Vinilinė plokštelė: Bebe Rexha – Dirty Blonde [vinyl / LP] (2026)

 

Informacija apie albumą:  Bebe Rexha – Dirty Blonde [vinyl / LP] (2026)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Simply Red – Holding Back The Years: Live In Santiago [vinyl / 3LP] (2026)

 
Informacija apie albumą: Simply Red – Holding Back The Years: Live In Santiago  

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Tina Turner – Wildest Dreams [vinyl / 2LP] (1996)

 
Informacija apie albumą: Tina Turner – Wildest Dreams [vinyl / 2LP] (1996) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Dua Lipa – Live From Mexico [vinyl / 2LP] (2026)

 

Informacija apie albumą: Dua Lipa – Live From Mexico [vinyl / 2LP] (2026)

Maištinga Siela

Filmas: "Ir velnias dėvi Prada 2" / "The Devil Wears Prada 2"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Atsirado nauja Holiduvo mada po daugel metų sukviesti kokio nors kultinio filmo aktorius ir kurti istorijos tęsinį. Nežinia, ar dėl pinigų, ar dėl to, kad norima patenkinti žiūrovų lūkesčius. Asmeniškai gana įtariai žiūriu į tokius kino gaivinimo projektus, nes tęsiniai dažnai linkę žiūrovus nuvilti, jie tampa pretenzingi pirmtakų projektų šešėliais, bandančiais atkartoti ne tik sėkmę, bet ir pasakojimo braižą. Pavasario pabaigoje nemačiau didesnės kino reklaminės kampanijos, nei režisieriaus David Frankel sukurto tęsinio „Ir velnias dėvi Prada 2“ (angl. The Devil Wears Prada 2) (2026). Pirmoji ekranizacija buvo pastatyta 2006 metais pagal 2003 metais pasirodžiusią Lauren Weisberger itin populiarią knygą tuo pačiu pavadinimu. Rašytoja iš viso yra išleidusi 3 šios serijos knygas: Revenge Wears Prada: The Devil Returns (2013) ir When Life Gives You Lululemons (2018). Paskutinioji knyga yra būtent apie Emili, buvusią Mirandos asistentę. Įdomu tai, kad „Ir velnias dėvi Prada 2“ tik iš dalies remiasi rašytojos sukurtais personažais, antroji dalis nėra tikra ekranizacija, filmui scenarijus buvo parašytas originalus.
 
Man sudėtinga įvardyti, kodėl pirmoji dalis „Ir velnias dėvi Prada“ buvo tokia kultinė. Nors gal ir nesudėtinga. Po pandemijos šio filmo ištraukos tapo memų ir patiktukų įvairiose platformose fenomenu, o YouTube kanalų tinklalaidininkai ėmė kurti ištisas laidas, kaip jie stebi su draugais šį filmą ir komentuoja įvairias ištraukas. Kitaip sakant, paskutinis penkmetis jau tarsi kino kompanijoms pamėtėjo sumanymą sukurti tęsinį, juolab kad yra knygos tęsinių. Apie tai buvo kalbama daug, patys aktoriai nuolat komentuodavo prieš kelis dešimtmečius atliktą darbą, tad... Kodėl gi ne?
 
Manau, antroji dalis yra pavykusi, kad ir kaip kritiškai bevertinčiau tęsinius. Franklinas iš esmės išlaikė pirmtako pasakojimo ritmą ir struktūrą, jam pavyko sugrąžinti ištisą žvaigždyną: Meryl Streep, Anne Hathaway, Emily Blunt, Stanley Tucci... Prisikviesti fragmentiškai pasirodyti Lady Gaga ir net Donatella Versace bei kitus žymius atlikėjus, žinomus visuomenininkus, kūrėjus. Iš esmės scenarijus parašytas laikantis principo, kad negalima ką nors pernelyg eksperimentuoti, bet ir negali būti blogesnis už pirmtaką. Manau, kad filmai absoliučiai lygiaverčiai, nors daugelis galbūt pasakytų, kad neįmanoma pranokti pirmosios dalies.
 
Kas nustebino šiame filme? Puikūs kostiumai, ypač Mirandos (aktorė M. Streep). Manau, kad filmas būtent fokusuojasi ne į Anne Hathaway kuriamą Andės personažą, nes jis iš esmės po 20 metų beveik toks pat ir neevoliucionuoja. Keičiasi pati Miranda dėl mados kampanijos pokyčių. Manau, kad filmas stengėsi parodyti ir atskleisti Mirandos pažeidžiamumą ir žmogiškąją pusę. Vienoje scenoje ji savo redaktorei ištaria žodžius, kokių niekada nebūtų ištarusi prieš 20 metų: „... mane tarsi kažkas pažadino.“ Ir išties, kartais netgi gaila darosi žiūrėti, kaip įtakingą galią turinti kampanijos vadovė turi prislopinti savo sudėtingą charakterį, tapti lankstesne ir prisitaikyti, kad nebegali nei užsiimti mobingu, nei sakyti tai ką galvoja. Iš esmės šioji dalis, matyt, atliepia jautrius žmogiškuosius pokyčius, o labiausiai į tai, kad reikia formuoti savo politkorektiškumą ne tik viešojoje erdvėje, bet ir darbovietėje, nes bet kada gali būti įrašomas, įskundžiamas ir apkaltintas už išnaudojimą. Tai kompanijų diktatūros pabaigos tendencijos, į kurias tenka tikriesiems rykliams itin jautriai reaguoti.
 
Visi kiti romantiniai niuansėliai, kaip antai Andės nauji santykiai su brokeliu ir architektu nelabai domino, jie tiesiog užpildo reikiamą romantinę filmo turinį, bet visi juk žinome, kad filmą žiūrime dėl išraiškingų aktorių kolektyvų, kurie sukuria mums tam tikrą aukštosios mados žmogiškąjį fasadą karikatūrinėmis priemonėmis. Ir kaip dėl šito nemėgti „Ir velnias dėvi Prada 2“?
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.5

 
Maištinga Siela

Naujasis turgus. Klaipėda. Nuotraukos. Istorija.

 Sveiki, skaitytojai!
 
Vienas iš įdomesnių veiklų man yra stebėti, kaip keičiasi miestai, gatvės, parkai, vietovės. Šįkart nusprendžiau vakare pasivaikščioti po Klaipėdos Naująjį turgų. Būta ir Senojo turgaus prie senamiesčio. Ten, pamenu, mama pirko man pradinukui rūbus, nes 90-aisiais iš esmės visa Lietuva buvo tokia – nuo turgaus ir iš turgaus. Naujasis turgus prieš dar kokius 15 metų atrodė baisiai nesutvarkytas, nepatogus, nenormalus ir dvelkė sovietmečiu. Šiandien man jis jau beveik egzotiška vieta.
 
Klaipėdos Naujasis turgus savo veiklą pradėjo dar sovietmečiu, sparčiai plečiantis miestui ir augant gyvenamųjų rajonų poreikiams miesto pietinėje dalyje. Iki tol centrinė prekybos vieta buvo Senasis turgus, įsikūręs senamiestyje, tačiau augančiam uostamiesčiui vieno turgaus tapo nebepakankama. Naujasis turgus buvo suprojektuotas ir pastatytas kaip moderni, pagal to meto standartus pritaikyta erdvė, turėjusi palengvinti maisto produktų bei kasdienių prekių prieinamumą pietinėje miesto dalyje gyvenantiems klaipėdiečiams, todėl jo įkūrimas buvo natūralus urbanistinės plėtros rezultatas.
 
Ši prekyvietė ilgą laiką buvo itin populiariai vadinama „Eglės“ turgumi, ir šis pavadinimas kilo iš greta veikusio to paties pavadinimo prekybos centro. „Eglės“ vardas taip įsišaknijo klaipėdiečių kasdienėje kalboje, kad daugelis gyventojų net ir dabar, praėjus daugeliui metų, turgų vis dar identifikuoja šiuo istoriniu pavadinimu. Tai tapo tarsi neoficialiu vietovės prekės ženklu, rodančiu, kaip stipriai turgus susijęs su aplinkine miesto infrastruktūra bei vietos bendruomenės įpročiais.
 
Istoriškai Naujasis turgus nuėjo ilgą evoliucijos kelią: nuo paprastų lauko prekystalių ir ankštų kioskų iki šiuolaikiškų, stogais dengtų paviljonų bei tvarkingų prekybos eilių. Prekybos pobūdis čia taip pat keitėsi – jei ankstyvaisiais metais čia dominavo ūkininkų atvežta produkcija ir deficitinės prekės, tai vėliau asortimentas tapo itin įvairiapusis, apimantis tiek šviežius vietinius maisto produktus, tiek pramonines prekes, drabužius bei buitinę techniką. Ši kaita atspindėjo bendras Lietuvos ekonomikos transformacijas bei vartotojų lūkesčius.
 
Senasis turgus, veikęs prie pat senamiesčio, buvo ilgaamžis prekybos centras, tačiau laikui bėgant jis tapo mažiau patogus dėl ribotos vietos ir sudėtingo susisiekimo. Nors buvo svarstymų, kad Senasis ir Naujasis turgūs galėtų konkuruoti, iš tiesų jie atliko skirtingas funkcijas: vienas aptarnavo istorinį centrą ir miesto svečius, kitas – tankiai apgyvendintus miegamuosius rajonus. Galiausiai Senojo turgaus reikšmė sumenko ne tik dėl konkurencijos, bet ir dėl pasikeitusių miesto planavimo prioritetų bei infrastruktūros senėjimo, kas lėmė jo pertvarkymą ar dalinį uždarymą.
 
Šiuo metu Naujuoju turgumi rūpinasi savivaldybės įmonė, kuri atsakinga už tvarką, švarą, teritorijos saugumą ir nuomos sutarčių administravimą. Tvarkos palaikymas yra nuolatinis procesas, apimantis tiek sanitarinių normų užtikrinimą, tiek infrastruktūros priežiūrą, kad prekybininkai galėtų dirbti, o pirkėjai jaustųsi komfortiškai. Būtent dėl šio organizuoto valdymo turgus išlieka viena svarbiausių ir lankomiausių prekybos vietų pietinėje Klaipėdos dalyje, gebanti išlaikyti savo pozicijas šalia didžiųjų prekybos centrų.
 
Pastaraisiais metais Naujasis turgus išgyvena akivaizdų atgimimą per įvairius atnaujinimo projektus. Buvo atnaujintos prekybos vietos, įrengta patogesnė stoginė, modernizuotos inžinerinės sistemos bei apšvietimas, kad prekyvietė taptų patrauklesnė ir pirkėjams, ir smulkiesiems verslininkams. Siekiama, kad turgus nebūtų tik vieta apsipirkti, bet ir taptų jaukesne bendruomenės susitikimų vieta, kurioje dera senosios turgaus tradicijos su šiuolaikiniais komforto standartais.
 
Šiandien Naujasis turgus išlieka populiaria ir gyvybinga vieta, kurią klaipėdiečiai vertina dėl šviežių, neretai ūkininkų tiesiogiai atvežamų produktų. Nors konkurencija su prekybos centrais yra didelė, turgus išlaiko savo autentiškumą ir lojalių pirkėjų ratą, ieškančių asmeninio bendravimo su pardavėjais bei specifinių prekių. Nuoseklus atnaujinimas ir dėmesys lankytojų poreikiams rodo, kad turgus sėkmingai adaptuojasi prie šiuolaikinio gyvenimo tempo, išlikdamas svarbiu miesto prekybiniu akcentu.
 
Kviečiu pasižvalgyti po galeriją. Nuotraukos darytos 2026 metų birželio mėnesį.

 
Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytojas Jonathan Swift, "Guliverio kelionės" autorius: gyvenimas, biografija, istoriniai-kultūriniai kontekstai, satyros reiškmė ir prasmė

 

Sveiki!
 
Tęsiu garsiausių ir puikiausių pasaulio rašytojų biografijas, jų kūrinių apžvalgas ir įtaką pasaulio literatūrai.
 
Jonathan Swift (Džonatanas Sviftas) yra laikomas garsiu anglų literatūros satyriku, kuris gimė 1667 metų lapkričio 30 dieną Dubline, Airijoje, tačiau savo kilme visą gyvenimą jautėsi esąs anglas, gyvenantis svetimoje ir jam ne visada priimtinoje aplinkoje. Jo gyvenimas prasidėjo dramatiškai: būsimasis rašytojas gimė praėjus septyniems mėnesiams po tėvo mirties, todėl vaikystė buvo paženklinta nepritekliaus ir priklausomybės nuo giminaičių malonės. Motina, negalėdama pasirūpinti sūnumi, atidavė jį auklėti tėvo broliui, tad Džonatanas augo gana izoliuotas nuo motinos šilumos, kas neabejotinai suformavo jo gana griežtą, kartais cinizmu dvelkiantį pasaulio suvokimą ir polinkį į introspekciją bei socialinę kritinę analizę.
 
Jo šeiminė padėtis ir ankstyvoji jaunystė buvo glaudžiai susijusi su tuometine Airijos socialine hierarchija, kurioje angliškos kilmės protestantai užėmė valdančiojo elito pozicijas, o vietiniai katalikai buvo atstumti į visuomenės pakraščius. Sviftas mokėsi Kilkenio mokykloje, o vėliau studijavo Dublino Trejybės koledže, kur gavo klasikinį išsilavinimą, pagrįstą lotynų ir graikų kalbomis bei scholastine filosofija, tačiau patį studijų procesą jis vertino kritiškai, laikydamas jį archajišku ir neatitinkančiu modernaus pasaulio poreikių, o tai tik stiprino jo maištingą prigimtį.
 
Anglija ir Airija, kuriose gyveno Sviftas, išgyveno didžiulių politinių bei religinių permainų laikotarpį, pasižymintį nuolatinėmis įtampomis tarp torių ir vigų partijų, kurios varžėsi dėl įtakos karaliaus dvare ir parlamente. Rašytojas aktyviai dalyvavo šiuose politiniuose procesuose, tapdamas vienu įtakingiausių torių partijos propagandistų ir plunksnos meistrų, tačiau toks artumas politinei virtuvei jam dažnai kainuodavo ramybę, nes valdžių kaita reiškė ir staigius jo karjeros ar saugumo pokyčius.
 
Nors Sviftas buvo dvasininkas ir vėliau tapo Šv. Patriko katedros Dubline dekanu, jo santykis su religinėmis institucijomis buvo labai dviprasmiškas – jis smerkė dvasininkų godumą ir veidmainystę, nors pats ištikimai vykdė savo pareigas. Jo asmeninis gyvenimas liko apgaubtas paslapties šydu, ypač kalbant apie ryšį su Estera Džonson, kurią jis meiliai vadino Stela ir kuriai rašė garsiuosius „Dienoraščius Stelai“, nors niekada oficialiai nepatvirtino, kad jiedu buvo susituokę.
 
Savo kūryboje Sviftas negailestingai kritikavo tuometinę visuomenę, ypač Anglijos kolonialistinę politiką Airijos atžvilgiu, korupciją valstybės aparate, mokslininkų tuštybę bei žmonių kvailumą, kurį jis laikė pagrindiniu civilizacijos stabdžiu. Jis jautė nuoširdžią neapykantą politiniam oportunizmui ir dvaro intrigoms, tad savo satyrose dažnai vaizdavo pasaulį kaip iškreiptą veidrodį, kuriame žmogaus ydos išryškėja iki grotesko.
 
Kalbant apie mažiau žinomus faktus, Sviftas turėjo keistą įprotį savo gimtadienio proga pasninkauti ir skaityti Šventąjį Raštą, nes gimimo dieną laikė gedulinga, o ne džiaugsminga, taip pat jis buvo aistringas ėjikas ir kasdien stengdavosi įveikti kelis kilometrus, kad išlaikytų fizinę formą. Įdomu tai, kad jis buvo sukūręs nuosavą slaptą kalbą, kuria susirašinėjo su savo artimiausiais draugais, ir buvo itin pedantiškas švaros atžvilgiu, kas tais laikais buvo retas reiškinys. Taip pat mažai žinoma, jog jis labai mylėjo gyvūnus ir dažnai šerdavo elgetas bei vargšus, tačiau tai darydavo anonimiškai, vengdamas viešo dėmesio ar padėkos. Dar vienas keistas faktas – jis buvo itin taupus, netgi šykštus, tačiau palikime savo testamentu nurodė visas lėšas skirti psichiatrijos ligoninės įkūrimui Dubline, kas rodo jo rūpestį tais, kurių visuomenė atsisakydavo.
 
Jo požiūris į Europos valstybes buvo itin skeptiškas; jis manė, kad didžiosios Europos galios yra apsėstos saviapgaulės, o karalių valdžią laikė dažnai atsitiktine ir nepagrįsta tikraisiais nuopelnais. Apie Angliją jis atsiliepdavo kaip apie šalį, kurioje „žmonės kalba apie laisvę, bet garbina jėgą“, ir neslėpė nusivylimo tuo, kaip sparčiai dvasinės vertybės buvo keičiamos į materialinę naudą. Savo paties knygas jis neretai pristatydavo su ironija, apsimesdamas tik leidėju arba redaktoriumi, taip bandydamas apsisaugoti nuo tiesioginių represijų ir tuo pačiu suteikti tekstams daugiau autoriteto bei paslapties.
 
„Guliverio kelionės“, išleistos 1726 metais, yra garsiausias jo kūrinys, kuriame pasakojama apie keliautojo Lemuelio Guliverio nuotykius fantastinėse šalyse, kuriose autorius per utopines ir distopines visuomenes meistriškai demaskuoja Europos valstybių bei žmonijos ydų visumą. Ši knyga, nors iš pradžių skaityta kaip nuotykių literatūra, netruko būti pripažinta kaip viena giliausių politinių satyrų pasaulio literatūroje, pakeitusi suvokimą apie tai, kaip literatūra gali veikti socialinę tikrovę.
 
Senatvėje Svifto gyvenimas tapo sudėtingas: jis kentėjo nuo Meniéro ligos, sukeliančios stiprius galvos svaigimus ir klausos sutrikimus, kas pamažu vedė į izoliaciją ir depresiją. Nors jis nebuvo tiesiogiai persekiojamas kalėjimo prasme, jo politiniai oponentai nuolat bandė diskredituoti jį per spaudą, o cenzūros grėsmė lydėjo beveik visą jo kūrybinį kelią. Paskutiniaisiais metais jis tapo tylus, prislėgtas prarastos atminties ir fizinės negalios, kol galiausiai mirė 1745 metų spalio 19 dieną Dubline, palikdamas po savęs ne tik milžinišką literatūrinį palikimą, bet ir daugybę neišspręstų mįslių apie savo asmenybę.
 
Mokslininkai, tokie kaip Irvinas Ehrenpreisas, paskyręs dešimtmečius Svifto biografijos tyrinėjimams, nustatė, kad rašytojo asmenybė buvo nepalyginamai kompleksiškesnė nei paprastas „piktas satyrikas“, kokiu jį dažnai mėgta pristatyti. Kiti tyrėjai, pavyzdžiui, Klodas Rawsonas, analizavo Svifto santykį su smurtu ir žiaurumu, nustatydami, kad jo radikalus pesimizmas nebuvo nukreiptas prieš žmones kaip rūšį, o prieš žmonijos gebėjimą tapti neracionalia ir destruktyvia jėga, kai ji pamiršta proto bei moralės principus.
 
Šiuolaikiniai tyrinėtojai taip pat akcentuoja, kad Sviftas buvo vienas pirmųjų, aiškiai įžvelgusių moderniosios technologijos ir mokslinio progreso grėsmę, jei jie vystomi atskirai nuo etikos. Jo palikimas yra nuolatinis priminimas, kad valdžia, nepriklausomai nuo jos formos, privalo būti kritikuojama, o intelektualas privalo išlaikyti atstumą nuo tų, kurie turi galią, kad išsaugotų gebėjimą matyti tikrąją tikrovę be rožinių akinių.
 
ROMANO „GULIVERIO KELIONĖS“ REIKŠMĖ IR AKTUALUMAS
 
„Guliverio kelionės“, išleistos 1726 metais, yra vienas ryškiausių satyrinės literatūros kūrinių, kuriame per fantastinių kelionių prizmę Džonatanas Sviftas negailestingai išnarstė to meto Anglijos ir visos žmonijos ydas. Kūrinio centre – laivo gydytojas Lemuelis Guliveris, pragmatiškas ir racionalus keliautojas, kurio patirtys atokiose, nežinomose šalyse tampa priemone parodyti civilizacijos absurdą. Keliaudamas į Liliputiją, kurioje gyvena nykštukai, Brobdingnagą, milžinų kraštą, skraidančią Laputos salą bei protingų arklių šalį, Guliveris susiduria su socialinėmis struktūromis, kurios arba iškreiptai atspindi, arba visiškai paneigia europietiškąją tvarką.
 
Knygos idėja yra giliai pesimistinė, o Sviftas ją meistriškai įgyvendina per mastelio pokyčius ir stebėtojo poziciją. Liliputijoje autorius pašiepia politinį smulkmeniškumą, nesibaigiančius dvaro ginčus dėl niekniekių ir religinius nesutarimus, kurie didingame pasaulio kontekste atrodo visiškai bereikšmiai. Tuo tarpu milžinų šalyje Guliveris, būdamas mažas ir pažeidžiamas, tampa objektu, kuriam tenka išklausyti karaliaus kritiką apie anglų valdymą, karus ir korupciją, taip priverčiant skaitytoją pažvelgti į savo tautą iš šalies ir pamatyti jos niekšybes bei moralinį menkumą.
 
Rašytojas negailestingai kritikavo ne tik politiką, bet ir patį žmogaus protą, ypač mokslo ir filosofijos sritis, kurias vaizdavo kaip atitrūkusias nuo realybės ir kenkiančias praktiniam gyvenimui. Jis šaipėsi iš tuštybės, valdžios troškimo, karinio agresyvumo ir apskritai žmonijos polinkio pateisinti savo žiaurumą racionaliais argumentais. Paskutinėje dalyje, aprašančioje susitikimą su nuostabiaisiais huinghnamais (arkliais), Guliveris patiria didžiausią sukrėtimą: jis pradeda neapkęsti savosios rūšies, nes jai atstovaujantys jahuai įkūnija visas bjauriausias, instinktyvias ir morališkai sugedusias žmogaus savybes.
 
Anuometiniai anglai, ypač valdantysis elitas ir intelektualai, kūrinį priėmė prieštaringai: nors skaitytojus sužavėjo nuotykinis pasakojimo pobūdis ir fantastiniai elementai, labiau išprusę amžininkai nesunkiai atpažino skaudžius taikinius. Knyga sukėlė didžiulį ažiotažą, tapo pokalbių tema kavinėse ir salonuose, tačiau ne kartą buvo kritikuojama dėl savo radikalaus misantropiškumo. Pats Sviftas, vertindamas savo kūrinį, laiške draugui Aleksandrui Poupui yra atvirai rašęs, jog jo tikslas nebuvo linksminti pasaulį, o veikiau „išerzinti jį“, taip atskleidžiant tiesą apie žmogaus prigimtį.
 
Kūrinio reikšmė šiandien ne tik neblėsta, bet įgauna naujų prasmių globaliame, technologijų ir informacijos persisotinusiame pasaulyje. „Guliverio kelionės“ yra itin naudingos kaip kritinio mąstymo lavinimo įrankis, mokantis atpažinti manipuliacijas, politinį populizmą ir pavojingą mokslo bei progreso aklumą, kai jie tampa įrankiais be moralinio kompaso. Ši knyga primena, kad žmogus, nepaisant savo civilizacijos pasiekimų, visada turi išlikti budrus savo paties ydų atžvilgiu, nes būtent gebėjimas pažvelgti į save kritiškai, kaip tai darė Guliveris savo kelionių pabaigoje, yra pirmas žingsnis link tikrojo humaniškumo.
 
Maištinga Siela