Homoseksualaus jaunuolio savižudybė - gelbėti ir spręsti problemas, ar tik leisti artimiesiems paraudoti ir nutylėti?

Sveiki,

Šiuo savo įrašu noriu išreikšti savo nuomonę dėl sausio 7 dieną Biržų rajone nusižudžiusio septyniolikmečio, apie tai, kai abejingai drabstomas purvas tik į vienerius vartus, noriu pakalbėti ir kai ką apginti. Tai, kad jauni žmonės žudosi konfliktuodami su pasauliu dėl savo seksualinės orientacijos man nėra jokia naujiena, tik šįkart apie tai pasklido aidas kur kas garsiau, nes šiuo įvykiu pasinaudojo LGBT. Daugelis tuoj suskubo kaltinti Lietuvos gėjų ir lesbiečių lygą, kad neva skaudžia nelaime bando daryti reklamą, užuot palikę artimuosius gedului. Man iš vis sunkiai suvokiamas toks Lietuvos žmonių siauraprotiškumas, kurio negaliu tiesiog panešti, aišku, žmonės iš prigimties turi teisę būti kietakakčiais ir tamsuoliais, bet smerkti ir tyčiotis – tai jau, please bitch, taip jau negalima.

Daugelis, rodos, protingų personų, kurie matydami, kas realiai dedasi diskusijose, elgiasi ne tik kaip šviesuoliai, bet dar tyčia pila žibalo ir sofistiškai kramsnoja ir išverčia LGBT kailį, pateikdami homofobijos išraišką su rožiniais kaspinėliais kaip priimtiną dalyką. Baisu.

O buvo taip... Jaunuolis suvokęs savo orientaciją ir apie tai prasitarė tėvams, aplinkinių buvo nemėgiamas ir engiamas, daugelio laikytas tiesiog „keistu“, nenorint spaudai pateikti visų šlykščių pravardžių ir patyčių, kurias jaunuoliui teko iškęsti. Tėvai atvirai grasino apie psichiatrinę – jokio aplinkos palaikymo provincijoje, tai tolygu būti nušautam, pats tai žinau, nes esu iš provincijos ir žinau, kaip greitai sunyksta tokie žmonės mokyklose.

Taigi, vaikinas nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo... Ir kas tada? Per spaudą nusirito priežastys, komentatoriai atpylė gėjams savo neapykantos vėmalus, paplojo katučiais, kad Lietuvoje dar vienu gėju, supraskit, iškrypėliu mažiau, spauda prie straipsnių „papostino“ jaunimo linijos etatinius numeriukus, o iš politikų burnų nė žodelio neišsprūdo, kad padėtis realiai Lietuvoje nors kiek pasikeistų. Niekas niekur nė pro kur. Argi nebaisu, kad politikai kiauksėję apie žmonių teisės prieš rinkimus dabar kažkur sulindę nė vieno žodžio į viešumą, o gal net nepastebėjo, o juk mirė etatinis jaunuolis, ką čia jau padarysi, kai tuo tarpu dingęs Graužinienės sūnus buvo surastas sukėlus specialias pajėgas, tuo tarpu nuo dingimo turi praeiti 24 valandos – spėkit, ar praėjo? Absurdas vyksta mums prieš akis, ponai.

Taigi. Kas buvo toliau? Tėvai raudojo sūnaus, politikai tylėjo ir rūpinosi viskuo, išskyrus žmonėmis bei talentingai tylėjo, komentatoriai vėmė tulžimi ant homoseksualų, o savo ruoštu homoseksualų gretose ėmė sklisti įvairūs straipsniai, nes tylėti nebegalima ir aš iš esmės pritariu. Kodėl? Todėl, kad padėtis turi keistis, tačiau niekas nesiklauso homoseksualų straipsnių, bet atvirkščiai, kaltina pasinaudojus padėtimi „reklamai“. O tai kyla natūralus klausimas, kada apie tai kalbėti, kad žmonės žudosi, nes jų nemyli tokių, kokie jie yra? Paprastomis „progomis“ sakoma, kad reklamuojasi, niekas negirdi, įžeidinėja, o ši tragedija įrodė, kad kalbėti ne tik būtina, bet reikia realiai kažką daryti, dievaži, žmonės nebenori gyventi. Tokia „proga“ greitai buvo vėl sumalta su tuo, kad gėjai vėl kelia galvas ir „reklamuojasi“. Man tai skaudu, kada mėginimas tragedijos priedanga spręsti problemas yra laikoma „reklama“, toks jausmas, kad apie tai nereikia kalbėti, užsiūti visas homoseksualistų burnas, o jie tegu išsižudo, teišnyksta nuo žemės paviršiaus. Dar prie to prisideda ir politikų populistinė tyla, o reikalui pribrendus net pasisakoma homofobinei sklaidai plisti, kuri nusirita per TV ekranus, per tėvus, vaikus ir atkeliauja į mokyklas, ir nenuostabu, kad po to vyksta naikinimo ir niekinimo reakcija, nes mes „žinome“, koks turi būti kitas žmogus. Toks smegenų plovimas prilygsta Šiaurės Korėjos valdymo principams. Kodėl mes taip nekenčiame homoseksualų, kitataučių ir visko, kas nors kiek nenacionalistiška?

Reikia didelės šviesos, ir nemanau, kad užtektų kokiam homoseksualui kaip Kalantai susideginti viešoje vietoje, nes žmonių cinizmas ir niekinimas yra kaip vėžys – daugelis vėlgi pasišaipytų. Tikriausiai neužtektų paaugliui įsiveržti į mokyklą su šautuvu imti šaudyti savo skriaudikus, kurie tuoj būtų nupiešti kaip „aukos“, nesvarbu, kad ilgus metus kankino savo bendraklasį. Ne, tokios drastiškos priemonės, manau, vėl masintų skėrius komentatorių teisuolių vemti savo neapykantą. Manau, tiesiog reikia pradėti nuo politikos, įvesti įstatymus, padaryti žmones iš tikrųjų laisvus, lygiaverčius, kalbėti apie tai teigiamai ir galiausiai šviesti mokykloje ne tik apie homoseksualumą, bet apskritai apie tai, kad gera būti savimi, gera būti Lietuvoje lenku, žydu, lesbiete, daugiavaike motina, pensininku, musulmonu ar agnostiku. Gera, gera, gera, bet kol kas yra tik tai, ką, gerbiamieji, turime, o turime tamsuolį, išsigandusį, bet drąsų talžyti lietuvį, kuris geriau mokės baudas, nei priims įvairiapusišką pasaulį.

Sausio septintosios mirtis tėra tik dar vienas pajudintas akmenukas. Jų bus dar daug, kol realiai kas nors keisis. Ačiū visiems šviesuoliams, kurie apie tai kalba, o tie kurie kenčia nuo kitoniškumo – iškęskite šį etapą, prašau, tiesiog gyvenkite, kvėpuokite ir nepasiduokite, neleiskite savęs sutrypti viduje, nes ištrūksite iš provincijų, iš tų žmonių, kurie jus pjudo ir šventai tikiu, kad išgyvenę šį etapą tapsite nepalaužiami, tiesiogine prasme, nemirtingi, stiprūs ir užsigrūdinę, bet nepraradę savo gerumo. Stiprybės Jums visiems, kurie esate šiame etape sugniuždyti, užspausti, nemylimi, stumdomi. Gyvenkite. Išgyvenkite. Ir aš sakau Jums – ateityje viskas pasikeis ir bus geriau. Kvėpuokite.

P.S. Šioje nuotraukoje yra realiai iš gyvenimo pasitraukusio vaikino fotografija.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Malgorzata Saramonowicz “Sesė” / "Siostra"

Sveiki,

Tęsiu savo kolekcijos „XX a. aukso fondo“ skaitymus iš savo lentynos. Šįkart pavyko sukrimsti žymios lenkų rašytojos Malgorzata Saramonowicz romaną „Sesė“ (lenk. Siostra), kurią išleido leidykla „Alma littera“ 2000 metais. Lenkijoje ši knyga pasirodė 1996 metais ir tapo tokia sensacija, kaip teigia knygos anotacija, kad net per savaitę buvo išpirktas visas tiražas. Lietuviškai šios rašytojos turime romaną „Veidrodis“, bet kaip pristato anotacija, kad susižavėti neįmanoma, o ir paskaičius skaitytojų komentarus, tiesiog atsispirti šiai knygai neįmanoma, juolab kad žadama tiek daug – „Pandoros skrynia“...

Ir visgi. Romanas „Sesė“ skaitėsi sunkokai, mintys nuolat plaukiojo padebesiais, sunku buvo išjausti tai, ką autorė nori atskleisti – nemanau, kad dėl to kalta vertėja Birutė Mikalonienė. Apskritai iš knygos tikėjausi kur kas daugiau – sukrečiančio siužeto, įtraukimo ir išgyvenimo, ką dažniausiai ir suteikia šios knygos serija. Šiai knygai pasisekė nebent tuo, kad ji nėra stora, nes kitaip būčiau nusviedęs ją į šalį. Neišjaučiau jokios baimės – apskritai neturiu baimės vabzdžiams, tiesą sakant, aš juos net savotiškai mėgstu ir man tarakonai neasocijuojasi su netvarka. O tai, kad romano raiška eina net keturiais šriftais ir sluoksniuojasi išgyvenimai, jausmai ir dabarties įvykiai man nepasirodė kažkas pernelyg novatoriška, tiesą sakant, tai kėlė bereikalingą chaotišką skaitymą ir trikdė, ardė harmoningos istorijos vientisumą, trukdė įsijausti ir pajusti tiek šeimos dramą, tiek „kafkišką“ knygos idėją. Aišku, yra knygų, kurios chronologinė tvarka tiesiog stulbina ir yra įspūdinga, pvz. A. Roy „Mažmožių dievas“, tačiau „Sesė“ buvo pernelyg atvirai išmėsinėta.

Belieka ką nors pasakyti gero apie knygą. Nors ji mane šiek tiek nuvylė, bet joje aptikau ir tikrai įdomių ir novatoriškų dalykų. Rašytoja tarsi tęsia F. Kafkos literatūros metamorfozių (tiek dvasinių, tiek fizinių) tradicija, tačiau įneša savo gana įdomius biblijinius pasamprotavimus apie prigimtines nuodėmes, apie Dievo ir žmogaus sampratą, nesibodi tarakonus vadinti Dievo paslapties sergėtojais, kitaip sakant, angelais. Fantastiniai romano motyvai gana įdomiai implantuoti, nors jau knygos viduryje tampa ganėtinai aišku, kad tai apie incestą – Ievos ir Adomo vaikai santykiauja tarpusavyje, kraujomaišos atvejai, todėl man truputį neaišku, kodėl autorė tiek vilkino „kaip kažką tokio“ iki paskutinio atodūsio, kai viskas jau ir taip aišku. Tiesą sakant, mitinis pasakojimas buvo tik tiek įdomus, kiek vedė patys įvykiai, Jakubo sprendimas dėl letargo ištikusios besilaukiančios žmonos Marijos likimo. Knygos finalas taip pat, sakyčiau, pernelyg dramatiškas, bet tai tik skonio reikalas, nes tik apsidžiaugiau, kad pagaliau knyga baigėsi, nes nuo kokio 80 puslapio „pagavau tempą“ ir jau buvau susitaikęs su neįprasta rašytojus pasirinkta rašymo maniera, skaldyti tekstą biskvitais, kai vos tik pagauni įdomumą – žiūrėk, vėl skyla, – todėl skaičiau iki „pergalės“, įvyniotas į žadėtą „Pandoros skrynios“ efektą, vis naiviai tikėdamas, kad knyga finale pateiks didesnių staigmenų, kitaip sakant, nuneš skalpą, tačiau viskas gana tolygiai išsikristalizavo, o ir paslapties didesnės nebuvo. Žadėtas priartėjimas prie mirties, vabalų baimės niuansai, manding, pasirodė tik anotacijos išpūstas komercinio koketavimo ir vilionių reikalas. Tai viena iš silpnesnių šios serijos knygų, bent jau mano akimis, tačiau net neabejoju, kad atsiras nuomonių, kurios su manimi toli gražu nesutiks, tačiau mes juk žinome, kad dėl skonio ne tik nesiginčijama, bet kartais ir mirštama.

Kaip jau sakiau, didžiausias knygos pliusas yra knygos idėja – gana įdomiai ir įmantriai suvyti mitiniai ir biblijiniai motyvai su šiuolaikine drama, priedu pasitelkiant „kafkišką“ metamorfozės idėją, tačiau paties knygos forma, raiška mane erzino ir „mėtė į šonus“.

Jūsų Maištinga Siela

Girkalnis, Girkalnio miestelis

Sveiki,

Mane visuomet pagauna troškimas užfiksuoti patvorius, kaimus ir miestelius, kuriuos pravažiuoju, kuriuose svečiuojuosi. Toks jausmas, kad noriu sustingdyti ne tik laiką – juk tie namukai keisis, keisis gatvės, spalvos ir apdaila, todėl norisi užfiksuoti, prisiminti, o kas žino – gal ir Jūs aptiksite mano nuotraukas, atpažinsite savo namus ir sakysite – „va, žiūrėk, taigi čia buvęs mūsų namas, o kada jis taip atrodė?“ Dėl išsaugojimo. Pridedu Girkalnio miestelio nuotraukas, kurias man pavyko padaryti 2013 metų gruodį. Puikus miestelis, įsikūręs 9 kilometrai nuo Raseinių, beveik vidurio Lietuvoje. Norėtųsi apsilankyti ten vasarą, o gal tai ir nutiks, kas žino, o kol kas dalinuosi tomis nuotraukomis, kurias paskubomis padariau viešėdamas Girkalnyje.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiškai Sofijai" / "Letters to Sofija"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šiaip ilgai laukiau kino juostos „Laiškai Liucijai“ (Letters to Sofija) (2013), kurį režisavo Robert Mullan – apie tai, kodėl statyti apie Čiurlionį ėmėsi net ne lietuvis, manau, reiktų kelti atskirą diskusiją, bet tikriausiai net abejonių nekylą, jog Čiurlionis yra savo laikmetį pranokęs žmogus, kurio kūryba vertinama pasauliniu mastu, todėl prie jo prisiliesti nori ir kiti. Filmas jau kokį gerą pusmetį skandavo įvairius pasisakymus, – o nuomonių būta irgi įvairių, tačiau daugelis visgi filmą gyrė...

Man asmeniškai „Laiškai Sofijai“, pasakysiu tiesiai šviesiai, nesužavėjo, kaip nesužavėjo Kastuko ir Zosės meilės istorija, kuri kino juostoje, bent man, pasirodė gana sentimentali, vietomis persaldinta ir... Apskritai tai filmas net ne apie genijų kūrėją, ko galbūt daugelis kino gurmanų iš pradžių ir norėjo. Pats filmo pavadinimas net neturi aliuzijos į genijaus šerdį, tai filmas apie santykius, meilę, bet ne apie meną, kūrybinę kančią ir malonumą, to meto sudėtingas socialines menininko sąlygas ne tik kurti, bet ir išsilaikyti, ką be visa ko patyrė Čiurlionis, bet filmas ne apie tai... Sofija, kaip filmo personažas, yra lygiavertis su Čiurlioniu, o gal net vietomis ryškesnė. Režisieriui pavyko užčiuopti dviejų devyniolikto ir dvidešimto amžiaus sandūrą, parinkti kostiumus, bet jautėsi ir juostos skurdumas – vengta masinių scenų, kadrai arba uždari arba rodomi stambiu planu, bent jau man, ne tam, kad parodytų aktorių veidus ir jausmus, o kad retušuotų pakitusią Vilniaus urbanistinę aplinką. Filmas ne apie genijų, bet apie jo meilę taip pat pasirodė pernelyg romantizuotas, pernelyg atmiežta pasenusiu romantizmu, kai tuo tarpu Čiurlionis jau gyveno ir mąstė kaip simbolistas. Aišku, esama ir teisingų taktų, yra keletas tikrai puikių scenų, bet visumoje teko nusivilti. O jei atviriau ir nenorint nieko įžeisti – nepajutau filmo energetikos, temperamento, tempo, nepajutau išgyvenimo – jis buvo tik padrikas, vietomis pernelyg sentimentalus. Nė kiek man nebuvo gaila, kai caro pakalikai prie bažnyčios nušovė žmogų – viskas užfiksuota taip, lyg žiūrėčiau kažką bejausmio nufilmuota išmaniuoju ir įdėta į Youtube, nors čia tokia tragedija...

Patiko man Sofijos vaidmens atlikėja Marija Korenkaitė – ji buvo įdomi, graži, charakteringa, gležna ir kartu stipri kaip velnias, o štai Čiurlionio aktorius Rokas Zubovas man pasirodė pernelyg vientisas, jo charakteris nekito, pernelyg silpnai užfiksuota depresinis dailininko laikotarpis... Na, nežinau, kitiems gal filmas ir patiks, bet man jis kaip prastokas sausas vynas – gerti galima, bet ypatingom progom norisi kažko geresnio.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela