Labutauskiai,
Turiu raudoną pledą, į kurį mėgstu įsisupti kaip lėliukė
į kokoną. Apsirengęs arba nuogas: ryte, vakare arbe per pietus, kai geriu kavą,
arbatą ar kažką stipresnio... Esu raudono pledo žmogus ir tikiu, kad turiu
pusbrolį, kuris kažkur šioje Visatoje turi oranžinį pledą, kurį visada užsimeta
ne tik dėl to, kad šaltoka, žvarboka, bet tiesiog, kad yra mano giminaitis ir
mes šitaip pasisveikiname. Argi nenuostabu turėti pusbrolį? O kas jei pasaulyje
yra kur kas daugiau pusbrolių ir pusseserių, kurie turi panašius pledus, tik
skirtingų spalvų?
Tiesa, pledas ne mano, jį paliko mano biologinė pusseserė,
kurį jį atsinešė slaptam savo ir vaikino pasimatymui, kad galėtų pasitiesti ant
žolės. Po to pledą paliko man, sakydama, kad jį atsiimsianti paskui. Belaukiant,
įsimylėjau tą pledą – toks lengvas, švelnus ir ryškiai raudonas... Aišku, atėjo
tas „paskui“ ir ji to pledo nebepasiėmė. Dabar laukiu kito „paskui“ ir bijau,
kad jis bus tikresnis už pirmąjį „paskui“, o man tas pledas taip patinka, netgi
per daug...
Raudonas pledas – ar begali būti kažkas nuostabiau?
Jūsų Maištinga Siela,
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą