Giedrė Kazlauskaitė. „Gintaro kambarys“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – p. 112.
Taip jau nutiko, kad šiemet
paskutiniąja skaityta knyga tapo Giedrės Kazlauskaitės ketvirtasis eilėraščių
rinkinys Gintaro kambarys, išleistas prieš porą metų. Lapkričio
pabaiga ir visas gruodis man tapo poezijos skaitymais, net pats nustembu, kodėl
per juoduosius penktadienius prisiperku poezijos knygų, sėdu ir skaitau,
lyg kas būtų įrėmęs šautuvą į pakaušį. Kitą vertus, poezijoje visada yra tas
šlakelis kitokios tiesos, kurios manausi išmelšiąs iš žodžių. Keista, juk kalba
yra dirbtinis konstruktas, tačiau kiek ji gali daug reikšti ir duoti, jeigu
suteiki prasmę.
Nesumeluosiu sakydamas, kad Gintaro
kambarys tikriausiai taps mėgstamiausiu G. Kazlauskaitės rinkiniu. Į nagus
įkrito pačiu laiku – prieš pat karantinu paženklintas kalėdines šventes, kai
kiekvienas iš mūsų savaip gyvena savo kambariuose, tad ko neapsilankius Gintaro
kambary? Pirmasis ir paskutinis rinkinio eilėraščiai, kaip teigė pati
autorė, yra apie jos tėvą Gintarą. Rinkinys ne vien apie tėvą Gintarą, bet ir
tą, kurį tinkleliais įsibridę graibsto užsispyrę pajūrio gyventojai, o po to
pardavinėjami įvairūs suvenyriniai dirbiniai turistams. Ir tą, žinoma, Palangoje
esantį muziejų, kur Saulės akmuo, kiti gintaro pavyzdžiai. Ir žinoma, tas
mitologinis gintaro kambarys, kuris atseit nuskendo Baltijos jūroje, smarkiai
sietinas su deivės Jūratės, Kastyčio ir Perkūno mitologija. Žodžiu, gintaras
žėri visame kame ir čia jis stingdantis, išlaikantis istorinę atmintį, kartu
trapus, lengvas, pažeidžiamas. Kiek gintaro interpretacijų ir reikšmių, tiek
pas G. Kazlauskaitę poezijoje ir reikšmių, nebūtinai sietinų su gintaru.
Po dvisluoksniu viršeliu, kurį
sukūrė Deimantė Rybakovienė, slepiasi perlamutrinis, vos įžiūrimas Kretingos
žiemos sodo vaizdas. Būtent G. Kazlauskaitės su dukra apsilankymas žiemos sode
ir domėjimasis grafų Tiškevičių moterų gyvenimais buvo pirmasis impulsas
pradėti rašyti šiuos eilėraščius. Istorinių niuansų, dramatiškų likimų moterų
biografijos sudėtos paskutiniojoje rinkinio atkarpoje Saturnijos (tokia
populiari drugelių rūšis!), kuriame subjektė tarsi gidė pristato garsių
Tiškevičių biografijas. Išties šie eilėraščiai priminė Edgar Lee Masters Spūn
Riverio antologiją, kurioje iš kapo duobių prabylą ir savo biografijas
papasakoja išmirusio miestelio gyventojai, tik šiame rinkinyje prabylama iš
išlikusių fotografijų, subjektyviai vertinant buvusių Tiškevičių stovėseną su
jų biografijų detalių nuotrupomis. Viena įspūdingiausių istorijų Kretingos
žiemos sode, kur Oranžerijoje po araukarija / pašarvota penkiametė
grafaitė. <...> // Fotografija ir graži, ir graudina – / mano duktė to
paties amžiaus (p. 100-101). Esminis šių eilėraščių emocinis veikimo principas,
sakyčiau, yra dabarties ir praeities santykio apmąstymas. Mes vaikštome po
muziejus, ant kapų, ant kurių pastatėme savo naujus namus, ir jaučiamės tik
savo laiko šeimininkais. Ne ką mažiau įdomios ir fotografės Paulinos
Mongirdaitės, Marijos Tiškevičiūtės, mirusios 1943 metų tremtyje, istorijos. Manoma,
kad šios moterys buvo homoseksualios. Paieškojus internete Marijos Tiškevičiūtės
fotografijų anuomet jaunystėje ir darytų lageryje, ištinka šokas, jog tame
pačiame šimtmetyje, kai „vyko visa tai“, aš gimiau ir tai nėra kokie senovės
Egipto laikai. Iš esmės kalbama ir apie istorinį laikmetį, emocinę istorinę
atmintį, moterų „gebėjimą pakelti“ ne tik šiuos išgyvenimus, bet ir suvaržymus,
kaip antai draudimą tiesiog išsimaudyti paprastoje jūroje.
Kur kas įdomesnė ir paveikesnė
man atrodė G. Kazlauskaitės intymioji poezija apie jos pačios gyvenimą. Subjektė
eilėraščių skyriuose Depresarijos, Velnio nagas pakankamai atvirai
pasakojama ne tik apie motinystę, bet ir gyvenimą su kita moterimi. LGBTQ temos
G. Kazlauskaitės poezijoje nėra naujiena – tai ir Meninų, ir Singerstraum
temų tąsa, subjektės tikrovė, atėjusi iš buities ir toje buityje
pasireiškusio intymumo. Nepasakyčiau, kad eilėraščiuose lesbietės tapatybė yra
svarbiausia sudedamoji, priešingai – tai natūrali subjektės tapatybės
sudedamoji dalis, integruota į intelektualią, apsiskaičiusią, bet labai
depresuojančią asmenybę. Kitaip sakant, seksualumas ar seksualumo tapatybė – ne
problema, bet iš čia kyla susipriešinimas su katalikų bažnyčios veidmainiškumu
ir smerkimu. Kaip žiūrėsite į akis mūsų vaikams, jeigu reiškiame jums blogį?
/ Paukščiams nereikia jūsų žiedų, / mes nesimeldžiame jūsų stabams, /
neatliekame tos pačios jogos, / nekalbame jokių vainikėlių (p. 41).
Subjektė „arti“ katalikų bendruomenės,
ji lanko bažnyčią, meldžiasi šventam Kazimierui ir tuo pat metu jaučia atskirtį
nuo bendruomenės, kuri, manau, kyla dėl seksualinės tapatybės (leisiu sau
psichologizuoti). Kitą vertus, kitur negeriau – štai subjektė kerpasi pigioje
kirpykloje, stebi čionai užeinančius, perfrazuoja jų pokalbių nuotrupas, ji
kerpasi berniokiškai, o kai ji man pataria imti dažytis antakius: / „Juk
tokia ryški dabar būsit“, – sako (p. 37), subjektė nusprendžia, kad nuo
šiol kirpsis geriau pati, nei grįš pas kirpėją. Madingi moteriški standartai, primetami
patarimai subjektę gąsdina, galgi net labiau erzina, ji nenori būti kaip visi,
veikiau kaip V. Woolf Orlando – adrogeniškas personažas (nei moteris,
nei vyras, arba vienas ir tas pats).
Visgi pačią svarbiausią Gintaro
kambario temą nusakyčiau subjektės dvasinę kovą už šviesą ir blaivų protą.
Sudėtingi subjektės santykiai su tėvais, sąmoningas apsisprendimas nebūti
tokiais, kaip jie, bei sudėtinga, skurdi vaikystė: Ir slaptavietės, kuriose
palikinėjome laiškus – / anksčiau rūsiai, griuvėsiai ir bunkeriai. /
Bastydavausi po juos, / ištrūkus iš internato (p. 23). Savo kovą subjektė
puikiai nusako eilėraštyje Daimonion: Nuo mažens jai tekdavo pasirūpinti /
ne vien savo, bet ir jų dekoratyviniais demonais. / Reikėjo vedžioti, šukuoti, frizuoti,
/ surinkti jų kaukučius, nuraminti amsėjimą (p. 55). Žinoma, subjektė
ironizuoja, kaip puoselėja savo demonus, bet po šita ironija, sakyčiau,
slepiasi gėrio ir blogio kova, tamsiausios sielos naktys, nes juk būti
priklausomam demonui, jam vergauti yra nepaprasta kančia. Gal todėl toks aiškus
subjektės būvimas „šalia Dievo“, nepaisant kunigų luomo, davatkų, bedvasios
ceremonijos, tačiau su aiškiu žinojimu, kol tikiu, tol esu, tol priešinuosi
savo Daimonion, kuriam priklausau. Tai tarsi tikrasis gintaro kambarys,
kalėjimas demono viduje, jo užvaldyme, jo priverstinių geležinių kurpaičių
nešiojime, kol išsivaduosi.
Skyrius Tranai, skirtas
Kėdainiams, G. Kazlauskaitės tėvonijos kraštui. Eilėraščiai tampa daugiakultūriniais
kompostiniais biskvitais: čia ir Milošas su Isos slėniu, ir Radvilos, ir
subjektės tėvų žemė, sovietizacijos procesai... Eilėraščiai architektoniški
tarsi patys imituotų besikeičiančių miestų vaizdinį. Miestai – tai dar vienas
būdas apmąstyti, kodėl esu tokia, kokia esu, kodėl mano tokie santykiai su
tėvu.
Kas man artima šiame rinkinyje be
to, kad tai iš dalies lyg ir LGBTQ, queer kūryba? Ogi tai, kas esti už
eilėraščių, depresarijos, kurios kaip niekas kitas priartina prie Dievo,
leidžia pajusti, kaip sunku vienam grumtis su užvaldžiusiu demonu, paėmusiu gražiausius
ir puikiausius gyvenimo metus. Gintaro kambarys, man atrodo kaip
apsivalymo rinkinys, tam tikra dvasinio išsigryninimo atkarpa, kuri leidžia
išsivaduoti ne tik nuo primestų standartų, bet ir žvilgtelėti į istoriją,
atrasti analogiškų patirčių, tapatintis ir atsitapatinti, leidžia tiesiog išsidraskius
sugyti.
Jūsų Maištinga Siela
