Knyga: Sal Rachele "Laiko paslaptis"

 

Sal Rachele. „Laiko paslaptis“ – Kaunas: Mijalba, 2024. – p. 336.

 

„Jei norite valdyti laiką, turite mokytis būti pasaulyje, bet nepriklausyti nuo jo. Tikėjimą, kad mus valdo laikas, turi pakeisti suvokimas, kad laikas yra viso labo priemonė, kuri leidžia patirti žemesniuosius planus. Kai įvaldysite meną būti linijiniame laike, atsisakysite tikėjimo pasaulio iliuzijomis. Tada liausitės vergauti linijiniam laikui; daugiau nesilankstysite šiam dievui. Džiaugsmingai mokykitės planuoti ir dėlioti prioritetus, suvokdami, kad visa tai yra tik žaidimas. Jūs išmoksite valdyti laiką, net žinodami, kad kylate už laiko ribų (p. 302-303).“

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Šiemet įdomūs knygų skaitymo metai, nes ir vėl niekas nevyksta taip, kaip susiplanuoji. Metų pirmojoje pusėje su malonumu perskaičiau amerikiečių dvasinio mokytojo Sal Rachele knygą Sielos integracija (Mijalba, 2023) ir visai netikėtai sužinojau, kad Sal Rachele atvyksta į Lietuvą ir į kitas Baltijos šalis, kad apmokytų norinčius suvokti ir gydyti laike naujuosius mokinius. Būta ir intensyvių seminarų, deja, juose nedalyvavau, nes mano vasara ir darbai jau buvo suplanuoti seniai, tačiau žinau, kad buvo pulkelis lietuvių, kurie tikrai susitiko su autoriumi ir dalyvavo jo mokymuose (tą liudija leidyklos Mijalbos socialinių tinklų įrašai). Visgi neplanavau taip greitai imti ir perskaityti antrąją autoriaus knygą pavadinimu Laiko paslaptis (angl. The Mystery of Time), kurią į lietuvių kalbą išvertė Živilė Šileikaitė, bet nutiko taip, kad nė pats pernelyg negalvodamas nuėjau į knygyną ir knygą nusipirkau: žinojau, kad šiuo metu turiu ją įsigyti ir skaityti.

 

Kuo skiriasi Sielos integracija nuo Laiko paslaptis knygos? Nesudėtinga atsakyti, kad Sielos integracija parašyta paties autoriaus kanalizuojant su aukštesniojo daugiadimensinėmis būtybėmis kūrinys, tačiau jis išleistas senai, o Laiko paslaptis jau gerokai pačiam autoriui pasikeitus, tad ir naujausioje knygoje pristatomos technikos labiau nukreiptos į išorinius laiko ir tikrovės pokyčius, kurie dar labiau atitiktų New Age (Naujosios eros; Naujasis laikas) koncepciją. Knyga tokia, kad ją perskaičiau prieš kelias savaites, bet jau daugelis dalykų ėmė ir išblėso, daug reiktų iš naujo atsiversti, o galgi iš naujo skaityti ir permąstyti. Prisibraukiau daug įdomių minčių keliančių vietų, tad kai kuriomis autoriaus idėjomis pasidalysiu.

 

Tikriausiai jau nuo senų senovės žmonėms kildavo klausimas, ar žmogus turi laisvą valią ar gali keisti savo likimą. Sal Rachele pristato mokslu ir ezoterika paremtus linijinio ir ne lijininio laiko modelius, kurie iš esmės leidžia suprasti, kaip veikia Visata ir laikas žemesniuose tankiuose ir tikrovėse ir aukštesniuose, kur laikas visiškai kitoks. Knygos paskirtis yra ne tik pristatyti šiuos modelius, bet ir pasiūlyti instrumentus, kaip įvaldyti laiko tikrovės valdymo variantus ir perspektyvas, kurios yra tikėtinos, tačiau žmogus vis laikosi vienos dominuojančios laiko linijos. Labiausiai mane sudomino toji teorija, kuri teigė, kad iš esmės viskas Visatoje jau įvyko, t. y. visa praeitis ir dabartis hologramine išraiška iš vienos ir tos pačios Visatos dalelės, kuri išskleidė visas struktūras, planetas, tankius, pasaulius, civilizacijas, gyvybę ir ją iškart numarino, tad iš esmės esame tik iš vienos sėklelės, dalelės besirutuliojančios patirčių perspektyvos. Tai labai įdomu, nes apie Visatos hologromas 1991-1992 metais rašė Michael Talbot knygoje Holograminė visata (Luceo, 2020).

 

„Žvelgiant iš aukščiausios perspektyvos, jums nereikia susisiekti su Aukštesniąja Savastimi, nes jūs jau esate Aukštesnioji Savastis. Jums reikia tik liautis tapatintis su mažąja savastimi, liautis tikėti, kad nesate tai, kas iš tikrųjų esate (p. 94).“ Skambėtų ši idėja lyg ir labai banaliai, pernelyg aptakiai, tačiau vienoje meditacijoje asmeniškai pajutau, kad tai fokusas, ir iš tikrųjų visa aukštesnioji vedančioji jėga iš esmės yra tikrasis aš, kuris yra gerokai atitokęs nuo įprastojo ego. Guodžia tai: „Žinojimas, kad viskas yra tobulai sutvarkyta, išlaisvina savastį ir leidžia jai tiesiog mėgautis gyvenimo didybe bei įvairove. Jeigu viskas yra Dievas, vadinasi, viskas šventa ir gražu, net jei atrodo kitaip. Gebėjimas įžvelgti tobulumą kančioje labiau prisideda prie kančios užbaigimo nei bet kas kita. Tada ego nustoja stengtis aiškinti Dievui, kaip valdyti visatą. Išnyksta pasipriešinimas tam, kas yra. Tokia yra tikroji atsidavimo reikšmė (p. 103).“

 

Nemažai kam atrodo, kad šiuo metu tiek Lietuvoje, tiek Europoje ir pasaulyje tyčia yra didinama politinė ir karinė įtampa, tyčia artinama Trečiojo pasaulinio karo tendencija, atrodo, kad prie to pluša žiniasklaida, politika, mokesčių mokėtojai, o tie, kurie stačiai sako, kad specialiai kuriama karo atmosfera, yra pateikiami kaip paskutiniai idiotai. Aišku, jeigu tai žiūrėsime iš gana plokščios ekonominės ir socialinės šių dienų perspektyvos, tačiau aukštesnėje perspektyvoje, anot autoriaus, galioja visiškai kitokie dėsniai. Kaip žinia, sielos dažnai pasirenka patirti kančią dėl to, kad įdomu tą patirti, patirti agoniją, žudymą, auką ir smurtautoją, o žmogiškasis ego to nepriima, kad gali būti ne įprastu protu ir akademiniais dalykais suvokiama ir veikiama tikrovė. Skirmanto Malinausko, neseniai sukūrusio YouTube kanale prieš dvasinius judėjimus vaizdo klipą, sakyčiau, absoliučiai atitiktų plokščiojo ego pavyzdį, to nesusivokėlio poziciją, bet ir Skirmantas Malinauskas atlieka tam tikrą savo funkciją. „Būtų puiku, jeigu, pavyzdžiui, rusai ir žydai burtųsi į grupes ir siųstų gydančią energiją visiems, kurie žuvo per holokaustą. Dar geriau būtų, jeigu grupės siųstų gydymą naciams ir bolševikams bei visiems kitiems, kurie palaiko karą, pavyzdžiui, parduoda ginklus abiem konfliktuojančioms pusėms. Jeigu ganėtinai daug žmonių siųs meilę (į praeitį ir dabartį) iliuminatams ir kitoms grupėms, siekiančioms valdyti žmones, pradės vykti realūs pokyčiai ( p. 227-228).“

 

Taigi pagal Sal Rachela viskas, ką mes mąstome, teigiame, jaučiame yra energija, o ji gali paveikti aplinką, tad kurdami sąmoningai tą tikrovę, kokios išties norime, galime daryti poveikį tikrovės variantams ir vietoj tos laiko linijos, kuriame visgi įvyksta Trečiasis pasaulinis karas, gyventi tame, kuriame viskas išsisprendžia derybomis. Tai labai aktualu mūsų tikrovėje, kurioje matome tą sukurtą politinį teatrą, kuriame tam tikros jėgos (sakyčiau, nebūtinai rusiškos) trokšta karo ir chaoso. Tačiau ar svarbu, kas ir prieš ką, kai kiekvienas iš esmės gali energetiškai susivokdami, kas darosi, ir ne kovodami už tariamą teisingą pusę, pasiųsti energiją, mintis, vizualizuotus scenarijus abiem pusėm apie taiką, meilę, susitaikymą. Taigi didžiulės energijos sanklodos iš esmės keičia scenarijų ir įvyksta kitos laiko linijos perėjimas į dominuojančią laiko liniją. Dabar įsivaizduokite, kad iš esmės tai vyksta kiekvieną sekundę tiek visuotinai, tiek jūsų asmeniniame ir individualiame gyvenime, o ten, kur kreipiate mintis, pastangas, kuriate arba naikinate, taip ir klostosi dominuojančioji jūsų istorinė laiko tėkmė iš daugybės erdvėje egzistuojančių laiko variantų. Skamba kaip fantastinis filmas, tačiau būtent prie šių teorijų priartėja ir šiuolaikinių fizikų teorijos, apie kurias tiek mažai domimės ir žinome.

Sal Rachele

 

Kodėl sunku visu tuo patikėti? „Ego yra nepajėgus suvokti kūrinijos paradoksą. Iš tikrųjų Dievas yra ego sistemoje, nes Dievas yra visur. Klaidingas yra ego įsitikinimas, kad jis atskira savastis. Jokia atskira savastis neegzistuoja. Egzistuoja tik Dievas, kuris unikaliais būdais išreiškia save per kiekvieno žmogaus sielą (p. 213).“ Vadinasi, kalbėti apie mirtinas nuodėmes, apie tai, kad žmogus turi laisvą valią ir lemtį, kad gali suvokti ir elgtis pagal taisykles iš esmės lieka tik teorija, nes iš esmės viskas jau yra pagal Dievo programą, bet toji programa kaip švediškas stalas: gali pasirinkti, kaip nori viską matyti ir patirti, o tai leidžia Naujojo amžiaus ateinantis ir jau pamažu įsigalintis savęs ir Visatos kitoks suvokimo modelis. „Jau netrukus tai pasikeis, ir mums bus vis sunkiau ignoruoti didžiulius pokyčius. Viena sričių, kurioje vyks milžiniški pokyčiai, yra Žemės ekonominė sistema. Turbūt žinote, kad dabartinė ekonominė sistema beveik visiškai prieštarauja aukštesniesiems dvasiniams principams. Paimkite bet kurią dvasinę idėją apie ekonomiką, apsukite ją 180 laipsnių kampu ir veikiausiai gausite kažką, kas atitinka dabar egzistuojantį ekonominį modelį. Aukštesniuose planuose viešpatauja begalinė gausa, besąlygiška meilė, laisva energija ir atjauta visoms gyvybės formoms. Pagrindiniai Žemės ekonominės sistemos elementai yra stygius, pelnas, mokesčiai, kontrolė, manipuliavimas ir priklausomybė nuo vis didėjančių natūralių išteklių vartojimo. Tai yra tiesioginis ego valdymo rezultatas (p. 216).“

 

Autorius šioje knygoje pateikia metodus, kaip galima gydyti ir keisti laiko istorinę tėkmę, tačiau man jie skaitant bent jau pirmą sykį nebuvo iki galo aiškūs. Susidarė retsykiais toks įspūdis, kad knyga tėra tik „jaukas“, o iš tikrųjų tinkamai suvokti ir taikyti šį metodą reikia tikslingai užsirašyti į seminarus ir būti apmokamam, gauti sertifikatą. Kitaip sakant, atrodo, kad knyga tėra tik primas etapas į suvokimą, nors ir joje jau pateikiami tam tikri būdai, pavyzdžiui, vienas iš jų: „Galite paprašyti, kad jūsų Aukštesnioji Savastis pašalintų alkoholizmo įspaudus iš jūsų protėvio. Vizualizuokite savo protėvį (nesirūpinkite dėl detalių tikslumo). Matykite jį kupiną Dievo meilės, auksinės, spindinčios Dievo šviesos. Įsivaizduokite, kaip pakeliate jį į dangų ir visiškai jam atleidžiate. Paprašykite, kad visi gentiniai saitai su ydinga DNR būtų tučtuojau nutraukti ir kad būtų palikti tik tie, kurie neša sveikatą ir gyvybingumą. Pasitikėkite, kad jūsų Aukštesnioji Savastis ir dvasiniai vedliai žino, kaip pakeisti DNR ir pašalinti netrokštamas gijas ar genetinius kodus (p. 240).“ Tokių meditacinio pobūdžio vizualizacijų galima aptikti ir daugiau, netgi seniau išleistoje knygoje Sielos integracija. Visgi man iki galo neaišku, kaip tokiai vizualizacijai pasiruošti, koks turėtų būti intensyvumas, ką turėčiau patirti, jausti, perkrauti. Štai kitas ezoterikas ir mokslininkas Dr. Joe Dispenza savo knygoje Atsisakykite įpročio būti savimi teigia, kad iš tikrųjų suveiktų pokytį nešantys vizualiniai dalykai, iš tikrųjų reikia intensyviai pajusti, kaip net per kūną perbėga šiurpas, nauja energija neuronais, kurie restartuojasi ir persikrauna kūnas naujai tikrovei.

 

Visgi knyga Laiko paslaptis kaip viena iš daugelio panašių knygų nieko nepaneigia, o tik papildo įdomią ir paslaptingą mūsų būtį, kuri nėra vien įprastas gyvenimas rutinoje, žmogus negyvena vien tam, kad daugintųsi, pastatytų namą ir padarytų karjerą. Priešingai – mūsų gyvenimus veikia susitarimai, laiko perspektyvos ir istorijų variantai, per kurias mes šokinėjame nieko nesuvokdami, o knyga Laiko paslaptis kai kam gali tapti puikiu žingsneliu suvokti ir priimti kitokį tikrovės suvokimo ir savęs modelį, išsivaduoti iš įprastų įsitikinimų, kurie mus padaro dažnai primityviais darbiniais ir iš inercijos nesąmoningais kovojančiais ir dirbančiais arkliais. „Atrodo, kad kai kurioms sieloms reikia pasiekti „dugną“ ir visišką neviltį, kad galėtų dramatiškai pasikeisti. Taip yra dėl ego pasipriešinimo. Ego yra įpratęs jaustis bejėgis ir nuolat sužadina šį jausmą, kai stengiatės paveikti dominuojančią laiko juostą. Iš tikrųjų jūs niekada nesate bejėgiai. Tai neįmanoma. Tiesiog jūsų tikėjimas bejėgiškumu yra labai stiprus ir blokuoja jūsų pastangas aktyvuoti trokštamą laiko juostą (p. 274).“

 

„Jeigu šios žinios padeda plėsti savo suvokimą ir suprasti, kad esate narve, kurio durys į laisvę visada yra atidarytos, vadinasi, buvo verta stengtis. Atėjo laikas išeiti pro duris į tiesą ir išskleisti sparnus (p. 326).“

 

Maištinga Siela

Dienos citata: filosofė ir aktyvistė Simone Weil apie dėmesio koncentravimą į gerus ir pozityvius dalykus

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šią citatą aptikau beskaitydamas Charlotte Wood romaną „Akmenyno užrašai“ ir nutariau labiau pasidomėti, kas toji Simone Weil, apie kurią nieko nesu girdėjęs.

 

„Mėginti ištaisyti klaidas dėmesiu, o ne valia... Aukščiausio laipsnio dėmesys – tas pats, kas malda. Jis reiškia tikėjimą ir meilę. Dėmesys visai be jokių priemaišų yra malda. Jeigu nukreipiame protą į gėrį, į jį neišvengiamai pamažu bus patraukta visa siela, nori ji to ar ne.“ Simone Weil.

 

Ši Simone Weil citata iš esmės apibendrina jos etiškumo ir dvasinės praktikos sampratą, pabrėždama, kad tikrasis moralinis tobulėjimas pasiekiamas ne valios pastangomis ar bandymu jėga „pralaužti“ savo trūkumus, bet per visapusišką, pasyvų dėmesį. Jos manymu, dėmesys yra aukščiausia dvasinė jėga, kuri veikia kaip malda – tai yra pasyvus atsivėrimas kažkam geresniam, už save didesniam. Kai protas visiškai ir be priemaišų (be egoistinių ketinimų) sutelkiamas į gėrį ar tiesą, visa siela, nepaisant jos kasdienių norų ar trūkumų, yra pamažu transformuojama per šią ramybę ir atvirumą. Kitaip tariant, Weil sako, kad etinis ar dvasinis augimas yra ne aktyvus veiksmas, o pasyvus priėmimas, pasiektas per gilios koncentracijos ir meilės kupiną atsidavimą.

 

Simone Weil (1909–1943) buvo viena originaliausių ir radikaliausių XX amžiaus prancūzų mąstytojų, kurios gyvenimas buvo neatsiejamas nuo jos filosofijos: ji siekė ne tik mąstyti apie teisingumą, bet ir jį įgyvendinti praktiškai per asmeninę auką ir solidarumą. Gimusi 1909 m. Paryžiuje, ji augo pasiturinčioje, agnostiškoje, bet itin intelektualioje žydų šeimoje. Jos tėvas buvo gydytojas, o vyresnysis brolis André Weil tapo vienu žymiausių savo kartos matematikų. Namų aplinka, kurioje dominavo aštrus intelektas ir etinės diskusijos, formavo Simone ankstyvąjį, nepaprastą protą ir ypač jautrią sąžinę. Jau ankstyvoje jaunystėje ji jautė gilų moralinį poreikį dalytis engiamųjų skausmu, kas tapo kertiniu jos gyvenimo motyvu.

 

Po puikių studijų Paryžiuje, vėliau École Normale Supérieure, Weil tapo filosofijos mokytoja. Tačiau akademinė karjera, kupina idėjų ir teorijų, jos netenkino. Siekdama patvirtinti savo filosofines ir politines idėjas, ji nuėjo iki kraštutinumo: 1934–1935 m. metus praleido dirbdama įvairiuose fabrikuose, įskaitant garsiąją Renault gamyklą. Dirbdama prie konvejerio, ji patyrė fizinį išsekimą, rutiną ir visišką darbininko nužmoginimą. Ši patirtis, kurios metu ji susidūrė su sunkumais, kuriuos nuolat patirdavo proletariatas, suformavo jos vėlesnę kritiką tiek kapitalizmui, tiek ir konvenciniam marksizmui, kurį ji laikė tiesiog dar viena engiančia jėga. Anksčiau buvusi aktyvia anarchistine pacifiste, ji galiausiai metė pamaldas, kad galėtų prisijungti prie respublikonų Ispanijos pilietiniame kare 1936 metais, nors dėl prastos fizinės būklės turėjo greitai grįžti.

 

Vėlesniu savo gyvenimo etapu Simone Weil pasuko į gilią krikščioniškąją mistiką. Nors ji niekada formaliai neatsivertė į katalikybę, nes tikėjo, kad Bažnyčia yra per daug institucinė ir atskirta nuo pažeidžiamųjų, jos dvasinis kelias tapo pagrindine jos kūrybos tema. Ji tyrinėjo tokias sąvokas kaip „dekreacija“ (savojo ego sunaikinimas), „būtinybė“ (pasaulio fizinis ir socialinis sunkumas) ir „malonė“ (Dievo įsikišimas į sielą). Svarbiausia jos koncepcija tapo „dėmesys“ (L'Attention) – jos manymu, didžiausia maldos ir etinio veiksmo forma buvo gebėjimas visiškai pasišvęsti kitam asmeniui ar problemai su visišku atsidavimu. Šios idėjos brandintos jos esė, kurios dažniausiai buvo paskelbtos tik po mirties.

 

Per Antrąjį pasaulinį karą Weil pasitraukė į Jungtinę Karalystę, kur dirbo Prancūzijos laisvųjų pajėgų (pasipriešinimo judėjimo) biure. Net ir tremtyje ji jautė pareigą dalytis okupuotoje Prancūzijoje kenčiančiųjų kančia. Jos etinis radikalizmas pasireiškė tragišku, bet simboliniu būdu: ji atsisakė valgyti daugiau maisto nei, jos manymu, gaudavo žmonės Prancūzijoje, todėl jos jau silpna sveikata, pažeista tuberkuliozės, dar labiau pablogėjo.

 

Šis savanoriškas apribojimas (kuris buvo labiau sąmoningas atsisakymas pakankamai maitintis, o ne tiesioginis badavimas), kartu su liga, lėmė jos mirtį. Simone Weil mirė 1943 m. rugpjūčio 24 d. Anglijos sanatorijoje, būdama vos 34 metų. Jos trumpos, bet nepaprastai intensyvios gyvenimo pabaiga buvo jos visą gyvenimą skelbtos filosofijos kulminacija: radikaliai praktinis etinis įsipareigojimas ir atsisakymas gyventi patogiai, kol kiti kenčia. Nors didžioji dalis jos darbų, tokių kaip „Sunkumas ir malonė“ (Gravity and Grace), buvo išleisti tik po mirties, Simone Weil paliko neišdildomą pėdsaką – jos filosofija ir asmeninis gyvenimas tebėra galingas pavyzdys, raginantis mąstyti apie teisingumo prigimtį, empatiją ir autentišką solidarumą.

 

Maištinga Siela

Shakira: La Historia No Contada detrás de Pies Descalzos (1995)

 

El lanzamiento de Pies Descalzos en 1995 marcó el verdadero punto de inflexión en la trayectoria artística de Shakira Isabel Mebarak Ripoll. Si bien la artista colombiana había debutado años antes con trabajos de menor repercusión, fue este tercer álbum de estudio el que la catapultó de ser una promesa local a una estrella emergente en el mercado latinoamericano. Editado bajo el sello Sony Music y tras el fracaso comercial de su anterior álbum Peligro (el cual la propia Shakira retiró del mercado), Pies Descalzos representó una suerte de renacimiento artístico, donde finalmente se reveló su voz creativa distintiva, fusionando el pop rock con ritmos tradicionales colombianos y toques árabes, una herencia de sus raíces libanesas.

 

El álbum fue concebido en un periodo de gran presión para Shakira, quien entonces tenía solo 18 años. Se dice que gran parte de la producción tuvo que ser autogestionada por ella misma, ya que la compañía discográfica no tenía una fe total en el proyecto inicial. Sin embargo, esta autonomía resultó ser fundamental para que Shakira pudiera plasmar una identidad sonora auténtica y profunda. Ella misma compuso la letra y la música de casi todos los temas. En el estudio, trabajó estrechamente con el productor Luis Fernando Ochoa, cuyo papel fue crucial para darle al sonido de la guitarra eléctrica y la batería esa resonancia rockera que contrastaba con la lírica poética y la voz inconfundible de la joven cantautora.

 

El estilo musical de Pies Descalzos se caracteriza por su fusión orgánica y su frescura, distanciándose del pop prefabricado de la época. Se inscribe principalmente dentro del Pop Rock latino con influencias claras del New Wave y del folk andino. Las letras de Shakira, en esta etapa, eran introspectivas y altamente poéticas, tocando temas con una honestidad inusual para su edad: desde la inocencia perdida y la crítica social, hasta el amor y el desamor juvenil. En entrevistas de la época, la artista destacaba que el título del álbum, que significa "Pies Descalzos" (Basos kojos), era una metáfora de su propia autenticidad y de la pureza de sus inicios, antes de ser influenciada por la maquinaria de la fama.

 

El éxito del álbum se construyó lenta pero firmemente gracias a una serie de sencillos que se convirtieron en himnos para la juventud de habla hispana. La balada desgarradora "Estoy Aquí" fue el primer gran éxito que la dio a conocer internacionalmente, cimentando su estilo único. Le siguieron temas igualmente potentes como "¿Dónde Estás Corazón?", cuya historia se remonta a una canción de su álbum debut, y la melancólica y existencial "Antología", considerada por muchos como una de sus piezas más líricas y emotivas. Otros cortes como "Pies Descalzos, Sueños Blancos" y "Un Poco de Amor" mostraron la gama de ritmos que exploraba, desde el reggae hasta la balada.

 

A nivel de popularidad, Pies Descalzos logró un éxito rotundo, vendiendo millones de copias en todo el mundo, especialmente en América Latina, España y Portugal, a pesar de ser cantado completamente en español. Este álbum no solo la convirtió en una estrella en su Colombia natal, sino que también le abrió las puertas de mercados como México, Argentina y Chile, que previamente le habían sido esquivos. El impacto fue tal que fue considerado por muchos críticos como uno de los lanzamientos más importantes de la década en el Pop Rock latino, consolidando la figura de la cantautora como la nueva voz femenina de la región.

 

La crítica especializada de la época aplaudió la madurez y la originalidad del álbum. Los críticos valoraron la profundidad de las letras de Shakira y su capacidad para crear melodías pegadizas sin sacrificar la calidad. Se destacó que, a diferencia de muchas artistas femeninas contemporáneas, Shakira era una fuerza creativa completa: compositora, letrista y vocalista. Este reconocimiento temprano por su integridad artística fue vital para su carrera, permitiéndole mantener el control creativo sobre su trabajo a medida que su fama crecía exponencialmente, sentando las bases para su salto al mercado anglosajón años más tarde con Laundry Service.

 

Maištinga Siela

Kate Atkinson: La Maestra de la Narrativa Subversiva – Un Análisis de su Obra y Estilo

LOS INICIOS: LA FORJA DE UNA NARRADORA

Kate Atkinson nació el 20 de diciembre de 1951 en York, North Yorkshire, en el Reino Unido. Su infancia y juventud transcurrieron en un entorno relativamente humilde, pero profundamente apasionado por la lectura y el lenguaje. El padre de Kate, proveniente de la clase trabajadora, se desempeñaba como vendedor, mientras que su madre era ama de casa. Aunque la familia no era adinerada, su hogar estaba siempre lleno de libros. Esta atmósfera, donde la literatura se valoraba más que las posesiones materiales, inculcó en Kate un amor temprano por la narración y la palabra escrita.

 

De niña, Kate era una joven tranquila, curiosa y muy receptiva. Asistió a la St Peter's School en York, donde rápidamente se distinguió por su aptitud académica, especialmente en las humanidades. Estaba muy interesada en la historia, la literatura y los idiomas. Kate fue educada con énfasis en la independencia y el pensamiento crítico; sus padres la alentaron a cuestionar, dudar y buscar respuestas en los libros. Leyó extensamente, desde novelas clásicas hasta ficción popular, y se sintió especialmente atraída por las estructuras argumentales intrincadas y complejas y los giros narrativos inesperados. Este temprano interés por la ficción detectivesca y las tramas complejas definiría más tarde sus propias obras literarias.

 

Tras completar con éxito sus estudios escolares, Atkinson se matriculó en la Universidad de Dundee en Escocia, donde estudió Literatura Inglesa, obteniendo una matrícula de honor de primera clase (First Class Honours degree). Continuó su búsqueda académica preparando una monografía de investigación titulada The narrative structure of modern American literature with particular reference to Thomas Pynchon. Este trabajo, centrado en la compleja construcción argumental de la literatura posmoderna, demuestra su profunda inmersión no solo en las historias, sino también en el mecanismo de la narración en sí.

 

EL DIFÍCIL CAMINO HACIA EL DEBUT

 

No obstante, después de una exitosa carrera académica, que incluyó haber iniciado, aunque no completado, sus estudios de doctorado, Kate Atkinson experimentó un período personal desafiante. Se casó joven y tuvo dos hijas, pero el matrimonio finalmente se disolvió. Esta etapa de su vida la obligó a dejar de lado sus ambiciones académicas y buscar formas de ganarse la vida. Desempeñó varios trabajos temporales, incluida la enseñanza y el trabajo como lavaplatos en un restaurante, mientras ella y sus hijas vivían intermitentemente con parientes. Esta inestabilidad financiera y emocional le proporcionó, sin duda, experiencias reales, a menudo sombrías, que más tarde inspirarían los temas que exploraría como novelista.

 

Escribir no fue una elección repentina, sino más bien una pasión inevitable. Escribió extensamente incluso mientras trabajaba en empleos mal pagados, pero logró su primer gran avance a principios de la década de 1990. Un momento decisivo llegó cuando ganó un concurso de novela histórica. Este éxito no solo le proporcionó un premio monetario, sino también la confianza en sus habilidades, alentándola a centrarse en obras de prosa más extensas. Lentamente comenzó a escribir su primera novela, refinando meticulosamente su estilo distintivo que entrelaza el humor, el drama, la ironía y elementos del género detectivesco.

 

Finalmente, a la edad de 43 años, Kate Atkinson publicó su novela debut, Behind the Scenes at the Museum (1995). El libro, que detalla la vida de una joven llamada Ruby Lennox en el Yorkshire del siglo XX, obtuvo elogios de la crítica e inmediatamente ganó el prestigioso Whitbread Book of the Year Award (ahora Costa Book Awards), marcando oficialmente el inicio de su carrera como autora reconocida. Su camino hacia la prominencia literaria fue largo, lleno de desafíos y marcado por un compromiso inquebrantable con el arte de la narración, moldeado por su temprana inmersión en estructuras complejas y la literatura posmoderna.

 

ASCENSO LITERARIO Y OBRAS CLAVE

 

Tras el éxito de su debut, Kate Atkinson se convirtió en una figura literaria establecida, y su vida, aunque se mantuvo relativamente privada, tomó una nueva dirección. El éxito le permitió dedicarse por completo a escribir. Nunca sintió la presión de simplemente replicar el estilo de su debut. En 1997, lanzó Human Croquet (en español: Cróquet humano), seguida de Emotionally Weird (2000), donde continuó desarrollando su prosa peculiar, posmoderna y de realismo mágico, llena de complejas historias familiares y narradores poco fiables.

 

Un momento crucial en su carrera ocurrió en 2004 cuando presentó su primera obra clasificada como novela detectivesca, Case Histories (en español: Expedientes). Este libro no solo confirmó su capacidad para dominar la trama, sino que también presentó a uno de sus personajes más populares: Jackson Brodie, un detective privado y ex oficial de policía que indaga en casos antiguos y sin resolver. Esta serie, que incluye novelas posteriores como One Good Turn (2006, Una buena acción) y When Will There Be Good News? (2008, ¿Lloverá mañana?), se convirtió en best sellers internacionales y fue adaptada para la televisión, ampliando aún más su base de lectores.

 

Una de sus obras más celebradas y aclamadas por la crítica se convirtió en la novela de 2013, Life After Life (en español: Una y otra vez). Esta narrativa, que sigue a una mujer que vive vidas repetidas, muriendo y renaciendo en cada ocasión, profundiza en los temas del tiempo, el destino y la elección, con la acción cautivadoramente ambientada en la Inglaterra de la época de guerra. Su secuela, A God in Ruins (2015, Un dios en ruinas), continuó la saga familiar centrándose en el hermano del personaje principal. Estas novelas lograron tanto éxito comercial como aclamación literaria, demostrando su capacidad para fusionar un profundo contenido emocional con un estilo narrativo experimental.

 

TEMAS, PROBLEMAS Y ESTILO

 

El núcleo del trabajo de Kate Atkinson reside en su incesante exploración del tiempo y la memoria. Su escritura rechaza consistentemente la narración lineal, empleando estructuras complejas donde el pasado y el presente se entrelazan o, a veces, se repiten, como se ve vívidamente en Una y otra vez y Un dios en ruinas. Sus libros plantean constantemente la pregunta de cómo los eventos no resueltos del pasado y los secretos familiares influyen en las generaciones presentes, y el impacto que tienen las opciones más pequeñas, aparentemente insignificantes, en el destino de un individuo. A través de esta lente temática, aborda problemas universales más profundos, como la pérdida, el duelo, el trauma y la naturaleza frágil, a menudo indefinida, de la identidad personal.

 

La firma estilística de Atkinson es ingeniosa, ecléctica y subversiva. Se niega a limitarse a un solo género, mezclando magistralmente elementos de la ficción detectivesca, la comedia, el realismo mágico y la alta literatura. Esta fusión le permite representar la violencia o la tragedia en una página, solo para ofrecer un humor agudo y absurdo o un diálogo irónico en la siguiente. Una característica clave de este estilo es una sinceridad profunda impregnada de sarcasmo, y sus personajes, incluso en las series de detectives, se centran más en las pérdidas de la vida y las cuestiones morales que en la simple solución de un crimen.

 

La característica más crucial del trabajo de Atkinson es su complejidad narrativa y el narrador poco fiable. Desafía constantemente al lector utilizando múltiples perspectivas, saltando en el tiempo y alterando el tono. Incluso sus tramas aparentemente más sencillas a menudo resultan ser sagas familiares profundamente investigadas, ocultas bajo el marco de una historia de detectives. Sin embargo, a través de todo este caos narrativo siempre prevalece una sensibilidad humanista: una profunda empatía por los personajes y un reconocimiento de que, a pesar de toda la adversidad, tanto el absurdo como la belleza residen en la vida cotidiana.

 

Maištinga Siela

Kate Atkinson: Mästaren av den Komplexa Berättelsen – En Livsresa och Stilanalys

 

TIDIGA ÅR: BLIVANDE BERÄTTARE

 

Kate Atkinson föddes den 20 december 1951 i York, North Yorkshire, i Storbritannien. Hennes barndom och tidiga ungdom tillbringades i relativt anspråkslösa omständigheter, men i en miljö med ett djupt intresse för läsning och språk. Kates far, som kom från en arbetarklassbakgrund, arbetade som försäljare medan hennes mor var hemmafru. Även om familjen inte var förmögen, var deras hem alltid fullt av böcker. Denna atmosfär, där litteraturen värderades högre än materiella ägodelar, etablerade tidigt Kates kärlek till berättande och det skrivna ordet.

 

Som barn var Kate en tyst, nyfiken och mycket mottaglig flicka. Hon gick i St Peter's School i York, där hon snabbt utmärkte sig genom sina akademiska förmågor, särskilt inom humaniora. Hon var starkt intresserad av historia, litteratur och språk. Kate uppfostrades med betoning på självständighet och kritiskt tänkande; hennes föräldrar uppmuntrade henne att ifrågasätta, tvivla och söka svar i böckerna. Hon läste brett – från klassiska romaner till populär fiktion – och drogs särskilt till intrikata och komplexa berättelsestrukturer samt oväntade narrativa vändningar. Detta tidiga intresse för deckare och invecklade intriger skulle senare komma att definiera hennes egna litterära verk.

 

Efter att ha avslutat skolan med utmärkta resultat började Atkinson studera vid University of Dundee i Skottland, där hon studerade engelsk litteratur och tog en kandidatexamen med högsta betyg (First Class Honours degree). Hon fortsatte sina akademiska strävanden genom att förbereda en forskningsuppsats med titeln The narrative structure of modern American literature with particular reference to Thomas Pynchon. Detta arbete, fokuserat på den komplexa plotkonstruktionen i postmodern litteratur, visar hennes djupa engagemang inte bara för berättelser utan också för själva mekanismen bakom berättandet.

 

DEN SVÅRA VÄGEN TILL DEBUT

 

Men efter en framgångsrik akademisk karriär, som inkluderade påbörjade men ej slutförda doktorandstudier, upplevde Kate Atkinson en utmanande personlig period. Hon gifte sig ung och fick två döttrar, men äktenskapet upplöstes så småningom. Detta skede i hennes liv tvingade henne att lägga sina akademiska ambitioner åt sidan och söka sätt att försörja sig. Hon hade olika tillfälliga jobb, inklusive undervisning och arbete som diskare i en restaurang, samtidigt som hon och hennes döttrar bodde omväxlande hos släktingar. Denna ekonomiska och emotionella instabilitet gav henne utan tvekan verkliga, ofta mörka erfarenheter som senare skulle inspirera temana hon utforskade som romanförfattare.

 

Att skriva var inte ett plötsligt val utan snarare en oundviklig passion. Hon skrev flitigt även när hon hade lågbetalda jobb, men fick sitt första stora genombrott först i början av 1990-talet. Ett avgörande ögonblick kom när hon vann en historisk romantävling. Denna framgång gav henne inte bara ett ekonomiskt pris utan också tilltro till sina förmågor, vilket uppmuntrade henne att fortsätta arbeta med längre prosaverk. Hon började långsamt skriva sin första roman, noggrant förfinande sin distinkta stil som sammanflätar humor, drama, ironi och element av deckargenren.

 

Slutligen, vid 43 års ålder, publicerade Kate Atkinson sin debutroman, Behind the Scenes at the Museum (1995). Boken, som skildrar livet för en ung kvinna vid namn Ruby Lennox i 1900-talets Yorkshire, fick kritikerros och vann omedelbart det prestigefyllda priset Whitbread Book of the Year Award (nu Costa Book Awards), vilket officiellt markerade början på hennes karriär som erkänd författare. Hennes väg till litterär framgång var lång, full av utmaningar, och präglades av ett orubbligt engagemang för berättarkonsten, format av hennes tidiga intresse för komplexa strukturer och postmodern litteratur.

 

LITTERÄR KLÄTTRING OCH NYCKELVERK

 

Efter succén med debuten blev Kate Atkinson en etablerad litterär figur, och hennes liv, även om det förblev relativt privat, tog en ny riktning. Framgången gjorde att hon kunde ägna sig helt åt skrivandet. Hon kände sig aldrig pressad att kopiera stilen från sin debut. År 1997 släppte hon Human Croquet, följt av Emotionally Weird (2000), där hon fortsatte att utveckla sin unika, postmoderna och magiskt realistiska prosa, fylld av komplexa familjehistorier och opålitliga berättare.

 

En vändpunkt i hennes karriär inträffade 2004 när hon introducerade sitt första verk kategoriserat som en detektivroman, Case Histories (sv. Fallet: Jackson Brodie). Denna bok bekräftade inte bara hennes förmåga att behärska intrigen utan introducerade också en av hennes mest populära karaktärer: Jackson Brodie, en privatutredare och före detta polis som gräver i gamla, olösta fall. Denna serie, som inkluderar senare romaner som One Good Turn (2006) och When Will There Be Good News? (2008), blev internationella bästsäljare och adapterades för TV, vilket ytterligare breddade hennes läsekrets.

 

Ett av hennes mest hyllade och kritikerrosade verk blev romanen Life After Life (2013, sv. Liv efter liv). Denna berättelse, som följer en kvinna som lever upprepade liv, dör och föds på nytt varje gång, gräver djupt i teman om tid, öde och val, med handlingen fängslande utspelad i krigstidens England. Uppföljaren, A God in Ruins (2015, sv. En gud i ruiner), fortsatte familjesagan genom att fokusera på huvudpersonens bror. Dessa romaner uppnådde både kommersiell framgång och litterär ära, vilket visade hennes förmåga att förena djupt emotionellt innehåll med en experimentell berättarstil.

 

TEMAN, PROBLEM OCH STIL

 

Kärnan i Kate Atkinsons verk ligger i hennes obevekliga utforskning av tid och minne. Hennes skrivande avvisar konsekvent linjärt berättande, istället använder hon komplexa strukturer där dåtid och nutid flätas samman, eller ibland upprepas, som tydligt ses i Liv efter liv och En gud i ruiner. Hennes böcker väcker ständigt frågan om hur olösta händelser från det förflutna och familjehemligheter påverkar nuvarande generationer, och vilken inverkan till synes obetydliga val har på en individs öde. Genom denna tematiska lins behandlar hon djupare, universella problem såsom förlust, sorg, trauma och den bräckliga, ofta odefinierade personliga identiteten.

 

Atkinsons stilistiska signatur är uppfinningsrik, eklektisk och subversiv. Hon vägrar att begränsas av en enda genre och blandar mästerligt element från deckare, komedi, magisk realism och finlitteratur. Denna fusion tillåter henne att skildra våld eller tragedi på en sida, bara för att leverera skarp, absurd humor eller ironisk dialog på nästa. Ett nyckelelement i denna stil är en djup uppriktighet genomsyrad av sarkasm, och hennes karaktärer, även i deckarserierna, fokuserar mer på livets förluster och moraliska frågor än på den enkla lösningen av ett brott.

 

Den viktigaste egenskapen i Atkinsons arbete är dess narrativa komplexitet och den opålitliga berättaren. Hon utmanar ständigt läsaren genom att använda flera perspektiv, hoppa i tiden och ändra ton. Även hennes mest rakt på sak handlingar visar sig ofta vara djupt undersökta familjesagor, dolda under ramverket av en detektivhistoria. Men genom allt detta narrativa kaos genljuder alltid en humanistisk känsla – en djup empati för karaktärerna och ett erkännande att, trots alla motgångar, både absurd och skönhet finns i vardagslivet.

 

Maištinga Siela

Kate Atkinson: Mistrzyni Przewrotnej Narracji. Od Debiutu do „Boga w Ruinach”

 

WCZESNE LATA: KUŹNIA OPOWIEDZI

Kate Atkinson urodziła się 20 grudnia 1951 roku w Yorku w hrabstwie North Yorkshire w Wielkiej Brytanii. Jej dzieciństwo i wczesna młodość upłynęły w stosunkowo skromnym, lecz przenikniętym pasją do czytania i języka otoczeniu. Ojciec Kate, wywodzący się z klasy robotniczej, pracował jako sprzedawca, a matka zajmowała się domem. Chociaż rodzina nie była zamożna, w domu nigdy nie brakowało książek. Ta atmosfera, w której literaturę ceniono wyżej niż dobra materialne, zaszczepiła w Kate wczesną miłość do snucia opowieści i słowa pisanego.

 

Jako dziecko Kate była dziewczynką cichą, ciekawską i niezwykle chłonną wiedzy. Uczęszczała do St Peter's School w Yorku, gdzie szybko wyróżniła się zdolnościami akademickimi, szczególnie w dziedzinie nauk humanistycznych. Żywo interesowała się historią, literaturą i językami. Kate wychowywano, kładąc nacisk na wartości niezależności i krytycznego myślenia; rodzice zachęcali ją do zadawania pytań, wątpienia i szukania odpowiedzi w książkach. Czytała bardzo dużo – od klasycznych powieści po literaturę popularną – a szczególną uwagę poświęcała złożonym strukturom fabularnym i nieoczekiwanym zwrotom akcji. To wczesne zainteresowanie kryminałem i skomplikowaną intrygą z czasem zdefiniowało jej własną twórczość.

 

Po pomyślnym ukończeniu szkoły, Atkinson rozpoczęła studia na Uniwersytecie w Dundee w Szkocji, gdzie studiowała literaturę angielską, uzyskując dyplom z wyróżnieniem pierwszej klasy. Kontynuowała działalność naukową, przygotowując pracę badawczą zatytułowaną The narrative structure of modern American literature with particular reference to Thomas Pynchon. Praca ta, skupiona na skomplikowanej konstrukcji fabularnej literatury postmodernistycznej, dowodzi jej głębokiego zainteresowania nie tylko samymi opowieściami, ale i mechanizmem ich tworzenia.

 

TRUDNA DROGA DO DEBIUTU

 

Po udanej karierze akademickiej, w tym rozpoczęciu studiów doktoranckich (których nie ukończyła), Kate Atkinson przeszła jednak przez trudny okres osobisty. Wyszła za mąż w młodym wieku i urodziła dwie córki, ale jej małżeństwo w końcu się rozpadło. Ten etap życia zmusił ją do odłożenia ambicji na bok i szukania sposobów na zarobek. Podejmowała się różnych dorywczych prac, w tym uczyła i zmywała naczynia w restauracji, podczas gdy wraz z córkami mieszkała na przemian u krewnych. Ta finansowa i emocjonalna niestabilność bez wątpienia zapewniła jej realistyczne, często mroczne doświadczenia, które później stały się inspiracją dla jej pisarskich tematów.

 

Pisanie nie było nagłym wyborem, lecz raczej nieuniknioną pasją. Pisała dużo, nawet pracując za niskie stawki, ale prawdziwy przełom nastąpił dopiero na początku lat 90. Kluczowym momentem okazało się zwycięstwo w konkursie na powieść historyczną. Ten sukces zapewnił jej nie tylko nagrodę finansową, ale także wiarę we własne możliwości, zachęcając do dalszej pracy nad dłuższą prozą. Powoli zaczęła tworzyć swoją pierwszą powieść, skrupulatnie dopracowując swój charakterystyczny styl, który łączy humor, dramat, ironię i elementy gatunku detektywistycznego.

 

Wreszcie, w wieku 43 lat, Kate Atkinson opublikowała swoją debiutancką powieść „Za kulisami muzeum” (Behind the Scenes at the Museum) w 1995 roku. Książka ta, szczegółowo opisująca życie młodej kobiety imieniem Ruby Lennox w XX-wiecznym Yorkshire, została entuzjastycznie przyjęta przez krytykę i natychmiast zdobyła prestiżową nagrodę Whitbread Book of the Year (obecnie Costa Book Awards), oficjalnie wyznaczając początek jej kariery jako uznanej autorki. Jej droga do sławy była długa, pełna wyzwań i naznaczona nieugiętą wiernością sztuce narracji, ukształtowaną przez jej wczesne zainteresowanie skomplikowanymi strukturami i literaturą postmodernistyczną.

 

ROZWÓJ KARIERY I KLUCZOWE DZIEŁA

 

Po sukcesie debiutu, Kate Atkinson stała się uznaną postacią literacką, a jej życie, choć nadal stosunkowo prywatne, nabrało nowego kierunku. Sukces pozwolił jej w pełni poświęcić się pisaniu. Nigdy nie uległa presji kopiowania stylu swojego debiutu. W 1997 roku wydała „Grę w krokieta” (Human Croquet), a w 2000 roku „Emocjonalnie dziwną” (Emotionally Weird), w których dalej rozwijała swoją osobliwą prozę przesiąkniętą postmodernizmem i realizmem magicznym, pełną skomplikowanych historii rodzinnych i niewiarygodnych narratorów.

 

Przełomowy moment w jej karierze nastąpił w 2004 roku, kiedy zaprezentowała swoje pierwsze dzieło zaliczane do gatunku powieści detektywistycznej: „Zbrodnie przeszłości” (Case Histories). Książka ta nie tylko potwierdziła jej zdolność do mistrzowskiego opanowania intrygi, ale także wprowadziła jedną z jej najpopularniejszych postaci: Jacksona Brodiego, prywatnego detektywa i byłego policjanta, który zagłębia się w stare, nierozwiązane sprawy. Ta seria, w skład której wchodzą późniejsze powieści takie jak „Dobre uczynki” (One Good Turn, 2006) i „Kiedy nadejdą dobre wieści?” (When Will There Be Good News?, 2008), stała się międzynarodowymi bestsellerami i została zaadaptowana na potrzeby telewizji, jeszcze bardziej poszerzając grono jej czytelników.

 

Jednym z jej najbardziej cenionych i uznanych przez krytyków dzieł stała się powieść z 2013 roku, „Życie po życiu” (Life After Life). Narracja, która śledzi losy kobiety przeżywającej powtarzające się życia, umierając i rodząc się na nowo za każdym razem, głęboko wnika w tematykę czasu, przeznaczenia i wyboru, a akcja osadzona w wojennej Anglii przykuwa uwagę czytelników. Jej kontynuacja, „Bóg w ruinach” (A God in Ruins, 2015), podtrzymała sagę rodzinną, skupiając się tym razem na bracie głównej bohaterki. Powieści te odniosły zarówno komercyjny sukces, jak i chwałę literacką, ukazując jej zdolność do łączenia głębokiej treści emocjonalnej z eksperymentalnym stylem narracji.

 

TEMATY, PROBLEMY I STYL KATE ATKINSON

 

Rdzeń twórczości Kate Atkinson tkwi w jej nieustannym badaniu czasu i pamięci. Jej dzieła konsekwentnie odrzucają narrację linearną, stosując skomplikowane struktury, w których przeszłość i teraźniejszość przeplatają się lub czasami powtarzają, co wyraźnie widać w „Życiu po życiu” i „Bogu w ruinach”. Jej książki nieustannie stawiają pytanie o to, jak nierozwiązane wydarzenia z przeszłości i rodzinne tajemnice wpływają na obecne pokolenia oraz jaki wpływ na los jednostki mają najmniejsze, pozornie nieistotne wybory. Poprzez ten tematyczny pryzmat porusza głębsze, uniwersalne problemy, takie jak strata, żałoba, trauma i krucha, często nieokreślona natura tożsamości osobistej.

 

Stylistykę Atkinson można określić jako pomysłową, eklektyczną i wywrotową. Nie ogranicza się ona do jednego gatunku, mistrzowsko mieszając elementy kryminału, komedii, realizmu magicznego i literatury pięknej. To połączenie pozwala jej przedstawić przemoc lub tragedię na jednej stronie, by na następnej dostarczyć ostrego, absurdalnego humoru lub ironicznego dialogu. Kluczową cechą tego stylu jest głęboka szczerość przeniknięta sarkazmem, a jej bohaterowie, nawet w seriach detektywistycznych, koncentrują się bardziej na życiowych stratach i kwestiach moralnych niż na prostym rozwiązaniu zagadki zbrodni.

 

Najistotniejszą cechą twórczości Atkinson jest złożoność narracyjna i niewiarygodny narrator. Nieustannie stawia ona wyzwania czytelnikowi, wykorzystując wielość perspektyw, skoki w czasie i zmianę tonu. Nawet jej najbardziej bezpośrednie fabuły często okazują się głęboko zbadanymi sagami rodzinnymi, ukrytymi pod płaszczem opowieści detektywistycznej. Jednak przez cały ten narracyjny chaos zawsze przebija się sens humanizmu – głęboka empatia dla bohaterów i świadomość, że pomimo wszelkich przeciwności, w codziennym życiu kryje się zarówno absurd, jak i piękno.

 

Maištinga Siela