų bei literatūros kūrėjų protus.
Mokslo,
pramonės ir visuomeninio gyvenimo srityje Jorkšyras taip pat suvaidino lemiamą
vaidmenį, nes industrializacijos epochoje jo upių slėniai ir anglies klodai
tapo galingu varikliu visai Britanijos ekonomikai. Čia gimė ir savo gyvenimą
bei darbus vykdė inžinerijos novatoriai, o tekstilės fabrikai bei geležinkelio
mazgai, tokie kaip istorinis Lydso ar Šefildo miestų centrai, formavo modernios
darbininkų klasės kultūrą. Kartu regionas išlaikė ir gilias akademines
tradicijas, o Jorko universitetas bei kitos mokslo įstaigos šiandien užima
svarbią vietą Europos mokslo ir tyrimų žemėlapyje.
Kino
ir televizijos industrija pastaraisiais dešimtmečiais atrado Jorkšyrą kaip
idealią natūralių dekoracijų erdvę, kurioje filmuojami tiek istorinių epų, tiek
populiarių draminių serialų kadrai. Vaizdingi akmeniniai kaimeliai, tokie kaip
Gisburn ar Kilnsey, bei didingi dvarai, kaip kad „Downton Abbey“ serialui
naudotas Harewood House, pritraukia tūkstančius kino turizmo entuziastų iš viso
pasaulio. Šis vizualinis patrauklumas padeda regionui sėkmingai sujungti savo
gilią praeitį su šiuolaikiniais turistų poreikiais, nesunaikinant autentiškos
ramybės ir gamtos harmonijos.
Šiuolaikinis
Jorkšyras yra gyvybingas ir sparčiai besikeičiantis regionas, kuriame sėkmingai
derinamas senųjų amatų išsaugojimas su pažangiomis technologijomis ir
klestinčiu meniniu gyvenimu. Didieji miestai, tokie kaip Lydsas ir Šefildas,
per pastaruosius dešimtmečius tapo svarbiais finansų, technologijų, kultūros ir
naktinio gyvenimo centrais, pritraukiančiais jaunimą iš visos šalies ir
užsienio. Tuo tarpu kaimiškoji regiono dalis išlaiko savo tradicinį ritmą,
saugodama vietos bendruomenių tradicijas, turgaus kultūrą ir neprilygstamą
svetingumą, kuris kiekvieną atvykusį pasitinka su nuoširdžia šiaurietiška
šiluma.
Taigi
galima teigti, kad Jorkšyras nėra tiesiog administracinis vienetas ar graži
geografinė vietovė žemėlapyje – tai giliai įsišaknijusi kultūrinė erdvė su
savita dvasia ir charakteriu. Šio krašto gebėjimas išlaikyti savo tapatybę per
tūkstantmečius trukusius karus, industrializacijos lūžius ir modernybės
iššūkius daro jį vienu įdomiausių ir labiausiai gerbtinų regionų visoje
Didžiojoje Britanijoje. Kiekvienas, apsilankęs Jorkšyre, patiria tą ypatingą
atmosferą, kurioje senovės pilių akmenys, vėjo genami viržynų laukai ir
vietinių gyventojų nuoširdumas susilieja į vieną nepakartojamą istorinį bei
estetinį paveikslą.
Maištinga Siela
