Juozas: "Patinka aistringas seksas, kuris prasideda nuo krentančių rūbų"

Sveiki visi,

Tęsiu interviu tradiciją. Ir šį kartą pakalbėsim apie seksą. Tokį visiems labai gerai suprantamą dalyką, be to, manau, bus šiek tiek pikantiškiau praskaidrinti mūsų temas. Pokalbiams apie seksą daug pažįstamų nereikėjo ieškoti. Pasiūliau pirmam pasitaikiusiam žmogui, kuris panoro būti pavadintas Juozu. Klausimai gan atviri, todėl labai tikiuosi, kad tokiu būdu išmoksime gerbti ir kito žmogaus nuomonę, gyvenimo būdą, nesvarbu, kad ji yra kitokia, kertasi su Jūsų vertybėmis, nuomone ir gyvenimo būdu. Kaskart įsitikinu, kad žmonių pasaulyje yra pačių įvairiausių ir kiekvienas yra toks įdomus, autentiškas ir savitas, kad kitokio pasaulyje nerasite. Taigi, paklauskime Juozo apie jo seksualinį gyvenimą ir požiūrį.

1. Pakalbėkim apie seksą, Juozai. XXa. 7 - ajame dešimtmetyje įvyko Pasaulinė seksualinė revoliucija. Lietuvoje šis proveržis, sakyčiau, įvyko visai neseniai. Prieš geroką dešimtmetį. Kaip tu manai, ar Lietuvoje šis proveržis atnešė naudos ir žalos? Kokios? Ir apskritai, koks tavo požiūris į seksualinį išlaisvėjimą? Mėgaujiesi jo padariniais?

Sunku pasakyti ar apskritai tas proveržis Lietuvoje įvyko. Ypač paklausius daugelio mūsų politikų kalbų, turint omenį menką dėmesį seksualiniam švietimui, atkreipiant dėmesį į viešoje erdvėje dažnai akcentuojamas "krikščioniškas" vertybes ir t.t. Manau, šis procesas vis dar tebevyksta ir dar reikės gerų dešimties ar dvidešimties metų, kol į seksą žiūrėsime kaip ir daugelis vakariečių. O kol kas pastebiu tik kraštutinumus - arba labai konservatorišką požiūrį, arba labai laisvą. Nors aš asmeniškai pritariu Olandijos pavyzdžiui. Manau, kad turėtume nebijoti apie tai kalbėti. Nes kai tai nebus paslaptingas ir uždraustas vaisius, tai mažiau bus neigiamų pasekmių. Tuo labiau, kad, mano nuomone, seksas yra vienas iš natūralių žmogaus poreikių.

2.Ar apskritai krikščioniškasis pasaulis ir seksualinis pasaulis yra suderinami? Kuris turėtų pasitraukti į šoną? O gal kūną ir sielą laikas sujungti? Kuri pozicija Tau pačiam yra svarbesnė - kūnas ar siela? Kodėl?

Nemanau, kad reikėtų būtinai priešinti seksualinį gyvenimą ir krikščionybę. Žinoma, pasaulietinis ir krikščioniškas požiūris į tai gana skiriasi. Bet čia jau kiekvieno asmeninis apsisprendimo reikalas - laikytis religijos kanonų ar ne. Net nemanau, kad kūnas ir siela šiuo požiūriu atskirti, gal tik skiriasi pats požiūris į lytinį aktą.

3. O koks Tavo požiūris į lytinį aktą?

Nežinau kaip suformuluoti, nes pagal praktiką, tai turėtų būti tiesiog hedonistinis aktas, siekiant malonumo sau, kai tai darai su vos pažįstamu žmogum... Tuo tarpu, tai tampa nuostabia bendravimo forma, kai tikrai dvi sielos susijungia, kai tai darai su tau brangiu žmogumi. Panašiai ir su kūnu bei siela. Visų pirma pastebi žmogaus kūną, šmėsteli klausimas – ar norėčiau su juo permiegoti, žvėriškai nuplėšęs rūbus ar ne. Bet pradėjus bendrauti, tas klausimas po truputį išnyksta ir atsiranda kiti klausimai - ar noriu dar kartą su tuo žmogum susitikti, ar man su juo gera ir pan.

4. Tai seksas Tau yra ne tik pasitenkinimo, bet ir pirmoji pažinimo pakopa? Skamba tikrai NEkonservatyviai. Kaip ir kada nusprendi "seksuodamas" su žmogumi, kad nori jį ir toliau pažinti?

Ne tai norėjau pasakyti. Tiesiog seksualinis potraukis arba jo nebuvimas yra vienas pirmųjų dalykų susipažįstant su žmogumi, tai tarsi tam tikras instinktas. Bet neretai būna, kad daugiau pabendravus su žmogumi, tas pirmas pojūtis nebebūna toks svarbus, nes bendravime svarbi ne vien išvaizda, bet ir žmogaus asmenybė, pomėgiai, kiti dalykai.

5. Kiek Tau pačiam yra svarbus seksualinis gyvenimas? Kokią vietą ir reikšmę Tu jam skiri?

Na, nors man tai nėra pats svarbiausias dalykas, bet, manau, tai yra viena iš sudėtinių dviejų žmonių santykių dalių. Nors kartais tai tėra tik tam tikras poreikis, kuriam reikia kito žmogaus.

6. Kokiais būdais mėgsti save seksualiai tenkinti?

Geras. Patinka aistringas seksas, kuris prasideda nuo krentančių rūbų, bučinių, aistringų glamonių ir noro kuo greičiau pajausti nuogą partnerio kūną prie savęs, o baigiasi abipusiu orgazmu, po kurio norisi tik apsikabinus gulėti ir nieko daugiau nesakyti.

7. Įmanoma patirti tokį atsipalaidavimą su visiškai nepažįstamu žmogumi?

Sakyčiau, kad įmanoma kokiais čia 80%. Likę 20% būna, kai jau pažįsti žmogų, žinai kokius mygtukus nuspausti ir jis juos žino. O su nepažįstamu žmogumi tarsi loterija, nors kartais azartas irgi įdomu.

8. Su kuriuo žmogumi būna didesnis pasitenkinimas? Su pažįstamu? Ar vienkartiniu? Kodėl?

Žinoma su pažįstamu. Tuomet nori ne tik pats gauti malonumų, bet gera ir kitam suteikti tą patį.

9. Papasakok savo patį nesėkmingiausią sekso patirtį.

Nesėkmingiausią... Nesėkmingiausia turbūt būtų vienas vakaras su vaikinu iš interneto, su kuriuo ilgą laiką bendravau internete. Ir vieną vėlyvą vakarą sutikau jį priimti į svečius. Tačiau pasirodė, kad jis ne tik nėra mano skonio (nuotraukos kartais meluoja), bet ir buvo gerokai padauginęs kvepalų, nuo kurių mane vėliau pradėjo pykinti. O pradėjus išdykauti, paaiškėjo, kad jis visiškai netikęs šioje srityje. Galiausiai teko viską nutraukti, o jis įsižeidęs iš karto išdūmė namo.

10. Iš pasakojimo paaiškėjo, jog esi homoseksualus. Turėjai kada nors lytinių santykių su mergina? Kaip žiūri į moters seksualumą?

Deja, turiu pripažinti, kad niekada neturėjau. Žinoma, man merginos atrodo patrauklios, gražios, bet, tiesą sakant, tiesiog "nestovi".

11. Daugelis pasakytų, jog reiktų tiesiog pamėgti ir nuo „pederastizmo“ pasveiksi. Ką tokiems atsakytum?

Tą patį galima pasakyt ir nemėgstantiems grybų ar alyvuogių. Tačiau pabandymas nepadeda. Žmonės yra skirtingi su skirtingais poreikiais, polinkiais.

12. O ką vis dėl to manai, apie orgijas, apie privačius sekso vakarėlius, svingerininkus? Ar padorumas yra saugotina vertybė Tau pačiam?

Manau, pats žodis orgija turi neigiamą konotaciją ir tai rodo visuomenės požiūrį į tai. Bet mano nuomone, tai kas vyksta už uždarų durų nėra mano ar kitų reikalas. Svarbu, kad viskas vyktų savo noru ir saugiai. Man patinka hipių šūkis: "Make love, not war". Apskritai padorumas yra mūsų pačių sugalvota sąvoka, kuriai patys suteikiame prasmę, pvz.: musulmoniškuose kraštuose moterims nepadoru eiti nedengiant viso kūno šydu.

13. Bet laisvėjantis seksualinis gyvenimas ardo šeimas, vaikai ima vis daugiau ir daugiau augti be tėvų. Padorumo praradimo sąvoka irgi turi savo kainą, ar taip nemanai?

Manau, tai vyksta dėl daugelio kitų pokyčių visuomenėje. Taip pat esu tikras, kad šeimos būtų daug stabilesnės, jei seksualiniu švietimu būtų pakankamai rūpinamasi dar mokykloje. Tuomet jaunimas galbūt atsakingiau žiūrėtų į seksą, žinodamas visas galimas jo pasekmes. Tuomet būtų mažiau vienišų motinų, paliktų vaikų ir pan.

14. Suvoki, jog neatsakingas požiūris į seksą neatneša nieko gero. O Tu pats visada buvai labai atsakingas už savo seksualinį gyvenimą?

Čia atsakymas būtų trumpas. Visuomet svarbiausias dalykas yra saugumas. O toliau galima mėgautis.

15. Visada esi saugus su nepažįstamu partneriu?

Taip. Neįsivaizduoju, kaip galima būtų kitaip. Manau, čia galioja principas - nepasitikėk niekuo.

16.Kokių dalykų netoleruoji sekse?

Sekse netoleruoju to, kas man ir mano partneriui būtų nepriimtina, nes, mano nuomone, seksas turi abiems teikti malonumą. Nors man asmeniškai patinka švelnus ir aistringas seksas, bet sadistinių ar mazochistinių polinkių neturiu. Ir galiausiai nepriimtinas nesaugus seksas.

17. Ką manai apie dorovinguosius, kurie smarkia tokį "palaidą" hedonistinį gyvenimą?

Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, požiūrį, gyvenimo sprendimus. Tik man nepriimtina, kai žmonės savo požiūrį nori primesti ir kitiems. Kaip jau sakiau, geriau žmonės tegu mylisi nei pykstasi.

18. Mylisi ir myli. Ar nemanai, kad mylėdamiesi žmonės tik bando užpildyti meilės trūkumą?

Manau, tame yra dalis tiesos. Nors nemanau, kad seksu galima užpildyti tai. Nors ir jauti šalia savęs karštą kito žmogaus kūną, bet meilės trūkumo taip neužpildysi. Tam reikia gilesnių dalykų. Kartais po sekso gali pasijausti tik dar labiau vienišas, negalėdamas apkabinti ir kartu miegoti su žmogumi.

19. Ar esi priklausomas nuo sekso? panašiai kaip nuo narkotikų? Kasdien apie tai galvoji? Papasakok apie tai.

Manau, kad nesu. Žinoma jaučiu tam poreikį, neretai apie tai pagalvoju, ypač matydamas patrauklų vaikiną. Bet neretai galvojimu tai ir pasibaigia. Galbūt esu šiek tiek išrankus, nenoriu su bet kuo ir bet kaip. Tai galbūt todėl ir viskas užsibaigia tik galvojimu. O kartais „apturėjus“ gero sekso, vėliau kurį laiką jo visai nesinori.

20. Ką manai apie 12-14 metų vaikus, kurie pradeda užsiiminėti seksu su vyresniais žmonėmis? Kada pats patyrei sekso džiaugsmus ir vargus? Jau turėjai pakankamai žinių apie lytinį gyvenimą?

Manau, tokio amžiaus vaikai dar yra per jauni tuo užsiimti. Žinoma, tai nereiškia, kad reikia slėpti nuo jų informaciją. Kaip tik reikia juos šviesti apie galimas pasekmės, nuimti nuo to paslapties šydą, kad tai nebebūtų uždraustu vaisiumi, kurio taip norisi paragauti. Manau, lytinio gyvenimo pradžia turėtų būti tada, kai žmogaus asmenybė yra galutinai susiformavusi, o pats žmogus gali prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Aš asmeniškai pirmuosius potyrius patyriau būdamas 15-16 metų su bendraamžiu kaimynu. Ir turiu pripažinti, kad tikrai tada trūko informacijos. Tikriausiai būčiau to nedaręs, jei apie tai būtų buvę kalbėta mokykloje, šeimoje. Tuo metu net nelabai žinojau kaip funkcionuoja visas žmogaus kūnas. Ką jau kalbėti apie pačius veiksmus, ką taip norėjosi išbandyti pagal internete rastus vaizdus. Žinoma, iš klaidų mokomės. Dabar į viską žiūriu daug atsakingiau ir stengiuosi įvertinti galimas savo veiksmų pasekmes. Manau, niekad nereikėtų pamiršti, kad sekse yra ir antras žmogus, į kurio jausmus, poreikius reikia taip pat atsižvelgti.

21. Kaip manai, ar ištikimybė ir seksas suderinamas dalykas? Nepasiilgsti nuolatinio partnerio, ištikimybės ir stabilumo?

Čia gana sudėtingas klausimas, apie kurį galiu daugiau pasakyti tik teoriškai ir iš kitų patirties, nes neteko dar turėti tikrai ilgalaikių santykių. Manau, kad jei tikrai myli savo partnerį, tai nekyla klausimų: ar būti ištikimam, ar ne. Nors iš kitos pusės galbūt toks vyrų įgimtas dalykas - apsėklinti kiek galima daugiau patelių ir pratęsti giminę... Bet kuriuo atveju, manau, santykiuose svarbiausia atvirumas. Aš asmeniškai tikrai mieliau turėčiau vieną pastovų partnerį, bet kol kas gyvenimas ne visada duoda tai, ko norėtųsi. :)

Dėkui Juozui už atsakymus ir atvirumą!

Pokalbį iniciavo Maištinga Siela, atsakinėjo Juozas.

Filmas: "Kamino" / "Kelias" / "Camino"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą, kurį visai neseniai, tikriausiai, jau penktą kartą matytą. Tai „Kamino“ (Camino“) (2008 m.). Lietuviškai išvertus reiškia „Kelias“, t.y. mergaitės vardas. Filmas statytas talentingo ispanų režisieriaus Javier Fesser. Šis filmas yra susišlavęs net šešis „Gojos“ apdovanojimo statules.“Gojos“ apdovanojimai yra nuostabus ispaniškojo „Oskaro“ prototipas, kur kasmet išrenkami geriausieji. Jau nereikia sakyti, kad ispanų kinas išgyvena aukso erą. Ispanai moka kurti stiprius, originalius ir sukrečiančius filmus. Myliu ir dievinu ispanišką filmą! Tad labai džiaugiuosi, jog galiu Jums trumpai papasakoti apie „Camino“.

2009 metais, pavasarį, „Camino“ Kino pavasaryje iškovojo labiausiai lietuvių žiūrovų simpatijas pelniusį apdovanojimą. Taigi filmas neaplenkė ir Lietuvos. Pats savo kailiu patyriau, ką reiškia sėdėti apsiverkus ir nepakilti iš kino teatro ložės. Tokia buvo salė, einant kino pabaigos tekstui. Salė buvo sukrėsta. Manau, kad filmas tikrai vertas visų šešių „Gojos“ apdovanojimų. Galbūt net „Oskaro“, nes pirmą kartą, kai pamačiau šį filmą, buvau šoke. Filmas talentingai sukurptas, intriguojantis, provokuojantis, sukrečiantis. Nuostabūs ispanų aktoriai. Džiaugiuosi, jog čia vėl išvydau Manuela Velles, kuri 2007 metais sukūrė „Maištingosios Anos“ vaidmenį. Gaila, jog ši jauna, talentinga aktorė dabar užsiciklino televizijos serialuose ir apleido rimtus filmus.

Filmas „Camino“ kažkuo panašus į filmą „Mano sesers globėjas“, tik šis pasakojimas yra paremtas tikrais įvykiais. Šiame filme ypatingai sukompromituota bažnyčios veikla žmogaus gyvenime. Praktiškai, mergaitė buvo nukankinta motinos tam, kad ši būtų paskelbta šventąja. Filmas skelbia šeimos ir meilės idėją, iškelia šią vertybę aukščiau visko. Aišku, visa istorija paimta iš realaus gyvenimo. Kai kam šis filmas gali sukelti didelį gailestį, kai kam pasipiktinimą. Iš tiesų tai labai kontraversiškas filmas, drąsi vizija, užmojis sugluminti žiūrovą, priversti mąstyti. Kai kurie kadrai iš tikrųjų glumina, trikdo. Kas yra gyvenimas ir vertybė? Kur yra krikščioniškasis Dievas, kai žemėje vyksta tokie dalykai? Gausių ašarų dozę garantuojantis ispanų filmas „Camino“. Rekomenduoju.

Daugiau įdomybių apie filmo kūrimą, vertimą ir šiaip pikantiškas naujienas, rasite lietuviškai ČIA.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Džiaugsmas arba kažkieno galvos skausmas

Sveiki visi,

Šiandien ėjau valgyti picos su draugu. Kalbėjom apie kelionę į Veneciją ir jo didžiausia nelaimei... užėjome į knygyną. Su manimi negalima eiti į knygyną. Į šį stebuklą turiu eiti vienas. Tai mano silpnybę. Nemažai pinigų išleidžiu knygoms ir, velniai rautų, niekada nesigailiu. Kiekvienas už savo aistrą susimoka sava kaina. Pastaruoju metu imu vis daugiau atsisakyti knygų – piniginė neišneša tokių kainų. O ir literatūros yra geros prirašytos ir priverstos, nes yra nemažai ir šlamšto.

Iki šiol niekaip nepamirštu draugo, kuris „zyzia“, jog greičiau eitume iš čia. Jis žino, jeigu užėjau į knygyną, man laikas ištirpsta – teks palaukti, kol su kiekviena knyga pakalbėsiu. Tikriausiai moterys panašiai rūbų parduotuvėje. Primena „Parduotuvių maniakės išpažintį“, kurį neseniai ir vėl žiūrėjome. Kartais galiu prastovėti prie vienos lentynos valandą, kol pajaučiu nuovargį kojose. Negaliu atsitraukti. Sako, knygos tos pačios. Netiesa. Kaskart, kol knygos neperskaičiau ir neįsigijau, ji vis kitokia. Į knygynus man reikia vaikščioti vienam. Arba su bendraminčiais, kurių taip ir neturiu. Ką darysi, kai kam tenka ir už tai atkentėti.

Eilinį kartą peršalau. Nosis varva. Ir vėl. Žiemos padariniai. Sesija ant nosies. Alkanas blogas, knygos, mintys, aš pats. Ką padarysi.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skaitovas" / "The Reader"

Sveiki visi,

Dar vienas filmas, kurį būtinai turėjau pažiūrėti. Tai „Skaitovas“ (The Reader) (2008 m.) Tai talentingo režisieriaus darbas, už kurį Kate Winslet gavo „Oskarą“ kaip už geriausios moters vaidmenį. Tai trečiasis režisieriaus Stephen Daldry darbas. Iki tol jis buvo sukūręs du stiprius filmus – „Bilis Eliotas“ ir „Valandos“, pastarąjį jau esu čia pristatęs. Filmas „Skaitovas“ taip ir nepasiekė Lietuvos kino teatrų. Labai apmaudu, nes Kate Winslet vaidyba – nuostabi. Taip genialiai suvaidinta, jog vien dėl jos vėl ir vėl norisi žiūrėti šį filmą. 

Tai pasakojimas apie skirtingų amžių savotišką meilę – penkiolikmečio ir trisdešimtmetės susitikinėjimai, kurie vaizduojami itin subtiliai, atvirai ir jausmingai. Iš pradžių filmas glumina savo atvirumu, nesuvokiama, ką reiškia šis perdėtas intymumas ir kas už viso to slepiasi, tačiau viskas išaiškėja filmo pabaigoje. Kodėl moteris kiekvieną kartą prieš pasimylėjimą prašo, kad berniukas jai paskaitytų? Kodėl ji sutinka su visais nusikaltimais, kurių pati nepadarė? Kas slypi akyse ir skaitymo procese? Žmogaus troškimuose? Sakau, tai jaudinantis pasakojimas, pastatytas pagal knygą, tuo pačiu pavadinimu. Knyga 2004 metai išversta ir į lietuvių kalbą. Nebuvo labai pastebėta, tačiau pasirodžius ekranizacijai, kažkodėl visi ją prisiminė.

Filmą rekomenduoju visiems be jokio išskirtinumo. Manau, jis patiks tiek erotikos, tiek karinių, tiek romantinių, tiek fantastinių filmų mėgėjams. Verta kartą pamatyti ir paragauti tikros „Skaitytojo“ duonos, kaip sakant. Filmas labai įtraukia, dvelkia paslaptimi, intymumu, jaukumu ir brandina apčiuopiamos tragedijos vaisių, kuris galiausiai filmo pabaigoje skausmingai sprogsta. Gero žiūrėjimo!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šindlerio sąrašas"

Sveiki visi,

Yra tokių filmų, prie kurių visada anksčiau ar vėliau norisi sugrįžti. Džiaugiuosi, jog šį laikotarpį pavyko sugrįžti prie kelių gerų filmų ir iš naujo juos apmąstyti bei įvertinti. Šį kartą tai „Šindlerio sąrašas“, sukurtas 1993 metais. Režisierius Steven Spielberg tikriausiai jau kino istorijoje. „Dirbtinio intelekto“ režisierius prieš maždaug 20 metų sukuria vieną garsiausių savo darbų „Šindlerio sąrašas“, kurio pagrindinė tema yra žydų genocidas per Antrąjį Pasaulinį karą.

Filmas statytas pagal tikrus faktus ir tikrus nutikimus. Pašlovintas Šindleris, kuris išgelbėjo daugiau nei 1000 žydų, iš kurių išaugo nauja palikuonių karta. Mano galva, filmas yra didingas kino epas, apimantis beveik 200 minučių t.y. daugiau nei 3 valandos gero filmo. Nors filmas nufilmuotas beveik prieš 20 metų, bet jį žiūrint nesijaučia laiko distancija. Geri filmai, matyt, nesensta. Režisierius pasirinko nespalvotą filmo variantą, kuris geriausiai įkūniją vieną juodžiausių žmonijos egzistavimų laikotarpių, kur prarandamas bet koks žmogiškumas, bet kokios vertybės, bet kokios santarvės.

Filme apstu žiaurių kadrų, bet jie identifikuoti, realūs, tikroviški, ne kokie nors iš piršto laužti. Apskritai, manau, kad tai vienas geriausių filmų, kuris yra sukurtas apie žydų genocidą. Jo esmė yra ne tik parodyti žydų naikinimo mechanizmą, kaip tai mėgsta su pasimėgavimu daryti daugelis filmų, bet ir atskleisti žmogiškumo kruopelytę iš vokiečių pozicijų. Tokioje terpėje atsiduria „biznierius“ Oskaras Šindleris, staiga praturtėjęs žmogelis, kuris visą savo turtą paaukoja tam, kad būtų išgelbėta kuo daugiau žydų. Jautrus ir įspūdingas filmas. Geneliai pastatytas, įdėta daug laiko ir darbo. Jeigu jums patiko tokie filmai kaip „Berniukas dryžuota pižama“, „Velnio aritmetika“, „Dievų miškas“ ir t.t. siūlau pažiūrėti šį kino perliuką, kuris pranoksta juos visus.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Ar tikrai kapitalizmas gožia Kalėdas?

Sveiki visi,

Kažkas kalbėjo spaudoje taip anarchistiškai ir labai socialistiškai apie vartotojiškumą, kuris pasireiškia Kalėdinių dovanų pirkimo karštligėje. Tenka sutikti, kad tame yra nemažai tiesos. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Svarbu yra pakeisti požiūrį ir žvelgti pozityviai. Jeigu tik matysime vien blogąją pusę – būsime žlugę. Nežinau, gal paveiktas „Karmos diagnostikos“, ėmiau „blogyje ir negatyve“ įžvelgti ir gerumo dėsnius. Yra griovimas, nykimas tik tam, kad būtų atėjimas kažkam naujo. Toks pasaulio chaoso dėsnis, juk taika ir ramybė neegzistuotų kaip sąvoką, jei šalia nebūtų chaosas. Realybėje irgi yra tas pats. Šios priešybės neišskiriamos.

Taigi Kalėdinių dovanų karštligėje, mes galime dejuoti, kad esame pilni rūpesčio, kad negalime įpirkti dovanų, o jei galime, tai perkame masiškai. Be dovanų – ne Kalėdos. Norėčiau su tuo nesutikti. Aišku, biznieriai daro per Kalėdas savo pelną, nieko čia nepadarysi, bet viskas priklauso nuo mūsų požiūrio. Manau, pirkimas, savo pinigų atidavimas vardan kito, jau yra indelis į dalybas. Tau duodu – aš gaunu. Pirkimas yra ne šiaip sau kapitalistinis procesas, bet juk visų pirma, tai proga pagalvoti apie kitą. Tokiu būdu suvienijame save su artimaisiais, kartu permąstai praėjusius metus, bandai prisiminti, ko tam žmogui trūksta, ko jis norėtų gauti ir tokia inercija mes einame į parduotuvę pirkti dovanos.

Šalia kažkur išlieka kapitalizmas, bet greta eina mintys, jausmai, artimieji. Ir jie, mano galva, yra kur kas svarbesni. Vartojimas, jis visada yra ir bus, tačiau Kalėdų stebuklas yra tame, kad vartojimas būna ne dėl savęs, bet dėl kito, dėl artimojo. Žinot, tikiu, kad Visata tai jaučia, jos dėsniai yra nekintantys, mes egzistuojame ne tik sau, visuomenė yra gyvas organizmas, bendra atmosfera, aura, galiausiai biolaukas, kuris atliepia į dalybas, tikėti tuo ar ne, Jums rinktis. Šį ryšį mes vėl per Kalėdas sustipriname, tai yra faktas. Mes imame kitus prisiminti, sveikiname. Ir jeigu galiausiai nebūtų to vartotojiško kapitalizmo, mes sveikintumėme ir dovanotume ką nors kitą. Tad Kalėdos su materialia ar dvasine dovana vis tiek yra Kalėdos. Šeimos, artimųjų, draugų šventė.

Jūsų Maištinga Siela

Apsakymas: "Virsmas" (6 dalis)

- Tu buvai teisus, jos mes mažiausiai turėjome. Ką dabar darysim?

- Po galais, Monika, ar dabar laikas filosofuoti! Ką tu darai?! Neliesk jo!

- Yra raštelis.

- Kas parašyta?

- „Mirtis“.

- Kas, blet?

- Pats pažiūrėk. Čia tikriausiai koks nors pokštas. Gal jis žaislinis?

- Tu ką? Manai, kad aš ginklo nematęs? Jis tikras! Žiūrėk!

- Nebūk kvailys, kam tu jį palietei? Dabar liko antspaudai... O kas, jeigu kas nors juo žudė?

- Nebūk durna, niekas tokių ginklų nemėto laiptinėje.

- O gal kaip tik juo taip ir nori atsikratyti, iš kur tu žinai? Ir tas raštelis. Kodėl jis parašytas?

- Manau, kad jis užtaisytas.

- Moki pažiūrėti? Tik atsargiai tu per girtas... Duok man.

- Nu tik tai neliesk! Reik čia bobom lįsti prie vyriškų žaisliukų!

- Gal reiktų paskambinti policijai? Man visa tai nepatinka... Gal kas nors nori mus net nužudyti!

- Pavyzdžiui kas?

- Nu ką aš žinau... Padėk tą ginklą!

- Čia revolveris. Sunkus mėšlas.

- Tikriausiai net neregistruotas, nelegalus. Nepatinka man tokie nešvarūs dalykai.

- Panašų turėjo mūsų šefas. Juo merginom į smilkinius įremdavo ir liepdavo tylėti, kai apžiūrėdavo jų importuotas putytes...

- Nebūk, Andriau, toks žiaurus. Duok man pažiūrėti... Ohooo... Koks sunkus. Kaip švinas.

- O ką tu galvojai, kad šiaip sau iš plastmasės? Dėžėj daugiau nieko nėra... Tik tas raštelis – „Mirtis“. Čia tikrai ne pokštas.

- O kas, jeigu tai Jis?

- Kas Jis? Apie ką tu?

- Nu apie Dievą gi. Gal tai jis?

- Blet, Monika, tu visai girta, ar ką?

- Bet aš nieko nemačiau. O ir laiptinėje nieko nebuvo nubėgant... Kažkokie mistiniai dalykai.

- Tai galėjo būti kaimynai. Bet kas, tik ne Dievas.

- Kaip Kalėdinė dovana. Dar vienas galvos skausmas.

- Duokš jį man, Mon.

- Ką tu darai?

- Išmetu jį į šiukšlių dėžę! Išeidamas išnešiu su visomis šiukšlėmis. Mes jo nematėme. Ar supratai?

- Nedaryk šito!

- Ką tu su juo darysi?

- Nuvešiu ir užkasiu į mišką. Šiukšles labai greitai galima išaiškinti. Girta galva, ar mąstai, ką darai?

- Užkniso man šita nesąmonė. Noriu dar viskio!

- Prisėskim. Pala, patrauksiu tas nuolaužas ir kirvį. Nu, Andriau į sveikatą!

- Ir tu būk sveika! Jetau, apsinešiau kažkaip...

- Sumėtė ir mane. Viskas ima po truputi lietis cha, cha, cha...

- Va, tokia tu man patinki, tokia linksma!

- O tu myli savo vaikus?

- Kodėl klausi?

- Nes neįsivaizduoju, kad galėtum būti tėvas, nes pats esi kaip vaikas... Cha...

- Cha, cha, cha... Myliu, o ką?

- Nieko. Tiesiog sunku patikėti... Dabar pas juos grįši ir pas juos numirsi. Jiems bus šokas.

- Toks tas gyvenimas.

- Noriu, kad nevažiuotum. Noriu, kad paskutines dienas praleistum čia, su manimi. Arba nusiperkam bilietą ir skrendam į Egiptą! Ne, į Japoniją... Kur tik panorėsi!

- Monika, nepradėk... Žinai, kad nieko nebus.

- O galėtų...

- Liaukis. Negaliu aš šito klausytis. Išgerkim dar! Patrauk tą ginklą nuo stalo.

- O ką? Jis tau trukdo sprogti?! Cha, cha, cha...

- Tu visai nusigėrei! Cha...

- Nemažiau nei tu.

- Monika, patrauk tą vamzdį. Duok jį man, jis gi užtaisytas.

- Bet, Andriau, aš pati žinau, kad užtaisytas. Pati tuo pasirūpinau!

- Ta prasme? Tai jis tavo?

- Ilgai laikiau jį toje dėžėje...cha, cha, cha... Po pasimylėjimo norėjau tave nudėti.

- ???

- Nekenčiu tavęs! Nekenčiu už viską, ką esi man padaręs! Per tave tapau tokia nelaiminga. Tik per tave, mulki! Bet Dievas tave galiausiai pats nubaudė. Liga yra geriausia, ką davė Dievas! Bet tu negrįši pas ją! Negrįši pas savo vaikelius, nes aš to neleisiu!

- Monika...

- Nedrįsk manęs atsiprašyti ir maldauti!

- Cha, cha, cha... Pati parašei tą raštelį? „Mirtis“?

- Tau juokinga? Tu nežinai, kaip aš rimtai tau tai sakau.

- Oi, kaip išsigandau...

- O turėtum, bet esi girtas kaip...

- Tai ko manęs su peiliu nepapjovei? Kam reikėjo šito revolverio, blet! Visada buvai juokinga.

- Nutilk, liurbi! Nieko tu nesupranti! Aš TAVE MYYYYLĖJAU!

- Nereikėjo man čia ateiti... Eisiu jau namo. Dėkui už viskį...

- Tik prisėsk subinę!!!

- Tu jį užtaisei, atsargiai...

- Aš puikiai žinau, ką padariau. Viso šito mokiausi, nesu tokia debilė, kokią mane visada laikei. Manau, ne viena mergina man tik padėkos, jog tave nudėsiu. Sugriovei ne tik mano gyvenimą, bet ir tų merginų, kurias pardavei...

- Tai nieko nereiškia, tai nesusiję su mumis.

- Ak, nieko nereiškia?! Tau tai nieko nereiškia?!! Jau vien už tau reikia ištaškyti smegenis! Jeigu tu negali būti mano, tuo labiau nebūsi niekieno. Ypač savo žmonos!

- Monika...

- Užsičiaupk! Neįvertinai tai, ką turėjai...

- Tai nieko nekeičia. Tu tik paklausyk...

- Užsičiaupk, girtuokli! Dabar turiu tiek drąsos, kad galiu padaryti bet ką. Žaidei su manimi! O aš debilė, vos sau galo nepasidariau... Ir dėl ko? Dėl šio lavono? Nesiartink!

- Monika, išgerkim už mus, nebepyk.

- Nesiartink!!!

- Ką tu darai? Tu to nenori...

- Už viską!!!... O Dieve!!! Andriau? Andriau?!

- ...

- Mėšlas! Velnias! Ką aš padariau... Andriau?!

- ...

- Pabusk, Andriau! Blet, iš kur tas kraujas? O siaube, nereikėjo man tiek gerti. Monika, kvėpuok, galvok, ką daryti... Andriau! Šūdas... O šventas šūde... Andriau!

- ...

- Pabusk! Mėšlas, iš kur tiek kraujo?.. Andriau, Andriuk... Nepalik manęs, žinai, aš nenorėjau. Andriau? Ar girdi mane? O Viešpatie. Negi jis negyvas.... Nebekvėpuoja. O ne... Andriau! Nepyk! Andriau, dovanok... O Viešpatie. Ką tu, durna boba, padarei? Viešpatie... Kur tas viskis?! Man reikia viskio. Tai netikra. Monika, tai netikra, netikėk tuo... O taip, viskis padės man viską pamiršti. Andriau? Nori viskio? O Viešpatie, tavęs gi nėra. Nėra! Nėra!!! Taip, viskis. Dar... Žinai, aš visai to nenorėjau. O Dieve, kaip tu greitai vėsti. Širdis nebeplaka. Andriau, man jau seniai nebeplaka, labai seniai. Kai tu išėjai iš šių namų, man šie namai tapo nebe mano. Tu buvai mano namai, Andriuk. Jėzau, Andriau, kodėl tu taip? Kodėl aš nepajėgiau tavęs susigrąžinti? Juk aš galėjau pasikeisti. Aš būčiau padariusi viską, Andriau...

- ...

- Šis gyvenimas beprasmis be tavęs. Žinai, man nepalengvėjo. Nė per nago juodymą nepalengvėjo. Man taip tuščia... Šūdas, viskas jau baigėsi. Esu tokia girta, kad galiu bet ką. Pasitrauk, Andriau. Nu, negriūk. Kodėl atsigulei ant grindų? Siaube, iš kur čia tas kraujas... Viešpatie, tai netikra. Tai tikrai netikra. Aš rytoj pabusiu, man skaudės galvą ir aš... Andriau?

- ...

- Viešpatie, tu tikrai nebegyvas. Aš kraustausi iš proto! Kur ginklas? Kur tas sušiktas ginklas?! Kur jis!? Štai... Andriau, aš ateinu pas tave. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen!

- ...

- ...

- Tu visada buvai juokinga.

- Andriau? Tu gyvas?!

- Pasižiūrėk! Tavo dėka dar sėkmingai gyvas!

- O Dieve...

- Niekada nemačiau savęs iš šono. Atrodau neblogai, ar ne?

- Negi mes negyvi?

- Regis, tavo kviesta mirtis atėjo.

- Bet kodėl mes čia? Mes neturim kūno?

- Pasižiūrėk į save. Tavo rankose tebėra ginklas. Tikriausiai tebešiltas ir kūnas.

- Dieve, kokia aš kruvina. Dieve, koks mano veidas... Bet kodėl aš vis dar čia? Ar tu mane matai?

- Matau kaip visada, bet tai nebėra tavo kūnas.

- O Viešpatie, negi aš miriau su šypsena?

- Šovei sau į burną. Tikriausiai greitai mus atras ir...

- Palaidos? O kaip mes? Kur Rojus? Kur Pragaras?

- Paklausei to, kuris tiki šiomis nesąmonėmis. Žinai, po mirties nebesijaučiu girtas.

- Mes čia sapnuojame. Mes užmigome nusigėrę ir viską sapnuojame, ar ne?

- Panašu, kad ne. Aš nieko negaliu paimti...

- Andriau, mes – vaiduokliai.

- Tavo dėka, Monika!

- To negali būti. Aš netikiu vaiduokliais.

- Pažiūrėk į mane! Tai aš! O tas, kuris guli irgi esu aš! Pasižiūrėk į save ir į tą, kuri guli. Mes negyvi! Po galais, mes negyvi!!! Kur tu bėgi?

- Prie veidrodžio...

- Ateik čia... Monika?

- O Viešpatie, Andriau, aš nematau savo atvaizdo! Aš tapau kažkuo kita!

- Šūdas... Ką tu padarei, Mon! Ką tu padarei su mumis abiem?

- Aš nežinau... Aš nežinau... Nežinau, kas su mumis darosi. Kuo mes virtome?

(Laukite tęsinio)

Jūsų Maištinga Siela