Virginie Despentes. „Vernonas Subutexas 1“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 352.
Sveiki, skaitytojai,
Jau nuo pat vasaros vidurio
planavau perskaityti pagarsėjusios prancūzų rašytojos Virginie Despentes (g.
1969) Man Booker International 2018 metais trumpajame sąraše atsidūrusią
knygą Vernonas Subutexas 1 (pranc. Vernon Subutex, 1),
pastaroji yra pirmoji trilogijos dalis. Antraštės ir skambios citatos „gąsdino“,
kad knyga tikrai ne silpnų nervų skaitytojams. Pati rašytoja savo gyvenime yra
patyrusi smurtą, buvo pankų ir kitų judėjimų aktyvistė, kurį laiką dirbo
muzikos įrašų parduotuvėje – visi šie išgyvenimai daugiau ar mažiau paskolinti,
kuriant Vernono, pagrindinio knygos veikėjo, asmenybę. Pati rašytoja teigė, kad
pirmąją trilogijos dalį pradėjo rašyti 2010 metais, kai Varų Europoje siautė
ekonominė krizė, o netrukus mirė ir garsioji Whiney Houston, kuri didžiąją savo
gyvenimo dalį, nepaisant santuokos ir dukters, turėjo intymią ir artimą
gyvenimo palydovę Robin. Šis faktas paskatino sukurti Vernoną, kuris taip pat
buvo garsaus mirusio roko žvaigždės draugas.
Užbėgdamas už akių, galiu drąsiai
teigti, kad knygoje manęs asmeniškai niekas nešokiravo. Sodrus antrojo XXI a.
dešimtmečio paryžietiškas boheminis gyvenimas daugiau ar mažiau tapo artimas ir
dėl to, kad nebejaučiau egzotikos, didelės kultūrinės atskirties. Nes iš esmės
tai, kas populiaru Prancūzijoje – rūbai, muzika, serialai – tuo pačiu
laikotarpiu pasiekia ir mus, lietuvius. Tai masinio vartojimo epochos ir
globalizacijos produkto knyga, kuri vaizduoja beviltiškos muselės nuolat
besikeičiančiame pasaulyje bandymus išlaikyti stabilumą. Penkiasdešimtmečio Vernono
Subutexo kartos žmonės vis dar turi stabus, įsitikinimus, garbina tam tikrą
muziką, tačiau jų asmeninių gyvenimų kokybė romane rodo, kad visa tai labiau
idealistinėje įsivaizduojamoje, fiktyvioje erdvėje, kuri labai mažai ką turi ką
bendro su realybe.
Kol daugiasluoksniame romane skamba
charakteringi ir prieštaringi veikėjų kalbėjimai ir intonacijos, akivaizdu, jog
kiekvienas knygoje vaizduojantis individas primena atskilusią personą,
apsitvėrusią nuo pasaulio politiniais, fašistiniais, feministiniais, liberalistiniais
įsitikinimais. Visi veikėjai „verda“, kaip sakant, savose sultyse, tad įspūdis
toks, kad knygoje neįvardyta svarbiausioji šių painių dekadansą patiriančių
žmonių valančioji struktūra – saujelė lobistų, kurie pasidalijo ekonomika, nafta
ir pinigais pumpuojamą pasaulį. Iš esmės, manding, knygoje vaizduojama prancūzų
darbininkų klasė, kuri paskendusi savo iliuzijose ir įtikėjusi savo netikra
laisve, kaip kad pats Vernonas, kuris nesukūrė jokios šeimos, neturi giminių, tačiau
garbina pačią laisvės idėją, kad nieko neturėjimas – tai laisvė turėti viską. Idealistas
su donkichotiškomis pažiūromis – štai kokią lobistai pakišo idėją vidurinės
klasės vergams. Tai primena iš tikrųjų komunistinius laikus, kai žmonės dėl
svajonės ir idealo ne tik mirė, bet ir žudė, tik pseudoliberalioje
vakarietiškoje kultūroje, kur fone skamba roko muzika arba Britney Spears, kur McDonalde
galima gauti mėsainį su antibiotikų doze ir kaifuoti atsidarius alaus skardinę kur
nors aikštėje tarp balandžių, vyksta tos pačios komunistinės idėjos, tačiau
akivaizdu, kad šioji kakofoniška linksmybių kultūra tėra tik imitacija vergams.
Man šioji knyga nepaprastai politiška, tam tikra prasme, šiuolaikinis G.
Orwelio „1984-ieji“, su jau išsipildžiusiomis prognozėmis.
„Šeštadieniais
praduotuvėj jausmas kaip per riaušes. Visi Paryžiaus mergišiai, homikai,
geziukai, stiliagos, negrai, urlos, studžiai, babajai, gatvės makleriai ir
gražuoliai susirenka H&M matuotis naujausių mados skarmalų, visos tos kitam
pasaulio gale vaikų rankomis pagamintos fuflos, kurią čia prakišinėja žydų
kapitalas, - ir už tai dar reikia susimokėt. Blemba, kaip pats nedirbo H&M,
niekada nebūtų sugalvojęs pirkt ten džinsų ar džemperio. Juo labiau šeštadienį.
Reiktų vieną ar kelis kartus per dieną uždaryt parduotuvę su žmonėm ir visus
išnuodyt dujom. Rimtai. Į tą skylę eina tik visokie daunai. Jau vien
pažiūrėjus, kaip mergos visą dieną kurvų pozom raitos prieš veidrodį, sunku
patikėt, kad tokios aukos neatsidžiaugia sulindusius į H&M skudurus (p.
320-321).“
Pertekusi pramogomis ir
pasirinkimais vakarų europietis ima bodėtis kitais ir net pamažu niekinti tą įvairovę
kaip beverčius spalvotus pakišus, iliuziją.
Ne ką spalvingesnis atrodo ir
pats Vernonas, kuris kurį laiką man buvo panašus į valkataujantį girtuoklį
Frenką iš serialo Begėdis. Netekęs namų, jis slampinėja nuo vieno
draugo, prie kito, kol galiausiai atsiduria gatvėje. Šiame fragmentuotame
pasakojime mus pasakotojas nuveda į Vernono praeitį, sužinome, kiek ir kaip jis
mylėjosi, kokius draugus turėjo, papasakoja apie darbą, kokias muzikos grupes
klausėsi. Autorė įterpia beveik detektyvinį pasakojimą, paremtą internetine
paieškos sistema. Veikėja Hiena ieško besibastančio Vernono, kuris su savimi
turi 3 valandų trukmės mirusios roko žvaigždės filmuotą kokainu apsinešusią
išpažintį. Šioji paieškos istorija apipinta kino industrijos užkulisiais, riebių
cinikų portretais, net pornografinių nusenusių žvaigždžių Pamelos Kant ir
Satanos Vodkos portretais. Visų šių personažų sodrius ir destruktyvius,
nuoširdžiai ciniškus charakterius perteikia vientisas kakofoniškas pasaulio
vaizdinys, jog viskas iš tikrųjų yra karikatūra, viskas visiems yra dzin,
pochuij. Kartu po tais kibirkščiuojančiais į socialinę pogrindį nustumtais
veikėjais puikiai išryškėja nužmoginimo, vilties uždusinimo ir prievartos
getas, kurį vadiname Vakarietiška svajone, kur leidžiami narkotikai, neribotas
seksas ir kiti dalykai, tačiau visuose veikėjuose tvoskia kosminis vienatvės
šaltis.
Knygos vertimas stulbina.
Vertėjui Pauliui Jevsejevui teko nemažai prigalvoti ir atrasti brutalaus
slengo, gatvinio žargono, kuris išreikštų springstančio nuo materialaus pertekliaus
ir meilės bado visuomenės kalbinę struktūrą. Kalbinė raiška nepaprastai šiam
romanui svarbi, nes dėl jo knyga atrodo ritmiška, sodri, ją lengva skaityti
kaip kokius internetinius absurdiškus komentarus ar geltonosios spaudos tekstus.
Autorė kiekvienam veikėjui turi savitą žiūros kampą – ksenofobinį, homofobinį,
seksistinį, dešiniųjų pažiūrų – kad kartais atrodo, jog veikėjai įkūnija visą
mūsų „pažangios“ civilizacijos purvą. Kitą vertus, piktintis nereikia, nes tai
ne Flobero laikai, kai jis už nuogos Emos vaizdavimą Ponios Bovari
romane buvo patrauktas į teismą. Nors kai kurie skaitytojai vis dar mėgsta
autorių tapatinti su pasakotoju.
Štai vienas iš daugelio antakius
kilstelėti verčiančių fragmentų: „Ji galvoja apie tas kiaules feministes,
kurios tik ir trina rankom: pažėkit, mes juk jums sakėm, kad seksas visada
kenkia moterims. Tos nusenusios primadonos supermamytės, kurios pajunta savo
pyzdas tik gimdydamos, oi, joms tai būtų nerealus kaifas – juk jos niekad
nesutiko atskirt noro būti porno žvaigžde nuo troškimo, kad tave
išprievartautų. Užtat Pamela žino, kad tai du skirtingi dalykai (p. 154).“
Visas tekstas primena svinguojantį
narkotikais atmiežtą ir pagiriomis tvoskiantį karnavalą, kuriame savotiškai
šoka XXI amžiaus žmogus, prasmegęs egzistenciniame pragare. Kitą vertus, įspūdis
toks, kad jie visi dėl savo moralinių įsitikinimų to nusipelnę, bet iš antros
pusės, atrodo, kad jie visi yra laikmečio ir masinio vartojimo aukos,
įstrigusios klipatos, tarkim, šeštame Dantės pragare. Žmogus žmogui – vilkas, o
štai, kai šnekama apie Ksavjė nuo smegenų vėžio mirusią kalytę, ar bomžės Olgos
kadais numirusio šunėko, veikėjams byra ašaros, net tokiems didžiausiems
cinikams kaip Ksavjė. Kodėl taip yra, kad šunį užjaučiame, o žmogus tegu eina
pragaran? Toji iškreipta pasaulėžiūra, kas ją sukonstravo, kodėl gyvename pagal
šios epochos vieną kultūrinį žmogaus niekinimo kurpalių? Štai tokios mintys
kilo, skaitant Vernoną Subutexą.
Smagus pramoginis skaitymas
iškelia ir tas neišrašytas, bet tarp eilučių puikiai perteiktas nykstančio
pasaulio prasmes. Žmonės išsiilgę stabilumo, taikos ir tvarumo, nepakeičiamumo.
Kai tave išspiria iš namų antstolis, kai tau per 50 ir nebegali įsidarbinti,
tada imi jaustis kaip subraižytas vinilas, atsidūręs konteineryje: pakeistas geresne
preke. Žmogus kaip epochos sraigtas, vergas, kaip greitai atsikratoma šiukšlė
socialinių paribių sąvartyne. Žinoma, knygoje galima įžvelgti ne vien kritikos pasaulio
lobistams, nors man tai ne tiek romanas apie rokerio amžiaus saulėlydį, apie
bohemiško pasaulio degradavimą, kiek socialinė kritika, kuri sako: mes garbiname
aukso veršį, netikrą laisvės pojūtį, kurį mums įbruko biurokratai ir lobistai.
Maištingas kūrinys, kuris leidžia ir žavėtis, ir bjaurėtis, tačiau akivaizdu
kaip du kart du, kad tai puikiai sužaistas manifestas prieš pasaulio neteisybės
ir nelygybės įteisinimą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą