Habsburgai: Habsburgų giminės įdomioji istorija: apsigimimai, ydos, ligos

 

Sveiki,

 

Beveik kasmet tenka keliauti per Europą ir girdėti pačias įvairiausias istorijas apie Habsburgų giminės dinastiją, tad šiandien nusprendžiau pasidomėti šios giminės paslaptimis, pikantiškomis istorijomis ir netikėtais, sukrečiančiais faktais.

 

Labai trumpa Habsburgų giminės oficialioji istorija

 

Habsburgų giminė iškilo Europoje dar viduramžiais, o jų galios pikas buvo pasiektas XV-XVIII amžiuje.  Pradėjusi nuo nedidelių valdų Šveicarijoje, giminė išplėtė savo įtaką per strategiškai sudarytas vedybas, kurios tapo jų pagrindine politine taktika. Garsiausias pavyzdys – imperatoriaus Maksimilijono I sūnaus Pilypo gražuolio ir Kastilijos sosto paveldėtojos Joanos beprotės santuoka. Šios vedybos ne tik įtvirtino Habsburgų valdžią Burgundijoje, bet ir atvėrė jiems kelią į Ispanijos karališkąjį sostą.  Per kelias kartas Habsburgai sukaupė didžiulę imperiją, kuri driekėsi nuo Ispanijos ir Nyderlandų iki Centrinės Europos ir Amerikos žemynų.  Jie valdė Šventosios Romos imperiją, Ispaniją, Austriją, Vengriją, Bohemiją ir daugelį kitų teritorijų, tapdami viena galingiausių ir įtakingiausių dinastijų pasaulio istorijoje.

 

Habsburgų giminės nuosmukis prasidėjo palaipsniui. Ispanijos šaka išnyko 1700 m., mirus paskutiniam ispanų Habsburgui Karoliui II, o tai lėmė ilgą ir sekinantį karą dėl Ispanijos įpėdinystės. Austrijos Habsburgų linija, nors ir išlaikė savo įtaką, patyrė nuolatinį galios mažėjimą. Jų įtaka Europoje sumenko po Napoleono karų, o 1806 m. žlugus Šventajai Romos imperijai, jie prarado savo pagrindinį autoritetą. Galutinis dinastijos nuosmukis įvyko po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m., kai žlugo Austrijos-Vengrijos imperija. Paskutinis imperatorius Karolis I atsisakė sosto, ir valstybė buvo padalinta.

 

Tamsioji Habsburgų dinastijos pusė: apsigimimai, santuokos tarp savų ir beprotybė

 

Nuo pat savo iškilimo viduramžiais Habsburgų giminė siekė išlaikyti savo politinę galią ir įtaką Europoje. Jų pagrindinė strategija buvo santuokos su kitų galingų Europos dinastijų atstovais, tačiau su laiku šios vedybos vis labiau apsiribojo tik artimais giminaičiais. Tikėta, kad tai padės išlaikyti „tyrą“ kraują, išsaugos giminės turtus ir išvengs politinio susiskaldymo. Ši praktika, žinoma kaip kraujomaiša, ilgainiui lėmė genetinę degeneraciją ir paliko gilius pėdsakus giminės palikuonių fizinėje ir psichinėje sveikatoje.

 

Vienas iš labiausiai atpažįstamų ir tragiškiausių kraujomaišos padarinių buvo Habsburgų žandikaulis (prognathism). Šis genetinis defektas lėmė išsikišusį apatinį žandikaulį, iškrypusį sąkandį ir dideles apatines lūpas. Tai sukeldavo kalbos sutrikimus, sunkumus kramtyti ir valgyti, o kartais – ir žymius veido asimetrijos pokyčius. Žandikaulio defektas buvo toks ryškus, kad tapo neatsiejama Habsburgų išvaizdos dalimi. Ispanijos karalius Karolis II, kuris buvo paskutinis Ispanijos Habsburgų giminės atstovas, yra liūdnas to pavyzdys. Jis turėjo tokį išsikišusį žandikaulį, kad negalėjo kalbėti aiškiai ir kramtyti maisto.

Karolis II, Ispanijos karalius

 

Karolis II, pramintas „Apsėstuoju“, yra tragiškiausias kraujomaišos padarinių pavyzdys. Jis gimė su rimtais fiziniais ir psichiniais defektais. Be to, kad negalėjo normaliai valgyti ir kalbėti, jis turėjo ir kitų negalavimų: silpną imuninę sistemą, iškreiptą kūną, buvo mažo ūgio ir turėjo daugybę kitų sveikatos problemų, todėl dažnai sirgdavo. Jis beveik nemokėjo kalbėti iki ketverių metų amžiaus, o iki aštuonerių metų negalėjo vaikščioti be pagalbos. Dėl šių problemų jis buvo protiškai atsilikęs, o jo sprendimai politikoje buvo abejotini. Karolis II buvo santuoka tarp pusseserių, o jo tėvai, Karolis I ir Marija Ana, buvo giminaičiai. Jų giminės medis buvo tarsi uždaras ratas.

Joana Beprotė

 

Protinė degeneracija buvo ne mažiau tragiška nei fizinė. Kaip jau minėta, Ispanijos sosto paveldėtoja Joana Beprotė (Juana la Loca) patyrė psichologinius sutrikimus. Nors jos psichinė būklė buvo sunki ir iki vyro Pilypo Gražuolio mirties, tačiau jo staigi mirtis ją visiškai palaužė. Joana, būdama Kroatijos karaliene, atsisakė palaidoti savo vyrą, o ilgą laiką keliavo su karstu po šalį, nuolat jį atverdama ir bučiuodama. Po šių įvykių, jos tėvas ir sūnus nusprendė ją izoliuoti, kadangi jos elgesys kėlė grėsmę valstybės stabilumui. Joana buvo įkalinta Tordesiljaso pilyje, kur praleido beveik penkiasdešimt metų iki pat savo mirties. Jos atvejis yra vienas iš ryškiausių pavyzdžių, parodančių, kaip kraujomaiša paveikė Habsburgų palikuonių protinę būklę.

 

Kitas ryškus pavyzdys, atskleidžiantis Habsburgų keistenybes, yra Austrijos imperatoriaus Rudolfo II atvejis. Jis labiau domėjosi alchemija, astronomija ir menu nei valstybės reikalais. Jo elgesys buvo keistas ir nenuoseklus. Jis dažnai izoliuodavosi nuo visuomenės, atsisakydavo bendrauti su užsienio diplomatais, o jo sprendimai dažnai buvo pagrįsti ne politine logika, bet prietarais ir astrologija. Pasak amžininkų, jis pamažu prarado ryšį su realybe ir jo valdymo laikotarpiu Habsburgų imperijos politinė įtaka smuko. Jo psichinė būklė dar labiau pablogėjo dėl ilgalaikio tuokimosi su artimais giminaičiais.

 

Šventosios Romos imperatorius Maksimilijonas II ir jo žmona Marija Ispanė buvo pusseserė ir pusbrolis. Jų santuoka pagimdė 16 vaikų, iš kurių tik devyni sulaukė pilnametystės. Du jų sūnūs, kurie buvo numatyti kaip būsimi imperatoriai, pasižymėjo rimtais sveikatos sutrikimais. Rudolfas II, apie kurį jau kalbėjome, buvo vienas iš jų, o kitas sūnus, Ernestas, kentėjo nuo epilepsijos ir psichinių problemų. Dar vienas jų sūnus, Albertas VII, taip pat turėjo sveikatos problemų. Gali būti, kad jų ligos buvo tiesioginis tėvų giminingumo rezultatas.

 

Ispanijos karalius Filipas III (1578–1621), geriausiai žinomas dėl savo religinio fanatizmo ir valstybės reikalų apleidimo, buvo Ispanijos karaliaus Pilypo II sūnus, kurio mama buvo taip pat jo giminaitė. Nors jam pavyko išvengti ryškių fizinių defektų, jis, kaip ir daugelis kitų jo giminaičių, pasižymėjo emociniu nestabilumu. Jo valdymo metu Ispanija patyrė nuosmukį, o Filipas III daugiau laiko praleido religiniuose ritualuose ir pramogose, nei rūpinosi valstybe.

Felipe IV by Diego Velázquez

 

Ispanijos karaliaus Filipo IV antroji žmona ir Karolio II mama, Mariana iš Austrijos (1634–1696), taip pat turėjo ryškių Habsburgų bruožų. Ji buvo ištekėjusi už savo dėdės ir šios santuokos metu pagimdė garsųjį Karolį II. Karalienės portretai rodo, kad ji turėjo išsikišusį apatinį žandikaulį ir stambias lūpas. Jos gyvenimą apkartino sūnaus ligos ir silpnumas.

 

Imperatorius Ferdinandas I Austras (1793–1875) yra dar vienas kraujomaišos auka. Jis buvo gimęs su dideliu galvos apsigimimu, silpnu imunitetu ir turėjo epilepsijos priepuolius. Dėl savo silpnumo ir nesugebėjimo priimti politinių sprendimų, jam padėjo ministras Metternichas ir Kanceliarijos ministras, kurie faktiškai valdė jo vardu.

 

Marija Antonija Austrijietė (1669–1692), Austrijos imperatoriaus Leopoldo I ir Ispanijos princesės Margaritos Teresės dukra, taip pat pasižymėjo rimtomis ligomis. Ji buvo nuolat ligota ir turėjo rimtų problemų su kvėpavimo takais ir kitomis ligomis. Jos vienintelis sūnus, Juozapas Ferdinandas, taip pat mirė ankstyvame amžiuje, nes paveldėjo ligas iš tėvų.

Las Meninas, 1656, Diego Velázquez

 

Margaritė Teresė Ispanė (1651–1673), Ispanijos princesė, yra geriausiai žinoma dėl to, kad buvo pavaizduota ispanų tapytojo Diego Velázquezo garsiajame paveiksle „Las Meninas“. Ji turėjo ryškių Habsburgų bruožų, o taip pat ir rimtų sveikatos problemų, nes buvo savo dėdės ir tuo pačiu motinos pusbrolis dukra. Jos ligos buvo paveldėtos iš jos tėvų. Jos mirtis taip pat buvo susijusi su genetika.

Ispaniškosios šakos Habsburgų giminės medis.

 

Galutinis smūgis Habsburgams buvo Pirmasis pasaulinis karas ir Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimas 1918 metais. Po imperijos žlugimo paskutinis imperatorius Karolis I atsisakė sosto. Nors formaliai giminė neišnyko, ji prarado savo politinę galią ir įtaką. Tačiau „Habsburgų žandikaulis“ ir kitos genetinės ligos tapo nuolatiniu priminimu apie kraujomaišos riziką ir apie tai, kaip kartais, siekiant išlaikyti „tyrą“ kraują, gali būti prarasta pati svarbiausia – sveika protas ir kūnas.

 

Dabartinė Habsburgų giminės padėtis

 

Dabartinis Habsburgų giminės galva yra Karolis Habsburgas-Lotaringietis (vok. Karl von Habsburg-Lothringen), Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Karolio I anūkas. Jis gimė 1961 m. ir yra aktyvus politikas bei verslininkas. Jis yra Europos Parlamento narys ir aktyviai dalyvauja Europos Sąjungos politikoje. Karolis Habsburgas-Lotaringietis taip pat yra Maltos Ordino narys ir įvairių labdaros organizacijų rėmėjas. Jis palaiko Austrijos ir Vengrijos istorinius ryšius.

 

Habsburgų palikuonys pasirinko įvairias karjeros sritis. Kai kurie jų tapo mokslininkais, menininkais, žurnalistais ir verslininkais. Jie aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, ypač puoselėdami Europos ir krikščioniškas vertybes, kurios buvo svarbios jų protėviams. Giminė turi savo fondus ir organizacijas, kurios rūpinasi istorinio paveldo išsaugojimu ir skatina bendradarbiavimą tarp Europos šalių. Vengrijoje, pavyzdžiui, Habsburgai vis dar yra gerbiami ir vertinami kaip svarbi šalies istorijos dalis.

 

Nors šiandien Habsburgai neturi realios politinės galios, jie vis dar puoselėja savo istorinį paveldą ir bando atsiriboti nuo kontroversiškų praeities įvykių, tokių kaip kraujomaiša. Jie aktyviai dalyvauja istoriniuose projektuose ir renginiuose, taip pat atstovauja savo giminę Europos monarchų susitikimuose. Tai liudija, kad, nepaisant visų praeities problemų, Habsburgų vardas vis dar turi svorio ir yra svarbi Europos istorijos dalis. Giminės atstovai vis dar stengiasi išlaikyti savo identitetą ir bendruomenę.

 

Vienas iš žinomiausių pavyzdžių yra Georgo Habsburgo-Lotaringiečio (vok. Georg von Habsburg-Lothringen) sūnus Fernando Zvonimiras, kuris gimė Afrikos žemyne. Ši istorija yra unikali ir atspindi giminės globalizaciją šiuolaikiniame pasaulyje. Nors šios giminės linijos protėviai yra europiečiai, jų palikuonys gali gyventi ir Afrikoje. Tai rodo, kad Habsburgų giminė neapsiriboja tik Europa.

 

Šis asmuo, gimęs 1997 m., yra karališkosios linijos palikuonis, tačiau, skirtingai nuo savo protėvių, jis nebeturi politinės valdžios. Jis yra aktyvus sportininkas, o jo gimimas Afrikoje yra susijęs su tėvo Georgo politine ir diplomatine veikla. Georgas Habsburgas-Lotaringietis dirbo Vengrijos diplomatiniu atstovu Europoje. Nors Fernando gimė Afrikoje, jis yra europietis, ir jo šeima dabar gyvena Vengrijoje.

 

Manoma, kad Habsburgų giminė turėjo apie 200 atskirų linijų ir tęsėsi per maždaug 20–25 kartas, priklausomai nuo linijos. Šis skaičius yra apytikslis, nes giminės medis yra itin platus ir sudėtingas, apimantis daugybę šakų, kurios per amžius susijungė per santuokas arba nutrūko.

Habsburgų giminės istorija prasideda XI a. su Hapsburgo pilies statyba dabartinėje Šveicarijoje. Per šimtmečius jie suskilo į daugybę šakų ir antrinių linijų, kurios valdė skirtingas Europos dalis. Svarbiausios linijos buvo Austrijos šaka ir Ispanijos šaka.

 

Štai tiek.

 

Maištinga Siela

Khuen-Héderváry Károly, a Magyar Királyság és a horvát–magyar történelem kiemelkedő alakja

Üdvözlöm!

 

Továbbra is a történelmi személyiségekkel ismerkedem.

 

Khuen-Héderváry Károly 1849. május 23-án született a Bécs melletti Baden városában, egy ősi és befolyásos magyar nemesi családból származva. Arisztokratikus származása és alapos műveltsége szilárd alapot adott politikai karrierjének. Jogi tanulmányait a Budapesti Egyetemen végezte, széles látókörre tett szert, ami lehetővé tette számára, hogy könnyedén navigáljon a különböző politikai irányzatok között. Annak ellenére, hogy Ausztriában született, mindig magyarnak tartotta magát, és politikai törekvései szorosan kapcsolódtak a magyar érdekekhez az Osztrák–Magyar Monarchián belül.

 

Khuen-Héderváry politikai pályafutását a magyar parlamentben kezdte, ahol gyorsan hírnevet szerzett kiváló szónokként és politikai stratégaként. Legnagyobb befolyását és elszántságát azonban 1883-ban mutatta meg, amikor kinevezték horvát-szlavón bánnak (helytartónak). Ezt a kinevezést azért tartották fontosnak, mert Horvátország nagyobb autonómiára törekedett, a magyar kormány pedig szigorúbb ellenőrzést kívánt fenntartani. Húszéves hivatali ideje, amely „Khuen-Héderváry-éra” néven ismert, mély nyomot hagyott a horvát történelemben. Szigorú magyarosítási politikát folytatott, azzal a céllal, hogy csökkentse a horvát nacionalisták befolyását.

 

Horvát-szlavón bánként Khuen-Héderváry erős ellenállással szembesült, különösen a nacionalista mozgalom részéről. Aktívan elnyomta a horvát kulturális és politikai szervezeteket, kötelezővé tette a magyar nyelvet, sőt, rendeletet adott ki a magyar nyelv használatáról a horvát vasutakon. Ez a politika tömeges tiltakozásokat és zavargásokat váltott ki. A legkiemelkedőbb példa az 1888-as zágrábi események, amikor katonai állapotot hirdetett a tüntetések leverésére. Bár igyekezett modernizálni Zágráb városát, fejleszteni annak infrastruktúráját és új épületeket emelni, ez a politika nagy elégedetlenséget szült a horvátok körében. Szigorúsága és brutalitása miatt Horvátországban zsarnoknak és elnyomónak tekintették.

 

Magyarországon Khuen-Héderváry megítélése egészen más volt. Hazafinak tartották, aki sikeresen védte a magyar érdekeket. Horvátországi lépéseit a magyar területi integritás fenntartására tett sikeres kísérletként értékelték. 1903-ban visszatért a magyar politika középpontjába, és miniszterelnök lett. Bár vezetése rövid és instabil volt, igyekezett egyensúlyt tartani Magyarország és Ausztria között. Miniszterelnökként pragmatikus politikát folytatott, és kompromisszumokat keresett az ellenzékkel a politikai válság elkerülése érdekében. Személyes tulajdonságai miatt gyakran opportunistának tartották, de alkalmazkodóképessége és manőverezése lehetővé tette számára, hogy hosszú ideig hatalmon maradjon.

 

Politikai tevékenysége mellett Khuen-Hédervárynak más hobbijai is voltak. Szenvedélyes vadász és kiváló lovas volt. Személyes élete meglehetősen egyszerű volt, feleségül vette Andrássy Ilonát, akivel két gyermekük született. Annak ellenére, hogy sok időt töltött a politikában, igyekezett fenntartani a kapcsolatot a családjával. Személyisége összetett volt – a politikában szigorú és despotikus, de a magánéletben képes volt odaadó és gyengéd lenni. Okos, ravasz volt, és bár voltak zsarnoki vonásai, mindig a magyar érdekeket tartotta szem előtt. 1918-ban bekövetkezett halála a magyar politika egyik legkiemelkedőbb karrierjét zárta le.

 

A Lázadó Lélek

Asmenybė. Károly Khuen-Héderváry (Karolis Kuenas Hedervaris), Vengrijos karalystė, Kroatijos ir Vengrijos istorija

 

Sveiki,

 

Tęsiu pažintį su istorinėmis asmenybėmis.

 

Karolis Kuenas Hedervaris (vengriškai Károly Khuen-Héderváry) gimė 1849 m. gegužės 23 d. Badeno mieste, netoli Vienos, kilęs iš senos ir įtakingos Vengrijos didikų giminės. Jo aristokratiška kilmė ir giliamantis išsilavinimas suteikė tvirtą pagrindą jo politinei karjerai. Studijavo teisę Budapešto universitete, įgijo platų akiratį, o tai leido jam lengvai laviruoti tarp skirtingų politinių srovių. Nepaisant to, kad gimė Austrijoje, jis visada save laikė vengru, o jo politiniai siekiai buvo glaudžiai susiję su Vengrijos interesais Austrijos-Vengrijos imperijoje.

 

Karolis Kuenas Hedervaris savo politinę karjerą pradėjo Vengrijos parlamente, kur greitai išgarsėjo kaip puikus oratorius ir politinis strategas. Tačiau didžiausią įtaką ir ryžtą jis pademonstravo 1883 m., kai buvo paskirtas Kroatijos-Slavonijos banu (vietininku). Šis paskyrimas buvo svarbus, nes Kroatija siekė didesnės autonomijos, o Vengrijos vyriausybė norėjo išlaikyti griežtą kontrolę. Jo dvidešimties metų valdymas, žinomas kaip „Kuen Hedervario era“, paliko gilų pėdsaką Kroatijos istorijoje. Jis vykdė griežtą hungarizacijos politiką, siekdamas sumažinti kroatų nacionalistų įtaką.

 

Kaip Kroatijos ir Slavonijos banas, Kuenas Hedervaris konfrontavo su stipriu pasipriešinimu, ypač su nacionalistiniu judėjimu. Jis aktyviai slopino kroatų kultūrines ir politines organizacijas, įvedė vengrų kalbą kaip privalomą ir netgi išleido įsakymą dėl vengrų kalbos naudojimo Kroatijos geležinkeliuose. Ši politika sukėlė masinius protestus ir riaušes. Ryškiausias pavyzdys yra 1888 m. įvykiai Zagrebe, kai jis įvedė karinę padėtį, norėdamas nuslopinti protestus. Nors jis stengėsi modernizuoti Zagrebo miestą, plėtoti jo infrastruktūrą ir statyti naujus pastatus, tokia politika sukėlė didelį nepasitenkinimą tarp kroatų. Dėl savo griežtumo ir brutalumo jis Kroatijoje buvo vertinamas kaip tironas ir engėjas.

1867 m.: Buvo pasirašyta Austrijos-Vengrijos sutartis, ir Vengrijos karalystė tapo Austrijos-Vengrijos imperijos dalimi, turėdama didelę autonomiją.

Vengrijoje Kuenas Hedervaris vertinimas buvo visiškai kitoks. Jis buvo laikomas patriotu, kuris sėkmingai gynė Vengrijos interesus. Jo veiksmai Kroatijoje buvo vertinami kaip sėkmingas bandymas išlaikyti Vengrijos teritorinį vientisumą. 1903 m. jis grįžo į Vengrijos politikos centrą ir tapo ministru pirmininku. Nors jo vadovavimas buvo trumpalaikis ir nestabilus, jis siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp Vengrijos ir Austrijos. Kaip ministras pirmininkas, jis vykdė pragmatišką politiką ir stengėsi rasti kompromisus su opozicija, kad išvengtų politinės krizės. Dėl savo asmeninių savybių jis dažnai buvo vertinamas kaip oportunistas, tačiau jo gebėjimas prisitaikyti ir laviruoti leido jam ilgai išlikti valdžioje.

 

Be politinės veiklos, Kuenas Hedervaris turėjo ir kitų pomėgių. Jis buvo aistringas medžiotojas ir puikus jodinėtojas. Jo asmeninis gyvenimas buvo gana paprastas, jis buvo vedęs Iloną Andrássy, su kuria turėjo du vaikus. Nepaisant to, kad jis praleido daug laiko politikoje, jis stengėsi palaikyti ryšius su savo šeima. Jo asmenybė buvo kompleksiška – griežtas ir despotiškas politikoje, bet asmeniniame gyvenime gebantis būti atsidavęs ir švelnus. Jis buvo protingas, gudrus ir, nors turėjo tironiškų bruožų, visada siekė Vengrijos interesų. Jo mirtis 1918 m. užbaigė vieną ryškiausių Vengrijos politinių karjerų.

 

Maištinga Siela

Estijos vėliavos istorija: kaip keitėsi Estijos vėliava, jos spalvos, formos, reikšmė?

 

Sveiki,

 

Tęsiu pažintis apie pasaulio vėliavas ir šįkart mano taikinyje – Estijos vėliava ir jos evoliucija.

 

1721 m. Nystado taika Estiją, kaip ir didžiąją dalį Švedijos Baltijos provincijų, atidavė Rusijos imperijai. Nuo tada iki pat XX a. pradžios Estija neturėjo savo valstybinės vėliavos ar jokių oficialių nacionalinių simbolių. Vietoje to, kaip ir visose Rusijos imperijos gubernijose, buvo naudojama Rusijos imperijos vėliava, kuri buvo trijų horizontalių juostų – baltos, mėlynos ir raudonos – derinys. Tai buvo visiškai kitokia vėliava nei ta, kurią mes žinome šiandien, ir ji neturėjo jokios tiesioginės sąsajos su estų tautos kultūra ar istorija. Nors estai buvo valdomi kitos tautos, jų tapatybė pradėjo formuotis per kultūrinį ir tautinį atgimimą, kuris prasidėjo XIX amžiuje, tačiau dar nebuvo sukūręs savo oficialios simbolikos.

 

Estijos gubernijos vėliava, naudota nuo 1710 iki 1918 m. Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu, buvo sudaryta iš trijų horizontalių juostų: žalios, purpurinės ir baltos. Žalia simbolizavo miškus, purpurinė – ryšius su diduomene, o balta – tyrumą ir viltį.  Nors šis vėliavos variantas nėra plačiai žinomas ir nėra oficialiai pripažintas Estijos istorijoje, šis dizainas buvo naudotas kaip provincijos tapatybės simbolis Rusijos imperijos sudėtyje.

 

XIX a. antrojoje pusėje, prasidėjus Estijos tautiniam atgimimui, trijų spalvų – mėlynos, juodos ir baltos – derinys tapo svarbiu nacionaliniu simboliu. Ši vėliava pirmą kartą buvo sukurta ir pašventinta 1884 m. studentų draugijos "Vironia" Otepėje. Iš pradžių vėliava buvo naudojama kaip nacionalinė, nors Estija dar nebuvo nepriklausoma valstybė. Mėlyna spalva simbolizavo dangų, ežerus ir jūrų vandenis, taip pat ir estų tautos idealus, ištikimybę ir ryžtą. Juoda spalva reiškė tamsią ir tragišką tautos praeitį, o balta – viltį, snieguotą žemę ir šviesią ateitį. Šios trys spalvos tapo neatsiejama estų tautos tapatybės dalimi ir buvo plačiai naudojamos tautiniuose renginiuose bei festivaliuose.

 

1918 m. Estijos nepriklausomybės paskelbimas buvo svarbiausias įvykis Estijos istorijoje. Mėlynos, juodos ir baltos spalvų vėliava tapo oficialiu Estijos valstybės simboliu. Ji buvo oficialiai pripažinta ir įtvirtinta kaip valstybės vėliava 1920 m. Vėliavos forma ir spalvų išdėstymas nepasikeitė, tačiau dabar ji įgijo dar gilesnę prasmę. Ši vėliava simbolizavo tautos laisvę, nepriklausomybę ir suverenitetą. Ji tapo simboliu tautos kovos už laisvę. Po Antrojo pasaulinio karo, 1940 m. Estiją okupavus Sovietų Sąjungai, valstybinė vėliava buvo uždrausta, o vietoj jos buvo įvesta nauja, sovietinė vėliava. Tačiau nepaisant draudimo, estai slapta saugojo ir naudojo nacionalinę vėliavą kaip pasipriešinimo ir nepriklausomybės simbolį.

 

Sovietinės okupacijos metu Estijos vėliava neteko savo ankstesnės formos ir reikšmės. Pirma, sovietinė Estijos vėliava buvo raudona, su pjautuvu ir kūju, o po to buvo įvesta nauja, 1953 m. patvirtinta vėliava. Ši vėliava buvo raudona, su mėlyna banguota juosta apačioje. Ši juosta simbolizavo Baltijos jūrą ir Estijos priklausomybę Sovietų Sąjungai. Ši vėliava neturėjo nieko bendro su ankstesne Estijos vėliava ir simbolizavo visišką politinį ir socialinį perversmą. Tačiau 1988 m., prasidėjus "dainuojančiai revoliucijai", nacionalinė mėlynos, juodos ir baltos spalvų vėliava vėl atgijo. Ji tapo masinių protestų ir judėjimų už laisvę simboliu, o 1989 m. vėl buvo oficialiai pripažinta. Po Estijos nepriklausomybės atkūrimo 1991 m., vėliava atgavo savo istorinę formą ir reikšmę. Ji vėl tapo šalies valstybės simboliu, simbolizuojančiu laisvę, tautos istorinę atmintį ir ateities viltis.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Otto von Bismarck apie meilę savo žmonai (Oto von Bismarcko prieštaringas gyvenimas, biografija)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Aš vedžiau ne tam, kad rodyčiau žmoną visuomenei, o kad mylėčiau tave Dievuje ir kai reikia mano širdžiai, kad svetimame pasaulyje turėčiau vietą, kurios nesušaldytų joks bergždžias vėjas, vietą, šildomą mano židinio, prie kurio galėčiau prieiti, kai lauke šalta ir siaučia audra.“ Otto von Bismarck iš laiško savo žmonai Johannai von Puttkamer.

 

Be jokios abejonės apie Otto von Bismarcką girdėjau dar mokykloje per istorijos pamokas. Pamenu netgi nespalvotą fotografiją, tačiau laikas daug ką iš galvos išgarina, tad kaip šis politikas iš tikrųjų keitė Europą ir vokiečius? Iš šios citatos mes matome, koks Otto buvo dievobaimingai doras, tačiau jo gyvenimas, sprendimai ir priklausomybės toli gražu nėra tokios, kokį įspūdį gali palikti jo meilės laiškai žmonai Johannai.

 

Otas Eduardas Leopoldas fon Bismarkas gimė 1815 m. balandžio 1 d., taigi šiandien žiūrint, melagių dieną. Šionhauzeno dvare, Prūsijoje, ir mirė 1898 m. liepos 30 d. Frydrichsrahu mieste, netoli Hamburgo. Kilęs iš senos junkerių (Prūsijos aristokratų) giminės, jis studijavo teisę Getingeno ir Berlyno universitetuose. Iš pradžių jo valstybės tarnautojo karjera buvo trumpa, nes jis jautėsi varžomas, tačiau vėliau jis pasuko į politiką, kurioje greitai įgijo įtaką.

 

Bismarko iškilimas prasidėjo 1847 m., kai jis buvo išrinktas į Prūsijos landtagą (parlamentą). Čia jis pasisakė už stiprią monarcho valdžią ir konservatyvias pažiūras. Svarbiausiu karjeros žingsniu tapo jo paskyrimas Prūsijos ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru 1862 m. Nors karalius ilgai dvejojo, Bismarkas greitai įrodė savo ryžtingumą ir politinius sugebėjimus. Jis įgyvendino kariuomenės reformą, didindamas karinį biudžetą nepaisydamas parlamento, ir taip paruošė Prūsiją karams, kurie buvo būtini Vokietijos suvienijimui.

 

Bismarkas, dažnai vadinamas „geležiniu kancleriu“, garsėjo savo pragmatiška ir neretai brutalia „kraujo ir geležies“ politika. Jo pagrindinis tikslas buvo suvienyti Vokietijos žemes į vieningą valstybę Prūsijos vadovavimu. Šiam tikslui pasiekti jis panaudojo diplomatiją ir karinę jėgą. Bismarkas inicijavo tris sėkmingus karus: su Danija (1864 m.), Austrija (1866 m.) ir Prancūzija (1870-1871 m.). Po pergalės Prancūzijos-Prūsijos kare 1871 m. buvo paskelbta Vokietijos imperija, o Bismarkas tapo pirmuoju jos kancleriu.

 

Kaip Vokietijos imperijos kancleris, Bismarkas vykdė nuoseklią vidaus ir užsienio politiką. Užsienio politikoje jis siekė taikos ir pusiausvyros Europoje, kurdamas aljansus, pavyzdžiui, su Austrija-Vengrija ir Rusija, kad izoliuotų Prancūziją. Vidaus politikoje jis vykdė modernias socialines reformas, įskaitant pirmosios valstybinės gerovės sistemos įvedimą, kad sumažintų socialdemokratų įtaką. Tačiau 1890 m. dėl nesutarimų su naujuoju imperatoriumi Vilhelmu II Bismarkas atsistatydino, baigdamas savo ilgą dominavimą Vokietijos politikoje.

 

Neromantiškojo Otto von Bismarcko pusė

 

Otui fon Bismarkui, nepaisant jo didžiulės politinės sėkmės, buvo būdingos asmeninės ydos ir bruožai, kurie dažnai užgoždavo jo genialumą. Viena iš ryškiausių ypatybių buvo jo polinkis į priklausomybes ir impulsyvumą. Bismarkas turėjo reputaciją kaip girtuoklis ir nesugebėdavo kontroliuoti savo emocijų. Yra pasakojama, kad jis vartojo didelius kiekius alkoholio ir, norėdamas nuraminti nervus, vartojo laudanumą (opijaus tinktūrą). Šis priklausomybės elgesys atspindėjo jo neramią prigimtį ir polinkį į kraštutinumus. Viena žymiausių istorijų apie jo besaikį gėrimą yra ta, kai jis, būdamas Londone, gėrė tiek, kad atsidūrė ant parko suolelio ir galiausiai naktį praleido areštinėje. Jo žiaurumas taip pat pasireiškė ir jo asmeniniame gyvenime, kur jis buvo žinomas kaip despotiškas ir valdingas vyras.

 

Bismarkas buvo ne tik impulsyvus ir priklausomas nuo alkoholio, bet ir fiziškai nestabilus. Istorikai mini, kad jo balsas buvo aukštas ir cypiantis, o tai dažnai kontrastavo su jo geležinio kanclerio įvaizdžiu. Jo išvaizda buvo atletiškas ir stambus, tačiau po to, kai jis išeidavo į viešumą, jis būdavo paženklintas nuovargio ir streso. Jis buvo linkęs į nuotaikų svyravimus, ir tai pasireikšdavo ne tik jo politiniame elgesyje, bet ir asmeniniame gyvenime. Jo bendravimas su kitais buvo agresyvus ir grubus. Jis galėjo lengvai įžeisti kitus ir netgi pasinaudoti grasinimais, kad pasiektų savo tikslus. Šios ydos atspindėjo jo pragmatišką požiūrį į politiką, kurioje jis naudojo bet kokias priemones, kad pasiektų galutinį tikslą.

 

Bismarko griežtumas pasireiškė ir jo politiniuose sprendimuose. Jis buvo žinomas dėl savo kraujo ir geležies politikos, kuri lėmė Vokietijos suvienijimą, tačiau kaina buvo didelė. Jo politika buvo paremta karine jėga, diplomatiniais spaudimais ir nesirūpinimu etikos normomis. Jis persekiojo savo politinius priešininkus, įskaitant socialistus ir katalikus, kurie prieštaravo jo autoritariniam valdymui. Šis žiaurumas ir nepakantumas atspindėjo jo požiūrį į valdžią ir valstybę. Jis manė, kad Vokietijos ateitis priklauso nuo stiprios rankos ir kad bet kokios kliūtys turi būti pašalintos. Jo brutalus elgesys ir pragmatiškumas tapo jo sėkmės simboliu, tačiau tuo pačiu atskleidė jo tamsiąją pusę.

Maištinga Siela

Dienos daina: Sugababes – In The Middle [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Šios dainos klausydavausi gal prieš kokius 20 metų, kai merginų pop muzikos grupė „Sugababes“ buvo ant bangos ir labai populiari. Bet žinote, kaip būna su tomis grupėmis? Jos keičiasi, suyra, vėl atsikuria. Panašiai ir su ilgą karjerą padariusią „Sugababes“, bet viską nuo pat pradžių...

 

Grupė „Sugababes“ susikūrė 1998 m. Londone ir greitai tapo viena ryškiausių popmuzikos grupių Didžiojoje Britanijoje. Ją subūrė trys paauglės: Siobhán Donaghy, Mutya Buena ir Keisha Buchanan. Jų debiutinis singlas „Overload“ (2000 m.) atkreipė dėmesį dėl brandaus ir išskirtinio R&B bei popmuzikos skambesio, o pirmasis albumas „One Touch“ (2000 m.) pelnė kritikų pripažinimą. Tačiau grupės populiarumas sparčiai augo tik po didelių sudėties pokyčių. Per savo karjerą „Sugababes“ pelnė daugybę apdovanojimų, tarp kurių svarbiausias – BRIT apdovanojimas už geriausią britų singlą „About You Now“ (2008 m.), ir yra išleidusios tokius hitus kaip „Freak like Me“, „Round Round“ bei „Push the Button“.

 

Pagrindinė priežastis, lėmusi grupės narių kaitą, buvo vidiniai nesutarimai ir skandalai. Pirmoji grupę paliko Siobhán Donaghy 2001 m., kuri po didelio spaudimo ir nesutarimų su kitomis narėmis nusprendė pradėti solinę karjerą. Ją pakeitė atlikėja Heidi Range, kuri tapo ilgiausiai grupėje išbuvusia nare. Šis pakeitimas lėmė naują, komerciškai sėkmingą etapą, kurio metu „Sugababes“ išleido tokius populiarumo viršūnėje atsidūrusius albumus kaip „Angels with Dirty Faces“ (2002 m.) ir „Three“ (2003 m.). Tačiau grupės sudėtis vėl pasikeitė 2005 m., kai ją paliko Mutya Buena, motyvuodama noru daugiau laiko skirti šeimai. Ją pakeitė Amelle Berrabah, ir „Sugababes“ tęsė savo sėkmės kelią su albumais „Taller in More Ways“ (2005 m.) ir „Change“ (2007 m.).

 

Dar vienas esminis pokytis įvyko 2009 m., kai grupę paliko viena iš jos įkūrėjų Keisha Buchanan. Jos pasitraukimas sukėlė didelį skandalą, nes, pasak žiniasklaidos, ji buvo „išstumta“ iš grupės dėl nuolatinių nesutarimų su kitomis narėmis. Keishą pakeitė atlikėja Jade Ewen, su kuria „Sugababes“ išleido paskutinį studijinį albumą „Sweet 7“ (2010 m.). Po šio albumo grupė padarė ilgą pertrauką, o 2011 m. trys originalios narės, Siobhán, Mutya ir Keisha, vėl susivienijo nauju pavadinimu „Mutya Keisha Siobhan“ (MKS).

 

Nors „Sugababes“ patyrė daug sudėties pokyčių, jų muzikos stilius išliko nuosekliai šiuolaikiškas, varijuojantis nuo popmuzikos, R&B, elektroninės muzikos iki fank ir soul elementų. Trijulės dainos pasižymėjo stipriomis harmonijomis ir asmeniškais tekstais. Sėkmingiausi jų albumai buvo „Angels with Dirty Faces“, „Taller in More Ways“ ir „Change“. 2019 m. „Sugababes“ grįžo prie originalaus pavadinimo, o 2022 m. išleido jau klasikiniu tapusį debiutinį albumą „One Touch“ su naujomis versijomis. Grupė iki šiol aktyviai koncertuoja, įrodydama, kad nepaisant visų iššūkių, jų muzika ir įkūrėjų ryšys yra stipresnis už bet kokius nesutarimus.

 

„In the Middle“ yra „Sugababes“ daina, pasirodžiusi 2004 m. kaip trečiasis singlas iš jų trečiojo studijinio albumo „Three“ (2003 m.). Tai buvo vienas iš sėkmingiausių albumo kūrinių, pasiekęs 8-ąją vietą Jungtinės Karalystės topuose. Muzikiniu požiūriu, daina yra puikus pop, fanko ir šokių muzikos derinys, pasižymintis stipriu, užvedančiu ritmu ir sintezatoriaus elementais. „In the Middle“ patiko tiek kritikams, tiek klausytojams dėl savo energingumo ir komercinio skambesio, tapdama populiariu hitu, leidžiamu radijo stotyse bei klubuose. Daina taip pat buvo nominuota prestižiniam „Ivor Novello“ apdovanojimui 2005 m.

 

Dainos „In the Middle“ vaizdo klipas yra vienas iš įsimintiniausių grupės darbų, sukurtas Matteo Manzini režisūroje. Klipas filmuotas naktiniame Los Andželo peizaže, kuriame merginos nuskraidinamos į kosminę kelionę. Kiekviena iš trijų grupės narių (Mutya Buena, Keisha Buchanan ir Heidi Range) atlieka savo vaidmenį, keliaudamos per skirtingas aplinkas, o jų atvaizdai sukuria futuristinę ir futuristinę nuotaiką. Vaizdo klipe naudojami stroboskopiniai efektai, neoninės šviesos ir specialieji efektai, pabrėžiantys dainos energingumą ir kosmoso temą.

 

Dainos koncepcija sukasi apie santykius ir pasirinkimus. Tekste kalbama apie apsisprendimo sunkumą meilėje ir gyvenime, kai žmogus jaučiasi „įstrigęs viduryje“ (angl. „in the middle“) tarp dviejų pasirinkimų arba situacijų. Nors dainos skambesys yra optimistinis ir energingas, dainos žodžiai atskleidžia gilų jausmų dualizmą ir neapibrėžtumą. Ši tema atspindėjo grupės narės Mutya Buena tuo metu išgyvenamą jausmų dualizmą, dėl ko ji vis labiau svarstė palikti grupę ir pradėti solinę karjerą. Galiausiai, 2005 metais Mutya Buena ir paliko „Sugababes“.

 

Šiandien siūlau paklausyti šios dainos.

 

Sugababes – In The Middle

[lyrics / žodžiai]

 

I'm caught up in the middle

Jumping through the riddle

I'm falling just a little tonight (uh uh)

Cos everybody's making trouble

Someone's burst their bubble

But we'll be getting by alright (uh uh uh)

 

[Chorus:]

I'm caught up in the middle

Jumping through the riddle

I'm falling just a little tonight (uh uh)

Cos everybody's making trouble

Someone's burst their bubble

But we'll be getting by alright (uh uh uh)

 

Sooner or later this drunken elevator

Is gonna stop where I'm supposed to be

It's ten past eleven, I'm half way up to heaven

But I'm stuck in reality

 

Life's kind of funny

Not in it for the money

But I know that I've gotta pay

Love's gonna getcha

But only when I letcha

And I don't wanna turn away

 

Why can't the boys be the toys

That the girls want the boys to be

And why can't the girls see the world

That the boys want the girls to see, yeah

 

[Chorus:]

I'm caught up in the middle

Jumping through the riddle

I'm falling just a little tonight (uh uh)

Cos everybody's making trouble

Someone's burst their bubble

But we'll be getting by alright (uh uh uh)

 

Midnight is on the low

No front just sing the flow

We're speaking all in code

To get to the place we know

Sweat is running down my back

I'm wearing leather, black

Falling into a trap

There is no turning back

 

I got my ladies with me

Fellas get cool and freaky

But we've gotta keep him tame

Cos we don't wanna play that game

 

Everybody from the block

Needs to be feeling nice

It ain't no weakest party

But get up enjoy the ride

What you see and what you hear

Can never be exposed

Acting out of character

Is everything we know

 

[Chorus:]

I'm caught up in the middle

Jumping through the riddle

I'm falling just a little tonight (uh uh)

Cos everybody's making trouble

Someone's burst their bubble

But we'll be getting by alright (uh uh uh)

 

[Chorus:]

I'm caught up in the middle

Jumping through the riddle

I'm falling just a little tonight (uh uh)

Cos everybody's making trouble

Someone's burst their bubble

But we'll be getting by alright (uh uh uh)

 

I know it's kind of tender

My body's tired

It's freaky but I'm ready for this bumpy ride

Everybody's tripping

It's all insane

But the voices in my head are saying it's ok

 

Trying to slow it down

I race against the rush

Gotta keep it cool to avoid the crush

Adrenaline is spinnin' and it's starting to show

That I've moved it on 'Coz I've changed the flow

 

[Chorus:]

I'm caught up in the middle

Jumping through the riddle

I'm falling just a little tonight (uh uh)

Cos everybody's making trouble

Someone's burst their bubble

But we'll be getting by alright (uh uh uh)

 

[Chorus:]

I'm caught up in the middle

Jumping through the riddle

I'm falling just a little tonight (uh uh)

Cos everybody's making trouble

Someone's burst their bubble

But we'll be getting by alright (uh uh uh)

 

But we'll be getting by alright (uh uh uh)

But we'll be getting by alright (uh uh uh)

 

Maištinga Siela