Filmas: "Kirtis dešine" / "Southpaw"

Sveiki, kino mėgėjai,

Nekenčiu sportinių dramų! Nebent ta sportinė drama išties gera... Ar tokia yra amerikiečių režisieriaus Antoine Fuqua filmas „Kirtis dešine“ (angl. Southpaw) (2015). Tiesą sakant, prie šio filmo nė iš tolo nebūčiau prisilietęs, jeigu ne aktorius Jake Gyllenhaal, kuris paskutiniu metu apskritai kine daro neįtikėtinas tiek fizines, tiek dvasines transformacijas, atsiduodamas vaidmenims besąlygiškai. Jo vienas iš paskutinių darbų „Nakties klajūnas“ tiesiog pribloškė, nes aktorių sunku atpažinti tokį sulysusį, o štai „Kirtis dešine“ aktorius jau „kietas“ boksininkas, pilnas raumenų... Sakyčiau, per tokį trumpą laiką gana didelės pastangos ir šuoliai, kurie tikrai neturėtų praslysti pro kino kritikų akis.

Grįžtant prie filmo, galiu pasakyti, kad pradžia buvo ganėtinai niūri ir nuobodi – talentingas boksininkas karščiuojasi ir puikuojasi, kol galiausiai per savo puikybę netenka praktiškai beveik visko – turtų, žmoną, vaiko globos ir sparčiai gerdamas ritasi žemyn. Būtų išties banalu, kad filmas būtų vien tik ritimąsi žemyn, nors pirmas pusvalandis išties nelengvas – sumuštas kūnas nuolat talžomas, žaizdos negyja, siela skilinėja ir apskritai režisieriui ir aktoriui pavyko išgauti kone tikro Kristaus paveikslą – netgi savotišką kankinį, kurio žiūrovas tiesiog gaili. Na ir antroji šio filmo pusė – sunkus kelias į sėkmę ir atsitiesimas, kas dažniausiai ir yra būdinga sportinėms dramoms. Nepaisant nuspėjamo siužeto, opozicinių scenų – geras žmogus išmokiaą pykstantį nusiraminti, dialogų priešpriešos, „užstatyta“ mergaitė, kurią reikia susigrąžinti... Viskas čia daugmaž, kaip sako anglai, OK.

Džiugu, kad šiaip ne taip režisieriui pavyko išgauti tikros dramos elementus. Visų pirma pagrindinio personažo vidinius dvasios svyravimus. Čia svarbi ne tik fizinė kančia, talžomas kūnas, bet ir personažo vidinė praradimo ir susitaikymo, apsisprendimo svarba. Aišku, filmas baigiasi herojo pergale, juk kitaip sunku ir įsivaizduoti finalą, kai šitiek lūkesčių žiūrovas sudeda į veikėją. Visgi filmas stiprus ir man visumoje patiko dėl režisūros ir dėl pagrindinio aktoriaus, kuris tiesiog pasiekė savo aktorinę viršūnę, kad net darosi įdomu, ar bepajėgs savo vaidmenimis dar kažkuo nustebinti.

Visgi turiu priekaištą tik lietuviškam filmo pavadinimui „Kirtis dešine“, nes truputį nelogiška, kad būtent personažas nokautuoja kairiuoju rankos kirčiu, o filmas pavadinimas priešingai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:  7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerontofilija" / "Gerontophilia"

Sveiki, kinomanai,

Kas būtų, jeigu devyniolikmečiai imtų įsimylėti senukus? Nepagalvojote apie tai? Neskanu? Nesąmonė? Sakysite, koks čia per dar vienas iškrypimas! Apie tai prabyla kanadiečio režisieriaus Bruce La Bruce filmas „Gerontofilija“ (angl. Gerontophilia) (2013). Tiesą sakant, niekada iki tol plačiau plėtotos šios temos vaidybiniame filme, bent kiek jau pamenu, neteko regėti, todėl buvo be galo smalsu ir įdomu. Esama filmų apie seksualines mažumas, apie žmones, užmiegančius staiga einant pieno į parduotuvę, ir netgi poligaminius atsidavusius santykius, o štai gerontofilus, na, kaip jaunas žmogus turi seksualinį potraukį itin seniems žmonėms – tikrai ne.

Taigi, šio filmo unikalumas prasideda pasirinkta tema ir tikriausiai tuo ir pasibaigia. Nedidelio biudžeto, nekomercinis filmas, bet kruopščiai atidirbtas suintriguoti ir „sunepatoginti“ žiūrovą. Ką gi, nesiskundžiu, režisieriui, kuris rašė šį scenarijų, tai kuo puikiausiai pavyko – išprovokuoti prieštaringus jausmus, iškelti į viešumą šią temą ir paleisti diskusijoms per žiūrovų lūpas. Jaunas vyrukas įsidarbina baseine gelbėtoju, tačiau darydamas dirbtinį kvėpavimą senukui skenduoliui pajaučia lytinį potraukį... Lyg ir bėga nuo to ir tiesiai nuo vilko ant meškos – įsidarbina senukų prieglaudoje, juos prausia, mėgaujasi jų kūnais. Režisierius nesibodi romantiškai vaizduoti tuos kadrus, panašius į šokančią tik su bikiniu Carmen Electra, plyšus automobilio oro žarnelei – netgi primena šiokį tokį cinizmą. 

Kur didžiausias pakastas šio filmo šuo? Žinoma, scenarijuje, kuris pasirodė dvejopas. Režisierius lyg ir pasirinko gerontofiliją vaizduoti gana teigiamai, netgi nepristigo heroizmo – vaikinukas „nugvelbia“ senuką iš ligoninės ir kartu leidžiasi (kaip Telma ir Luiza) į kelionę nežinia kur. Šiuo principu viskas pernelyg paviršutiniška, nors tema ir trikdo, bet iškart pasigendama pagrindinio personažo vidinės dvasinės kovos – jis gi be kovos priima savo potraukį senukams ir be vargo susitaiko su savimi tokiu, koks yra – tokiu atžvilgiu filmas netenka kažkokios vidinės atsvaros ir tampa fantasmagoriškas, nuotykinio žanro – feministė draugė irgi buvusį draugą apiberia bučiniais ir komplimentais, motinai apskritai, kuri lyg jau kryžma gulėsi kaip kliūtis, susilaužo koją ir dingsta kaip kliūtis, net medicinos sesuo nusuka akis ir leidžia viskam vykti. Tiesiog kelionė be stabdžių ir ribų, be didesnių sunkumų...

Taigi visumoje filmas pasirodė įdomus tik savo pasirinkta tema, erotiniais keliais trikdančiais kadrais, kurie maloniai nustebino, bet visumoje filmo gelmės neišvystytos, tik kaip tas uodas čiuožikas, praslydo paviršiumi, suvirpindamas intrigą, bet taip iki galo ir nepanėręs į vandenį. Be abejo, filmas nėra prastas, tačiau man norėjosi kažko daugiau, ypač tai, jog režisierius nesiekė komedijos ir nuotykių žanro, bet vos neišvirto per klišes į šią pusę.

Beje, labai patiko kanadiečio jaunojo modelio aktorinis debiutas Pier-Gabriel Lajoie, tačiau vaikinas šiuo vaidmeniu sustojo ir aktoriaus kelio nebesirenka. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasaka apie pasakas" / "Tale of Tales" / "Il racconto dei racconti"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiemet Kanų kino festivalyje pristatyta italų režisieriaus Matteo Garrone juosta „Pasaka apie pasakas“ (angl. Tale of Tales) (2015) sulaukė išties gerų kino kritikų atsiliepimų. Režisierius puikiai žinomas gana skirtingomis kino juostomis, o Lietuvoje bene žinomiausia jo juostą „Gomora“ apie italų mafiją išpopuliarino „Kino pavasaris“. Tiesą sakant, taip ir nepamačiau „Gomoros“ iki galo, nes tikriausiai buvau ne tose rogėse, kad pasinerčiau į gangsterių niūrų ir tamsų pasaulį, o štai „Pasaka apie pasakas“ – jau visai kitoks žanras ir, pripažinkime, labai netikėtas iš režisieriaus.

Kurti pasaką suaugusiems iš žinomų pasakų motyvų gal ir ne pats geriausias sumanymas, kadangi smarkiai režisieriai paskutiniu metu už Atlanto buvo pasistūmėję šioje srityje visaip pasakų veikėjus pavertę raganų medžiotojais, šaltakraujais vampyrais ir visaip kitaip kameros burtų lazdelėmis suteikę klasikiniams personažams naujų galių ir gebėjimų, konvertuodami šį žanrą visai į nuotykių ir veiksmo trilerių žanrus. „Pasaka apie pasakas“ toli gražu nėra gimininga šiems filmams, nes režisierius iš esmės atsisako komercinio tipažo – tenkinti žiūrovo jusles ir vesti vien tik siužetine linija. Šis filmas priešingai – ardo siužetinį tikslumą ir pateikia tris atskiras pasakojimo linijas apie du karalius ir vieną karalienę, kurių siužetines linijas nesunku atpažinti iš pasakų. Tačiau filmas toli gražu nėra vien tik pasaka, nes režisieriui rūpi neatskleistas pasakų kaip pasakojimo elementas – negatyvioji tamsioji pusė. 

Čia personažai lyg ir turi tam tikrų troškimų ir norų, pvz., karalienė susilaukti vaikelio ir pan., tačiau viskas konstruojama, kad kontekste ryškinamos ydingos personažų savybės – pavydas, godumas, kvailumas, gašlumas ir t. t. Filme rasite ir subtilios ir akivaizdžios simbolikos, pvz., ekvilibristas ant lyno finalinėje scenoje viską vėl išbalansuoja ir sustato į savo vietas. Režisierius derina pasakų motyvus visiškai kitu keliu – stengiasi nenutolti nuo viduramžių dvasios, todėl didelį pagyrą galiu pasakyti apie kostiumus ir apskritai apie atmosferą.

Filmo ryškiausios žvaigždės neabejotinai – Vincent Cassel, kuris jau pasakoje turėjo patirties prancūzų „Gražuolė ir pabaisa“ ir visiškai naują žanrą atradusi Salma Hayek, kuri kaip visada savo emocionalumu atiduoda 100 proc., bet dėl savo meksikietiškų šaknų ir tarsenos ne visada gaunanti gerus vaidmenis. Žinote, buvo įdomu stebėti šiuos aktorius šiuose amplua. 

Apskritai filmas gal nesužavėjo, neįtraukia taip, kaip įtraukia komerciniai pasakų modifikuoti filmai, bet šis filmas reikalauja kito stebėtojo lygio – suvokti novatorišką režisieriaus žvilgsnį, pastebėti idėjos niuansus ir kitus dalykus. Šiaip ar taip skonio reikalas, tačiau filmas tikrai nėra prastas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Naughty Boy - Runnin' (Lose It All) ft. Beyoncé, Arrow Benjamin

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos dainos rubrikoje noriu pasidalyti vienu, mano nuomone, puikiausiu singlu per paskutines savaites „Runnin‘ (Lose it All), kuri lėtai, bet užtikrintai braunasi į hitų reitingus ir galimas daiktas taps tikru hitu. Tam yra trys labai svarbios priežastys. Pirmoji – vykęs modernus kūrinys, atitinkantis laikmečio tendencijas. Antroji – atlikėja Beyonce, kuri prie ko tik prisiliečia tampa hitu ir Naughty Boy, kuris jau turi vieną pasaulinį hitą „La la la“, tai nematau priežasties, kodėl sėkmę jis negalėtų pakartoti.

Na, visų pirma Naughty Boy yra žinomas kaip muzikos įrašų DJ, tačiau plačiai žinomas dėl bendradarbiavimo su ryškiomis pasaulio muzikos žvaigždėmis. Man asmeniškai jo hitas „La la la“ ne itin sužavėjo, kaip kitus klausytojus, kur kas geresnis, „gilesnis“ ir skambesnis atrodo naujasis singlas „Runnin‘ (Lose It All)“. Žinoma, prie to prisidėjo ir atlikėja Beyonce, kurios dainavimas ir diapazonas, muzikos stilius labai priminė pamėgtą jos hitą „Xo“

.

Kalbant apie singlą, tikriausiai neįmanoma nepaminėti ir stipraus vaizdo klipo, kuriame vietoj atlikėjų filmavosi profesionalai. Vaizdo klipas išties įspūdingas ir originalus – vaikščiojimas jūros dugnu ir intymumas, sakyčiau, nuostabiai dera prie muzikinio takelio, kuriame išties jaučiamas „kalbėjimas iš vandens“. Pasižiūrėkime:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džonas Vikas" / "John Wick"

Sveiki, kino žiūrovai ir skaitytojai,

Žinote, nesu didelis smurtinių filmų mėgėjas, tačiau šiandien gana teigiamai noriu atsiliepti apie „Džonas Vikas“ (angl. John Wick) (2014), į kurį dėmesį atkreipė ir didžiausi kino kritikai. Tai debiutinis dviejų režisierių darbas ir, žinoma, iškart pavykęs, kad net šiuo metu kuriamas scenarijus antrajai šio filmo juostai. 

Apie tai, kiek ir kokiais būdais personažas Džonas nužudė įvairiausių žmonių tikriausiai neverta nė kalbėti, tik kai kurie skerdynių, susišaudymų ir smegenų taškymų momentai buvo tokie elegantiški, kad net primini Umos Thurmos „Nužudyti Bilą“ pasisukiojimą kardu ir Luko Bessono „Leonas“ susišaudymo savotiško šokio momentus. Visgi filmas nuo pat pradžių pateikia tokias nuostatas, kad žiūrite ne šiaip vidutinio ar prasto montažo produktą, bet išties kokybišką filmą. Kadrai ir scenos slysta tarsi išmaniojo telefono paviršiumi ir iš tikrųjų viskas gražiai atidirbta. 

Filme kuo puikiausiai pasirodė aktorius Keanu Reeves, kuris, mano nuomone, ilgą laiką buvo lyg ir kažkur pradingęs „šiaip sau“ vaidmenų vandenyne ir tik nuo 2013 metų vėl pradėjo kurti įsimintinus, su veiksmo filmais susijusius vaidmenis. Sveikintina. Na, o grįžtant prie filmo, visgi negalima nepaminėti to keisto gangsterių gyvenimo filosofijos, kuri, manding, šiek tiek prasilenkia su sveika logika, pvz., daužomas žmogus ginklais ir tardomas beveik finalinėje scenoje išspjauna pro kraujuotus dantis frazes apie viltį, žmonos meilę ir šuniuko nužudymą (kurio man buvo bene labiausiai gaila šiame filme)... Na, išties keista, kai brutalūs, netašyti kostiumuoti gangsteriai, išmokę žudyti, naudoti ginklą ir t. t. ima porinti pavojaus akivaizdoje aukštosios filosofijos frazėmis, tarsi nusirašytus iš vadovėlio ir tampa sentimentalūs kaip paauglės – tai tikrai filmo visumai, kuri gana aukštos kokybės, nepadėjo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela