Filmas: "Beprotybės nasruose" / "In The Mouth of Madness"

Sveiki, skaitytojai,

Seni geri siaubo filmai, ak, kaip jie kartais vilioja po sunkių darbo dienų prieš miego, kai norisi vai kitokių emocinių įkrovų. Žinau, tokie filmai nesimėto pakelėmis, tad noriu šįkart vieną tokį filmą išgriebti iš pakelės ir pakomentuoti amerikiečių režisieriaus John Carpenter filmą „Beprotybės nasruose“ (angl. In the Mouth of Madness) (1994). 

Na, filmas, bent jau man, iš esmės pateisino savo pavadinimą, nes iš tikrųjų scenarijus beprotiškas ir geras, primenantis S. Kingo siaubo romanų siužetus. Gal šiame filme dabar atrodo ne viskas gerai su scenarijaus realizavimo, ypač padarai ir toji senoji moteris su čiuptuvais atrodė klaikiai dirbtina, tačiau didžioji filmo dalis visgi sėkmingai išlaikiusi senųjų gerųjų siaubo filmo elementus. Galbūt čia rasime daugiau mistinių elementų, nei paties siaubo, tačiau netgi patys mistiniai dalykai primena „Košmaras Guobų gatvėje“ idėjas – skeptikas tyrėjas ima tapatinti šią realybės pusę su siaubo romanų siužetais ir šios realybės ima persipinti. Galiausiai nebeaišku, kur viskas realu, o kur tik knyga, nes viskas tampa pernelyg tikra...

Iš viso filmo man labiausiai patiko siužetas. Jis iš tikrųjų kažkaip užkabino, nors pirmosios 10 minučių nebuvau nusiteikęs žiūrėti, netgi kirbėjo kuo greičiau išjungti, tačiau po to įsivažiavau ir, ačiū Dievui, filmas nėra ištęstas ir labai ilgas, tai irgi savotiškas pliusas. Senas geras veteranas aktorius Sam Neill pratęs prie trilerių ir tokio tipažo vaidmenų, todėl jautėsi kaip žuvis vandenyje. Šiaip filmą vertinu gana gerai. Ne šedevras, tačiau galiu pasakyti, kad aplenkia nemažą dalį šiandienos siaubo filmo produkcijos.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Kaip išsisukti įvykdžius žmogžudystę" / "How to Get Away with Murder" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Vienas iš šių metų nusižiūrėtų buvo amerikiečių kriminalinio pobūdžio serialas „Kaip išsisukti įvykdžius žmogžudystę“ (angl. How To Get Away with Murder), kuris startavo 2014 metų pabaigoje ir pateikė 15 serijų pirmajam sezonui. Serialas beregint sulaukė puikių kritikų atsiliepimų, ypač dėl aktorės Viola Davis, ir tapo labai žiūrimas televizijos žiūrovų. Tiesą sakant, net žinau, kaip šis serialas atbrido iki manęs, nes šiek tiek vengiu tų kriminalinių serialų, kur didžioji veiksmo dalis praeina teismo salėje, tačiau šis serialas labiau koncentruojasi ne į pačias bylas, o į veikėjų asmeninį gyvenimą. Šiuo metu kuriamas trečiasis sezonas, tad nekantraujantiems pamatyti jį, teks palaukti šių metų pabaigos.

Pirmųjų serijų įspūdis gana geras, nors vėliau serialo kokybe ėmiau dvejoti. Prasidėjusi istorija pateikiama nevientisa chronologine seka, kaip pasakojimo koliažas, norint išlaikyti žiūrovui intrigą. Pirmakursiai studentai įvykdo žmogžudystę ir bando atsikratyti kūno, ši padrika istorija nuolat prikaišiojama iki kokios penktos serijos, kol pavyksta susigyventi su personažais. Pagalvojau, kurių galų rodyti prasižengusius studentus ir šalia rodyti jų gerus snukelius iki to lemtingo įvykio? Juk taip prarandama dalis įdomumo, bet pasirodo, kad scenaristai lošia dar ne visomis kortomis, neatskleidžia, kas buvo nužudyta, kur visos loginės istorijos jungtys, tačiau pamažu viskas susideda į savas vietas – o kaipgi kitaip. Tiesa, jau įpusėjus šiai istorijai, pradėjo erzinti tie ateities pasakojimo intarpai, tos monetos metimas, tiesiog netgi trikdė. Regis, kūrėjai tai pajuto ir nuo vidurio serialo pagaliau „atvedė“ žiūrovą prie tikrojo nusikaltimo ir pasakojimo struktūra pasikeitė, vyko tikroji penketuko ir jų dėstytojos drama.

Labai bijojau, kad serialas nenusivažiuotų iki tokių neįdomių struktūrinių elementų, kaip viena serija lygu viena byla ir akivaizdus demonstravimas tik teisminių netikėtų bylų pateikimas. Aišku, kada būta ir šio elemento, tačiau jis greitai nepasiteisintų, nes mus kur kas labiau jaudina advokatės Analisos gyvenimo dramos. Kieti ir keisti jos santykiai su savo studentais. Kai kada scenaristai itin gerai sužaidžia psichologiniais niuansais, kai paskaita atspindi veikėjų realią padėtį ir tampa jų gyvenimo paskaita. Šiaip apskritai pasižiūrėjus šį serialą, galima pagalvoti, kad pasaulyje nėra teisingumo, ypač teisinėje valstybėje, kur svarbiausia išsisukti nuo bausmės, nesvarbu, koks nusikaltimas būtų padarytas. Iš esmės serialas lyg ir kritikuoja teisminę sistemą, scenaristai vis nesibodi demonstruoti žmonių ydų, o tuo labiau teisingų moralinių principų. Atsisakyta moralizavimo ir didaktikos, tai aišku, vidutiniam žiūrovui tik dar labiau patinka. Juk šiaip ar taip mums daugeliui patinka, kai nesuabejojama teisingumo sistemą paverčia demoralizuotu šou. Kitą vertus, o kas sako, kad šis šou gyvenime nevyksta ir advokatai iš tikrųjų atstovauja tik sau, nes jų toks darbas.

Seriale nemažai meilės, išdavysčių, intrigų... Vieni su kitais konkuruojantys studentai lyg ir turi dar atskiras istorijas. Veisas susideda su kaimyne Rebeka ir sukasi tarp jos intrigų, Mišelė trokšta turtingo gyvenimo ir gerų studijų, tačiau pamažu praranda save, sportiškasis Ašeris apskritai kiekvieną sijoną iškilnotų, o ką jau besakyti apie gėjų Volšą, kuris už kiekvieną informacijos grybšnį pabirbins kiekvieną vyruką... Iš esmės surinktos neeilinės asmenybės ir galiausiai pajunti, kad jų grupė kaip vienos didelės veikiančios smegenys kuo puikiausiai tinka tam purvinam analitiniam advokato darbui. Analisa dirba sau, o studentų masė jau kaip atskiras kitas personažas, kol jų nesuvienija bendri interesai.

 Manau, Bonės personažas kituose sezonuose dar pateiks netikėtų staigmenų.

 Ašerį vaidinantis aktorius Mett McGorry galime išvysti ir seriale "Oranžinė - tai nauja juoda".

 Teismo salėje vyksta aršios kovos...

 Aktoriai.

 Aktoriai.

 Rebekos personažui lemta būti tik vienam sezonui.

 Smagus susitikimas...

 Viola Davis su Emmy apdovanojimu.

 Amžinas klausimas: Kaip išsisukti?

Jau po pirmojo sezono aktorė Viola Davis buvo įvertinta už Analisos vaidmenį Emmy ir Ekrano gildijos apdovanojimais, taip pat buvo nominuota Auksiniam gaubliui ir kitiems prestižiniams apdovanojimams. Iš tikrųjų jos Analisos vaidmuo itin jautrus ir stiprus, užtikrintas kiekvienas kadras ir aktorė ji puiki ir įtaigi. Geras scenarijus garantavo šiai aktoriai tikriausiai geriausią gyvenimo vaidmenį, bet serialo visumoje trūksta jai atsvaros, nes kiti personažai kur kas prastesni ir vaidybiniu pagrindu jai neprilygsta. Kai kuriais atvejais, manau, kaltas pats scenarijus, kuris labiau orientuojasi į Analisos vaidmenį, o ne studentus ir kitus. Kai kada atrodo, vieno plano vaidmenys, kad ir netikėtai sezono viduryje pasirodžiusi puiki aktorė Marcia Gay Harden, kuri suvaidino Analisos vyro seserį. Ji tiesiog kaip maitvanagis užsipuolė Analisą, lyg jau žinotų, kad ji iš tikrųjų nužudė savo vyrą. Tokie vaidmenys, kurie išlenda padaryti vieno darbo, kažkaip nelabai įtikina, tačiau rasti Violai atsvarą būtų irgi klaida, nes serialo ritmas keistųsi ir sulėtėtų įvykiai.

Šiaip pirmasis sezonas visumoje padarė tikrai gerą įspūdį. Puiki Violos Davis vaidyba, neblogai surėdytas scenarijus su šiokiais tokiais „plaukiojančiais krekeriais“ dėl antraeilių personažų, kurie galbūt ne visada įtikina, tačiau daug ką atperka demoralizuotai pavaizduotas advokatų darbas, kuris iš esmės pateisina patį serialo pavadinimą „Kaip išsisukti įvykdžius žmogžudystę“. Čia rasite ir intrigų, ir juodojo humoro, ir kraujo, ir homoseksualumo, ir muilo operos elementų. Sezono viduryje jau buvau nusprendęs, kad sužiūrėsiu šias 15 serijų iki galo ir toliau nebežiūrėsiu, tačiau sezono pabaiga padarė stiprų įspūdį ir išlaikė intrigą, todėl esu tikras, kad dar kartą sugrįšiu žiūrėti ir antrąjį sezoną. 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Katja Kettu "Už nuodėmes bus atleista"

Katja Kettu. „Už nuodėmes bus atleista“. – V.: Alma littera, 2015.

Sveiki, skaitytojai,

Suomiškas ir gaivališkas trileris Už nuodėmes bus atleista buvo įtrauktas į geriausių pernykščių verstinių knygų, o romano tiražas jau eina knygynuose į išpardavimų pabaigą. Apie skandinavišką literatūrą esu itin geros nuomonės, ją tiesiog norisi siurbti akimis. Per paskutiniuosius kelerius metus mus tiesiog užgriuvo lavina neblogų knygų būtent iš Suomijos. Nežinau, ar dėl atsiradusių vertėjų gausos, ar tiesiog sąmoningo leidyklos apsisprendimo skirti Suomijai daugiau dėmesio.

Pirmasis Katja Kettu romanas neliko nepastebėtas. Įvairiuose internetiniuose portaluose, įskaitant ir knygų „blogerius“, ši knyga sušmėžuoja kaip palikusi gana gerą įspūdį, todėl pats pasiryžau perskaityti. Prisipažinsiu, užkibau ant kabliuko dėl tų visų antraščių, kad knyga tikrai neskirta romantikams, kad ji gili, šiurkšti ir sukrečianti. Paskutiniu metu šiek tiek vengiu romanų, kuriuose vaizduojamas Antrasis pasaulinis karas – pernelyg jau angažuotas šis juodas Europos periodas literatūroje, tačiau Už nuodėmes bus atleista kažkaip patraukė savo keistu veikėjų apsisprendimu nepaisyti jokių konkrečių rasinių ir politinių to meto stereotipų, kas iškart romaną daro įdomiai eklektišką – vokiečių kilmės ariją įsimyli Skandinavijos šiaurės vietinė žvaira pribuvėja. 

Tiesą sakant, originalo kalba knyga vadinasi itin neoriginaliai – Pribuvėja, todėl tai viena iš nedaugelio išimčių, kada pakeistas verstinis pavadinimas pateisina lūkesčius, bent jau manuosius. Rašytoja kruopščiai rinko ir nagrinėjo istorinį Laplandijos kontekstą, įtraukdama Žiemos karo, koncentracijos stovyklų archyvų išlikusias bylas bei kitus dalykus. Iš esmės tai, kas dėjosi Vokietijai įžengus į Suomiją, skiriasi nuo to, ką mes turėjome Europos viduryje, – ten genocidas nebuvo toks masiškas, koks vyko pas mus, tačiau tai lėmė geografinė padėtis, tačiau Hitlerio ranka pasiekė net Arkties vandenyną. Keistas ir baugokas istorinis kontekstas šiame romane tampa įtikinama konclagerio aikštele, kur tvartuose uždarytas moteris prievartauja esesininkai, o vietiniai padeda tarnauti vokiečių okupantams, keikdami nelabuosius rusus. Skaitytojas yra priverčiamas pajusti, kad netrukus politinė situacija atsisuks ne tik prieš vokiečių karius, bet ir prieš pačią pagalbininkę pribuvėją.

Iš tikrųjų ši keistos meilės istorija net nepavadinsi meilės istorija, veikiau kažkokių emocinių krešulių lavina, iki galo nesuvoktų sveiku protu, veikiau nusakomas keistais gyvuliškais instinktais. Herojai netipiški ne vien dėl politinių ir rasinių skirtybių, bet savo biografijomis ir patirtimis. Pagrindinė veikėja konclagerio pribuvėja, augusi atšiauriuose Arkties regiono žemėse, jos mentalitetas paveiktas vietinės šamanų kultūros, o jos mylimasis Johanas – nestabilios psichikos karininkas, priklausomas nuo psichotropinių vaistų, nesugeba užgydyti psichologinių stigų, įgytų prieš kelerius metus Ukrainoje, kai šimtai žmonių jo akivaizdoje buvo sunaikinti. Jis tarsi pardavęs sielą, kartais atrodo, kad pagrindinė herojė skrodžia jo susigūžusią sielą ir myli ne jį dabartyje, bet kažkur palaidotą jo ankstesnį gyvenimą. Jų santykiai grįsti sveiku protu nesuvokiama kūnų kalba, nors viduje herojė viską apmąsto ir piešia ryškiomis aistros spalvomis, tačiau jos ir Johano išoriniai santykiai atrodo kažin kokie psichiškai nesveiki, netgi pavojingi. Tai tarsi įkalinta jauna mergina prostitucijai rūsyje, kurią prievartauja ir už tai ji jaučia malonumą.

Suomių rašytoja Katja Kettu sulaukė didelio pripažinimo savo šalyje, 2011 metais pristačiusi romaną "Už nuodėmes bus atleista".

Išties suluošintų veikėjų likimai nesibaigia taip lengvai. Ypač žvairosios pribuvėjos. Jos likimas ir patekimas į tvartą pareikalauja iš jos visko – sveikų dantų, plaukų, sveikatos. Užkietėjęs sadistinis užsispyrimas ir tvirtas it uola moters dvasios vaizdavimas – tai K. Kettu labiausiai ir žavi savo romane, o ką jau kalbėti apie tas atšiaurias tundras ir kvapą gniaužiančią šaltą jūrą, veikėjų kūnišką intymumą. Šaltis ir čia viduje tūnanti veikėjos aistra – du komponentai, iš kurių autorė meistriškai suplaka įtikinamą teksto audinį ir herojų likimus. Romanas skaitomas greitai, regis, ir puikus Aidos Krilavičienės vertimas užtikrina nenutrūkstamą skaitymą iki aušros, tačiau akivaizdu, kad tas lengvumas ne popsinės literatūros atributas, o meistriškumo padarinys. Besąlygiškai aistringa ne tik pribuvėja, bet ir romano teksto audinys. Labai gaivališkas stilius, naudojant šiaurietiškus mitinius niuansus, kultūrinius ir archetipinius gamtos simbolius, sukuria ištisą daugiasluoksnį meninio teksto raštą: veikėjai, gamta, archetipai, instinktai, sveikas protas, kultūriniai techtoniniai susidūrimai.

Graži ir tokia aistringa kalba, kad kai kurias vietas norėjosi perskaityti net keletą kartų, nes vietomis vertimas taip gerai suskamba, lyg jis būtų beprotės moters poezija apie neįmanomos meilės sudievinimą: „Čiulpiau pirštą, kol kraujas po nagu pradėjo tvinkčioti ir tu iš skausmo surikai. Bet aš nesilioviau. Ėmiau laižyti tavo pėdas ir kulnus, kurioje kvepėjo druska, titnagu, pažintu pasaulio kampeliu ir grybais“ (p. 105). Arba visokiausi gamtos ir veikėjos gaivališkos sąsajos, kurios driekiasi iš puslapio į puslapį: „Mėnesienoje išsisklaido vienumos niūkus šešėlis, valandėlę jaučiuosi kaip plunksną ir sklendžiu mėnulio nutviekstu fjordu, vandens paukščių aplinkui nematyti ir išsigąstu savo juoko, kurio niekas negirdi. Nes trobelė tamsuoja tyli kaip šašas ant Viešpaties odos“ (p. 297).  

Knyga išties pulsuojanti puikiai perteikta moteriška beprotiška aistra, peržengianti bet kokius Antrojo pasaulinio karo konteksto rėmus. Herojai yra bepročiai, perpūsti Arkties vėjų, tačiau nuo to tik dar geriau, nes knygoje šiurkščiai ir meistriškai rašytoja atveria kažin kokius suluošintų žmonių šviesiai sąmonei užgintus suvokti instinktus. Knygos veikėjai nepakaltinami, jų vertybės jau palaidotos po politiniu mėšlu, lieka tik vidiniai aistros čiuptuvai, kurie leidžia pratęsti egzistavimą net pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, renkantis blogiausią variantą, kartais netgi išvirkščią mūsų moralės stabams. 2015 metų rudenį suomiai pagal šią knygą pastatė vaidybinį filmą, kurio, tiesa, kol kas nesiveržiu žiūrėti, nes noriu, kad kol kas nusėstų šios geros literatūros drumzlės.

Jūsų Maištinga Siela