Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Veidrodėli,
veidrodėli... Snieguolės istorija“ (Mirror, Mirror) (2012 m.). Kaip visada
turiu į savo repertuarą įtraukti šeimyniško, fantastinio ir, tiesą sakant,
nuobodaus. Galima pagalvoti, kad esu visai nusistatęs prieš pramoginio turinio
filmus, o jų daug pas mane repertuare nėra, bet šįkart ėmiau ir pažiūrėjau, nes
trailer‘is pasirodė šmaikštus, o ir teko prieš tai skaityti trumpą interviu su
Džiulija Roberds (Julia Roberts) apie tai, kad ji baisiai nenorėjusi piktos
pamotės ir raganos vaidmens, nes panašiuose, suprask, nesąmonėse nevaidina ir
nenori prasidėti. Pasak aktorės, tik filmo režisierius įtikinėjimo dėkaa, ji
nustojo „laužytis“ ir pabandė surizikuoti. Nors filmas skirtas visai šeimai,
pati Roberts tikino, kad šio filmo savo dvyniams vaikams nerodysianti, nes jis
neatitinka jos auklėjimo pobūdžio turinio. Ir iš tikro filmas galbūt ir skirtas
„dideliems“ vaikams ir pramoginio Holivudinių pasakinių ekranizacijų mėgėjams.
Be jokios abejonės filme įvykiai interpretuojami gerokai
kitaip nei pasakoje „Snieguolė ir septyni nykštukai“, prifarširuotas
įvairiausios standartinio humoro „mėsomis“, kurios balansuoja tarp nuotykinio
ir animacinio filmo briaunelių. Šiaip pasakysiu „nevyniodamas į jokią vatą“,
kad per visą filmą sudomino tik kelios scenos ir piktoji ragana, kurios
vaidmenį sukūrė Dž. Roberts, ji vienintelė man atrodė tokia „atsipūtusi“,
charizmatiška ir įdomi, o jau apie Snieguolę ir jos apmokymus nykštukų sektoje
geriau iš vis patylėsiu, kaip apie nuogą princą, kurį vargšą vertė nekartą po triusikais stovėti prieš kameras. Man
kur kas labiau patiko filmas „Raudonkepuraitė“, kurį mačiau prieš metus su
siaubo filmo elementais. Šis spalvingas, margas, pagal skonį šmaikštus filmas galbūt patiks pramoginio filmo
mėgėjams, o galbūt ir tiems, kurie nori tik šiaip atsipūsti, prastumti valandas.
Žiūrėjosi iš pradžių lyg ir įdomiai, tačiau po to filmas „užvilkino“ savo laiką
ir pačią istoriją ir buvau bepradėjęs snūduriuoti, bet galų gale sulaukiau
pabaigos, kuri mane šiek tiek nužudė – indiško Bolivudo šokiai karalystėje, kai
blogoji ragana pranyko skradžiai žemės. To ir betrūko – reikėjo dar tik sarių
ir paslaptingo gymio merginų. Dabar belieka tikėtis, kad kita versija „Snieguolė
ir medžiotojas“, kuri jau atėjo į kino teatrus, bus kur kas geresnė.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą