Liu Cixin. „Trijų kūnų problema“ – Vilnius: Kitos knygos, 2020. – p. 360.
Sveiki,
skaitytojai,
„Esama
keisto prieštaravimo, kuris atsiskleidžia žmonijos naivumu ir nuoširdumu
Visatos akivaizdoje: čia, žemėje, žmonės gali trypti vienas kitą, persikelti
per vandenyną ir sunaikinti draugiškas civilizacijas ginklais ir ligomis. Bet kai
žvelgia į žvaigždes, jie tampa jausmingi ir mano, kad jeigu kosmose yra
civilizacijų, jos būtinai laikysis visuotinių, kilnių dorovės taisyklių ir kad
mylėti visas gyvybės formas yra to savaime suprantamo visuotinio moralės
kodekso dalis (p. 355).“
Mano
santykis su fantastine moksline literatūra beveik joks. Sunku pasakyti, kodėl
vaizduotę plečianti, fantaziją lavinanti ir žinias apie fiziką, matematiką bei
astronomiją ugdanti literatūra man neprieinama. Gal dėl to, kad ilgą laiką
rūpėjo tai, kas dedasi čia, ant mūsų Žemės? Pripažinkime ir tai, kad mokslinė
fantastinė literatūra nėra Lietuvoje apskritai itin populiari, jai sunku
konkuruoti su populiariosios literatūros ar masinės lektūros verstais
leidiniais (neskaitant to fakto, kad leidykla Eridanas buvo išsiugdžiusi
savą skaitytojų būrį), šiuo metu mokslinės fantastikos knyga verčiama į
lietuvių kalbą turi būti arba skandalinga, arba išties tokia gera ir reikšminga
pasauliniu mastu, kad galėtų varžytis su kito žanro kūriniais. Leidykla Kitos
knygos pristatė kinų rašytojo Liu Cixin (g. 1963) pirmąją trilogijos
Žemės praeities atminimui dalį Trijų kūnų problema (angl. The
Three-Body Problem), kuri originalo kalba pirmąkart pasirodė 2008 metais, o
pasauliniu mastu pelnė vieną prestižiškiausių mokslinės fantastikos literatūrinių
įvertinimų – Hugo premiją.
Knygą
į lietuvių kalbą išvertė daugeliui puikiai pažįstamas rašytojas Saulius Tomas
Kondrotas, kurio paties literatūra pasižymi fantastiniais elementais, todėl jam
suprantami šie literatūros pasaulio kūrybos dėsniai. Vertėjas apie knygą
teigia: „Transformuojanti patirtis. Perskaitęs tampi kitoks.“
Tikriausiai skaičiau ne taip įdėmiai, nes po knygos nesijaučiu pasikeitęs ar
kaip nors pakeitęs požiūrį į šios literatūros žanrą, tačiau neatimsi vieno –
tai buvo išties įdomus skaitymas, kuris įtraukė, leido mąstyti, ieškoti sąsajų,
plėstis, augti.
Knyga
mus nukelia į revoliucingus 1967-uosius Kinijos laikus, kai vyksta didžioji
Kultūrinė revoliucija ir valdžią paima diktatorius bei jo partija, kuri pradeda
įdiegti absurdiškus įstatymus, visur regi ir mato liaudies priešus, kuriuos
reikia sudoroti. Maždaug dabartinė Šiaurės Korėjos realybė. Manau, knyga labai „atsargiai“
parašyta, nes iki šiol Kinijoje veikia cenzūra, todėl autoriui teko tam tikrus
istorinius faktus išgalvoti, tačiau mums, lietuviams, kurie patyrė komunistinį režimą,
manau, nesunku suvokti tuos istorinius procesus, nes jie kaip atspindys to, ką
iš esmės patyrėme ir mes patys. Ką pirmiausia daro nauja galinga nacistinė
valdžia, kad įsitvirtintų? Ogi naikina inteligentiją, todėl dėmesio centre
atsidūrusi fizikų mokslininkų šeimyna tiesiog viešoje aikštėje paverčiama
atpirkimo ožiu. Tačiau iš jų išlieka jauna mokslininkė Je Vendzie, kuri atsiduria
Raudonojo kranto bazėje, o ten galiausiai slapta paleidžia kodais užšifruotą
žinutę į Saulę, o žinutė atsimušusi į Saulės spinduliuotę ir sustiprėjusi
perduoda žinią likusiam kosmosui. Po aštuonerių metų Je gauna atsakymą iš
nežinomos Trisoliario planetos...
Knyga
prasidėjusi praeities politiniais procesais kalba apie pirmąjį kontaktą su
nežemiškomis pažangiomis būtybėmis. Knygos autentiškumas išsiskiria tuo, kad
autorius apjungia savo tautos patirtis ir sukonstruoja naują regimą pasaulį,
daug įdomesnį, nei kad mes gyvenam apsupti COVID-19 viruso grėsmėmis. Autorius randa
tam tikrus būdus apibendrinti kinų ir visos žmonijos civilizacijos augimo ir vystymosi
etapus, netgi netiesiogiai kritikuoja mūsų netobulumą, kuris reiškiasi per
nesantaiką, gobšumą, socialinę nelygybę bei idealios visuomenės idėjos
išsigimimą. Politiniame lygmenyje kalbama apie žmogaus kaip unikalios ir
individualios būtybės sunaikinimą vardan tautinio idealo – tai čia senas geras
komunizmo valdymo principas, visus įvilkti į vieno dydžio ir spalvos kelnes,
kad būtų lengviau valdyti.
Antrasis
knygos sluoksnis – grynoji fantastinė literatūra, paremta naujausiomis astronomis
ir fizikos teorijomis bei hipotezėmis apie juodąją materiją, protonų ir
neutronų dalelių atskyrimą bei tų dalelių skaldymą. Įspūdingai aprašomas
protono išvyniojimas įvairiais matmenimis, kuris perteikia mūsų Visatos
sudėtingus daugiamačius lygius. Protono siuntimas iš Trisoliario planetos į Žemę
kaip technologijų ir mokslo pažangos sustabdymo programa, manding, priminė iš
esmės matricos valdymo perpratimą. Vadinasi, jeigu galima programuoti per
elementariąsias daleles žmonijos veiksmų sekas, mes iš esmės esame tik skaitmeniniai
robotukai, gyvenantys vienoje didžiulėje kompiuterinėje programoje, todėl, kaip
budizmas ir teigia, viskas tėra iliuzija. Įdomiausia man buvo tos knygos dalys,
kada autorius moksliškais terminais ir pavyzdžiais perteikia tai, ką nuo senų
senovės teigia budizmas ir kai kurios nepopuliarios ezoterika ir praktine
magija grįstos religinės atšakos. Ir visa tai neprieštarauja, o veikiau
nutiesiami sąsajų tiltai tarp dvasios ir mokslo pasaulio liudijančių dėsnių.
Na,
ir esminis Liu Cixin vykęs bandymas yra „sudurstyti“ Kultūrinės Kinijos
revoliucijos atšvaitus su tolimos Kentauro Alfoje gyvenančios civilizacijos
ypatumus, kurie pasižymi paradoksaliais civilizacijos dėsniais, atspindinčius
mus pačius. Tam autorius pasitelkia kelis kalbėjimo modelius. Vienas iš jų – „Trijų
kūnų“ žaidimas, į kurį pasineria nano dalelių tyrinėtojas Vang Miao, ten jis
patiria virtualiuoju būdu sukurtus įsivaizduojamos planetos dėsnius. Prie žaidimo
jungiasi patys imliausio protai, mokslinis elitas, kuris bando kaskart
išspręsti Trijų kūnų problemą, apskaičiuoti tam tikrą algoritmą, kad besikurianti
civilizacija kaskart spėtų išgyventi tarp trijų saulių zenito, kol šios
nepriartėjo ir neišdegino paviršiaus ir civilizacijos. Iš esmės niekas
neįstengia apskaičiuoti nepastovią judančių saulių ir planetos pozicijų, todėl
tai civilizacijai reikia susirasti naują planetą, kurioje vyrautų švelnus
klimatas ir pastovūs ciklai. Galiausiai mes sužinome, kad toji civilizacija yra
realiai egzistuojančios planetos tam tikras modelis. Sakyčiau, gana stulbinamai
techniškai ir moksliškai perteiktas, ypač tie sudžiūvimo ir atgimimo momentai –
net nebūčiau pamanęs apie tokias protingų humaniodinių būtybių egzistavimo
sąlygas, todėl tie fantastiniai apgalvoti elementai išties pribloškia
vaizduotės galia.
Kitas
dalykas, kuris autoriui padeda sujungti šias grandis yra civilizacijų troškimas
išsivaduoti iš savo ego struktūrų, susiskaldymo ir valdžios, sėjančios
nesantaiką. Skaitant tampa aišku, kad Trisoliario civilizacija, nors ir
pažangesnė už žmoniją, ji tėra tik mūsų netolimos ateities atspindys, tik „patalpintas“
į sudėtingas žvaigždines ir planetos sąlygas. Idealizmas ir gyvenimas dėl
tautos idealų, pamirštant asmeninę laimę, tampa abiejų civilizacijų
pragaištimi. „Iš pradžių tebebuvome idealistės, bet tai truko trumpai. Po darbo
dienos laukuose būdavome tokios pavargusios, kad neturėdavome jėgų išsiskalbti
drabužius. Gulėdamos šiaudų trobelėse kiaurais stogais, klausydavomės naktinio
vilkų staugimo, ir mūsų svajonės tirpo. Mus numetė į tuos užkampius ir užmiršo,
daugiau niekam mes nerūpėjome (p. 270).“
Ir
tuo pačiu metu: „Mūsų tikslas – kad Trisoliario civilizacija žemės
civilizaciją, sustabdytų žmonijos beprotybę ir idiotizmą. Gal žemės galėtų vėl
būti harmoningas klestintis, doras pasaulis. Vis daugiau žmonių pritaria tokiam
tikslui, organizacija sparčiai auga. Turime narių iš visos planetos (p.282).“
Akivaizdu, kad autorius naudoja Konstantino Kavafio „Barbarų belaukiant“ metodą:
kol neturime priešų už Žemės ribų, tol kuriame sąmokslus vieni prieš kitus. Je
iškviečia naujus tarpžvaigždinius priešus, kad pagaliau Žemė susivienytų. Ar tikrai
žmonijai visada reikia priešo, kaip kad Kultūros revoliucionieriams, kad būtų
tikima tiesa, drąsa, žmogumi? Skaitant neapleido jausmas, kad kiekvienas iš
mūsų tėra tik protono dalelė, kurią valdo tam tikros jėgos struktūros (ar jos
būtų politinės, ar kosminių dėsnių pavidalu).
Knygoje
dar yra daugybę intertekstualių niuansų tiek į mokslo pasaulį, tiek į mūsų
socialinius reiškinius, kurie nušviečia išmintingu pasakojimu ir noru atskleisti
mūsų netobulumą ir pasimetimą tarp savų. Šios recenzijos pradžioje publikuota
citata, manau, atspindi visos knygos idėją: mes esame savo naivumo įkaitais,
žaidžiame priešus ir „savus“ tam, kad įtikėtume savo egzistencijos prasme,
įtikėtume susikurta neginčytinos tiesos, už kurią verta netgi mirti, idėja,
tačiau kartu pjauname šaką, ant kurios sėdime. Manau, Trijų kūnų problema
yra socialinė, politinė ir moralinė kritika, išreikšta nepamokslaujančia idėja.
Tai knyga apie amžinos vienybės ir taikos ilgesį, apie mūsų tamsų ribotumą,
kuris neleidžia įžvelgti paprasčiausios tiesos. Įspūdingi vaizdiniai, idėjos,
sąsajos tarp politikos ir mokslinės fantastikos sulydo šią masę į unikalų
autoriaus sukurtą pasaulio paaiškinimo modelį, kuriame dažnai galime atpažinti
save pačius, tokius sutrikusius, apsistačiusius nuostatomis ir tariamais
priešais.
Jūsų
Maištinga Siela