Filmas: "Spjaunu ant tavo kapo" / "I Spit on Your Grave"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Spjaunu ant tavo kapo“ (I Spit on Your Grave) (2010 m.). Tai amerikiečių siaubo trileris, kurį žiūrėjau bemaž prieš mėnesį ir pamiršau užregistruoti, tai skubu pasidalyti įspūdžiais. Iš esmės ieškojau tąkart kažko lengvo, bet ne prasto filmo ir kažkaip, susigundęs žiūrovų komentarais, nutariau, kad reikia pažiūrėti būtent šį filmą, o ir pats siužetas, kad ir skambantis banalokai, rodėsi, kad ištems bent iki vidutinio filmo kartelės. Iš esmės filmas susižiūrėjo su šiokia tokia įtampa, tačiau kažko ypatingo nepatyriau, nes idėja lyg filmo ir gera, tačiau jos realizavimas ir išpildymas atrodė nuo „Skambučio“ laikų nepakitęs, o ir su „Skambučiu“ šio filmo nesulyginsi, nes jis gerokai mažesnio lygio.

Šiaip viskas būtų lyg ir gerai, pagrindinė aktorė lyg ir gera, labai dali, graži figūra, tiesiog vos ne Mis Visata, tačiau filmas nulinko į bravūriškas banalybes ir priminė tiesiog šimtus kitų filmų, kuriuos esu matęs, pradedant „Žinau, ką veikei aną vasarą“ ir baigiant „Penktadienis 13 – oji“ – žodžiu, tas pats per tą patį. Viskas būtų kur kas geriau, jei būtų išlaikytas realistinis logikos priežasties ir pasekmių būvimas, nes istorija lyg ir prasideda realistiškai, bet, kai mergina tariamai nuskęsta kūdroje, prasideda ištisa keršto epopėjos nesąmonių virtinė, ypač tai, kad silpnutė ir bejėgė moterytė, kurią prievartavo eržilai, pastarosios ima vienas po kito bijoti, įdomu, kokiais būdais ji galėjo šitaip suplanuoti keršto manifestą – gal ale rašytojos fantazija padėjo? Palūžusi mergina tampa psichologiškai stipri kaip mutantas? Nebesvaikime. Nebent žiauriausio prievartautojo dukters pagrobimas galėjo būti kaip realiausias kerštas, tačiau ne į užpakalį įkištas medžioklis šautuvas, kurio šūvis išlekia stačiai per burną ir dar nudeda jo draugužį. Na, sorry, tačiau juk tai banalybių banalybė, sujaudinti žiūrovą pasibaisėtinomis žiauriomis scenomis – tai vienas iš amerikietiškojo siaubo filmo atgyvenusių, tačiau plačiai dar naudojamų „sužavėk žiūrovą“ būdų.

Šiaip filmas, manau, daugeliui patiks kaip laisvo laiko ir nieko rimto neveikimo, besaikio bimbinėjimo metu. Šiaip nieko per daug nuobodaus, bet tuo labiau nieko ypatingo, žiūrėti galima, tačiau mėgautis... hummm... įdomu kuo?

Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 27/100
IMDb: 6.3 

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela sugrįžo iš atostogų

Sveiki visi,

Labai džiaugiuosi skubėdamas Jums pranešti, brangieji, kad „Maištingos sielos“ saitas sugrįžta atsinaujinęs po mėnesio pertraukos, kurio laikotarpyje manyje pačiame įvyko nemažai virsmo, transformacijų ir naujų suvokimų, kas atvedė prie šviežio atsinaujinimo tiek dvasinėje, tiek fizinėje bei socialinėse plotmėse. Esu labai patenkintas permainomis, kurios įvyko mano gyvenime ir kurios toliau tebevyksta, tad noriu ir vėl Jus pakviesti stebėti ir lankyti mano saitą, kuriame pažadu daugiau aktualijų, pokalbių, interviu ir kitokių straipsnių, susijusių su mano individualia tiek bendražmogiškąja, tiek kultūrine patirtimi, kuri galbūt ir Jums bus priimtina.

Šis nuostabus ir saulėtas pavasaris kaip niekad daug davė peno naujiems apmąstymams, kūrybiniams planams ir dvasios tvirtybei, kurią taip ir norisi skleisti žmonėms bei pasauliui, todėl ir vėl sulauksite tiek nuoširdžių, tiek retkarčiais ironiškų  mano pasisakymų kai kuriais klausimais. Tad labai džiaugiuosi ir vėl čia sugrįžęs ir vėl būdamas su Jumis.

Kaip visada noriu Jus paraginti man asmeniškai parašyti į email‘ą, pasidalyti savo mintimis, pastabomis. Kai kada sulaukiu įvairiausių laiškelių ir visada malonu tokių gauti, nes tada žinai, kad laiką leidi ir čia pyškini žodžius ne šiaip sau, kad kažkas juos skaito ir teikia šiokios tokios naudos. Nepažadu atsakyti iš karto, tačiau atsakau į visus gautus laiškus savaitės bėgyje, kai tik turiu laisvesnio laiko.

Palaimintos Jums šios gegužės dienos!

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Knyga: Džonas Steinbekas "Mūsų nerimo žiema"

Sveiki visi,

Gyvenime būna tokių knygų, kurios po ranka voliojasi nuo pat vaikystės, tokios knygos būna neretai iki skausmo nutrintais viršeliais, kurią paimi nebent patiesti po karštu kavos ar arbatos puodeliu, atremti langui ir panašiai. Tokia buvo „Vagos“ 1987 – ais išleista Džono Steinbeko (John Steinbeck) „Mūsų nerimo žiema“ (The Winter of our discontent) (1961 m.). Tai jau antrasis romano leidimas su 120 tūkstančio tiražu, kiek mačiau knygynuose, neseniai yra pasirodęs ir visai šviežias knygos leidimas, kas mane labai nustebino, mat sovietmečio leisti populiarūs romanai vis dar perleidžiami ir šiais laikais, tik neįsivaizduojamai mažais tiražais.

„Mūsų nerimo žiema“ mus nukelia į 1960 – uosius, į Ameriką, kai sparčiai ima plisti kapitalistinė visuomenės santvarka, šioje besaikėje sistemoje atsiduria „mažasis žmogus“, toks terminas apibūdina būtent prieš šią sistemą atsidūrusį žmogų, kurio likimą ir gyvenimo kokybę bei šeimos ir individualią laimę apsprendžia socialinė padėtis ir verslo rykliai, kurie iš pinigų kala pinigus. Iš pradžių romanas priminė komedijinį kultinį serialą, panašius rodo TV3 kanalas, iš serijos „Nusivylusios namų šeimininkės“ ir panašiai, nes panašus sąmojis, tačiau greitai puslapiuose imi justi Iteno, pagrindinio veikėjo, vidinį nerimą, kuris kyla dėl nesaugaus socialinio nepastovumo ir balansavimo ant skurdo ir pragyvenimo ribos.

Iš esmės knyga parašyta gan paviršutiniškai, turiu galvoje dialogus, jie pakankamai šmaikštūs, lengvi, humuristiniai, išreiškiantys kapitalistinio žmogaus bendravimo patosą, tačiau juose slepiasi gili žmogaus psichologija, kuri parodo, koks turi būti, vargšas žmogau, veidmainis prieš ryklius, nuolat jausdamas nesaugus dėl dabarties ir ateities. Džonas Steinbekas kuria ryškų permainų metą žmogaus dvasioje, kuris yra priverstas taikytis prie kapitalistinio civilizacijos režimo, o jo padariniai neįsivaizduojamai skaudūs herojui, mat jis, laikydamasis savo protėvių, kurie buvo piratai ir banginių medžiotojai, iš tikrųjų vis dar laikosi įsikibęs dorovės ir sąžiningumo, kurie ir garantuoja likti žemiausiuose kapitalizmo eros sluoksnių dugnuose, todėl Itenas, manding, trumpam tampa kaip Dostojevskio „Idiotas“, kuris žmonės į akis sako tiesą, o visi galvoja, kad jis pokštauja, o dar kiti jį laiko naivuoliu. Sąžiningumas ir padorumas yra nenumaldoma Steinbeko vertybė, taip pat ir tvirta bei mylinti šeima, kuri akcentuojama kaip Iteno stiprybės šaltinis, ir ne tik žmona su vaikais, bet ir visas giminės ryšys, kuris jį palaiko sunkiomis apsisprendimo ir nerimo valandomis, bet ir į Iteno šeimą įsisuka kirminas, jis stebi ir analizuoja savo vaikų charakterius, jų poelgius ir mąstyseną, matydamas ir liūdėdamas dėl to, kad jo sūnus jau pakirstas ir mąsto kaip kapitalistinis žmogus, kuris eis per visų galvas be sąžinės priekaištų, save pateisindamas, kad visi taip daro. O kur dar Mardži, keista būrėja, kuri jam suteikia nepagrįsto, o kartu ir pagrįsto pagrindo lemti savo likimą. Taip, Itenui labai pasiseka, jis praturtėja, bet nerimas nedingsta, pastarasis finalinėse scenose toks stiprus ir tvirtas, mat vardan geresnio gyvenimo paaukojamos didžiausios vertybės, tačiau Itenas jaučia ir giminėje esant kertinį akmenį – dukra Elina, jai jis pabaigoje patikėja savo kristalą, savo gyvenimo talismaną, kaip giminės tąsai, kurio nebeturi kapitalizmo godumu ir spekuliacijomis „susirgęs“ sūnus.

Iš esmės galvoju, kad tai puikus romanas, iš pradžių galvojau, kad gaištu laiką, tačiau tie filosofiniai aprašymai iš veikėjo gelmių, svarstymai tarp poelgių ir moralės principų, aprėpiant skoningą ir man priimtiną savianalizę, mane žavėjo ir vertė nuolat versti knygos lapus ir ryti tekstą. Knygai jau daugiau nei 50 metų, tačiau jos tema nepasenusi nė viena diena. Šiek tiek man priminė Selendžerio „Rugiuose prie bedugnės“, pastaroji man nelabai patiko, nors reiktų perskaityti iš naujo šviežiomis akimis, ši knyga man pasirodė kur kas įdomesnė, o jos sodrumą ir visą koloritą pajaučiau tik užvertęs paskutinį puslapį, dievaži, išgyvenau kaip kokį filmą, su užuomazga, kulminacija ir atomazga. Tai tikrai pakankamai gilus kūrinys, kuris sukurtas ne sukrėsti žmogaus, nes tėkmė gan logiška ir organiška, bet parodyti būtent „mažojo žmogaus“ bejėgystę prieš sukurtą sistemą, nuo kurios šitaip esame priklausomi, priklausomos mūsų vertybės, požiūriai, nuomonės, manieros. Maniau, kad tos temos apie pinigus ir bankus man knygoje labai greit atsibos, bet įvyko atvirkščiai, jie manęs neerzino, nes autorius sugebėjo perteikti kaip šiuolaikinio žmogaus dvasios santykį su tuo, kas vyksta su mūsų likimais ir kokie mes esame pažeidžiami.

„Mūsų nerimo žiema“ tikrai neblogas romanas tiek poilsiui, tiek savianalizei, nebanalus, pakankamai įtaigus, nors ir jaučiami mistifikavimo prieskoniai, tačiau man asmeniškai jie labai tiko ir patiko. Rekomenduoju!

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Knyga: Erichas Marija Remarkas "Trys draugai"

Sveiki visi,

Pagaliau teko „apturėti malonumą“ su garsiuoju ir taip daugelio liaupsinamu bene garsiausiu vokiečių rašytoju Eriku Marija Remarku (Erich Maria Remarque) (1898 – 1970). Iš tikrųjų mokykloje teko tik prabėgomis, tik kaip kontekste paminėti šį „prarastosios kartos“ rašytoją, tą patį teko padaryti ir studijų metais, o šiaip imti ir kažką perskaityti, taip ir nebuvo galimybės. Kadangi pamažu vėl prisiminiau literatūros lankas, tai atsirado puiki proga vėl sugrįžti atgalios ir ištaisyti šią klaidą, ne vien tam, kad galėčiau kažkam pasakyti, va, ir aš skaičiau Remarką, bet šiaip dėl savo bendro išprusimo ir skaitymo malonumo.

Taigi Remarkas ir jo vienas garsiausių romanų „Trys draugai“ (1938 m.), kuris yra tarsi romanų „Vakarų fronte nieko naujo“ ir „Kelias atgal“ tąsa apie Pirmojo pasaulinio karo padarinius žmonijai ir jos dvasiai. Šiaip romane užčiuopiau ir nemažai nacionalistinių idėjų, kurios artėja prie Hitlerio epochos, net nustebau, kai sužinojau, kad Remarkas šį romaną beveik visą parašė Vokietijoje ir netrukus buvo išvytas paties Hitlerio iš šalies, tad romano finalą teko rašyti po ketverių metų jau Šveicarijoje, atsigavus po patirto šoko. Iš esmės man romanas nepasirodė itin intelektualus, veikiau toks gyvenimiškas, pats autorius yra minėjęs, kad rašo apie paprastų žmonių paprastus gyvenimus, neretai kūrinys dvelkdavo pigiais romantizmo epochos kvepalais, perdėtai sentimentalios scenos ir gamtos motyvų aprašai šiek tiek priminė „copy paste“ koloritą, bet džiugu, kad autorius visko nepersūdė ir neaprašė ištisus puslapius, kaip raitosi kalnų serpentinai ir kaip remontuojamos mašinos.

Romanas apie meilę, tačiau labai jaučiama, kad apie meilę kalba vyras (autorius ir herojus) iš tam tikros epochinės distancijos – tarpukariu, kai pagrindiniuose herojuose esti palikti Pirmojo karo baisumo randai. Šiaip man asmeniškai patiko ta keista Remarkiška laiko slinktis, kai ji yra ir kartu jos nėra, ją sukurpia įvairios užeigos, kuriuose liejasi konjakas, viskis ir geras romas. Jau nebesuskaičiuočiau, kiek pagrindinis veikėjas Robertas išgėrė romo taurių, tikriausiai nebuvo penkių laisvų puslapių, kad nebūtų minimas alkoholis, tačiau tai „visai nieko“, nes, rodos, ir pats smagiai prisėstum prie tų herojų ir išlenktum taurelę.

Ryškus Berlyno socialinis peizažas, kuris maklinėja po paprastų darbininkėlių ir prostitučių terpę, Veimaro valstybės ekonominė krizė visoje šalyje pagimdė labai didelį nedarbą ir tai jaučiama per visą romaną, kaip tikriausiai dabar visoje Europoje besitęsianti krizė. Romane nepaprastai daug dialogo, kuris tekstui suteikia lengvumo, dialoguose neretai tarp priešingų lyties atstovų vyrauja flirtas ir kažkoks sintetinis netikrumas, bet tai tik priedanga, praėjusio amžiaus natūraliai paplitusios visuomeninėje bendravimo maniera, bet iš dialogo visada aišku, kas kaip iš tikrųjų jaučiasi. Romanas nėra toks banalus, kad pretenduotų į eilinį meilės brošiūrą, tačiau ir į kažkokius labai itin puikius kūrinius irgi, mano galva, nepretenduotų, veikiau tai grožinėje literatūroje apsireiškusi tam tikros epochos kronika, tam pritaria ir Jūratė Bajarūnienė, kurios trumpas, tačiau labai kondensuotas ir tikslus, knygos pabaigoje pateiktas „Liūdnas romanas apie draugystę“ straipsnis, pastarajame rasite daugiau informacijos apie patį autorių, jo kūrinius ir bendrą kontekstą.

Šiaip galvojau, kad romanas bus daugiau apie pačius tris draugus, bet man asmeniškai jis pasirodė daugiau apie tragišką meilės istoriją tarp Roberto ir Patricijos, nors dar nė neįpusėjus romano, man jau buvo aišku, kuo viskas pasibaigs visas šis, mano akimis, gan banalus romantizmu dvelkiantis farsas. Trys draugai, manding, išliko daugiau simbolinis parametras, per kurį afišuojama didžiausia žmogaus vertybė ekonominės destrukcijos ir sunkaus gyvenimo akistatoje, kai nelieka nieko kito, kaip tik žmogus žmogui. Iš esmės man priimtinos autoriaus dvasinės vertybės, jeigu draugystę galima vadinti dvasine vertybe, kurios nekinta iki šios dienos ir tikriausiai nekis, nes materialūs dalykai, apie kuriuos nemažai kalbama romane, tėra tik laikini ir greitai prarandami dalykai. Otas, Robertas ir Gotfrydas iš esmės besąlygiškai aukojosi tam tikrose situacijose, bet romano finalas akcentuoja ne tiek draugystę, kiek vyro ir moters meilę, o parduotas automobilis „Karlas“, kuris buvo didžiausia visų trijų draugų materialinė vertybė, pastaroji parduodama vardan draugystės, nublanksta prieš Patricijos mirtį sanatorijoje.

Šiaip rekomenduočiau romaną skaityti kuo anksčiau, dar mokykliniais laikais, kol „iš jo neišaugote“, nes kuo toliau eini literatūros eiga, tuo labiau stengiesi pareikalauti iš kūrinių kokybiškumo ir įdomumo. Manau, kad Remarkas kažkiek pavėluotai atėjo į mano rankas, tačiau geriau dabar, negu niekada. Žiūrėkit, kad ir Jums taip nenutiktų.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Filmas: "Moteris, kuri dainuoja" / "Incendies"

Sveiki visi,

Šiandien noriu Jums pristatyti „Kino pavasario 2011“ daugiausia žiūrovų simpatijų pelniusį filmą „Moteris, kuri dainuoja“ (Incendies) (2010 m.). Tai kanadiečių filmas, kuris mus nukelia į Artimuosius Rytus, kur kaunasi krikščionys ir musulmonai už savo įsitikinimus, bet tai kartu ir pasakojimas apie keistą ir beviltišką meilę, kuri gimė iš skirtingų stovyklų. Iš esmės filmas gali pasirodyti gan žiaurus, o jaudinantis siužetas suveltas ir gan painus, tačiau pabaigoje smogiama tokia baisia tiesa, kad net sunku patikėti, jog taip įmanoma. Aš visgi manau, kad vienas iš pagrindinių gero filmo elementų yra puikus siužetas, juk ekranizuoti galima bet ką, kad ir paprasčiausiai Balzako kurinį, kuris šiai dienai kino ekranuose pasirodytų siužeto sumetimais kaip mažiau už vidutinybę, todėl gerbiu siužetus, kurie yra rašomi būtent kino filmo kūrimui, nes tai dažniausiai pasiteisina šiuolaikiniame kine.

„Moteris, kuri dainuoja“ – tikslus ir kraugeriškas pasakojimas, kuriame įsivelia ištisa giminių karta. Filmo pradžioje užduodamas uždavinys, ar įmanoma, kad 1+1 būtų lygus vienetui, tai neįsivaizduojama matematinė nesąmonę, kurią patikrina ir įrodo pats gyvenimas, jog vis dėlto šitaip įmanoma. Kai kas bandė nuteisti šį filmą kaip manipuliatorių, kuris tiesiog žaidžia žiūrovų jausmais, balansuodamas ant itin sunkių temų kaip antai vaikai tarp tos pačios šeimos narių ir panašiai, kurie prikausto žiūrovo vaizduotę ir žaidžia jo suformuotomis vertybėmis, tačiau norėčiau filmą šiek tiek apginti, nes jo meninė plotmė irgi pakankamai nemenka, o ir siužetas nevienkryptis, jis paliečia Artimųjų Rytų politiką, šeimos tradicijos, svetimas kultūras bei kalbas. Taip, filmas kurtas iš pagrindų suluošinti žiūrovą emociškai, tačiau, mano galva, apgalvoti ir kiti dalykai, kurie prikausto dėmesį ne tik prie siužeto, bet ir prie puikios aktorių vaidybos, spalvų, gamtovaizdžio, kultūrų, kameros judesio ir pan.

Šokiruojantis siužetas vertas pagarbos, bet kitą vertus sukurti kažką įtikinamai šokiruojančio nėra jau taip ir lengva visko mačiusiam šiuolaikiniam kino gurmanui, tam reikia kartu ir subtilumo, kad nebūtų viskas perdėm tiesmukiška ir banalu, o „Moteris, kuri dainuoja“, mano galva, kaip tik ir yra vienas geresnių filmo variantų, kaip tai galima padaryti. Jeigu tokį filmą, tarkim, būtų sukurpę Iranas ar Irakas, o ne Kanada, manau, jis nebūtų susilaukęs tokio pripažinimo, nes kalbėti apie savo krašto problemas ir tai demonstruoti kitiems gali daugelis, o kai tai ryžtąsi daryti kitataučiai, visa tai kažkodėl susilaukia dažniausiai pripažinimo.

Iš esmės, manau, kad filmas patiks daugeliui, nereikia būti ir kino gurmanu, nes filme nemažai įtemptų ir įdomių scenų, kurie patiks ir paprasto plauko žiūrovams, nes filme yra tikrai puikių ir įtaigių scenų, iš kurių, rodos, nebelieka jokių išeičių, kaip tik mirti, tačiau gailestingasis likimas moteriai, kuri dainuoja, suteikė nugyventi ilgą gyvenimą.

Filmą pirmą kartą žiūrėjau prieš beveik dvejus metus originalų kalba ir nesupratau pagrindinės esmės, todėl susigadinau savo receptorius, visai neseniai pasirodė filmas ir lietuvių subtitrais, tad nusprendžiau sau suteikti malonumą pažiūrėti antrąkart, tačiau jau žiūrėjimas nebebuvo toks įdomus, kadangi kadrai jau matyti, tik iš po jų atkasama šiek tiek kitokia prasmė, todėl iš esmės laikau šį filmą jau sugadintu, nes negalėjau vienu smūgiu maksimaliai išgyventi ir siužetą, ir prasmę, bet tai yra mano paties kaltė, į kurią Jūs nepretenduojate, taigi, jeigu turėsite galimybę, pažiūrėkite šį filmą, manau, nepasigailėsite.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb:  8.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: G. G. Marquez "Patriarcho ruduo"

Sveiki visi,

Tęsiu G.G. Markeso erą ir šįkart noriu pakalbėti apie jo kūrinį „Patriarcho ruduo“, kurį Markesas rašė 1968-1975 metais. Tai jau ne pirmą kartą jau išleistas lietuvių kalba romanas, o man teko skaityti spaustuvės „Vilties“ 1994 – aisiais metais išleistą romaną serijoje „Mažasis romanas“. Noriu prisipažinti, kad mažas ir suspaustas knygos formatas visgi manęs neišgąsdino, netgi sakyčiau, buvo savotiškai įdomu skaityti, tačiau turiu atkreipti dėmesį, kad knyga ryškiai reikalauja redagavimo, nes nuolat sutikdavai įvairių spaustuvės klaidų – praleistos arba vietomis sukeistos raidės, tad galvoju, kad kiti romano leidimai yra kur kas geresnės ir kokybiškesnės korektūros.

Sultingas romanas! Kaip ir visi Markeso romanai, nors prisipažinsiu, kad pradėjau nuo „Prisiminimai apie liūdnąsias kekšes“, kuris nesuteikė jokio ypatingo prieskonio, tad galvojau, ko visi giria tą Markesą, na, aišku, kol neperskaičiau šedevru laikomą „Šimtas metų vienatvės“. „Patriarcho ruduo“ yra tipinis magiško realizmo atspindys su ryškiu Markeso dvasinio pasaulio peizažu, romanas su ryškiais Kolumbijos politikos užkambariais ir aliuzijomis į tam tikrus istorinius asmenis, kurių man nepavyko identifikuoti, tik numanyti, kadangi menkai žinau pačios Kolumbijos istoriją, tiksliau pasakiau, beveik nieko nežinau. Šįkart Markesas, pasitelkęs liūdno humoro patosą, pasakoja apie tautos tėvą – prezidentą Ignasijų, kalba apie valdymo metus, kurie, rodos, apimą didžiulę epochą ir žmogaus beribę tuštumą. Žinot, Markesą dievinu dėl tų detalių, kuriais jis žaidžia per visą romaną, pvz.: raupsuotieji po rožių krūmais, karvės ir vištos rūmuose, gydomoji druska, nesama jūra, paralitikai ant laiptų, akvarele dažomi paukščiai, kometos metai ir t.t.

Iš tikro šis romanas labiau susikoncentravęs į patriarchą, jo dvasinį gyvenimą ir politiką, pastaroji lieka antrame plane. Vienišas tautos tėvas, kuris visai nesirūpina savo tauta ir visi nuo jo nusigręžia, kuriam labiausiai reikia meilės, o ne pareigų. Galbūt Markesas norėjo pasakyti, kad negalima žmogaus, kuris nepatiria meilės ir laimės, prileisti prie valdžios, nes šis neturėdamas emocinių receptorių nesugebės būti tinkamas tautos tėvas. Išties knyga kvepia rudeniu, nors tai simbolika, tačiau žmogaus dvasia persmelkta nuolatiniu ėjimu į mirtį, todėl visas romanas nepaprastai melancholiškas, nors jame, kaip jau minėjau, ir yra nemažai liūdno, kai kada net ciniško, šalto ir egoistiško, žvelgiant iš patriarcho pozicijos, ironijos.

Man asmeniškai įdomiausias yra ištransliuotas žmogaus santykis su pasauliu. Ar jis būtų kitoks, jei patriarchas būtų ne valdžioje, o tarkim būtų eilinis kareivukas? Ar žmogaus santykis su pasauliu būtinai priklauso nuo gautų pareigų, o gal jis įgimtas? Galbūt nė nebūtų kilęs šis klausimas, jeigu šią istoriją būtų užrašęs kitas rašytojas, tačiau su Markesu painu dėl magiškojo realizmo, kuris, dievaži, išlydo takoskyrą tarp įgimtinų ir įgytų dalykų, jie atrodo kaip mišrainė, todėl tik pačiam skaitytojui belieka nuspręsti, kurioje pusėje atstovauja jo personažas.

Be jokios abejonės pats tekstas ir jo struktūra teikia malonumą, nors struktūra nėra klasikinė, dialogai ir pamąstymai, ilgi per puslapius nusidriekę sakiniai šiek tiek net erzina, nes nesuvoki, kada įeini ir į kokio žmogaus mintis, tačiau neverta visko suvokti, nes tekstas plaukia, o esmė išryškėja savaime ir be pastangų struktūrizuoti tekstą. Skaitai ir mėgaujiesi, nors perskaitai tris puslapius, užverti, nueini pasidaryti arbatos, grįžti ir velniai rautų, nors užmušk, nepasakysi, ką perskaitei per tuos paskutinius puslapius, nes tekstas ir prasmė tokie kaip sniegas, jie čia yra momentalūs. Ir perskaičius visą romaną vargu, ar įmanoma parašyti kokį nors platesnį atpasakojimą, taip, kažkokius esminius patriarcho gyvenimo etapus galima suminėti, tačiau teksto daug, o polėkis daugiau dvasinis, o kai kalbama apie dvasinį būseną, o ne mums įprastą siužetą, supranti, kad tekstas yra tik momentalus, kartu išgyvenamas ir čia pat paliekamas už puslapio ar kito. Žinau, kad kitiems tokio pobūdžio kūryba labai nepatinka, tačiau aš ja laikau visa galva aukščiau už mums įprastinę romano tipažą. Rodos, romane nėra kulminacijos, tačiau pajuntamas savotiškas cikliškumas, personažo gyvenimo tarpsniai, kurie primena gyvenimo tėkmę, o abstraktumas ir kasdienybės tėkmė tik suteikia gyvenimo realumo jauseną.

Patiko man šis kūrinys, gal ir ne „Šimtas metų vienatvės“, „Patriarcho ruduo“ daug siauresnis, tačiau jausena ir kalbėjimas identiški, vis tas pats – vienatvė, vienatvė, vienatvė... Ta žmogaus vienatvė tokia didelė, kad nieko nebelieka, kaip tik ją prisijaukinti – įdomu, ar Markesas sutiktų su šita mano mintimi? Nors jo personažai taip ir nesusitaiko su vienatve, ji tampa likimu ir, deja, ne pačia laimingiausia, nes personažai taip ir miršta vieniši ir apleisti.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Knyga: G. G. Markesas "... apie gražiąją Erendirą"

Sveiki visi,

Jau nebe pirmą kartą į rankas papuola bene garsiausio Kolumbijos rašytojo G.G. Markeso (Gabriel Garcia Marquez) kūriniai. Šįkart man į rankas pateko 1994 metais spaustuvės „Viltis“ „Mažojo romano“ serijoje išleisto du Markeso kūriniai – „Graudus negirdėtas pasakojimas apie tyrąją Erendirą ir jos nevidonę močiutę“ sutrumpintai tiesiog rašoma „... apie gražiąją Erendirą“ ir jau nebe pirmą kartą publikuotas garsus romanas „Patriarcho ruduo“. Sunku įsivaizduoti, kad į tokią mažą knygutę telpa net du kūriniai, kai tuo tarpu leidykla „Alma Litera“ „Patriarcho rudenį“ išleido didžiuliu ir plačiu formatu, bet šįkart noriu pakalbėti apie „... apie gražiąją Erendirą“.

Tai nedidelės apimties epinis kūrinys apie močiutės pardavinėjamą anūkę. Žinoma, Markesas magiško realizmo meistras čia taip pat nestokoja savos magijos, tačiau šis kūrinys man labiau priminė pasaką, kokią nors seną iš rytų kraštų atkeliavusią pasakaitę apie karavaną, tačiau neverta apsigauti, juk tai egzotiškoji Lotynų Amerika. Išties kūrinys sultingas, daugiasluoksnis, tačiau jame nėra jau tiek daug simbolikos ir aliuzijų į politiką, kas labai dažnai pasitaiko Markeso kūryboje. Pabaigus skaityti kūrinį man kilo klausimas – aha, o ką visgi Markesas šiuo kūriniu norėjo pasakyti? Pakalbėti apie meilę? Ir vėl? Galbūt, nes panašu, kad autoriui nieko nėra svarbiau, nei išreikšti šį žmogiškąjį (jausmą?).

Vargiai čia galime analizuoti veikėjų charakterius, nes jie pakankamai dėsningi ir aiškūs – atsidavusi anūkė ir nuožmioji močiutė bei naivuolis Ulavas. Įdomiausia yra tai, kad pasakojimo stilius nesigilina į Erendiros vidinį pasaulį, todėl sunku iš pradžių suvokti, ką ji jaučia gyvendama su TOKIA močiute, kuri net miegodama verčia anūkę dirbti juodus darbus. Daug nuostabių sultingų detalių, kurie kuria abstraktų ir kartu smegenis dirginančias detales, kurios istorijoje tampa „legendomis“, pvz.: negandos vėjas, paskui važiuojantis fotografas, Amadžių kaulai ir t.t. Apskritai pasikartojančios detalės Markeso kūryboje turi labai didelės reikšmės ir prisideda prie magiškojo realizmo jausenos.

Knygą skaičiau autobuse, kol iš Vilniaus atvažiavau į Klaipėdą sukrimtau šią istoriją su pasimėgavimu. Nemanau, kad meilės istorija, jeigu ją dar galima pavadinti meilės istorija, skirta vaikams ir paaugliams, juolab, kad ir čia daug Markesui būdingos erotikos, kuri skamba – atėjo, užgulė ir pamylėjo, o visa kita – ilgesys, tuštuma, prasmės ieškojimas. Pavadinime pavartotas žodis „tyrioji“ šiek tiek verčia susimąstyti, kas čia tyra, kai tave kasdien išdulkina geras legionas vyrų, o godžioji močiutė prie prieangio skaičiuoja už tai pinigus? Abejotina ir keista „meilės istorija“, kuri mano nuostabai baigėsi ne itin vykusiai, nors ko ir norėti, nes tai ne pirmas ir ne paskutinis Markeso kūrinys, kuris tiesiog pasibaigia žmogaus svajonių neišsipildymu, kažkokiu keistu ilgesiu, kažkokia keistai apčiuopiama vienatve, kad žmogus yra tik sau, nors kitame žingsnyje jis ir pasineria į aistras, tačiau kūrinys per paviršutiniškumą, per kūniškąją aistrą visgi deklaruoja žmogaus dvasinį pasaulį, tokį keistai sausą, tuščią, beieškantį, gal dėl to, Erendira pabaigoje tiesiog pabėga nuo Ulavo toli į horizontą ir pasirenka asmeninę laisvę, o ne meilę.

Na, ir žinoma, erdvė. Čia ir vėl nesuprasi nieko, nei epochos, nei laiko, nei kultūros. Močiutė su Erendira keliauja vos ne karavanu, kurį neša indėnai, o čia pat važiuoja fotografas ant dviračio ir automobiliai, čia lyg ir pilys, karaliai, o šalia ir šių dienų epochos pasaulis. Ta keista maišalynė labai sodri, nujaučiama ir tuo žavi, nes tai kartu netikra, bet nepatikėti neįmanoma. Nieko ir nepridursi – magiškasis realizmas.

Paprastai nepaprastas kūrinukas. Nežinau, ar iš vis žmonės dabar besusiduria su Markeso „Erendira“, nežinau, ar yra naujesnių vertimų, tačiau paskaityti tikrai verta, ypač tiems, kurie domisi Markeso kūryba ir magiškuoju realizmu. Man asmeniškai jau nuo pat pirmųjų puslapių „nunešė stogą“, vėl buvo nepaprastai gera pasinerti į Markeso pasaulį ir pajusti gomuryje tai, kur daugiau niekas nieko panašaus negali perteikti. Aišku, nemažas nuopelnas ir pačiam vertėjui – Valdui Petrauskui, kuris pasiryžo išversti šį kūrinuką.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com