1977
metais šią gegužės 25 dieną pasirodė pirmasis „Žvaigždžių karų“ serijos filmas,
kuris padarė perversmą fantastinių filmų kategorijoje. Per pirmąjį savaitgalį
filmas surinko pusantro milijonų dolerių ir tapo pelningiausiu to dešimtmečio
filmu.
Gegužės
24 dieną 1567 metais Švedijos karalius Erikas XIV išžudė įtakingą didikų Sturų
šeimą, kuriuos laikė įkalintais, nes manė juos organizuojant sukilimą prieš jį.
Aptemus karaliaus sąmonei, jis tapo siautėjančiu bepročiu. Per vieną vakarą
išžudė kalinius ir net durklu subadė savo mokytoją Dionisijų Bereuso, kuris
bandė sutramdyti beprotį karalių. Galiausiai naktį karalius pabėgo į mišką,
kurį rado tik po kelių dienų vilkintį valstiečių rūbais. Karalius proto, deja,
daugiau niekada ir nebeatgavo.
Šioje
nuotraukoje – garsioji amerikiečių nusikaltėlių pora Boni ir Klaidas, pozuoja
nė neįtardami, kad jų siautėjimui greitai bus padarytas galas. Jaunoji pora, migruodama iš valstijos į valstiją, buvo kurį laiką dėl įstatymų apribojimų
nepaliečiami 1932-1934 metais, tačiau šią lemtingą gegužės 23 dieną 1934 metais jiems
buvo suorganizuota pasala, kadangi policininkai susekė jų judėjimo
trajektoriją, o nusikaltėliai sistemingai kartojo savo veiksmus, buvo nebesunku
juos nuspėti. Policininkai tykoję už krūmų laukė atvažiuojančio jų automobilio.
Buvo paleista 130 kulkų, kurių krušoje šie įsimylėjėliai ir mirė... Apie juos
rašomos knygos, kuriami filmai, persirenginėjama per Helovyną. Jie klasikiniai
nusikaltėliai.
Kodėl
laukiau Man Booker International 2019
metų apdovanojimo? Tai dažniausiai būna geriausios verstinės rimtosios
literatūros kūriniai į lietuvių kalbą iš to, ką skaito pasaulis. Paskutiniu
metu lietuviai vertėjai ir leidyklos, (man be galo džiugu), orientuojasi į šiuos
ilguosius ir trumpuosius sąrašus tiek Man
Booker, tiek šios premijos tarptautinėje kategorijoje.
Jau
nekantrauju perskaityti lenkų rašytojos „Bėgūnai“, kuri pelnė pernai šį
apdovanojimą, na, o šiemet šiuos laurus pelnė 41 metų rašytoja Jokha Alharthi iš Omaro už romaną „Dangaus kūnai“ (angl. Celestial Bodies). Absoliučiai
egzotiškos šalies ir iš pirmo žvilgsnio net neliteratūriškos šalies... Bet ką
mes žinome apie literatūrą arabų šalyse? Autorė savo kalboje akcentavo, kad to
regiono literatūra labai įvairi ir turtinga, tačiau pernelyg lokali Vakarų
pasauliui, tad savo sėkmę vertina kaip stebuklą.
Komisija
išrinkusi šį kūrinį iš trumpojo sąrašo, akcentavo, kad ją skaityti malonu dėl
poetinės kalbos ir kultūrinių simbolių, kurie nupasakoja tris svarbias moterų
gyvenimo linijas, o per jas iš esmės papasakojama visos šalies vaizdinys.
Manau,
turėtume nepraleisti šios knygos lietuviškai.
Pernai
per „Kino pavasario“ festivalį parodyta kino juosta „Kandelarija“ (ispan. Candelaria)
(2017) tikriausiai daugeliui įstrigo dėl dviejų priežasčių. Viena iš jų – pasakojama
apie pensijinio amžiaus kubiečius ir 1991 metų neįtikėtinai skurdžią Kubą. Viščiukus
auginanti Kandelarija gyvena kartu su vyru ir pamažu džiaugiasi savo senatve –
pozityvūs vakarai užeigoje, namuose, kur nėra elektros, nes skurdas, dega stiklainyje
žvakė ir laksto viščiukai, apie kurių mėsą pavydžiai galvoja dažnas to meto
Kubos gyventojas...
Makabriška
šios istorijos dalis prasideda nuo to, kai Kandelarija parsineša netyčia darbe
rastą filmavimo kamerą ir ima sukti savo vyrui... erotines juostas. Galiausiai
toji medžiaga nuteka ir senukai įsitraukia į skurstančios ne tik šalies, bet ir
jų moralės, atspindinčios valstybės padėtį po Šaltojo karo. Netikėta
tikriausiai yra tai, kad viskas, kas šiaip gerai prasideda panašiomis
istorijomis, dažnai pakrypsta trilerio žanro eiga ir manieromis. Kadangi tai
nepriklausomas kinas, istorija išvengia šių klišių ir tas gyvenimo ir šios padėties
aštrumas išplaukia ilgesingais senų žmonių būvimu šalia vienas kito vaizdiniais
į filosofinį lygmenį. Kiek tu esi pasiryžęs paaukoti, kad kitas pajustų laimės
trupinėlius? Toji scena, kai Kandelarija pasiskolina suknelę, kad sugundytų
vyrą, o vyras parduoda laikrodį, kad gautų normalią vakarienę primena žiaurią
neturtuolių pasaką apie mylimąjį, kuris moteriai nupirko šukas Kalėdų proga, o
moteris nusikirpo plaukus, kad vyrui padovanotų savo dovaną...
Ilgesingų
Kubos jūrų apgaubta senatvės istorija atrodo teisingesnė už bet kokią holivudinę
juostą, nes nesunku patikėti poros realiomis, bet pagalvoji: na kokia ten sena
pora filmuosis porno filme, kad gautų maisto ir pinigų? Mes nežinome, prie ko
gali privesti skurdas... Visgi filmas ne vien apie santykius drauge iki grabo
lentos, tai veikiau refleksyvus filmas apie Kubos laikmetį, kai nebuvo duonos. Žmogaus
orumas ir senatvė šalia žlugusios valstybės patvirtina tai, kas lieka tarp
žmonių visuomenėje tikra, o kas tebuvo laikomasi vien tik dėl dirbtinų moralinių
klišių.
334
metais prieš Kristų gegužės 22 dieną Aleksandrui Makedoniečiui tebuvo viso labo
22 metai, tačiau jis jau nukariavęs Graikiją ėmė veržtis su savo kariuomenę į
Mažąją Aziją. Vienas įspūdingiausių jo mūsų laukį dabartinėje Turkijos dalyje,
prie Graniko upės, kur jis su 5 tūkstančių armija stojo prieš 10 tūkstančių
armiją persų. Kai atrodė, jog persai nesijaudino ir jie jau regėjo savo pergalę,
jie nė žinoti nežinojo, kad Makedonietis tuo metu dar laukė 13 tūkstančių
kareivių. Šis mūšis atvėrė Aleksandrui vartus iki pat Indijos ir pakeitė to
meto pasaulio žemėlapį.