Sveikučiai,
Sako, yra jūros liga, kai plauki ir tave nuolatos pykina.
Kitus pykina važiuojant autobusais, pavadinau tai, sausumos liga. Argi gaila
sugalvoti naują ligą, kai pasaulyje ligų sąrašai nemažėja ir nemažėja?
Man patinka važiuoti autobusu tik tada, kai manęs
nepykina ir nenoriu į tualetą (tai man nutinka retai), tad važiuoti atrėmus
galvą į autobuso langą man labai patinka, tada kažkur važiuoji ir nebesvarbu
kur. Patinka, kai kažkas šmėžuoja kelkraščiuose – medžiai apsirengę metų
laikais, trobesiai, stotelės, kuriose nėra žmonių. Patinka jei dar lyja, jei
lietus taip plaka stiklą, kad net tikriausiai stiklo odai skauda, vis tiek man
labai patinka. O jei dar kvėpuoji, tai aprasoja stiklo lopinėlis, bet garai tuojau
pat ištirpsta kaip šerkšno vaiduokliai... Ir, kad jūs žinotumėt, kaip man
patinka kartais taip važiuoti, kad net nebesinori pagalvoti, kad reikės išlipti
iš autobuso, kad vėl reikės vaikščioti, kvėpuoti lauko oru. Tai tarsi gimimas,
kai pervažiavus Lietuvą vėl reikia „atitirpinti“ kojas ir reikia lyg
prisiminti, kaip vaikščioti. Ir visa tai yra gimimo atkartojamas, toks mažas,
trapus ir nepastebimas... Išlipus ir vėl reikia prisiminti, kaip reikia
vaikščioti lyg kūdikiui po naujos reinkarnacijos, todėl geriau jau važiuoti
aplink visą Pasaulį saugiame autobuse, kažko šilto viduje nelyginant motinos
įsčiose ir paskendusiam savyje, šmėžuojant pakelių dantiraščiams, tada ilgesys
pats pasigamina, toks keistas ilgesys žvelgiant ir kartu nežvelgiant pro langą.
Geriau neišlipti, geriau negimti, geriau nebevaikščioti, tiesiog važiuoti...
tiesiog važiuoti... tiesiog važiuoti...
Jūsų Maištinga Siela,
Man galite brūkštelti: cirkininkas@gmail.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą