Mano nuotykiai: Mes patys sau turime būti įdomūs

Sveikučiai,

Mes patys turime būti sau įdomūs. Su tokia mintimi išvažiavau prie jūros – buvau jos išsiilgęs kaip kūdikis motinos krūties. Viskas būtų lyg ir labai gerai, jei nebūtų fantastiškai. Dabar obliuoju klaviatūrą supjaustytais pirštais – ak, tas heroizmo potroškis kokį kartą mane nuvarys į kapus, bet geriau negyventi, nei nepatirti kokių nors išbandymų – ir tikrai, mes patys turime sau būti įdomūs.

Žinojau, kad praneša lietų, šaltus orus, bet dėdė Maištinga Siela vis vien susimetė į didesnę nei įprastą kuprinę keletą skudurų, dantų šepetėlį, kremo nuo saulės (lyg tos saulės būtų!), telefono pakrovėją, kurį visada esu linkęs palikti kur nors svečiuose, dar keletą ale reikalingų „šmutkių“ ir patraukė naivaus Don Kichoto kuino ristele į Klaipėdą, persikėlė per Smiltinę ir pirmąją dieną su draugu praleido gurkšnodamas sangriją visai po padoriai atrodančiu dangumi, nors nepasakyčiau, kad buvo tobulai giedra, bet bent jau kojas pamirkiau į sūdytą Baltijos jūrą, kuri teliūskavo kaip išprotėjusi. Viskas buvo lyg ir gerai, grįžau vakarop keltu ir buvo viskas faina ir gražu bei bla bla bla...

Kitą rytą atsikėliau, o Klaipėda maudėsi jau po lietumi, bet negalėjau vėl nesikelti keltu į Smiltinę – išbadėjęs nuotykių, leidausi per pavojingus debesis ir vėją vienas į pakrantę. Tądien neturėjau nei skėčio, nei apsiausto nuo lietaus, o Smiltinėje žmonių nebuvo VISAI. Vienas kaip Robinzonas perėjau Smiltinę ir nukakau prie jūros – pasitiko baisus vėjas ir Saulė, kuri švietė, bet tai buvo apgaulė numeris vienas, nes kažkodėl po 10 – 15 minučių ji dingo ir pakilo vėjas, kad mano garbanos atrodė kaip Einšteino žila ševeliūra, lyg gavusios elektros. Nepaisant „durno“ oro, dėdė Maištinga Siela leidosi pėsčiomis su kuprine 6 – 8 kg ant pečių palei Baltijos pakrante link Nidos – 50 kilometrų! Nežinau, kodėl taip kvailai „susišvietė“, bet žinot, eiti smėliu, tai ne asfaltu, o nuovargis jau gerokai pasijuto po 10 kilometrų, kai jau buvau perpūstas kaip kalakutas šalto vėjo, sulijęs jau du kartus ir vieną kartą jau spėjęs išdžiūti, bet kažkodėl heroizmas ir avantiūrizmas iš manęs dar nebuvo išgaravęs tyliais amoniako garais. Dėdė Maištinga Siela sukando dantis vis tiek ėjo į priekį, pakelėje ko tik neradau išmesto į krantą. Dievaži, kai pagalvojau, gaila, kad neturėjau fotiko, kiekvieną įdomesnį radinį būčiau nufotografavęs. Daugiausiai tai buvo degtinės tušti buteliai – „Stumbras“ viso ko karalius, būta ir vokiškų bei švediškų šiukšlių. Vieną batą aptikau kaip mat, kitą pamačiau jau už maždaug penkių kilometrų. Viskas buvo lyg ir fainai, žmogaus nepamačiau nė vieno, intensyvus ėjimas visgi neleido galutinai sušalti, tik pečius maudė kuprinės petnešos. Ko tik dar nemačiau išmesto į krantą – plaktos grietinėlis puspilnis indas, plastiko buteliai, krepšiai, batai, medžio atplaišos, kibirai, šaldytuvas, negyvi paukščiai, tinklai ir ko tik tai norite, net visko nebeprisimenu. Mano kelionė tęsėsi apie 25 – 30 kilometrų, kai visas sušalęs ir nusiplukęs užkopiau kopomis ir per miškų brūzgynus, ačiū Die, neužpultas ir nesuknistas šernų, išlindau už kilometro į pagrindinę magistralę – visas purvinas, drėgnais rūbais, susivėlęs, matomai kaip koks geras bomžas, bet tai dar ne pabaiga.

Jau buvo 22 kažkur valanda, kai išlindau į kelią ir vos tik ištiesiau ranką, mašina sustojo manęs pametėti likusių kilometrų į Nidą. Pirmoji mašina! Gyvenime nesu vienas tranzavęs, nes galvoju, kad arba neturiu drąsos arba tai per daug pavojinga, o ir draugų pasakojimai apie 7 – 9 valandas praleistas tranzuojant autostradoje, kai niekas nesustoja, šiek tiek baugino, kad tikslo galiu ir nepasiekti, bet nė velnio – pirmoji mašina sustojo. Mane pavežė toks malonus vyriškis, kuris priedu dar už kelių kilometrų nuo miškuose pasislėpusių nelyginant šernai policininkų gavo ir baudą už greičio viršijimą. Apkeikėm policininkus, bet bent jau pasiekėm Nidą. Išlipęs, perėjau miestelį – jau temo, nusipirkau „siemkių“ ir dar apie 2 kilus kiūtinau iki jūros, ten sulaukęs saulėlydžio, nes dangus buvo jau prasigiedrijęs trumpam, pasijutau labai sušalęs ant to šlapio smėlio, tai apie vidurnaktį pėsčiomis pajudėjau link namų per miškus 50 kilometrų atgal. Maniau, kad mirsiu nuo išsekimo, nes nejaučiau nei kojyčių, nei rankyčių, tačiau tamsoje sustojo mašina ir pamėtėjo iki pat Klaipėdos, taigi Klaipėdoje jau buvau apie pirmą nakties, persikėlęs su keltu, gyvas, peršalęs, bet pagaliau saugus ir laimingas. Ačiū tam vyriškiui, kuris sustojo mane pavežti. Tranzuoti yra kažkas nuostabaus, nes mašinoje iki pat Klaipėdos išsišnekėjom taip, kaip nežinau kas... Pagalvojau, kad Neringoje (žinoma ne Venckienėje) tikriausiai pati geriausia vieta tranzavimui, nes sustoja mašinos iškart – arba čia pradedančiojo sėkmė.

Galiausiai apsistojau Klaipėdoje pas draugą, pamiegojau porą valandų, nes šiam 5 valandą jau reikėjo į darbą. Neklauskit, dar iki šiol jaučiuosi kaip sulaužytas, skauda kiekvieną raumenį, o kojomis dabar vos pavaikštau po namus, bet jaučiuosi pasisotinęs nuotykiais. Žinoma, viskas būtų super malonu, jei bent prie jūros būtų buvusi saulė, nebūčiau tiek sulijęs ir jei būčiau atradęs tokį pat beprotį kompanioną, kuris trauktų su manimi per Baltijos pakrantę iki nuovargio. Buvo šaunu ir neskaitant to, kad rastuose sausuose paplūdimio buteliuose palikau gal kokį 20 užkonservuotų raštelių (tuo tarpu dar ir pirštus spėjau susipjaustyti), kas žino, gal kas ras juos ir su manimi susisieks – visada įdomu laukti staigmenų, juolab, kad visai neseniai Delfi portale skaičiau straipsnį, kaip mergaitė parašė laišką ir įmetė butelį ežeran, o po 38 metų jį rado kažkoks vokietis ir su ja susisiekė. Stebuklas – nei daugiau, nei mažiau.

Manau, kad šįkart pats sau atrodžiau įdomiai. Norėsiu viską pakartoti, tik žinosiu kaip visa tam pasiruošti – kuo mažiau daiktų, daug popieriaus ir rašiklio, palankesnių oro sąlygų, o kas žino, gal atsiras koks ir bendražygininkas, kuris norėtų kopose nakvoti palapinėje. Kad ir kaip ten bus ateityje, nepamirškime patys sau atrodyti įdomūs, netgi tada, kai kartais rizikuojame, bet bent gyvename.

Namo grįžau tirtėdamas kaip šuo. Autobusų stotyje trynės dvi velniškai įsimylėjusios lesbietės, kurios visų nuostabai būtų ir pradėjusios mylėtis laukiamajame, jeigu nebūtų tiek žmonių. Autobuse, kurį gavau itin mažą, įlipo du pagiringi vyrukai, kurie išlakė po 4 – 5 skardines energetinio gėrimo, kad net autobusas pakvipo kofeinu, jį galėjai raikyti peiliais ir benzininiais pjūklais – tikriausiai per juos ir neužmigau, suteikė energijos. Buvo šaunu, kad ir su pasekmėmis, bet geriau negyventi, negu nepatirti absurdiškumo ir heroizmo.

Jūsų dėdė Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmai.com