Šios dienos daina: Lemon Joy "Kažkada" / "Navsegda"

Sveiki,

Jau labai seniai norėjau padaryti šį įrašą. Būtų banalu sakyti, kad noriu pristatyti šią dainą, nes ją tikriausiai žino jeigu ne visi, tai tikrai visi yra ją girdėję. Kažkada rinkausi vyno butelį ir „Maximoje“ užgrojo šitą dainą. Pamenu, kaip staiga ėmė viskas suktis ratu, lyg pereičiau į sapno registrą, nuo tada ši daina lyg kažkoks neišsipildęs sapnas, pilnas elektroninės muzikos, to puikaus į jokią kitą lietuvišką muziką nepanaši daina, kaip, beje, ir daugelis Lemon Joy kūrinių.

Daina „Kažkada“ tikriausiai nuo šiol yra žinomiausia Lemon Joy daina, kuri turi ir rusišką versiją kiek kitokiu pavadinimu – „Navsegda“. Pirmą kartą daina pasirodė ne taip ir seniai 2011 metais albume „Stebuklas“ ir beregint tapo hitu. Akivaizdu, kad dainą sukurti įkvėpė „Moder Talking“ grupės muzika. Tiesa, nesu tikras, ar man priimtinas tas keistas vaizdo klipas, kuris primena dešimto dešimtmečio prastai suręstus Rytų Europos šalių klipus (regis, to stengtasi sąmoningai), tačiau žinau tik vieną, kad tai nuo šiol geriausia Lemon Joy daina, kuri kone kasdien man skamba mp3. Pasiklausykime lietuviškos ir rusiškos versijų:

Daina „Kažkada“ ir vaizdo klipas:

Daina „Navsegda“:

Jūsų Maištinga Siela

Stasys Stacevičius: "Mano sieloj yra vietų, senesnių už mano sielą"

Sveiki, 

Tiesiog būna tokių tekstų atplaišėlių, kuriomis norisi pasidalyti kaip lobiu. Žinoma, su tais, kurie priima ir supranta. Kas turi tikriausiai kosmologinę filosofinę egzistencinę pajautą, tas tikriausiais supras rašytojo Stasio Stacevičiaus (1959–2012) nepakartojamą ištraukėlę iš esė rinkinio Milda supaisys, kuris pasirodė jau po autoriaus minties. 

„...visatoje yra vietų, senesnių už pačią visatą, visatoj rasta dalelių, sunkesnių už pačią visatą... Suabejoju, ar taip yra. Bet jaučiu, kad mano sieloj yra vietų, senesnių už mano sielą, yra sieloj dalelių, sunkesnių už visą sielą, ir gal yra ten dalelių didumo sulig visata, ir todėl, todėl... Kitame gyvenime, jeigu jis bus, norėčiau būti dailininku ir nutapyti tai, o dar kitame gyvenime norėčiau tai sugroti, o dar kažkuriame gyvenime... Geriau nežinoti, ar tai įmanoma: grįžti – gal užkoduotomis bangelėmis, virpesiais ar bozonais – po šimto ar po tūkstančio metų čia, kur su mylima moterimi andai pasiklojome po nakties dangovaizdžiu, galvojome, ar žvaigždės neserga žmonių ligomis. Paskui panirom į vidinius savo dangovaizdžius, gal dalyvavome Kūrėjų Kūrėjo performanse, skirtame juodajai energijai paneigti ar bent pasipriešinti.“

Jūsų Maištinga Siela

Mintys: Amžina vasara irgi ne amžina

 Paveikslas: Thomas Dewing "Summer", 1890.

Sveiki,

Šiandien važiavau namo ir prieš užsukdamas į biblioteką, skaičiau kelyje periodinį leidinį Metai. Kažkaip padrikai – tai šen, tai ten. Lyg ir nieko gero nerasdamas, lyg ir recenzijas paskaitinėdamas nuo vidurio, paskutines pastraipas, nes tik toks, rodos, skaitymas autobuse ir tinkamas – padrikai žurnalistinis, antraštės ir esmė, kol galiausiai neatsiverčiau pirmojo žurnalo teksto, kurį parašė Laura Sintija Černiauskaitė. Nieko banaliau – apie vasarą, tačiau juk Metai ir visą kitą, apie ką dar galima rašyti įvade, jeigu ne apie metų laikus? Vėliau tekstas ima slinkti ir atsiveria begalinė nostalgija. Juk tai apie laiką, apie mūsų vasarą, kuri amžinai tęsiasi trumpais sujungimais. Ir apie senatvę, apie tai, kad ir ta vasara, kad ir kiek ji jungtųsi į visas vasaras kaip viena begalinė, galiausiai pasibaigs. Ir viskas.

Nepabaigiau šio Lauros Sintijos Černiauskaitės teksto, kažkaip po pirmo puslapio, kuris mane sutrikdė, nes, pasirodė, po visų tų verstinių publikacijų ir patetiškos poezijos ir noro išskrosti sielą bei paaiškinti anatomiškai jausmus, šis tekstas pasirodė kone tikriausias. Apie tai, kas yra čia ir dabar. Ir rugpjūtis, galvojau, žiūrėdamas į gatvę pro dulkiną autobuso langą, jau baigiasi, nors tris savaites beveik be sustojimo lijo ir tos vasaros lyg nebūta. Ir supratau, kad vasara pas mane yra viskas, ką galima įvardyti būtuoju laiku, mistinė erdvė, kuri transformuojasi į juslinę atmintį ir niekada vasara nėra geriausia ir nuostabiausia čia ir dabar. Kiek liūdna dėl to, kad vertė įgaunama tik viską jau patyrus. Bet tuo pačiu tai ir džiugina. Po to pagalvojau: ar gali džiuginti liūdni dalykai? 

Ir štai: mano stotelė, laikas lipti. Ir nėra minčių, jų kaip ir nebūta. Kaip ir tos vasaros. Kaip ir to teksto. Kaip ir to patirto menko sukrėtimo. Visas potyris pasiliko autobuse ir nuvažiavo tolyn, į šių metų vasarą...

Jūsų Maištinga Siela