Vinilinė plokštelė: Jonas Brothers – Greetings from Your Hometown [vinyl / LP] (2025)

 

Informacija apie albumą: Jonas Brothers – Greetings from Your Hometown [vinyl / LP] (2025) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Ed Sheeran – Play [vinyl / LP] (2025)

 

Informacija apie albumą:  Ed Sheeran – Play [vinyl / LP] (2025)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Donna Summer – On The Radio: Greatest Hits Expanded [vinyl / 2LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Donna Summer – On The Radio: Greatest Hits Expanded [vinyl / 2LP] (2024) 

Maištinga Siela

Spektaklis "Svetimas", režisierius Jernej Lorenci, Lietuvos Nacionalinis Dramos Teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ruduo man nuostabus dar ir dėl to, kad visada prasideda ir naujasis teatro sezonas! Aišku, kaskart vis siauresnis, nes kasmet vis daugiau spektaklių yra pamatoma, todėl didžiausi taikiniai – premjeros. Slovėnų režisierius Jernej Lorenci (g. 1973), kilęs iš Liublianos, man buvo terra incognita, absoliučiai nežinomas. Tiesą sakant, net nežinojau, ko tikėtis iš jo pernai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatyto daugiau nei 3 valandų trukmės spektaklio pagal prancūzų Albert‘o Camus garsųjį romaną „Svetimas“. Juk tai programinis mokyklinis kūrinys, todėl tikėjausi nemažai mokytojų su autobusiukais, kurie urmu atveža savo mokinius pasižiūrėti „Svetimo“ (pamenu mokyklinius laikus ir tokią mokytojos praktiką), bet iš esmės susirinkusi publika buvo, kaip jau dažnai įprasta, kiek vyresnė, nei mokyklinio amžiaus mokiniai. Apskritai kalbant, Lorenci „Svetimas“, sakyčiau, nelabai ir tinka visiems dvyliktokams, kurie skaito, nes spektaklyje yra ir šiokių tokių nepatogių scenų. Akivaizdu, kad režisierius pertransformuoja romano medžiagą ne tam, kad atkartotų romano peripetijas, o savaip interpretuotų knyginę medžiagą.

 

Šiek tiek pasidomėjau slovėnu Jernej Lorenci, jis turi savitą teatro statymo stilių ir specifiką. Jo mėgstama medžiaga – klasikiniai, kanoniniai literatūros kūriniai, o A. Camus „Svetimas“ yra būtent toks. Žiūrėdamas „Svetimą“, supratau, kad režisierius nekuria įprastinio ir klasikinio teatro, aktoriai nesukuria vientisų charakteringų vaidmenų, veikiau maino emocijas, perima vieni kitų tekstus, kuria teatralizuotą ir stilizuota santykį, kuris primena šiuolaikinio performanso meną.

 

Spektaklis susideda iš dviejų dalių kaip ir Camus romanas „Svetimas“. Pirmoji spektaklio dalis, sakyčiau, gana intymi, nes scenoje didelis aktorių pulkas skaito seną „Svetimo“ leidimą, papildydami savo skaitymus įvairiais šviesos ir garso efektais, kurie romano audinyje yra gana svarbūs, pvz., veidrodis atmuša prožektoriaus šviesą ir nusitaiko į Merso, pagrindinį veikėją. Tekstas skaitomas paeiliui, turi savo atkarpas, erotines iš Mari perspektyvos ar seno ir paniurusio kaimyno su šunimi. Iš dalies tai primena kolektyvinį ritminio teatro trupę, tik pasirodė, jog aktoriams suteikiama daugiau laisvės ir kūrybos. Scena ir santykis su žiūrovu gana sąlygotas, tekstas originalus iš „Svetimo“. Šiek tiek išsigandau, nes nebuvau nusiteikęs, kad pusketvirtos valandos klausysiuosi viso romano skaitymus ir nesulauksiu jokios interpretacijos ar režisieriaus meninės paraiškos.

 

Visgi jau pirmojoje spektaklio dalyje viskas pamažu intensyvėja, kuriama kriminalinė Merso erdvė prie jūros, aktoriai vis labiau išsijudina iš savo sėdimų kėdžių, renka įkalčius, purškia vieni kitiems iš flakonų vandenį kaip prakaitą, kuris didina įtampą ir karštį – žodžiu, tiksliai perteikia Alžyro vasaros beprotišką karštį, kur ir vyksta pagrindinis veiksmas. Iš tikrųjų pirmoji dalis nėra interpretacija, tai labiau žaidybinė Merso biografijos pateiktis ir nusikaltimo aikštelės kūrimo aplinkybės, dėmesys detalėms ir naudojamiems scenos daiktams, kurie antrojoje dalyje tampa absurdiškais įkalčiais.

 

Antroji „Svetimo“ dalis keičia iš esmės viską. Ji tampa Merso teismo absurdiška proceso dalimi. Romane ji perteikiama iš abejingojo Merso perspektyvos, bet šiame spektaklyje paryškinamas visuomenės požiūris. Tiek žiniasklaida, tiek prokuroras, įvarę Merso į tolimą spektaklio kampą, kuria teisminio teisingumo spektaklį, tyliai sukuria monstro biografiją, išžmogindami individą iki jo nereikšmingumo: svarbu, ką apie individą pasako kiti, o ne jis pats. Spektaklis pamažu tampa juodąja absurdo komedija, o liudininkai – dar vienos į monstro visuomenei kūrimo įtrauktos aukos, jų liudijimai nieko nereiškia, už juos atsakinėja teismo klerkai, o į sceną įnešta didžiulė vyriškų lytinių organų fotografija sukelia dar didesnę įtampą, nes Merso dar kaltinamas ir Mari prievartavimu. Tiesa nebeegzistuoja, o tariama tiesa tampa visuomenėje įrankiu, kuris tėra paskata kurti naujas valdymo baime formas, aišku, viskas absurdiška, bet man šis spektaklis labiau apie bejėgystę pasipriešinti masei, kuri turi savo bauginančiai „rafinuotą“ teisuolio kaukę, kuri apsimeta išnagrinėjusi ir žinanti visas individo priežastis. Štai kodėl iki šių dienų labai sunku yra kovoti su instancijomis, kurias remia sisteminė korupcija, paviršutiniškumas ir valdžios galia. (Čia man absoliučiai poetės Ilzės Butkutės ilgametė kova su VMI klerkais ir Edita Janušiene – absurdas! – pastarąją mūsų prezidentas Nausėda apdovanojo, nors negali pripažinti biurokratinės klaidos; nepalioviau galvoti apie šią istoriją, žiūrėdamas „Svetimą“, nes taip tikriausiai absurdo pasaulyje atrodo šių dienų žmogus).

 

Antroji spektaklio dalis keičiasi ir intensyvumu. Teismo procesas virsta liudininkų tardymu ir žeminimu, man asmeniškai, ypač koreliuoja su šių dienų viešosios nuomonės ir reputacijos formuojamąja jėga. Asmuo, net nepadaręs jokio nusikaltimo, gali tapti Merso, nes liaudžiai reikia „duonos ir žaidimų“. Pats režisierius sako, komentuodamas savo spektaklį: „Problema, susijusi su perdėtu susitapatinimo siekiu norint pakeisti prasmės trūkumą. Smurtą gimdo prasmės trūkumas. Atstumtieji normalizuojami. Demonizavimas, šlovinimas ir apibendrinimas – destruktyvios XXI a. jėgos. Svarbus susitapatinimo ir distancijos santykis. Grožis – paprastume. Pilnatvė – tuštumoje.“ Iš esmės šiandien mes turime nuomonę apie viską ir visada, praktiškai nieko net nepažinę ar net nesusipažinę, tik iš to, kiek per tą visuotinį triukšmą mus pasiekė informacija. Nors spektaklyje nebuvo labai akcentuojama žiniasklaida, bet būtent ji valdo (tiksliau kai kas per ją valdo) viską, ko mes per distanciją nekenčiame, taip sukuriami mums nepažinūs monstrai, kuriuos manomės suprantą.

 

Spektaklio finalas mane pribloškė emociškai. Motinos intymus monologas sūnui iš teisėjų tribūnos pašiurpino. Tie žodžiai tampa viso spektaklio akcentu, nes pirmąkart juose suskamba žmogiškas santykis, empatija, kurios Merso visame procese nuo motinos laidojimo laikotarpio neturėjo. Spektaklis nuostabus, kad per šitas valandas žiūrovas yra pajėgus empatiškai susikurti santykį su absurdo veikiamo Merso gyvenimu ir jo situacijomis. Ne tik aktoriai tarpusavyje kuria tuos ryšius, bet ir pats žiūrovas, nes antrojoje dalyje jie tampa teismo proceso dalyviais, tais bevardžiais žurnalistais, skandalistais, nebyliais teisėjais, kurie sėdi vienoje perspektyvoje su spektaklio veikėjų liudytojais ir tarsi tampa monstro sukūrimo ir priežastimi, ir iš dalies pačiais kūrėjais. Be didesnių kažin kokių pompastikos triukų, režisieriui pavyko sukurti giluminius ryšius, kurie matuoja savaip žiūrovo empatiją, gebėjimą susitapatinti, teisti ir atleisti. Išėjau nepaprastai pasikrovęs, nemaniau, kad visuminis spektaklio vaizdinys, kuris, tenka pripažinti, spektaklio pradžioje buvo abejotinas, visgi galų gale apdovanojo sukrečiančiomis patirtimis. Visada laukiu iš gero spektaklio būtent tokio efekto.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kamaninis jaspis – geltoni ir gražūs akmenys iš Indonezijos (Bumblebee Jasper)

 Sveiki,

 

Kamanės jaspis (angl. Bumblebee Jasper), kurį matote nuotraukoje, yra išties išskirtinis ir akį traukiantis mineralas. Jo ryškios spalvos ir unikali kilmė pasakoja apie gamtos kūrybiškumą, o pats akmuo yra retas ir vertingas. Tai sudėtingas geologinis darinys, kurio išvaizda yra tiesiogiai susijusi su jo mineraline sudėtimi ir vulkanine kilme. Nors jis vadinamas jaspio vardu, geologiškai tai nėra tikrasis jaspis, kuris yra kietesnė silicio dioksido atmaina.

 

Šis kamanės jaspis buvo atrastas palyginti neseniai, devintajame dešimtmetyje, Indonezijoje, Vakarų Javos saloje. Jo radimvietė glaudžiai susijusi su aktyviu Papandajano ugnikalniu, kurio šlaitai tapo vienintele vieta pasaulyje, kur galima rasti šios unikalios uolienos. Nors tiksli atradimo data nėra plačiai dokumentuota, šis jaspis yra gana retas, lyginant su kitais plačiai paplitusiais mineralais, kas suteikia jam dar daugiau vertės.

 

Šio akmens spalvų paletė, dėl kurios jis ir gavo savo pavadinimą, yra išties įspūdinga. Jame susipina sodriai geltonos, oranžinės, juodos ir baltos juostos, primenančios kamanės raštą. Šias spalvas lėmė sudėtis: ryškiai geltonas ir oranžines spalvas suteikia sieros bei arseno junginiai, juodos juostos susiformuoja iš mangano oksidų, o balta spalva rodo kalcio karbonato buvimą.

 

Šio akmens susiformavimo procesas yra tiesiogiai susijęs su Papandajano ugnikalnio fumarolių, arba angų, pro kurias veržiasi karštos dujos ir garai, veikla. Karštos, mineralais prisotintos dujos ir skysčiai, verždamiesi iš žemės gelmių, nusėda ant ugnikalnio šlaitų ir pamažu sukietėja. Šis lėtas, daugiasluoksnis procesas suformuoja skirtingų mineralų sluoksnius, kurie ir sukuria nepakartojamą raštą. Dėl šių specifinių vulkaninių sąlygų akmuo yra randamas tik vienoje vietoje pasaulyje.

 

Dėl savo išskirtinės išvaizdos kamanės jaspis yra itin vertinamas juvelyrikos ir rankdarbių pramonėje. Iš jo gaminami įvairūs papuošalai, tokie kaip pakabukai ir auskarai, taip pat poliruoti palmstones akmenys, kurie patogūs laikyti rankoje. Nors jo kietumas pagal Moso skalę yra gana mažas, juvelyrai vertina jo ryškumą ir gebėjimą patraukti dėmesį. Be to, šis akmuo yra populiarus tarp mineralų kolekcininkų bei tų, kurie tiki jo dvasinėmis savybėmis.

 

Energetinėje srityje kamanės jaspis yra siejamas su teigiama energija, džiaugsmu ir drąsa. Manoma, kad jis padeda įveikti baimes, stiprina pasitikėjimą savimi ir skatina kūrybiškumą, todėl dažnai naudojamas meditacijai ir dvasiniam balansavimui. Tačiau svarbu prisiminti, kad dėl sudėtyje esančio arseno ir sieros junginių, nors nupoliruoti akmenys yra visiškai saugūs, neapdorotus mineralus reikia liesti atsargiai, o dulkes, atsirandančias apdorojimo metu, būtina tvarkyti itin atsargiai. Tad mėgaukitės šiuo gamtos stebuklu, bet visuomet būkite atsargūs.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nuogas ginklas" / "The Naked Gun"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nepamenu, kada paskutinį kartą žiūrėjau gryno žanro parodiją! Anksčiau jas labai mėgau, ypač paauglystėje, tačiau nutiko taip, kad kurį laiką negalėjau jų pakęsti, atrodė viskas pernelyg elementaru, pigu ir buka. Tačiau esu šviesaus atminimo aktoriaus Leslie Nielsen (1926-2010) gerbėjas, kuris ir buvo pirmasis „Nuogo ginklo“ pagrindinis aktorius keliuose devinto dešimtmečio sukurtose filmo dalyse. Atgaivinti „Nuogas ginklas“ (angl. The Naked Gun) (2025) režisierius Akiva Schaffer, kuris likdamas ištikimas pirmųjų dalių stilistikai pasakoja naują parodiją apie policininko Frenko Jaunesniojo gyvenimą ir darbą.

 

Visgi „Nuogas ginklas“ nėra perdirbinys, tai nauja ir šiek tiek sušiuolaikinta istorija, kuri iš esmės pasakoja buvusio senojo Frenko jau suaugusio ir net senstelėjusio sūnaus Frenko jaunesniojo gyvenimą. Taigi, istorija kaip ir vystoma po daugel metų, išlaikydama senąją parodijos braižą. Absurdiškos situacijos, kiek netikėti ir logikos neturintys deriniai šiam filmui labai tinka.

 

Istorija labai nesudėtinga. Frenkas tiria žmogžudystę, kol prisikasa iki to, kad pasaulį nori užvaldyti blogio genijus, sukeldamas mikro bangas ir visus žmones išvesti iš proto, kad jie smurtautų ir vienas kitą žudytų. Frenkui tenka išsiaiškinti jo kėslus ir, aišku, kaip jau būna klasikinėse kriminalinėse istorijoje, atsiranda ir nauja Frenko gyvenimo pasija – nužudytojo mergina Betė, kurią suvaidino legendinė Pamela Anderson. Žodžiu, flirto, detektyvo ir juokingo herojaus derinys. Žodžiu, veiksmas vyksta pagal šabloną, filmas juokiasi iš klišių, stereotipų ir čia veikia absurdiškumo iškėlimas įvairiose ir šiaip jau nelabai logiškose situacijose, kurios kelia ir juoką, ir nuostabą, kad vis dar galima neblogai sukurti parodijų filmą, laikantis tų pačių devinto dešimtmečio sukurtų parodijos elementų. Filmas, tiesa, kaip savo žanro kūrinys labai gerai įvertintas kino kritikų, tačiau tenka pripažinti, kad jis itin paprastai primityvus. Jis nesiekia nei mūsų intelektualiai pašiepti ar sukurti ko nors, ko negalėtų suprasti keturiolikmetis. Pop žanras apie pop kino klišes, naudojant pop kino tas pačias klišes. Bet linksma!

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis 75/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Jelena Blavatskaja ir jos knygos, gyvenimas, "Slaptoji doktrina"

 

Sveiki,

 

Nesiliauju domėtis įdomiomis asmenybėmis, tad šįkart apie dar vieną...

 

Jelena Petrovna Blavatskaja, gimusi 1831 m. Jekaterinoslave (dabartinis Dnipras, Ukraina), nuo pat mažens buvo nepaprasta asmenybė, kuri, rodos, stengėsi išsiskirti iš pilkos minios. Kilusi iš aristokratiškos šeimos – tėvas buvo vokiečių kilmės armijos karininkas, o motina – žinoma rašytoja, – Jelena nebuvo įprastas vaikas. Ji augo apsupta didelės bibliotekos ir intelektualių pokalbių, tačiau mokyklai jautė didžiulę antipatiją. Nuo pat mažens ji pasižymėjo maištingu charakteriu, buvo impulsyvi, užsispyrusi ir turėjo nepaprastą polinkį į fantazijas bei paslaptingus dalykus. Jos auklėtojai ir šeimos nariai pastebėdavo, kad ji turi aiškiaregystės ir telekinezės (t. y. judinti daiktus be prisilietimo) gebėjimų, kas tik dar labiau kurstė jos susidomėjimą okultizmu.

 

Nuo ankstyvos jaunystės Jeleną domino Rytų filosofija, magija ir dvasiniai reiškiniai. Būdama vos 17-os, ji ištekėjo už gerokai vyresnio Jerevano vicegubernatoriaus Nikiforo Blavatskio, tačiau santuoka truko vos kelis mėnesius. Nors oficialiai ji išsiskyrė tik po daugelio metų, ji paliko savo vyrą ir leidosi į ilgas, paslaptingas keliones, kurios truko beveik tris dešimtmečius. Šis laikotarpis yra apgaubtas paslapties ir mitų. Jos sekėjai ir ji pati teigė, kad kelionės metu ji lankėsi Tibete, Egipte, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Indijoje ir kitose tolimose šalyse, kur studijavo magiją ir ezoterinius mokymus pas įvairius dvasinius mokytojus.

 

Didelė dalis Blavatskajos gyvenimo yra sunkiai patikrinama, nes jos pasakojimai dažnai keisdavosi. Ji teigė, kad jos dvasiniai mokytojai, vadinamieji Mahatmos, buvo tibetiečiai, su kuriais ji bendravo telepatiškai. Nors daugelis mokslininkų ir tyrinėtojų abejoja, ar ji iš tikrųjų lankėsi visose minėtose šalyse, jos darbai atskleidžia gilų supratimą apie įvairias dvasines tradicijas, nuo budizmo ir hinduizmo iki kabalos ir gnosticizmo.

 

Vienas iš jos gyvenimo epizodų, kurį aptinka įvairūs šaltiniai, yra susijęs su mokslais Amerikoje, kai ji tapo spirite ir mediume, demonstruojančia savo gebėjimus. 1873 m. ji persikėlė į Niujorką, kur susipažino su pulkininku Henry Steel Olcottu. Kartu su juo ir kitais bendraminčiais, 1875 m. jie įkūrė Teosofijos draugiją. Šios draugijos tikslas buvo suvienyti visų religijų atstovus, skatinti dvasinius ieškojimus ir tyrinėti okultinius bei metafizinius reiškinius.

 

Draugijai vadovaujant, Blavatskaja ėmėsi intensyvaus rašymo. 1877 m. ji išleido dviejų tomų veikalą „Paslėptoji Izidė“ (Isis Unveiled), kuris apjungė Vakarų ir Rytų filosofijas, magiją ir okultizmą. Knyga sukėlė didelį atgarsį. Joje ji kvestionavo įprastas religijas ir mokslą, ragindama ieškoti gilesnės prasmės. Tačiau didžiausias jos darbas buvo „Slaptoji doktrina“ (The Secret Doctrine), išleista 1888 m. Šis milžiniškas veikalas, aprašantis visatos ir žmonijos evoliuciją, remiantis jos gautais „dieviškaisiais“ mokymais, tapo pagrindine teosofijos knyga.

 

Blavatskajos gyvenimas buvo kupinas skandalų ir kontroversijų. Ji buvo kaltinama sukčiavimu, o jos gebėjimai – apgaulėmis. Garsiausias skandalas kilo 1884 m., kai „Okultinio tyrimo draugija“ paskelbė pranešimą, kuriame teigiama, kad jos mediuminiai gebėjimai buvo klastotė, o Mahatmos laiškai – padirbti. Nepaisant to, Teosofijos draugija toliau augo, o Blavatskajos mokymai turėjo didelę įtaką ezoteriniam judėjimui.

 

Ypač keisti faktai, rasti kituose šaltiniuose, yra jos teiginiai apie Lemūrijos ir Atlantidos civilizacijas. „Slaptojoje doktrinoje“ ji aprašė šias prarastas žemyno rasės, teigdama, kad lemūriečiai buvo milžiniški, turėjo akis galvos gale ir dauginosi kiaušiniais, o atlantidiečiai, nors ir dvasiškai pažengę, vėliau pasuko materializmo keliu ir sunyko. Ji taip pat teigė, kad šios rasės davė pradžią dabartinei žmonijai, kas skyrėsi nuo įprastų evoliucijos teorijų.

 

Kitas įdomus faktas – jos tariami ryšiai su Rusijos imperatoriaus dvaro šeima. Nors jos šeima buvo artima su dvaro nariais, Jelena vengė bet kokių oficialių ryšių ir visada jautė antipatiją aukštuomenei. Ji garsėjo savo polinkiu į cigaretes, valgomaisiais produktais ir stipriu gėrimu, o jos elgesys dažnai prieštaravo visuomenės normoms, o kai kurie šaltiniai teigia, kad buvo priklausoma nuo opijaus. Asmeniškai skaičiau ištraukas iš jos knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Nepaprasta dovana. Labai ypatingos įžvalgos. Nepasenusios.

 

Blavatskaja mirė 1891 m. Londone, palikusi po savęs didžiulį palikimą ir daugybę neišspręstų mįslių. Nors jos gyvenimas ir darbai kelia daug abejonių, ji neabejotinai yra viena įtakingiausių ezoterinių mąstytojų modernioje istorijoje. Jos idėjos įkvėpė ne vieną dvasinį judėjimą, o jos knygos ir šiandien yra skaitomos milijonų žmonių, ieškančių atsakymų už tradicinių religijų ir mokslo ribų.

 

Šįkart tiek.

 

Maištinga Siela