Filmas: "Praradimas" / "Demolition"

Sveiki visi,

Šiais metais „Kino pavasario“ uždarymo filmu tapo kanadiečių režisieriaus Jean-Marc Vallee filmas „Praradimas“ (angl. Demolition) (2015), kuris lyg ir turėjo padėti paskutinį akcentą visame festivalyje, kurio šiųmetis moto buvo „Jausmų pavasaris!“. Kai kurie visgi nusiminė, kad filmas lyg ir pasakoja apie žmones, kurie neturi jausmų ir jausmų pavasario idėją užbaigti festivalį būtent šiuo filmu – kiek keistokas sprendimas. Aš visgi sakyčiau, kad tai nuo žiūrovo priklauso, ką jis tame filme pamatė ir kaip viską įvertino. Žinoma, kai kam „Praradimas“ gali pasirodyti išties bejausmis filmas, tačiau ar žiūrint į žmogaus užslopintas emocijas, pačiam žiūrovui nekyla kažkokie atpažįstami jausmai? Vėlgi, kas ką provokuoja, ar kinas, ar pats žiūrovas susivokia, ką jam sako kadrai...

Mėgstu šį režisierių, netgi labai. Po jo tokių juostų kaip „Cafe de Flore“ ar „Dalaso klubas“ ir ta pati „Laukinė“, atrodo, režisierius universalus, jis mėgsta visokias istorijas ir jas tikrai gerai perteikia, nesulįsdamas į niūrų minimalizmą. Gal dėl to, kad jo filmai finansuojami? Galbūt. Gal dėl to, kad jo filmuose filmuojasi pasaulyje pripažinti aktoriai? Galbūt. Gal dėl to, kad jo filmuose nevengiama masinių scenų ir dinamiškai kintančių erdvių? Galbūt. Galbūt tai visuma, pasaulio savotiškas matymas. „Praradimas“ turi šiek tiek „Cafe de Flor“ išjudinančio metaforizuotos mistikos, kuri kadruose pasireiškia kaip pagrindinio veikėjo pasąmonės bangavimas. Kai kada režisierius veikėjo būseną susmulkina iki absoliučių asociacinių vaizdinių, kad nejučia imi ir atpažįsti tą praradimo jauseną – pasaulis suskilęs ir priimi veikėjo norą toliau jį skaldyti, išmontuoti kaip tuos buitinius prietaisus.

Bent man kilo natūralus klausimas, kai veikėjas sako, kad nemylėjo savo žmonos, ar jis nori pasakyti, kad dėl per didelio praradimo šoko jo visi skausmo receptoriai užsivožė, ar iš tikrųjų jis bejausmis? Noras išmontuoti daiktus, nuolatinės paieškos, atrasti savyje skausmo branduolį, išlaisvinti praradimo jausmą, ką mes galiausiai ir pamatome filmo finale. Esu beveik įsitikinęs, kad ne visiems patiks režisieriaus pasirinktas būdas perteikti užslopintą praradimo jausmą, baimę sau prisipažinti, kad viskas, ši kelio atkarpa baigėsi... Ar mane įtikino laiškų susirašymas ir keistos porelės susitikimas, bendravimas su nepilnamečiu, kuris be perstojo vartoja „fuck“? Iš esmės taip, veikėjas ieško išorinių dirgiklių ir juos randa, tačiau dirginant kūną, dvasia neatsiveria. Filmas apskritai primena verdanti katilą su užvožtu dangčiu, atrodo, veikėjas pavojingai balansuoja ant nusikalstomos ribos ir tuoj kas nors jį supakuos į psichiatrinę kliniką, tačiau kartu įdomu, ar tikrai taip viskas ir bus?

Pagrindinius vaidmenis sukūrė paskutiniu metu, mano akimis, aukštumas ir geriausius savo karjeros vaidmenis pasiekęs Jake Gyllenhaal ir gal ne pačias geriausias dienas išgyvenanti Naomi Watts. Žinote, ta kaista porelė, kai suveda kažkokie tapatumai, pasirūkymai ant sofos, lengvas flirtas, būvimas iš dyko būvimo, tačiau „nieko rimto“. Norėjosi jų istorijos pabaigos kažkokios ryškesnės, tokios, kokia buvo santykių pradžia. O šiaip filmas su puikiais aktoriais, puikiu scenarijumi ir nematau aš čia emocijų nebūvimo, priešingai – jie tokie aštrūs, kad jiems nebėra žmogiško natūralaus pasireiškimo, tai kas gali būti dar stipriau už neišreikštą praradimo jausmą?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilė ir malonė" / "Love & Mercy"

Sveiki, skaitytojai,

Artėjant visiškai „Kino pavasariui“ link pabaigos, teko dar išvysti daugelį ką sužavėjusią kino juostą „Meilė ir malonė“ (angl. Love and Mercy) (2014). Tai biografinė juosta, pasakojanti apie grupės „The Beach Boys“ karjeros pakylimus ir nuosmukius, bent jau taip turėtų atrodyti iš pradžių, vėliau išaiškėja, jog istorija koncentruojasi tik į vieną iš brolių – Brian Wilson, kuris būdamas dar visai jaunas užsidaro studijoje ir bando sukurti albumą šedevrą, kol galiausiai susiduria su savo paties demonais, na, kaip dažniausiai talentingiems kūrėjams, kurie pradeda girdėti balsus, ir nutinka.

„Meilė ir malonė“ pagal grupės dainą pavadintas filmas iš tikrųjų atspindi visą pasakojimo esmę, nuo tamsių bedugnių iki meilės. 7-8 dešimtmetyje Amerikoje apskritai buvo labai populiaru atstatyti savo šeimos vaikus ir iš jų formuoti grupes, tokie tėvai dažniausiai būdavo itin reiklūs savo vaikams, prisiminkime Michael Jackson gyvenimo istoriją... Smurtas iš tėvo, sužalojimai, galvoje nuolat skambanti muzika, kuri neatitinka laikmečio reikalavimų varo iš proto ir tokioje terpėje pasakojama Briano istorija, kurį atlieka talentingasis aktorius Paul Dano. Paraleliai pasakojama Briano istorija jau po daugel metų, kai jis serga įvairiomis psichologinėmis ligomis, tačiau netikėtai susižavi blondine, kuri parduoda automobilius. Daugelį metų šeima manipuliavo Briano, slopino jį vaistais, kad ir toliau kurtų ir neštų pelną, tiesą sakant, sunki ir reali istorija, kuri pasibaigia tik 1992 metais, kai Brianui pavyksta išsivaduoti dėka savo būsimos žmonos.

Gal pernelyg daug atskleidžiau detalių, tačiau filmas išties geras. Kalbant apie atmosferą, hipių laikus, Rytų pakrantės saulėtą bohemišką kultūrą, muzikos poreikį – režisierius tiesiog negailėjo nei laiko nei noro akcentuoti kiekvieną detalę, kad žiūrovas iš tikrųjų pasijustų grįžęs į tuos laikus. Sunku pasakyti, ką mums, lietuviams, kurie gyveno pagal visai kitokios epochos standartus, reiškia šio filmo rekonstrukcijos ir kokios jos atrodo sodrios ir gilios amerikiečių akims. Labai patiko aktorių pasirodymas, apskritai bendra filmo atmosfera, nors ir buvo keista, kodėl žavi blondinė šitaip prisirišo prie smarkiai bauginančio Briano ir jo nepaleido, ką jame įžvelgė ir kaip jį išgelbėjo, tuo atžvilgiu žmonės yra keisti ir įdomūs, juos traukia nebūtinai tai, kas standartizuotai gražu. Pasirodo, gražūs gali būti ir suluošinti žmonės. Tiesiog geras biografinis filmas „su siela“ ir noru papasakoti žmogaus kūrėjo nelengvą gyvenimo kelią.

P. S. The Beach Boys daina „God Only Knows“ tapo šio „Kino pavasario“ festivalio reklamine muzikėle. Taikliai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Antigonė" / "Antigone" / "Αντιγόνη"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai daugelis mokykloje skaitėte arba bent miegodami viena ausimi girdėjote apie Antikos tragedijų rašytojo Sofoklio dramą „Antigonė“, kuris yra privalomas programinis kūrinys. „Antigonė“ yra sukurta begalės spektaklių su pačiomis įvairiausiomis interpretacijomis, na, o kino pasaulyje kol kas ryškiausia ekranizacija tebėra graikų režisieriaus Yorgos Tzavellas „Antigonė“ (graik. Antigone) (1961). Senas, nespalvotas pastatymas, kuris gali šiek tiek atbaidyti tik spalvotą kiną mėgstančius žiūrovus.

Na, turime ką turime, norisi pasakyti, kad lyg ir nieko gero, bet ir nieko blogo. Kol kas „Antigonės“ didesnių ekranizacijų neturime, yra pasirodęs ne vienas smulkus televizinis filmas, tačiau ryškesnį panoraminį vaizdą pamatysite žiūrėdami šią versiją. Kino kritikai visgi buvo nepalankūs šiai „Antigonės“ versijai ir turiu visiškai sutikti, kad filmas išties prastas, mažo biudžeto ir tuščiaviduris. Yra ir gerų dalykų, pvz., režisierius nuosekliai konstruoja filmą pagal Sofoklio pjesės kanonus – įvykiai „copy paste“, išlaikytas senasis Sofoklis, stoiškumas, jaučiama didaktika ir noras perteikti ir pamokslauti visuomenei. Filmas prasideda, kaip ir dramoje, seserų Antigonės ir Ismenės susitikimu rūmų kieme, kur paskelbiama, jog valdovas Kreontas vieną iš jų brolį Eteoklį palaidojo pagal papročius, o Poleneiką uždraudė liesti, paliko šunims draskyti. Antigonė bando įkalbėti sesę prisidėti prie jos ir palaidoti, nepaisant Kreono įsakymo ir ryžtis žūti, tačiau nuolankiai vykdyti dievų valią... Žodžiu, per penkias minutes mums išaiškėja viso filmo įvykių eiga, todėl darosi nuobodu, žinomos visos mirtys ir finišas, o kaip kitaip dar gali nutikti antikinėje tragedijoje?

Kur filmo „negerumas“? Jokio noro interpretuoti, todėl atrodo labai statiškas, netikras, netgi vaikščiojantys aplink kareiviai, regis, tampa dekoracijomis, kai vaikšto, žino savo judėjimo trajektorijas. Kvepia pigiu filmu, kur nėra režisūrinio įdirbio ir savito žiūros taško, o ką jau sakyti apie tai, kad išlaikyta Sofoklio pjesės žodžiai, kurie yra parašyti pagal tam tikrą metrą ir skamba senoviška poetine kalba, kas dar labiau daro filmą labiau ne filmu, o teatru, veikėjai stoiški, teatrališki, nors visai neseniai pastatytas „Makbetas“ su M. Cotillard ir M. Fassbender taip pat lyg ir laikėsi tikslumo ir išlaikė Šekspyro kalbą, tačiau režisierius turėjo savo žiūros tašką. Tuokart graikiškoji „Antigonė“ atrodo kostiumų karkasas, todėl labai tiks mokiniams, kurie nemėgsta skaityti pačios pjesės, tačiau siurbia vaizdus... Tik koją gali pakišti savitai rikiuota kalba.

Mano įvertinimas: 2/10

IMDb: 7.2

Visą filmą su anglų subtitrais galite pažiūrėti čia:

Jūsų Maištinga Siela