Knyga: Mariana Enríquez "Kodėl pavojinga rūkyti lovoje"

 

Mariana Enriquez. „Kodėl pavojinga rūkyti lovoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Argentiniečių prozininkės Marianos Enriquez (g. 1973) knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (ispn. Los peligros de fumar en la cama) knygą tiesiog instinktyviai nusipirkau iš nukainuotų knygų krūvos, vis pabambėdamas ant savęs, kad gal ir vėl nė neskaitysiu, nes namų bibliotekoje turiu jos ankstesnį prozos rinkinį Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018), kurios taip pat dar nebuvau skaitęs, nors jau dūlėjo penkmetį. Visgi paskatino knygą įsigyti keletas dalykų. Visų pirma, autorė 2024 m. gegužės mėnesį iš tolimosios Argentinos lankėsi Lietuvoje ir išreiškė susižavėjimą Čiurlionio tapybos darbais (ilgą laiką svajojusi juos pamatyti gyvai), o kita – Kodėl pavojinga rūkyti lovoje pateko į trumpąjį Tarptautinio Booker Prize sąrašą 2021 metais, nors pati knyga ispanų kalba buvo išleista 2009 metais. Kadangi pernai vienos geriausių knygų buvo visgi apsakymų knygos, trumpojo žanro nebesibaidau, tad nusprendžiau, kad pats laikas šią vasarą vėl perskaityti ką nors intriguojančio iš Lotynų Amerikos. Taigi knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė ir aš ją perskaičiau.

Autorė Mariana Enriquez pristatoma kaip šiuolaikinė gotikinių siaubų istorijų rašytoja, labai populiari ir vertinama Argentinoje. Tas, kas domisi Lotynų Amerikos magiškuoju realizmu, tikriausiai autorės pasakojimus bandys susieti su Borgeso, Rulfo ar Marquez kūryba, tačiau nepasakyčiau, kad autorė jiems artima. Pati yra interviu sakiusi, kad jos prozos tradicija ateina iš prancūzų literatūros, o ir jos pasakojimai išties kitokie, labiau realūs, apčiuopiami ir kritiški socialinei ir politinei aplinkai. Man asmeniškai šią autorę norėtųsi šlieti prie kitos lietuviams gerai žinomos šiuolaikinės argentiniečių rašytojos Samantos Schweblin (Pilna burna paukščių (Sofoklis, 2019) Prieraišumo laisvė (Sofoklis, 2018, Stiklo akys (Sofoklis, 2021), rašančios, sakyčiau, nors ir kitaip, tačiau panašiomis šiuolaikinėmis socialinio gyvenimo siaubo temomis.

Knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje sudaro 12 pasakojimų, žanriniu požiūriu panašios į noveles, kurios išsiskiria tamsiais pasakojimais, turinčiais siaubo pasakojimo elementų. Rašytoja M. Enriquez skiria dėmesį daugiausia socialinėms Argentinos problemoms, tačiau problemos ir temos ganėtinai universalios ir patrauklios bet kurio kontinento skaitytojams, įskaitant ir Europą. Pačia bendriausia prasme Enriquez svarbus yra socialinio smurto formos, kurios kyla iš žmonių skirtybių ir socialinio skurdo bei galios hierarchijos, kuri turi itin gilias tradicijas tiek Argentinoje, tiek likusioje visoje Lotynų Amerikoje. Pagrindiniai novelių veikėjai dažnai yra apnikti kokio nors inertiškai sukonstruoto probleminio burbulo, kuris veikia veikėjų fobijas, dažnai varo į neviltį, rodo negalėjimą pasipriešinti socialiniam neteisingumui. Veikėjai nebūtinai geri, jie gali būti ir pavydūs, besielgiantys amoraliai, keistai, netgi turėti pačių keisčiausių fetišų, aistrų, kurie rezonuoja su paveikta veikėjų psichika, nerviniu išsekimu, negalėjimu adaptuotis normatyvioje visuomenėje.

Išties pasakojimai labai paveikūs, įtraukūs ir įsimenantys. Asmeniškai sudėtinga išrinkti vieną mėgstamiausią, tačiau būta ir stipresnių pasakojimų. Pavyzdžiui, labai įtaigi ir šiurpą kelianti novelė Mėsa, kurioje vaizduojamos dėl muzikos vokalisto pamišusios paauglės, kurios klausosi jo muzikos albumo Mėsa ir negali atsitraukti. Mirusio dainininko palaikus dvi bendramintės išsikasa ir net suėda, taip įgyvendindamos kanibalizmo aktą, kurį visuomenė smerkia, tačiau kitos pakvaišusios gerbėjos tik pavydžiai džiūgauja, kad kažkam į savo kraują pavyko įsileisti dievaičio kūną. Nors pasakojimo forma išskirtinai vampyriška, mažai tikėtina, tačiau autorė iš esmės už teksto papasakoja paauglių ir jaunuolių psichozes, t. y. pamišimą dėl viešų asmenų, savotišką atlikėjų, menininkų ir viešosios nuomonės formuotojų poveikį jaunajai kartai. Nors pasakojimas ir iš 2009 metų, bet nejučia jį susiejau su Lietuvoje masinę psichozę jaunimui šią vasarą sukėlusiu IShowSpeed: vyresnioji karta nesuprato, dėl ko šis jaunuolis dievinamas, o paaugliai varvino zombines smegenis nereflektuodami, kokį poveikį daro tiesiog populiarumą be turinio demonstruojantis politikų nupirktas svečias. Tam tikra prasme novelė Mėsa akivaizdžiai kalba ir apie maniakišką autoriteto iškėlimą ir jo sudievinimą autoritetų griovimo ir sunaikinimo amžiuje, pranokstantį racionalaus pasaulio ribas. Manau, novelė labai paveiki ir vykusi apie žmogaus kaip individo suvienodėjimą ir masių valdymą, kontrolę bei nesusikalbėjimą dėl skirtingų kartų vertybinių skirtumų. Šią novelę drąsiai atskirai galėtų analizuoti šiuolaikiniai paaugliai Lietuvos mokyklose.

Viena keisčiausių ir nejaukiausių novelių Kur tu, širdie? Jauna mergina prisiskaičiusi Charlottės Brontė Džeinės Eir ir negalėdama seksualiai integruotis ir suprasti/priimti savo seksualumo, galiausiai atranda naują pasitenkinimo būdą – ji klausosi širdininkų sutrikusių širdies dūžių įrašų ir tie netolygūs tvinkčiojimai besimasturbuojančią protagonistę labai jaudina. Nors tekstas iš pažiūros apie kvaištelėjusią fetišistę, bet juk kalbama apie gailestį, kopriklausomybę saugoti prie mirties esančius, nes tik tokia yra veikėjos meilės išraiška – mylėti esančius šalia mirties kaip Džeinė Eir savo mylimąją mirštančią draugę našlaičių namuose. „Tuo metu ėmiau nerimauti, kad manęs nė trupučio nedomina įprastas seksas. Širdžių plakimo įrašai jį kuo puikiausiai atstodavo. Užsidėjusi ausines galėdavau masturbuotis ištisas valandas, kol tarp kojų pasidarydavo šlapia, nuo trynimo pavargusią ranką imdavo traukti mėšlungis, o klitoris išpampdavo it didžiulė vynuogė (p. 95).“ M. Enriquez poetizuoja, neretai siaubo išraiškai perteikti randa netikėtų palyginimų ir metaforų, įvaizdžių. Iš esmės kurdama savo gotikinį siaubo pasaulį ji kliaujasi bjaurasties estetikos literatūriniais principais, kuria hiperbolizuotą ir ironišką pasakojimo toną, o retsykiais dėl individo akistatos su socialinių problemų neįveika instinktyviai sukuriamas itin F. Kafkos primenantis pasaulis, kuriame logiką uzurpuoja groteskiškai perteikiamas tikrovės absurdas.

Mariana Enriquez

Mariana Enriquez nemažai novelių skiria paribio vaikams, jų pagrobimams, atstūmimui. Pastarieji dėl pernelyg žiauraus elgesio paverčiami ramybės ieškančiais ir po miestą klajojančiais vaiduokliais. Viena įsimintiniausių novelių, žinoma, yra Liūdnoji alėja. Iš tikrųjų šis pasakojimas europietiškas, nes nukelia iš Argentinos į Barseloną. Kadangi pats buvau šiame mieste ir man žinomos tos vaizduojamos aikštės, pagrindinė La Rambla gatvė, tačiau nė pagalvoti negalėjau, kad būtent šitaip galima kalbėti apie Barseloną, t. y. apie miestą, kuriame gyvuoja mafijos pasaulis, pagrobtų ir čionai nužudytų vaikų vaiduokliai. Barselona nepaleidžia gyvųjų, ji laiko juos savo įkaitais, tik turistams leidžiama pabėgti, o čionai įleidę šaknis, yra pasmerkti užuosti ir regėti mirusius, miesto kakofonijos triukšme matyti daugybę valkatų ir pakvaišėlių. „Turbūt pamanysi, kad nusišneku, bet tiek to. Kartais mąstau, kad tie durneliai – tai ne žmonės, ne asmenybės. Kad jie įkūnija miesto pamišimą, yra tarsi vožtuvai, padedantys jam nuleisti garą. Jeigu jų nebūtų, išžudytumėme vieni kitus arba nudvėstumėm iš streso, ką aš žinau, gal išsilietume ant tų prakeiktų viešosios tvarkos pareigūnų, kurie neleidžia prisėsti ant muziejaus laiptelių nei Angelų aikštėje... Pastebėjai? Tie niekšai neduoda ramiai atsikvėpti ir prilygina tave barbarui, jei drįsti gurkšnoti alų gatvėje (p. 64).“ Iš esmės Barselonos gyventojai marginalizuojami, ryškinami, kad šalia bažnyčių ir puikiai nusiteikusių turistų nuolat gyvena kriminalinio pasaulio gyventojai, bepročiai, smurtą kenčiantys vaikai, o Ravelio rajonas pasakojime tampa pagrindiniu nusikaltimų rajonu, atskiru veikėju, t. y. savo logiką turintis miestas mieste.

Apie vaikų pagrobimus rašoma ir novelėje Dingę vaikai (pastarasis priminė filmą Emilija Perez (2024), kurie numirę po daugel metų grįžta į savo namus, taip pat užsimenama ir pasakojime Kai kalbėjomės su numirėliais. Iš tikrųjų Enriquez mėgsta vaizduoti praėjusio amžiaus aštunto ir devinto dešimtmečio tikrovę, daugelis istorijų iš esmės sietinos su Argentinos diktatūra, kuri 1976-1983 metais muštru baugino argentiniečius, grobė civilius, juos terorizavo, kankino ir žudė. Istorinė teisybė atstatyta tik 1985 metais (apie tai siūlyčiau pažiūrėti Oskaru įvertintą Santiago Mitre filmą Argentina, 1985 (2022), kad suprastumėte, kaip istoriškai ir politiškai rašytoja sieja pasakojimus su Argentinos žmonių išgyvenimais.

Visų pasakojimų neaptarsiu, tačiau noriu paminėti, kad nemažai pasakojimuose autorė kaip siaubo elementą naudoja tamsų žmonių prietaringumą ir vietinių raganų, šamanų, žmonių sapnų motyvus, kurie vaizduojami persipynę su krikščionybės tradicija ir vietinių indėnų kultūra. Pasakojime Šulinys staiga vietos ragana padaro apeigas ir iš šeimos narių perkelia fobijas drąsiausiai mergaitei, o pasakojime Mergaitės palaikai, mirusi ir kieme užkasta mergaitė grįžta ir persekioja pasakotoją (šis labai jau priminė man japonų siaubo filmą). O štai pasakojime Vežimėlis dėl rajono žmonių nelaimių virtinės kaimynas įsitikinęs: „Viskas per tą vežimėlį, tai senio kaltė, reikia jį surasti, mikliau, subingalviai, tas išgama mus prakeikė (p. 41).“ Enriquez vaizduojamų žmonių pasauliui svarbus prietaringumas, kaltės kitam priskirimas, socialinis smurtas ir skurdas, atėjęs iš kultūrinių tamsių įsitikinimų, socialinės nelygybės, luominio susipriešinimo ir net religijos.

Taigi man patiko Marianos Enriquez Kodėl pavojinga rūkyti lovoje, manau, verta bus skaityti kada nors ir kitą jos knygą, nes trumpi pasakojimai išties intensyvūs, nejaukūs, atspindintys individo ir visuomenės priešpriešą ir iš to augančią įtampą, išreikštą siaubo elementais. Kafkiškojo pasaulio siaubas nevienalytis, jis veikia ir per proto sutrikimus, ir pavydą, ir troškimą pakeisti pasaulį, per kultūrinius prietarus, rasizmą ir korumpuotą bei hierarchijomis susluoksniuotą pasaulį. Šioji knyga nieko nesprendžia, nėra viltinga, nepamokslauja, nėra jauki ar patogi, ji veikiau gotiškai vaizduoja žmogaus komplikuoto socialinio gyvenimo suindividualizuotus trafaretus, jų demoniškus šešėlius, už kurių atsiveria psichologizuoti universalūs priežastiniai ryšiai. Kitaip sakant, šioji proza nesensta, jame blyksteli nemaloni tiesa apie mus visus.

Maištinga Siela