Šįkart vėl grįžtu prie
retro tapusių dainų ir šįkart vos prieš kelias dienas 70 metų atšventusi
legendinė amerikiečių atlikėja Cher su daina „Just like Jesse James“, kuri pirmą kartą pasirodė 1989 metų gruodį
ir sulaukė neprastų vertinimų. Šioji daina tikrai nėra Cher koncertų
„arkliukas“, tačiau netyčia užklydau ir kažkaip nusprendžiau pasidalyti.
Cher yra prisipažinusi,
kad ši daina šiek tiek dvelkia country stiliumi, o šio stiliaus nelabai mėgsta,
tačiau daina atrado savų klausytojų ir todėl teko įtraukti į koncertinius
turus. Šiaip kūrinys įvardijamas skirtingai. Vieni ją vadina roko balade, kiti
tiesiog pop roku. Daina sulaukė vidutiniškų vertinimų ir pasirodė tais pačiais
1989 metais išleistame „Akmeninė širdis“ albume, kuris žymį ryškų Cher lūžį,
kada moteris tapo ekstravagantiška rokerė. Daina pasakoja apie realų prerijų
banditą Jasse James ir Billboard amerikietiškame tope pasiekė nr. 9. Dainą
gerai įvertino Kanadoje ir Airijoje, kuriuose pateko į klausomiausių dainų
dešimtukus. Šiandien ši daina skamba visai kitaip, paklausykime:
Paskutiniu metu tapo
madinga versti kaltę mūsų mokytojams, atimant iš jų ne tik autoriteto statusą,
bet neretai ir savigarbą. Štai netipinis indų filmas „Tamsa“ (angl. Black)
(2005) pasakoja apie mokytojo svarbą ugdytinio gyvenime, tiesa, kiek kitokio
ugdytinio, kuris gimė visiškoje aklinoje tamsoje – Mišelė nei girdi, nei mato.
Įsivaizduojate save, patalpintą į juodą dėžę nuo pat gimimo, kai
neprasiskverbia nei garsas, nei šviesa? Apie tokį žmogų šis filmas, regis
neįmanoma, tampa įmanoma – tai nuolat akcentuojama filme, o šioji Mišelė,
pasirodė, yra realios moters prototipas, kuri sulaukusi 40 baigė menų
bakalaurą.
Filmas nelengvas,
mokytojo ir laukinukės ryšys, paremtas lytėjimo bendravimu, sunkiai suvokiamas
sveiku protu, kaip galima išmokyti žodžio ir jo prasmės per judesius. Neretai atrodo
mokytojo užsispyrimas dirbtinis, pritrauktas iki herojaus portreto, tačiau, o
kas sako, kad toks mokytojas nėra herojus? 12 metų jis atiduoda dieną ir naktį
aristokratų dukrai, kuri galiausiai iš tamsos išmoksta susikalbėti gestų kalba,
tačiau ji negali suvokti kitų gestų kalbos, nes turi nupasakoti jos pačios
rankomis. Tai gana kebli žmogaus negalia, tačiau Mišelei pavyksta prasimušti į
sąmonės šviesą, suvokus pirmojo žodžio reikšmę.
Filmas neįtikėtinai
jautrus, pamokantis ir išryškinantis mokytojo svarbą ugdytinio gyvenime. Kai kada
tikrai nelengva stebėti visas tas auklėjimo ir mokymo scenas, bet kartu kartais
jaučiamas pernelyg didelis sentimentalizmo antplūdis, kuris nubraukia realumą. Filmas
truputį tampa didaktiniu, herojiniu žmogaus galimybių epu, nei realią situaciją
atliepiančiu filmų, bet nepaisant to, vis tiek filmas gana stiprus ir paveikia
žiūrovą. Man be galo kažkodėl patiko, įtraukė ir leido pasijusti žmogaus
galimybių ribotumo pasaulyje. Filmas patiks, jeigu jums patiko „Skafandras ir drugelis“
(2007), lenkų filmas „Įsivaizduok“ (2009). Tai tikrai netipinis indų filmas,
atsisakęs Bolivudinės dvasios, todėl nepraleiskite galimybės pabūti tamsoje.
Filmų apie pačius
keisčiausius rašytojus sukurta ne vienas. Vieni biografiniai filmai būna vykę,
kiti – nelabai. Šiaip rašytojai laikomi vieni labiausiai pažeidžiamų psichiškai
meninės srities žmonių, kurie linkę labiausiai į neurozes, depresiją ir
savižudybę. Šįkart filmas „Kelionės
pabaiga“ (angl. The End of the Tour)
(2015) pasakoja apie amerikiečių rašytoją David Foster, kuris išleidęs didžiulį
romaną „Begalinis pokštas“ tapo tikra dešimto dešimtmečio sensacija, o jo
kūrinys – šedevru. Lietuviškai šios knygos kol kas neturime. Trečioji autoriaus
knyga pasirodė gerokai po autoriaus mirties, nes David Foster, sirgęs daugiau
nei 20 metų depresija, galiausiai 2008 metais, nesulaukęs nė 50 metų, nusižudė.
Įdomu tai, kad jo romanas „Begalinis pokštas“ yra daugiau nei 1000 puslapių
apimties savižudžio laiškas.
Filmas pasakoja tik
penkių dienų laikotarpį, kai autorių užgriuvo netikėtai po romano pasirodymo
šlovė. Jo penkios dienos su žurnalistu tampa jo gyvenimo permąstymo dienomis.
Iš esmės filmas gana lėtas, prigrūstas pačių įvairiausių dialogų, rekonstruotų
iš išlikusių juostelėse įrašų, todėl režisieriui beliko tiesiog surasti gerus
aktorius ir visa tai įvilti į filmo rūbus.
Tiesą sakant, sunku
komentuoti kritikų išgirtą filmą, kuris mus grąžina į 1996-uosius ir vėl
prikelia tos kultūros populiarias dienas. Filmas vykęs – sutinku. Subtilūs
dialogai, dviejų vyrų užsimezgusi draugystė, filosofiniai pokalbiai apie
merginas, kūrybą, žlugusias viltis, rašytojo nutylimą vienatvė. Filmas gana
niūrokas, lėtas ir, tiesą sakant, veikėjų žodžiai, jų bendravimas turi paliesti
žiūrovą – ir paliečia, tikrai, tačiau visumoje filmas atrodo nesujaudino taip,
kaip būtų galima tikėtis, gal ir dėl to, kad nėra ryškaus ypatingos istorijos
raidos. Na, du vyrukai bendrauja 5 dienas, vengdami narkotikų temos, tačiau
ryškesnių įvykių nėra, viską turi atsverti ypatinga režisūra ir veikėjų vidinė
dinamika – ji tikrai yra, tik savotiška, jautri ir subtili. Įtariu, kad ne
kiekvienam žiūrovui šis filmas, ne kiekvienam, tačiau man jis žiūrėjosi keistai
– iš vienos pusės labai įtraukė, o iš kitos – lyg pajutau kažin kokį vilkinimą.
Sakau, kažkaip sunku vertinti pažymių, nes atsidūriau objektyvumo ir subjektyvumo
sankryžoje. O filmas vis tiek, nepaisant sudominimo laipsnio, yra geras su puikiai aktorių brigada.
