Knyga: Donaldas Kajokas "Lapės gaudymas"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Donaldo Kajoko pavardė man niekada neimponavo lietuvių literatūros kontekste t. y. dažnai girdėdavau jį tariant įvairiuose kontekstuose, bet nė viena knyga neateidavo į mano rankas, todėl nežinojau jo kūrybos ypatybių. Ak, kaip negražiai ir sausai pradėjau tokia eilute pasakoti apie netikėtai į mano skaitymo lauką įšokusią D. Kajoko knygą Lapės gaudymas, kuri turi dar ir raktažodinę paantraštę eseistinės užsklandėlės, kad netektų literatūros kritikams ir skaitytojams be reikalo laužyti galvos, priskiriant šį kūrinį kokiam nors literatūros žanrui bei ieškant tinkamiausio epiteto.

O aš jas tiesiog pavadinčiau filosofiniais literatūriniais etiudais. Nors Donaldas Kajokas turi išplėstą literatūrinį lauką, rašo prozą, bet labiausiai jis kol kas žinomas kaip poetas. Poeto siela niekur nedingsta Lapės gaudyme. Nors šventai tikėjau, kad pirma perskaitysiu jo knygą Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys, bet, juk žinote, kaip būna su tomis gudriomis lapėmis, važiuoji sau keliu ir įšoka tau tiesiai ant kelio, tenka kaip nors sulaikyti vairą ir išlaviruoti.

Grįžtu prie šių literatūrinių etiudų. Esu girdėjęs dejuojant, kad paskutiniu metu Lietuvoje trumpasis literatūrinis žanras mirė, niekam nebeįdomios novelės, apsakymai. Leidyklos užbombarduotos romanais arba vieninteliu iki šiol tebesančio ant bangos trumpojo žanro atstovą – esė. Lapės gaudymas visumoje taip pat galima sakyti yra esė, tačiau jų numeracija, apimtys yra pernelyg minimalistinės, išgrynintos, kad būtų priskirtos šiam žanrui. Ir visgi sieti su esė būtų galima.

Lapės gaudymą yra neabejotinai paveikusi klasikinė rytų literatūra – haiku, apie kurį šiame rinkinyje taip pat rašoma. Ir visgi didžiąją šio rinkinio šerdį sudaro filosofiniai nušvytimai, toji aiški tiesa ir išgryninta mintis tampa filosofine ekvilibristika, kuri retkarčiais priartėja netgi prie švelnaus sofizmo, kurį būtų galima pavadinti „žaidimu iš tiesos“. Neretai autorius norėdamas, kad mintis įgautų poetiškumo, estetiškumo ir vitališkumo, vingrumo ją varto, paverčia melu ir priešingai, pvz. Moralas: jeigu loši loterijoje, nustok čiulpęs durų rankeną. Žinoma, tokie „žaidimai“ kartu tampa ir savotiškos, kartais netgi melancholiško humoro jausmo išraiškos.

Rašytojas ir poetas Donaldas Kajokas.

Knygoje yra daugybę citatų, nuorodų bei aliuzijų į kitus rašytojus, istorines asmenybes bei filosofus, ypač Nyčę. Autorius perfrazuoja kai kurias jų mintis, nevengia stilizacijos, bet tokiu būdu tik praturtina Lapės gaudymą kultūriniais kontekstais. Gaila, kad skaitydamas tiesiog neturėjau pieštuko, nes atrasdavau tokių puikių filosofinių minčių, ypač apie literatūrą ir poeziją, kad ištisai būtų galima Kajoką cituoti literatūriniuose referatuose, kursiniuose, baigiamuosiuose bakalauro bei magistro darbuose. Štai apie F. Dostojevskį: Vienos F. D. minties parafrazė: jūsų žodžiuose – vien teisybė ir jokio švelnumo. Vadinasi, ir tiesos juose nėra. (p. 33)

Skaitant Lapės gaudymą, niekaip negalėjau atsikratyti tokio jausmo, lyg skaityčiau populiarią ezoterinę literatūrą, kai išrankiotos kokios nors išminčiaus citatos skrupulingai sustyguotos ir išleistos kaip gydomasis meditacinio pobūdžio rinkinys, kurį reikia atsiversti kiekvienai dienai pasigardinti. Prisipažinsiu, kad manojoje lentynoje yra keletas tokių knygų, tačiau jos dūlėja nevartomos, matyt, tiek tos tiesos tose knygose ir būta. Ir visgi D. Kajokas nesistengia kažko gydyti ir spiritizmu tikrai neužsiėminėja, nors žino ir išmano žodžio magiją. Veikiau šios užsklandėlės tai kasdieniniai pastebėjimai, virtę kažkuo daugiau nei banaliu niekalu. Kajokas rado jiems filosofinį verbalinį materijos rūbą ir sukristalizavo į Lapės gaudymą.

Ir visgi, per šias užsklandėles neįmanoma nepastebėti buitinio prado, kurį sukuria kasdieniniai pastebėjimai: išgirstas interviu per radiją, perskaityta antraštė ir pan., kurie sukelia Kajokui nevienareikšmius pamąstymus. Šie pamąstymai tampa skersiniais egzistenciniais pjūviais, kuriuose esama pačių įvairiausių socialinių jausenų – aptariami nūdienos rašytojai, skurstantys menininkai, esama politinių niuansų, religinių aspektų... Šitas visuomeninis civilizacinis verpetas iš esmės užsklandėlės ir priartina prie esė žanro, įgauna subtilaus žurnalistinės plunksnos gairių, nes užsklandėlės kasdienybėje, aktualijose ieško amžinosios tiesos, vertybių ir netgi, retsykiais atrodo, kažkokio žmogiško pateisinimo, kodėl pasaulis yra toks, koks yra. Tos tiesos ieškojimas ir yra Lapės gaudymas. O ar jūs bandėte jai sugriebti už uodegos? Nėra taip paprasta.

Jūsų Maištinga Siela

Nagų geldelėse glūdinti tiesa arba kelionė į namus naktimis

Sveiki,

Grįžti namo iš darbo jau gerokai po vidurnakčio tylutėlėmis gatvėmis. Pagalvojau, kad kažkas jas nuskausmino. Žibintai dega tirštu gintaru, liepų lapai ploja ir vos pro juos alsuoja sausas ir kiek pravėsęs senamiesčio vėjas. Gera, tikrai gera kulniuoti skaudančiomis kojomis namo, žinant, kad grįžęs krisi į lovą kaip į debesį ir galėsi pasinerti į sapnus...

Ėjau ir tą vakarą. Kramčiau nagų geldeles – niekaip negaliu atsisakyti šio baisaus įpročio, kai kyšo sultingas nagas ir prašosi tuoj pat nugalabijamas. Ėjau žibintų apšviesta gatve ir kramčiau pirmąjį nagą. Kažkodėl pagalvojau apie Dievą. Religija, na, ta „mūsų“, kuri teigia, kad jis yra tik vienas ir tikriausiai, pagalvojau, jam žiauriai nuobodu, bet įpusėjus nagą, kažkodėl pagalvojau, jeigu jis Dievas, na suprantate, visagalis, tai jis tikriausiai susigalvoja pačių įvairiausių pramogų. Pačių pačiausių. Galgi jis net ne vienas, - jis visagalis – VI-SA GA-LIN-TIS, tai tikriausiai jis pasidaugino, panaudojo tik 0,1 procentų pastangų ir klonavo save, todėl su savo antrininku pliekia karštą pokerį, lenkia rankomis ir visada viskas pasibaigia lygiosiomis, nes jie juk abu lygiaverčiai dievai, nebent vienas iš jų sukčiauja, bet juk prieš dievą nepasukčiausi, nes jis žino viską. Tikrai, tikriausiai taip ir bus, o mes čia, Žemėje, vystomės patys lyg koks mokslinis eksperimentas izoliuotoje besiplečiančioje visatoje. Fermentuojamės kaip koks vynas ir galimas daiktas po dar kelių milijardų metų, vienas iš dviejų dievų mus atkimš ir ypatinga proga išgers, sakydamas kitam savo antrininkui: blembački, visai geras vynas. Tiesa, mūsų tada nė kaukelių nebus likę...

Velnias, išspjoviau nagą ir nuvaikiau bet kokias rugpjūtiškas mintis apie dieviškumą. Mūsų visų bėda ta, kaip parašyta Užupio Respublikos doktrinoje, kad visada kėsinamės į tą prakeiktą amžinybę, lyg mintimis bandome užbėgti į tą vietą, apie kurią dievas nepagalvojo, bet tai neįmanoma, nes mintys irgi iš Dievo, todėl neverta galvoti apie tai, ko nespėjo pagalvoti pats Viešpats.

Aptikau dar vieną kyšantį nagą ant kairiosios. Suleidau į jį dantis ir ėmiau graužti, pagalvojęs, jeigu dabar mane kas stebi per senamiesčio stebėjimo kameras, tai turėtų atnešti kokio majonezo ar ko nors...

Praėjau pro eilę tuščių automobilių. Juose nieko nebuvo. Niekas prisigėręs nemiegojo, niekas nebuvo išvarytas iš namų ir niekas nebuvo palikę šuns. Tiesiog tylios ir tuščios pusaklės mašinos. Ėmiau įsivaizduoti, kaip ramiai pro tokias tykina panteros eisena prostitutė, ieškodama klientų. Įsivaizdavau anos mašinos durelių trinktelėjimą, odinės sėdynės gergždesį ir trumpą dalykišką pokalbį dėl kainos... tose pačiose mašinose žmonės sėdės ryt šeimos ir vieniši važiuos prie jūros, į darbus ar pas liūdnas kekšes ar alfonsus, ten, galinėse sėdynėse spiegs užsispyrę vaikai, šalia sėdės žmona ir kraustysis iš proto, nes neišjungė plaukų tiesinimų žnyplių vonioje. Tos pačios pusaklės mašinos važiuos magistralėmis, autostradomis, vairuotojai keiks ant tų, kurie juos aplenkia ir keiks ant tų, kurie per lėtai vilksis keliais. Iki nuprotėjimo žagins automobilio signalą ir visaip kitaip pamiršę etiką, moralę ir kultūrą keiks kitus vairuotojus, pasiųsdami juos ten, kur jie niekada negrįžta. Ak, tos liūdnos mašinos su savo istorijomis. Tos pačios trankys autostradoje ir sankryžoje savo keikūnus šeimininkus. Taip, tos pačios. Žūdamos kartu su keiksmažodžiu ant lūpų ir kapoto. Tepalas ir kraujas. Daiktas ir jo šeimininkas. Žmogus ir mechanizmas. Liūdna. Tiesiog pakiliai liūdna.

Beveik niekada nenusikandu nagų iki gyvnagio. Ką moku, tą moku. Ir prie namų išspjaunu paskutinę nagų geldelę, kuri, galimas daiktas, žinojo kur kas daugiau tiesos, nei aš per visą savo gyvenimą kada nors sužinosiu.

Jūsų Maištinga Siela

Žymių rašytojų rašomieji stalai

Sveiki,

Jau seniai norėjau šio įrašom, bet vis tekdavo atidėti... Juk žinote, su tais rašomaisiais stalais šiais laikais būna taip, kad jų beveik nėra. Vis daugiau rašytojų tekstus rašo sėdėdami lėktuve arba lovoje, pasidėję nešiojamuosius kompiuterius ant kelių ar pilvo. Bet yra dar ir tokių, kurie rašo būtinai prie savo rašomųjų stalų ir būtinai rašikliu, kad, neduok Dieve, nedingtų ta kūrybos magija.

Aš, deja, jau priklausau tai kartai, kuri bet kokia kaina stengiasi visus tekstus iškart supyškinti klavišais, nors neįsivaizduoju savęs rašančio ant grindų ar kur kitur nei prie savo rašomojo stalo. 

Siūlau „užmesti akį“ į garsių rašytojų darbastalius, rašomuosius stalus. Kaip bėgant metams kinta mados ir poreikis. Pasižiūrėkime:

 

Štai taip atrodė Albert Einstein darbo stalas. 

 

Garsios knygų apie maistą autorės Amanda Hesser darbo stalas gana minimalistinis.

 

Britų klasiko rašytojo Charles Dickens rašomasis stalas. Kas žino, kad ant jo ir gimė "Didieji lūkesčiai" bei "Oliverio Tvisto nuotykiai"?

 

Štai taip atrodo legendinės romano "Džeinės Eir" kūrėjos Charlotte Bronte rašomasis stalas.

 

Clive Staples Lewis - "Iš tyliosios planetos" ir "Narnijos kronikų" autoriaus stalas.

 

George Bernard Shaw (Bernardas Šo) darbo stalas.

 

Muziejumi pavirtęs Herman Hesse rašomasis stalas.

 

Didieji Jane Austin kūriniai gimė tiesiog ant kuklaus staliuko laiškams rašyti.

 

John Updike darbo stalas.

 

J. R. R. Tolkien rašomasis stalas.

 

David Mitchell "Debesų atlaso" darbo stalas. 

 

Levo Tolstojaus  rašomasis šiuo metu įstiklintas ir neliečiamas.

 

"Tomos Sojerio" autoriaus Mark Twain darbo stalas.

 

Britų romanisto Roald Dahl darbo kampelis.

 

Rudyard Kipling darbo kambarys su nuosava biblioteka.

 

 Rudyard Kipling darbo stalas. Rašytojui reikėjo daug erdvės.

 

Susan Sontag už savo darbo stalo.

 

Ursula Le Guin.

 

Virginia Woolf rašomasis darbo stalas.

 

Režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Woody Allen darbo stalas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Groja Liuinas Deivisas" / "Inside Llewyn Davis"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti jau legendinių brolių Coen‘ų vieną naujausių kino juostų – „Groja Liuvinas Deivisas“ (angl. Inside Llewyn Davis) (2013), sulaukęs net dvi „Oskaro“ nominacijas. Žinote, su tais Coenais man labai įdomiai kartais išeina. Galiu pasakyti, kad man beveik visai nepatiko jų filmas „Didysis Lebovskis“, tačiau jų trileris „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ laikyčiau tikrai rimta ir įtampos pilna juosta.

„Groja Liuvinas Deivisas“ – tai melancholiškas pasakojimas apie dar vieną melancholijos erą – 7 dešimtmečio pradžią, kada liūdnas ir niekam nereikalingas vidutinis dainininkas visais įmanomais būdais nori prasimušti į muzikos pasaulį. Dar neatėjo rokas, dar viskas subtilu ir dainininkai vilki tik nertus megztinius, dar jie groja gitaromis ir dainuoja trio prie vieno mikrofono... Tai laikai prieš didžiąją seksualinę revoliuciją. Tais laikais Deivisas labai skursta, glaudžiasi pas buvusią merginą, kuri pasirodo nežinanti, nuo kurio vaikino laukiasi kūdikio. Nuolat išlendanti „ryža“ katė, kuri kelia tiek pat juoko ir tiek pat graudulio...

Kadras iš filmo "Groja Liuinas Deivisas".

Graži ir paprasta istorija apie tai, kaip sunku būti vidutinybe, kai pasaulis tarsi sustingęs taip pat su visa civilizacija ir kultūra tampa vidutinybe ir neleidžiama užgimti kažkam naujam. Labai išraiškingas filmas, kuriame tiksliai sukuriama emocija, atmosfera, septinto dešimtmečio koloritas – pilkas, melancholiškas netgi flegmatiškas... Pagrindinį vaidmenį filme sukuria mano labai paskutiniu metu pamėgtas aktorius Oscar Isaac. Tai tikriausiai jo geriausias kada nors sukurtas vaidmuo kine, po kurio, pats aktorius prisipažino, jis sulaukė itin didelio dėmesio kino industrijoje. Nežabotas sekso eržilas filme „Paslaptyje“, šįkart jis labai melancholiškas, jautrus ir beveik trapus kaip porcelianas. 

Patiko man šis filmas. Viena didžiausių nuostabų buvo Carey Mulligan, kuri visada kine būna trapi, elegantiška, stilinga. Šįkart ji buvo brunetė keikūnė. Ir tie keiksmažodžiai šios aktorės lūpose pavertė ją keista kale. Toks skirtingas vaidmuo nuo kitų vaidmenų buvo labai sveikintinas žingsnis, kaip ir Justin Timberlake šuolis nuo veiksmo filmo bangos į tokį subtilų filmą. Atskira kalba būtų apie gerą muzikos takelį šioje juostoje.

Nežinau, kaip kitos nematytos šių režisierių juostos, bet šioji viena geresnių. Man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela