Dar vienas siaubo
filmas „Vatikano įrašai“ (angl. The Vatican Tapes) (2015) buvo dar
vienas vidutinis filmas, kuris žadėjo eilinę pramogą be didesnio įspūdžio. Debiutinis
ilgametražis Mark Neveldine filmas iš esmės pateisino visus mano lūkesčius –
prasta režisūra, skurdus siužetas ir scenarijus, dailūs aktoriai. Iš esmės
filmas netgi ne vidutiniškas, o ganėtinai prastas, nes filmo įgyvendinimas „copy
paste“ iš kitų panašių filmų – intriga konstruojama per tas atgyventas detales,
garso takelis (o ar jis išvis buvo bent jau?) nepastebimas ir pilkas.
Išties kardinolai
vaikštantys po Vatikano koridorius su ilgomis sutanomis ir kalbantys kone
literatūrinėmis psalmių citatomis apie mūsų Viešpaties ir Velnio kovą tiesiog
siutino savo neorganiškumu. Tiesiog niekas neįtikino, pradžia filmo absoliučiai
pilka, niūri ir neįdomi – mūsų herojė tris kartus patenka į ligoninę, o vėliau
tampa kone visos visuomenės šventąja, niekas netikrina nei praeities, nei „pasigulėjimo“
psichiatrijoje... Tiesiog toks šleikščiai iškarpytas filmas, kad tikriausiai
vienintelė įdomesnė dalis buvo egzorcizmo atlikimas, bet kaipgi iš Antikristo
išvarysi velnią, jeigu jo jau tokia prigimtis? Kiaušinių atrajojimas,
krikščioniškos simbolikos žaidimai ir galiausiai neįveiktas blogis...
Skurdus, neįdomus ir
prastas šis filmas iš kurio patiko tik pagrindinio vaidmens atlikėja Olivia
Taylor Dudley, o visa kita – tiesiog negaiškite laiko.
Ką gi, sulaukėme dar vienos dalies iš „Paranormalių reiškinių“ tirados.
Tiesa, šį filmą linkę versti įvairiai ir „Paranormalus aktyvumas“, ir „Paranormalūs
reiškiniai“, tačiau kūrėjai gali pasidžiaugti sukūrę tikriausiai vieną iš pačių
prasčiausių šios serijos filmų „Paranormalūs reiškiniai: Vaiduoklio dimensija“
(angl. Paranormal Activity: The Ghost
Dimension) (2015), kurį režisavo Gregory Plotkin. Tiesą sakant, mane
nervina šioji serija ir jos pavadinimai, nes beveik prieš metus jau pristačiau
penktąją šios serijos dalį, kuri buvo labiausiai atsiskyrusi nuo visų dalių
savo siužetine linija, tačiau pasirodė, jog įmanoma dar ir taip, kad tai buvo
filmas tarp ketvirtosios ir penktosios dalies ir oficialiai „Vaiduoklio
dimensija“ yra penktoji dalis, bet tai jau šeštasis šios serijos filmas.
Žodžiu, pasiklysti kaip kokioje dimensijoje nesunku.
Štai buvau apsidžiaugęs, kad tarpinis filmas buvo ganėtinai vykęs, nes po
nevykusios ketvirtos dalies triukų, kurie, na, pripažinkime, buvo pirmųjų gerų
dalių atkartojimas. Jau maniau, kad po šios dalies filmų scenaristai ir kūrėjai
pasirūpino kelti kartelę aukštyn ir štai „Vaiduoklio dimensija“ sugadino visus
reikalus. Šioji dalis vėl grįžta prie pirmosios dalies triukų ir praktiškai
nieko naujo nepateikia. Buvo siaubingai nuobodu ir tai nesąmoninga, nes prieš
daugel metų, kai pamačiau pirmąją dalį, tai „dėjau į kelnes“, o dabar toks
nuobodulys, kad tiesiog norisi filmo kūrėjų paklausti, kiek jiems sumokėjo, kad
filmas būtų toks „šūdas“? Nes tikrai, pilnai tikiu, kad investuotojai prašo to
paties produkto ir neleidžia talentams prasiveržti, todėl produktas išeina tiek
scenarijumi, tiek režisūra apgailėtinas.
Filmas absoliučiai varginantis ir neįdomus. Vėl tas pats per tą patį, įdomi
mintis buvo, kai mergaitės, nufilmuotos 1988 metais, nusako vaizdus iš šių
dienų realijų, kai vyrukai žiūri jų juostas, kai pagalvoji, tai išties baugi
idėja, ties ja ir reikėjo apsistoti kūrėjams ir ją vystyti, o visi kiti, kaip
antai judantys paveikslai, dingstanti elektra tampa košmariška nuobodybė.
Lygiai taip pat kone paniekinamai erzina veikėjų elgesys, pvz., klykianti
moteris visą minutę „ką tu matai?“, vyrukas tamsoje rėkia „nieko nematau“ – toks
betikslis „susikalbėjimas“ įgauna tokią erzinančią įtampą, kad norisi
išsitraukti kočėlą ir kiekvienam personažui trenkti per galvą. Negi jūs tokie
buki? Ypač tie nelogiški faktai, kai jie išsikviečia kunigą, realiai yra
įsitikinę, kad namuose yra antgamtinė būtybė, vis tiek dukrą, prijunginėję
lempų, palieka miegoti vieną savo kambaryje. Logiškai atrodytų taip, kad motina
drebėtų apsikabinusi dukrą savo lovoje, bet ne, tikriausiai už kadro norėjo
pasidulkinti su vyru, kol mergytė pabus kambaryje... Na, tiesiog daugybė
neįtikėtinų absurdų, kurie ne tik paniekina pirmųjų dviejų dalių filmo
originalumą ir baisumą, bet tiesiog atvirai tyčiojasi iš žiūrovo. Ačiū Dievui
bent tai, kad filmai šios serijos vis trumpėja ir trumpėja... Žodžiu, nieko
gero iš šios serijos nebeliko.
