Dar vienas sportinė drama
ir dar viena ilga kova ringe... kasmet po kelis stiprius filmus pasirodo iš
šios serijos, tad po „Kirtis dešine“, nusprendžiau pažiūrėti filmą su savo
mėgstamu aktoriumi Tom Hardy „Kovotojai“
(angl. Warrior) (2011). Filmas
sulaukęs kritikų pripažinimo ir nutiestas į „Oskaro“ nominacijas, man
asmeniškai priminė filmą „Imtynininkas“ – abu filmai verti dėmesio dėl
scenarijaus ir vaidybos.
Man patinka, kai šalia
sportinės įtampos eina lygiagrečiai ir dramos siužetas. Tokiuose filmuose
neretai drama kyla iš socialinės kovotojų aplinkos. Taip ir čia – vienas iš
brolių gali prarasti namą, todėl nusprendžia eiti į imtynes, o kitas dėl
sąžinės graužaties, nelaimingos vaikystės ir dezertyravimo. Tėvas alkoholikas,
kurį puikiai suvaidino Nick Nolte, už kurį buvo nominuotas „Oskarams“ kaip
geriausias antro plano aktorius, jaudinančiai perteikė pusę gyvenimo gėrusio
vyro atgailą ir bandymą susigrąžinti vaikus. Tiesą sakant, man tos tėvo ir sūnų
scenos buvo išties jaudinančios ir įtaigios, smagu, kad ringo kovos sužiūrėjau
irgi aistringai, kaip kadaise per BTV stebėtas gladiatorių kautynes... Iš esmės
atrodo, kad didžiausia kova vyksta scenoje, ringe, tarp brolių, bet didžiausia
kova iš esmės vyksta dvasinėje plotmėje, kai tenka pramušti veikėjams atleidimo
ir susitaikymo barjerą.
Filmas emocionaliai
paveikus, jį žiūrėti įdomu, vaizdai įtaigūs, yra nemažai jautrių momentų,
tačiau scenarijus jau po 20 minučių daugiau ar mažiau nuspėjamas. Ir kvailiui
aišku, kad broliai susidurs finale ir kovos vienas prieš kitą, kol galiausiai
jie susitaikys. Neatsisakyta holivudinių pasakojimo struktūrinių elementų,
didvyriškumo patoso, nors herojai toli gražu ne švelnios barbės, galima ir
kitaip pasakyti: tai tiesiog geras sukaltas holivudinis filmas, kuris savo
idėjomis nenutolsta nuo kitų savo gerų kovinio ir socialinių draminių filmų,
tačiau teikia geros ir atidžios režisūrinės galios, leidžia mėgautis istorija
ir įdomiomis veikėjų biografijomis.
Pasi
Ilmari Jaaskelainen. „Sniegė ir jos devynetas“. – Vilnius: Versus Aureus, 2016.
Sveiki, skaitytojai,
Vaikystėje esu matęs
keletą serijų Tvin Pykso miestelis.
Tiesą sakant, nieko nebepamenu. Absoliučiai. O štai mano mama buvo didelė
gerbėja šio dviejų sezono serialo. Gal dėl to ir patraukė suomių rašytojo Pasi
Ilmari Jaaskelainen romanas Sniegė ir jos devynetas. Tai kol kas
pirmasis šio rašytojo romanas lietuviškai ir jį mums padovanojo Versus aureus leidykla. Pastarasis
būtent ir lyginamas su Tvin Pykso
miestelio paslaptimis, tik šįkart šis paslaptingas miestelis vadinasi,
beveik kaip Ariogala, tik dar gražiau – Triušiogala. Taigi triušis apskritai
šiame mistiniame ir trilerio niuansų turinčioje knygoje įgauna
nevienareikšmiškos simbolikos. Visų pirma su suomių tautosaka, vėliau su
garsiausiomis pasaulio pasakomis, įskaitant ir Alisa stebuklų šalyje, bei greitėjančiu lyg triušis knygos tempu.
Beje, originalo pavadinime triušis taip pat minimas.
Kažkaip nusprendžiau,
kaip ir aną vasarą, trumpam atsiriboti nuo rimtos literatūros ir paskaityti
tokio žanro kūrinį, nuo kurio tiesiog nesinorėtų atsiplėšti ir pamaniau: o
kodėl gi negali būti knyga Sniegė ir jos
devynetas. Pavadinimas skamba tarsi Snieguolė
ir septyni nykštukai, o knygos atgalinis viršelis, skelbiantis informaciją
apie autorių, žadėjo klaikiai gerą nuotykį. Beveik atspėjau. Knygos pradžia
išties buvo daug žadanti ir intriguojanti. Pirmieji skyriai žadino intrigą ir
mistiką – literatūros mokytoja Ela Milana, laikinai dirbanti Triušiogalos
mokykloje, taiso kontrolinį ir – smūgis skaitytojui! – pastebi, kad mokinys
prastai išanalizavo F. Dostojevskio Nusikaltimą
ir bausmę... Stop! Visi tie geros pasaulinės literatūros panaudojimai man
bet kokioje knygoje tarsi puikios rakštys, ant kurių norisi slydinėti nuogu
užpakaliu. Patinka! Tačiau vėliau, staiga intertekstais ir intelektualumu
sublizgęs autorius, nusėsta ir rašo grynai mistinį „Hario Poterio“ detektyvinę
istoriją.
Triušiogala išties
neįtikėtinas atradimas. Mistinis miestelis be aiškių mistinių įvykių. Patys vietos
gyventojai nė nesuvokia, kad jų Triušogala panaši į Hogvarcą, tik, žinoma, be
magijos mokyklos. Čia magijos mokyklą atstoja garsi visame pasaulyje suomių
rašytojų sąjunga, kuri valdoma vaikų literatūros karalienės Lauros Sniegės, „Dyvūnijos“
serijos autorės. Tiesą sakant, įvykių knygoje netrūksta, kaip ir paslaptingos
Lauros Sniegės dingimo aplinkybės, nejučia, skaitytoją griebia už gerklės ir
įtraukią į įvykių verpetą. Šios bylos neoficialiai ima tirti Ela, naujoji šios
paslaptingos sąjungos narė. Kaip vėliau paaiškėja, ši devyneto sąjunga ne šiaip
sau, o ją gaubia tamsios paslaptys, kurios rašytojus paverčia labiau keisto
ryšio sektantais, nei rašytojais. Galiausiai Ela įsitraukia į keistą ir
paslaptingą psichologinį žaidimą, kurį vadina išsiliedinimu – bravo vertėjai
Danutei Sirijos Giraitei, kuri rado labai žaismingų ir įdomių lietuviškų žodžių
ir sukūrė bei pritaikė naujadarų, nes perfrazuoti neišverčiamus terminus gana
neskoningai gali bet kas, o šiai vertėjai pavyko tai padaryti gana gerai.
Rašytojas Pasi Ilmari Jääskeläinen.
Kiek gal nuvilia pasakojimo
struktūra vos knygai įpusėjus, kai daugmaž jau tampa aišku, kad autorius idėjų
lygmenyje išsisėmė ir dabar žais tik išsiliedinimo žaidimą. Ela mes iššūkį
rašytojams, o rašytojai jai. Tiesą sakant, esu šiek tiek nusivylęs ir knygos
atomazga, kuri labiau panėšėjo jau į siurrealistinį filmą, kur pilna neaiškių
pasąmonės svyravimų, atitolusių nuo realybės, kur žaidžia daugiau įvairūs
suomių folkloriniai simboliai ir padarai, nei knygos herojai. Ne visada mane
asmeniškai įtikindavo ir herojų psichologiniai sprendimai, vandališkas
brovimasis naktimis per langą, psichotropinių vaistų naudojimas bendraujant,
jis veikiau „karkasinis“, primena bedvasį konstruktą, lyg būtų tie perdėtai
pritempti paslaptingi dialogai iš minkštais viršeliais pigiai leidžiamų
fantastinių knygelių.
Nepaisant šių trūkumų,
knyga vis tiek sugebėjo įtraukti ir išlaikyti intrigą. Skaitėsi lengvai ir
įdomiai, todėl manau, kad Sniegė ir jos
devynetas jums bus visai neprastas skaitalas po lietuviška saule, gulint
kur nors prie Baltijos jūros po skėčiu, kai norisi kažko gaivaus ir pernelyg
neintelektualaus, tačiau ne taip jau bukinančiai banalaus. Sniegė ir jos devynetas gana neprastas mistinis pasakojimas,
išlaikantis gana neblogą pasakojimo struktūrą, pateikiantis folklorinių motyvų
ir trileriui būdingų elementų, o šis rinkinys garantuoja toli gražu ne šedevrą,
bet pakankamai neprastą pramoginės literatūros romaną.
Prieš kelerius metus Kino
pavasario festivalyje pristatyta japonų drama „Koks tėvas, toks ir sūnus“ (angl. Like Father, Like Son) (2013) tikriausiai daug kam turėjo patikti
savo tyliu azijietišku konservatyvumu ir visai ne konservatyvia problema.
Filmas buvo nominuotas Kanų festivalyje Auksinei palmės šakelei, tiesa, tada
jis jos nepelnė, tačiau gavo Žiūri prizą.
Tiesą sakant, filmas lyg
iš muilo operos – kažkada sukeisti vaikai po gimdymo sujaukia dviejų šeimų
gyvenimus, tačiau visas filmo pateikimas ir rimtumas nė iš tolo neprimena
lengvų ir banalių muilo operų. Kad japonai moka kurti filmus ir kasmet sukuria
tikrų perliukų, tikriausiai niekas neabejoja. Galima sakyti, kad „Koks tėvas,
toks ir sūnus“ vienas iš tokių filmų, kuriuos derėtų pamatyti. Kas visų
pirmiausia jaudina? Keisti dzenbudistiniai auklėjimo ypatumai, kai pasiturintis
tėvas bando savo sūnų išauklėti panašų į save, tarsi išversti kailį, kaip
dažnai mėgsta koks supermamyčių klubas su savo vaikais triušiukais. Keistai
šaltas jaunojo tėvo charakteris stingdo savo emociniu bukumu ir iš esmės
pasakoja ne apie kraujo ryšį (nors apie jį irgi), kiek apie iš kartos į kartą
neteisingo auklėjimo perduodamas stigmas. Jaunasis tėvas, kuriam vaikystėje
buvo stokojama meilės ir laiko, kartoja tas pačias auklėjimo klaidas, todėl
filmas iš esmės yra apie tėvų klaidas, kurios atsikartoja vaikuose. Tik
nelemtas atsitikimas su vaikų sukeitimu leidžia atsikvošėti pagrindiniam filmo
veikėjui.
Azijietiškos didaktikos
neišvengsime, tačiau ji nė kiek neerzina. Netgi, sakyčiau, jaudina. Veikėjų
charakteriai kontrastingi, jie įrėminti socialinių skirtybių ir kultūrinių
stereotipų, kartais atrodo, kad veikėjai juos pralaužia labai lengvai ir
gaivališkai, o kartais atrodo, kad pasirinkimas išvis neįmanomas – na, kaip
šešerius metus augintas sūnus gali būti apkeistas be padarinių? Veikėjai kartu
su žiūrovais įspęsti į labai sunkių sprendimų kampą, todėl problema itin
delikati ir be moralinių abejonių neapsieisime, kaip ir be sveiko proto. Filmas
gana stiprus, ypač jo tiriamas probleminis laukas sujaudins ne vieną žiūrovą, o
jeigu dar esate tėvai, tai išvis turėtumėte pajusti veikėjų keblumą ir
nepavydėtiną situaciją. Rekomenduoju rimto ir gero kino mėgėjams.
