Artėja Rugsėjo pirmoji, pamaniau,
kad visai kam nors pravers mano archyvuose pasiklydusi skaidrė. Primenu, kad
sveikinimai su prielinksniu „su“ kaip pvz., Su
Rugsėjo pirmąja yra šalutinis normos variantas, o tai reiškia, kad geriau
vartoti tokią konstrukcija: „Sveikinu Rugsėjo pirmosios proga“, todėl geriau sakyti Rugsėjo pirmosios šventė, nei Su Rugsėjo 1-ąja.
Apie įvairius psichopatus
prikurta begalės filmų ir vieni iš jų itin geri ir patrauklūs savo istorijomis,
o kiti, deja, šlubčioja „zombiškai“ ir niekaip negali suvirpinti žiūrovų
širdies. Vienas iš tokių psichopatinių filmų yra „Mašinistas“ (angl. The
Machinist) (2004), kuris konstruojamas mistiniu trilerio pagrindu, todėl
žiūrovas yra priverstas pajusti slogias pagrindinio veikėjo, kurį kamuoja
nemiga, nesvarumo būsenas. Christian Bale, sukūręs pagrindinį vaidmenį, jau
turėjo patirties panašiuose vaidmenyse – „Amerikos psichopatas“, tačiau tokį,
kokį jį skeletišką išvystame šioje juostoje, kelia didžiulį nerimą, ar
nepersistengta?
Bet ne... Viskas su šiuo
vaidmeniu puiku. Viskas įtikinama – tos slogios veikėjo būsenas, bemiegės
naktys, įkritusios akys, išsišovę šonkauliai, fizinis ir psichinis nuovargis.
Šioji filmo dalis yra išties nepriekaištinga, tačiau vos filmui įpusėjus,
norėjosi, kad jis kuo greičiau pasibaigtų. Tiesą sakant, filmas mažabiudžetis,
jo siužetinė linija tokia išpjaustyta, kad darosi bemaž nuobodu. Aišku, jokių
priekaištų veikėjo būsenoms ir Ch. Bale vaidybai neturiu, tačiau trilerio
konstravimas pasirodė abejotinas – visos tos žaidynės su piešinukais ant
šaldytuvo, reikalai darbe kelia ne tiek nerimą, kiek susierzinimą, jog
elementai kažkur matyti, kad herojus pernelyg dirbtinai kamuojasi ir meluoja
sau, jog nieko nevyksta ir apskritai atrodo kartais pernelyg ramus, sekiodamas
paskui skustagalvį savo „draugelį“... Gerai, viskas, tarkime, dovanotina, nes
pagrindinis herojus gerokai kuoktelėjęs, tad belieka mėgautis tik vaidyba ir
itin tiršta slogia atmosfera, tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, pati istorija
mane menkai jaudino. Kol mašinistas blaškėsi tarp pasąmonės diktuojamų
simbolių, aliuzijų į nusikaltimus, aš asmeniškai mąsčiau apie Ch. Bale svorį ir
įdėtas pastangas jį numesti, kad atrodytų įtikinamai. Taip pat galvojau, kiek
čia makiažo ir darbo su kompiuteriu, kad viskas atrodytų dar įtikinamiau...
Tiesą sakant, filmas
manęs nesužavėjo, pati istorija pasirodė pernelyg neįdomi, tačiau daug ką
atperka atmosfera, psichinių būsenų intensyvumas ir, žinoma, ne vienu
apdovanojimu įvertinta Christian Bale vaidyba.
Vis nepraleidžiu su šeima
pažiūrėti kokio nors animacinio filmo – šis žanras man patinka, nes jis
apjungia visos šeimos „skonio reikalą“ ir nereikia peštis, kurį filmą šį vakarą
žiūrėsime. Šiemet pasirodęs filmas „Zootropolis“
(angl. Zootopia) (2016) iš tikrųjų
vienas geresnių didžiojo animacinio kino pasirodymų šiemet. Lapinas ir kiškelis
imasi detektyvinio reikalo ir tikriausiai tokia kontrastinga pora turėtų
priminti ištisas analogiškas serijas „Tomas ir Džeris“ ar rusiškąjį „Na,
palauk“, tačiau nė kiek neprimena. Scenarijus gerai detektyviškai išrutuliotas
ir labiau primena suaugusiųjų filmą, nei smurtu ir lenktynėmis grįstas beprasmes
gaudynes.
Didžiulis civilizuotų
žvėrių miestas iš esmės primena mūsų didžiulius miestus su analogiška valdymo
sistema, tik kad vietoj žmonių esama žvėrių. Policininkė triušelė, į kurią
niekas rimtai nežiūri, pasirodo, turi didelį talentą detektyviniams tyrimams, o
ji čia dar susidraugauja su suktu lapinu... Istorija konstruojama kaip filme
„Batmenas“, kai staiga mieste ima dingti žmonės, atsiranda „sužvėrėjimo“
sindromas, tad triušiui tenka surasti šios problemos židinį. Lyg ir nieko
pernelyg ypatingo, sakytume, nėra, tačiau filmas parengtas išties gerai ir
apgalvotai. Visų pirma patrauklūs ir įdomūs personažai, nemažai juokingų
situacijų ir stereotipinių juokelių apie šablonais charakterizuojamus triušius,
lapinus ir kitus gyvūnus... Aš asmeniškai labiausiai kvatojausi, kai
pagrindiniai personažai apsilankė banke, kuriame dirba tinginiai – na,
nerealiai taikli situacija, maniau, po jos nebegalėsiu atsigauti, nes juoko
priepuolis buvo nevaldomas...
Apskritai kalbant tai
tikrai geras, nebanalus filmas visai šeimai, kuriame detektyvinė-kriminalinė
istorija veda žiūrovą į priekį, o šmaikštūs ir kartais problemų prislėgti
veikėjai sukuria šmaikščiai didaktines scenas. Man labai patiko.
