Knyga: Joël Dicker "Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą"

Sveiki,

Ar žinote tą puikų skaitytojo jausmą, kada užverčiate paskutinį knygos puslapį ir jaučiate, kaip Jus užplūsta cunamį primenanti energija ir norite visam pasauliui išrėkti, jog šioji knyga nuostabi? Man panašiai nutiko perskaičius šveicaro Joel Dicker (g. 1985) romaną Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą (pranc. La Verite Sur L‘Affaire Harry Quebert). Norėjosi sušukti: „Puiki! Nuostabi! Nepakartojama!“ Šiaip nesu linkęs žarstytis liaupsėmis, tačiau šis romanas tapo geriausia šios vasaros knyga ir jeigu būčiau teikęs Pulitzerio premiją (savo vasaros perskaitytų knygų kontekste), tai būčiau ją įteikęs būtent šiai knygai, o ne Anthony Doerr Neregimajai šviesai, kuri irgi buvo gera knyga, tačiau ne tokia kaip Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą.

Aprašydamas šią knygą būsiu sentimentalus ir truputį tiesmukas, nes kol kas esu jos palikto poveikio euforijoje. Visų pirma, man nė kiek nekeista, kad knyga išversta į 32 pasaulio kalbas, susišlavusi prestižines Prancūzijoje literatūrines premijas, įskaitant ir geriausios metų knygos vardą, nes ji to verta. Žinote, ne visada pasitikiu ant knygų skelbiančiais užrašais „Pasaulinis bestseleris“ ir pan., nes komercija neretai gali taip suskystinti smegenis, kad gali skaityti absoliutų šlamštą, bet vaizduotis, kad skaitai puikią ir gerą literatūrą. Šioji knyga pas mane atkeliavo kaip aklai vištai grūdas ir, tiesą sakant, pradėjęs skaityti, šiek tiek išsigandau, nes pasirodė kaip išsiliejusi kava ant baltos staltiesės – viskas labai tirštai ir plačiai aprašyta, tartum būtų ištęsta. Pirmieji 60–80 puslapių yra tikras išbandymas, nes knyga vien tik apie Markusą Goldmaną, parašiusį bestselerį ir nebeturintį visiškai naujo įkvėpimo naujai knygai. Ant galvos „lipantys“ terminai, pasirašyta sutartis ir baisi amerikietiška literatūros varomoji vartojimo mašina, kai knyga tampa produktu, kurį reikia įdėti pirkėjui į krepšelį bet kokia kaina, nesvarbu nei knygos kokybė, nei turinys. Žinoma, knyga paskui atsiskleidžia, jog ji visai ne apie plėšrią amerikietiškos literatūros rinką, nors iš dalies ir apie tai.

Šiaip nesižavintiems rašymu apie patį rašymą ir jo įkvėpimo paieškas, skaitytojas jau po 50 puslapių gali knygą numesti šonan, nes ji gali pasirodyti pernelyg „sausa“, tačiau šios knygos tikslas nėra apipilti skaitytoją benzinu ir iškart padegti intrigos degtuku. Visai ne, tai lėtas epinis daugiasluoksnis pasakojimas, kuriam reikia skirti dėmesio, laiko ir kantrybės, kad visa bendra knygos energetika ir istorija susijungtų į visumą, o jeigu esate, liaudiškai tariant, „skystas“ skaitytojas, kuriam patinka čia pat suplakami kūdikio mišinėliai, tai šioji knyga gali visai nepatikti. Intriga skaitytoją beveik 600 puslapių gabarite pagauna perkopus tik 120 puslapių ir tada belieka tik laikytis ir atrasti laiko skaitymui. 

Rašytojas Joel Dicker (liet. Žioelis Dikeris).

Grįžtant prie pačios knygos turinio, turiu pripažinti, kad knyga labai „amerikietiška“. Kai kurie recenzentai jau spėjo pažymėti, kad „amerikietiška“ – tai visai šiuo atveju nereiškia nieko prasto ar holivudiško, tačiau sunkoka patikėti, kad knygą parašė prancūziškai kalbantis šveicaras, kurį laiką gyvenęs Amerikoje ir puikiai išmanąs amerikiečių kultūrą ir jų gyvenimo būdą, netgi, sakyčiau, provincijos gyvenimo būdą. Nors iš kitos pusės, nieko lyg ir keisto, nes Lietuvoje taip pat apstu grožinės literatūros, kai lietuvių autoriai pabuvoję vos keletą mėnesių svetur, pasirenka kurti istorijas, vykstančias ir Graikijoje, ir Airijoje, ir Prancūzijoje, ir net.. Kinijoje. Amerikietiška, manding, tampa ne tik knygos turinio kontekstas, bet ir pats autoriaus rašymo stilius. Kai kas knygą lygina su John Irving. Ir išties, man šiek tiek priminė pastarojo rašytojo romaną Pasaulis pagal Garpą, kuriame taip pat vaizduojamas vyras, išgyvenantis rašytojo kūrybinę krizę, o paralelės tarp sporto ir rašymo taip pat siejamos panašiai. Abu romanai pasižymi dideliais užmojais, kalbant apie „rašymo rašymą“ bei margomis, smarkiai psichologiškai išplėtotais personažų biografijos detalėmis. Visgi J. Dicker tik iš dalies primena J. Irving. Aš visgi knygą būčiau linkęs pavadinti J. Irving, Vladimiro Nabokovo Lolita, Stephen King amerikietiškų romanų mišiniu su įtraukiančiu skandinaviško detektyvo prieskoniais. 

Didžiausias šios knygos privalumas, žinoma, yra knygos daugiasluoksniškumas ir universalumas. Ji parašyta taip, kad tiktų pačiam išrankiausiam gurmanui, bet puikiai paskaitoma ir pramoginės literatūros skaitytojams. Anotacijoje išskiriami trys knygos lygmenys: detektyvas, istorija apie sudėtingus santykius ir apie patį rašymo procesą. Visi šie lygmenys puikiai persipina, o pasirinkta sudėtinga romano kompozicija leidžia autoriui sukurti literatūrinio teksto gylį, kuris atsiveria tik perskaičius visą kūrinį. Įdomu dar ir tai, kad autorius iš dalies per naratorių tapatinasi su Marku Goldmanu, nes Padėkoje jis elgiasi kaip knygos veikėjas ir tik autoriaus vardas ir pavardė neleidžia galutinai jų sugretinti, kitaip sakant, autorius dar bando sukurti retrospekcinį įspūdį, įvesdamas autobiografinių užuominų, kad jis pats yra M. Goldmenas. Knyga išties išmoninga, nes ji pabaigoje užbėga „už akių“ ir netgi ima identifikuoti skaitytojo jausmus ir juos nusakyti, ką jis jaučia pabaigęs kūrinį: „Apie gerą knygą, Markusai, mes sprendžiame ne tik iš paskutinių, bet ir visų parašytų žodžių poveikio. Praėjus vos pusei sekundės po to, kai skaitytojas baigė jūsų knygą, perskaitė paskutinį žodį, jis turi pajusti užplūstantį stiprų jausmą ir bent akimirką galvoti apie tai, ką perskaitė, ir žiūrėti į viršelį šypsodamas, bet ir truputį liūdnas, nes jam trūks visų personažų. Gera knyga, Markusai, tai knyga, kurią baigus skaityti mus suima gailestis“ (p. 585). Pagalvojau, kad nė pats geriau nepasakyčiau, kai pabaigiau šią knygą ir apskritai visas geras knygas, kurias kada nors esu skaitęs. 

V. Nabokovo Lolitiškąją kūrinio pusę sudaro keista, sakyčiau, net neįtikėtina meilės istorija tarp penkiolikmetės Nolos ir trisdešimtmečio Hario Kveberto. Jų meilės istorija trunka trisdešimt trejus metus, todėl net preciziškai suskirstytas pasakojimas į 31 skyrių, nuolat laiko chronologijos požiūriu pasakojimas „šokinėja“ nuo 2008 metų į 1975-uosius. Santykių voratinklis driekiasi, jeigu tektų brėžti schemą, įvairiausiomis geometrinėmis figūromis: tarp Markuso ir Hario, tarp Hario ir Nolos, tarp Nolos ir tėvų bei vietinių Auroros miestelio gyventojų, kurie slepia baisias paslaptis. Detektyvinę istoriją, kurios imasi Markusas su vietiniu policijos pareigūnu, nuolat pildoma romantiniais „aukštos meilės fazės“ idealistiniais aprašymais. Skaitytojui taip ir nebeaišku, ar Hario ir Nolos santykiai iš tikrųjų buvo tikra meilė, peržengianti visuomenės nustatytas normas, kaip aprašoma Blogio kilmėje (tai knyga knygoje – dar vienas Irving‘iškas bruožas!), ar tai tėra tik sakralizuotas-idealizuotas pedofilijos aktas? Moralinių barjerų, kuriuos kaip žirgui tenka peršuoliuoti rašytojui Markusui, tikrai netrūksta, o pats tyrimas taip pat labai intriguoja. Žavi ir autoriaus mokėjimas vadovautis visais knygoje sukurtais rašytojų patarimais (kompozicijos atžvilgiu jos primena „užsklandėles“, kai skaitytojas gali nueiti į tualetą ar užsiplikyti kavos), kurie pradeda vis naują skyrių – duoda mums savotišką gero įtraukiančio romano schemą ir formulę, bet ne tiek, kad pats romanas iškart taptų kaip išgliaudyta austrė. Rašytojas palaiko romano „pulsą“, netgi, sakyčiau, genialiai, lyg virtuvėje žongliruodamas tai detektyviniu, tai rašytojo, tai žmonių santykių peiliais. Priverčia viskuo abejoti, nes vos tik Markusas kartu su skaitytojais priartėja prie tiesos, pasirodo, kad tai tebuvo tik iliuzija, kuri virsta aklaviete. Nors žinodami, kad tai tik aklavietė, nes tikroji tiesa paaiškės tik knygos pabaigoje, vis tiek ne ką įdomiau skaityti, nes ir pačios aklavietės, interpretacijos ne ką mažiau intriguojančios.

Tiesa, beveik nieko nepasakiau apie Prano Bieliausko vertimą. Jis vienas mano mėgstamiausių ir, mano nuomone, profesionaliausių vertėjų iš romanų kalbų. Juo visada pasitikiu ir visada džiaugiuosi, galėdamas skaityti būtent jo vertimus. Vis įdomu sužinoti, kaip jis vertė šį kūrinį, jo paties santykį, todėl pačios leidyklos (idėja!) galėtų parengti savo internetiniuose puslapiuose interviu su vertėjais apie jų išverstas knygas.

Ar galiu pasakyti, kad tai labai gerai parašyta knyga? Taip. Ar galiu pasakyti, kad tai puiki literatūra? Taip. Ar galiu pasakyti, kad užvertus knygą galvojau ilgai, kaip rašytojas turėjo rašyti, kad parašytų šią istoriją? Taip. Tai knyga, kuri kaip skeveldra, skaitytojui palieka emociniame lygmenyje savotiškas žymes. Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą trumpai ir aiškiai – tai geriausia, ką šią vasarą perskaičiau ir viena geriausių apskritai šiemet skaitytų knygų, kurią be gailesčio rekomenduoju visiems geros literatūros mėgėjams. O Alma littera vėl kilstelėjo savo kartelę aukščiau, lyg vėlei į rankas būčiau paėmęs neįkainojamą XX amžiaus aukso fondo serijos knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Basieji dvyniai" / "The Skeleton Twins"

Sveiki, 

Šįkart norėčiau pristatyti ir pakomentuoti Craig Johnson režisuotą antrąjį ilgametražį kino juostą „Baisieji dvyniai“ (angl. The Skeleton Twins) (2014). Gal pradėsiu nuo to, kad šis filmas mane labai nustebino – labai niūrus (todėl man tinkantis!), kasdieniškas, pilnas keisto juodojo humoro. Tai istorija pasakojanti apie dešimt metų nesimačiusius dvynius, kurie prieina prie emocinės bedugnės ir bando dėl problemų nusižudyti, bet tik vėliau jie vienas kitą ištraukia už pakarpos. Dvyniai taip pat turi margas biografijas, mat, ištekėjusi Megė nuolat permiega su svetimais vyrais, o brolis gėjus išgyvena nevykėlio gyvenimą... Šitoks biografijos margumas ganėtinai būdingas Holivudui, bet šiame filme karnavališkosios dirbtinos kultūros nė kvapo, nes veikėjai toli gražu herojais netampa.

Nuostabūs dialogai! Tikrai. Puikus scenarijus ir visos scenos konstruojamos su tam tikra veikėjų santykių ir nuotaikos pliūpsniu. Režisierius tarsi depresijos liūne randa juodojo humoro perlus ir šitaip padeda dvyniams išlikti jų problemose. Kai kas jau spėjo filmą pasmerkti, kad neva vienas iš dvynių gėjus, bet, Dieve brangus, kiek gi galima vertinti kūrinį pagal savo siauraprotiškumą? Labai patiko filmo natūralus polėkis, jo tyli drama ir šaržavimas, apskritai dvynių tarpusavio santykiai irgi gana komplikuoti, bet jie turi „povandeninių“ problematinį-egzistencinį ryšį, kuris padeda išlikti, nepaisant kitų aplinkybių.

Filmas vertas ir gurmano akies, nes jis gana toli nuo Holivudo ir akivaizdu, kad režisierius turėjo ką pasakyti, įvesdamas buitiškų, bet subtilių simbolių, kaip antai auksinės žuvelės, kurios uždūsta, kaip kartais gyvenimas „dusina“ pačius dvynius. Labai patiko ir iki tol pernelyg į akis nekritę aktoriai – „Sunokusios pamergės“ žvaigždė Kristen Wiig bei Bill Hader – puikus depresinės juodojo humoro personažų kūrėjai. Apskritai labai man patiko ši lengva juostą apie mus kartais aplankančius sudėtingus dalykus. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Penktas "Amerikietiška siaubo istorija: Viešbutis" 5 sezonas (American Horror Story: Hotel)

Sveiki,

Tikriausiai nesu vienas Lietuvoje, kuris labai laukia naujojo „Amerikietiškos siaubo istorijos“ sezono. Tas, kas domitės šiuo serialu, tikriausiai jau žinote, kad šiuo metu serialas intensyviai filmuojamas, kad galėtų pirmosios penktojo sezono serijos startuoti spalio mėnesį. Taip pat niekam tikriausiai jau ne paslaptis, kad naujasis šio šedevro sezonas vadinsis „Amerikietiška siaubo istorija: Viešbutis“, su kuriuo serialo kūrėjai žada mums tikrą laikmečio perversmą. Jeigu ketvirto sezono istorija sukosi Floridoje apie cirką ir jo baisumus, tai šįkart kūrėjai grįžta į Kaliforniją, kur buvo nufilmuoti pirmieji du sezonai. Žinoma jau didysis aktorių sąrašas ir jų amplua paviešinti – tai išties audrina ir kaina, nes pernai panašiu laiku mes beveik nieko nežinojome apie naujo sezono atėjimą, šiemet informacijos nutekėjo itin daug, kad net buvo paviešintos ne tik aktorių personažų charakteristikos, bet ir jų amplua fotografijos. Aktoriai atliks itin prieštaringus ir kitoniškus vaidmenis, bet didžiausia šio sezono netektis – aktorė Jessica Lange, už savo vaidmenis pelniusi ne vieną svarbų apdovanojimą. Nors... Ilgai buvo kalbama, kad aktorė pasitraukė iš projekto galutinai, bet sklinda kalbos, kad ji visgi gali pasirodyti epizodiniame amplua kokioje nors serijoje.

Taigi, režisieriai vėl gilinosi į realiai vykusias žmogžudystes viešbučiuose, taip pat analizavo pačius keisčiausius nutikimus, susijusiais su vaiduokliais, žudikais ir pan., visa tai išvysime penktajame sezone, kurio „vinis“, kaip žada žiniasklaida, turėtų būti Lady Gaga, kuriai buvo patikėtas nemenkas vaidmuo. Taip pat jau prasitarta, kad šis sezonas bus kažkuo artimas pirmajam sezonui „Žmogžudysčių namas“ ir netgi kai kuriomis siužetinėmis linijomis bus susieta su pirmojo sezono istorija.

Pridedu karščiausias fotografijas su būsimais personažais:

Sarah Paulson nėra praleidusi nė vieno sezono ir visi jos vaidmenys labai skirtingi. Šįkart ji vaidins nuo narkotikų priklausiančią moterį, pasižyminčia dideliu egoizmu ir savanaudiškumu.

Lady Gaga jau tapo sezono veidu ir „vinimi“. Jos personažas itin intriguojantis, nes ji bus elegantiška žudikė, žudanti savo nuodinga metaline ranka.

Aktorius Evan Peters šįkart atliks vaidmenį, susijusį su 1930 metų laikotarpių. Jis viešbučio kūrėjas, siekiantis savo kūriniu patenkinti „juoduosius“ poreikius. 

Aktoriui Finn Wittrock – tai jau antras sezonas su serialo kūrėjais. Už ketvirtajame sezone atliktą įspūdingą Dendžio personažą jis nominuotas Emmy. Šįkart jis vaidins itin seksualų modelį, kuris suvilios Grafinę (Lady Gagos personažą). Aktorius savo personažą apibūdino kaip „hiper priklausomas nuo seksualių malonumų“.

Aktorius Cheyenne Jackson šiame seriale bus naujokas, kaip ir Lady Gaga. Jis vaidins madų dizainerį, kuris su sūnumi atvyksta į „Viešbutį“, kuriame bandys sukurti savo naują rūbų sezoną, tačiau jam teks susidurti su žiauria Grafiene.

 

Britų aktorė Kathy Bates šįkart atliks Airisės vaidmenį, kuri dirba viešbutyje, kad galėtų kontroliuoti sunkiai sergantį savo sūnų...

Dar viena šio sezono naujiena ir staigmena. Modelis Naomi Campbell atliks žurnalo „Vogue“ redaktorės vaidmenį. Ji apibūdinama kaip „nesunaikinamas antžmogis“. Režisieriais nesijaudina kviesdami ne profesionalius aktorius, prisiminkime ketvirtą sezoną, kai kuo puikiausius epizodinius vaidmenis sukūrė įvairūs „cirko“ žmonės.

Aktorė Angela Bassett šįkart atliks šiuolaikinės kino žvaigždės vaidmenį, o tai reiškia, kad šis sezonas „miksuos“ šių dienų pasakojimą su 1930 metų laikotarpiu. Jos vaidmuo bus susietas vėlei su Grafiene, kurios turės intymių santykių, tačiau bus konkurentės.

Serialo „Aferistas“ žvaigždė Matt Bomer šįkart „persimetė“ į „Amerikietiška siaubo istorija“. Ketvirtame sezone atlikęs trumpą epizodinį vaidmenuką, šįkart ketina padirbėti iš peties. Šįkart jis vaidins ilgametį Grafienės meilužį, kuris ima pavydėti F. Wittrock kuriamam personažui, mat, Grafienė pamažu jį apleidžia... 

Regis, aktoriui Wes Bentley bus nelengva, nes jo personažas bene vienintelis pozityvus tarp visų šių monstrų. Jis vaidins detektyvą ir seks žudiką, žudantį pagal dešimt Dievo įsakymų, tačiau jam teks susidurti su visais tais „monstrais“ ir pamažu jo santuokai iškils grėsmė...

Kol kas tiek naujienų. Belieka laukti naujojo sezono.

Beje, jau pasirodė ir pirmieji anonsai:

Interviu su aktoriais apie penktąjį sezoną:

Jūsų Maištinga Siela