Kelionė: Ispanija, Barselona, La Rambla, Šv. Šeimos bažnyčia (Sagrada Familia) ir Antoni Gaudi reprezentuojantis miestas

 

Sveiki,

 

Šiame įraše dalijuosi savo autentiškomis nuotraukomis, darytomis visai neseniai, 2023 m. liepos pradžioje iš Katalonijos sostinės Barselonos ir savo asmeniniais įspūdžiais. Labai norisi perteikti taip, ko nerasite komercinėse kelionių agentūrose, bet tai sudėtinga, nes pačioje Barselonoje buvau tik vieną dieną ir viską pamatyti bei apžioti, pajusti autentiką ir pamatyti tiesiog fiziškai neįmanoma, nes prabėgi centrą, pamatai turistines labiausiai nuvaikščiotas vietas ir sakai Barselonai viso gero. Taigi pradėsiu nuo to, ką pajutau ir tik paminėsiu istorinius momentus, ką ir taip plačiau ir įdomiau galite rasti internete.

 

Nors mūsų Vikipedijoje pažymėta, kad pačioje Barselonoje gyvena 1,6 milijonų gyventojų, patys miestiečiai teigia, kad su visais priemiesčiais (sunku patikėti!) čia nuolat cirkuliuoja apie 7 milijonus. Barselona – Ispanijos Šiaurėje, prie Viduržemio jūros, ir tai yra Katalonijos sostinė. Kas labiau domisi, tas žino, kad daugiau beveik trečdalį Ispanijos ekonomikos sukuria būtent šis turtingiausias ir darbščiausias Ispanijos regionas, kuris iš esmės jau ne kartą bandė atsiskirti nuo Ispanijos arba įgauti dar daugiau autonomijos. Tiesą sakant, patys kataloniečiai turi savo atskirą kalbą, kuria rašoma grožinė literatūra, laikraščiai ir t. t. Nors diktatoriaus Franko laikais buvo draudžiama kataloniečių kalba viešai, šiandien tai labai skatinama vietos gyventojų.

 

Pačioje Barselonoje, kai buvau, buvo 32-33 karščio, bet dažnai tarp aukštų namų ir medžių platanų gal to tokio alinančio karščio ir nejausdavau, bet prakaituoti tikrai teko. Mieste daug kasinėjimų, daug pertvarkymų, nuolatiniai remontai, tad ne visada ir ne visur patogiai pereisi, tačiau tai nesutrukdė visų pirmiausia pamatyti tikriausiai turistų labiausiai „nulaižytą“ vietą – tai Šv. Šeimynos bažnyčią, kurią visas pasaulis žino kaip Sagrada Familia. Turistų tiek, kad eini tiesiog ratu, net per judrias gatves ir apeini aplinkui lėtai (tarsi kokią Meką) tyrinėdamas šią daugiau nei šimtmetį statomą architektūrinį šedevrą, kurį pradėjo genijus Antoni Gaudi (1852-1926). Įspūdis, žinokite, dvejopas, nes tai epochų skirtingas durtinys. Aišku, Gaudi fasadas pats įspūdingiausias, toks kaip iš smėlio pilies suręstas, tačiau kruopštumo ir krikščioniškos simbolikos tiek, kad tikrai ne iš gatvės karštą Barselonos dieną nagrinėti, tad, apėjus ją, matosi dar trys svarbūs architektai, kurie savitu stiliumi, gal kiek griežtesniu ir kitoniškiau pratęsdami statė šią bažnyčią, bet jau neatrodo taip įspūdingai. Kai buvau, vis dar buvo statomos viršūnės, bet tikimasi per kelerius metus visiškai užbaigti. Tai išties bus įspūdinga. Tiesa, norint patekti į vidų – sėkmės atstovėti eilėje valandas, nors sakoma, kad verta, nes viduje kosmosas tiesiogine to žodžio prasme (pasiguglinkite vidaus interjerą, nieko panašaus nesate matę).

 

Iš tikrųjų visa turistinė Barselona yra nuženklinta Antoni Gaudi ir mozaikinės architektūros paminklais, suvenyrais, simboliais bei papuošimais. Tai yra Barselonos išskirtinumas. Norint pamatyti miestą, reikia užkopti į vadinamąjį Montžuiko kalną (Montjuïc), į kurį geriau, sakyčiau, pėsčiomis nelipti, geriau rasti kokią transporto priemonę (yra keltuvas, taksi), nes prarasite daug laiko ir nualinsite save, bet jeigu turite laiko ir sveikatos – pirmyn! Žodžiu, kaip ir kiekviename mieste, taip ir Barselonoje, galite nuo kalvos pamatyti miesto panoramą. Anksčiau ant šio statoko ir labai aukšto kalno gyveno žydai, šiame vidiniame miesto šlaite buvo įkasami palaikai, tačiau žydai buvo išprašyti iš miesto ir jiems teko išvykti. Dabar čia įsikūręs muziejus, buvęs 1992 metų Olimpinis stadionas. Kuo labiau važiuoji į viršų, tuo daugiau matai įvairių pakelėje objektų ir atsidengia panorama. Aukščiausiame taške, kur turistai mėgsta fotografuotis, atsidengia Barselonos centras su uostu į Viduržemio jūrą, Kolumbo paminklas ir kiti puikūs dalykai.

 

Vėliau centre galima apžiūrėti Kolumbo paminklą, jis turėjo reikalų su šiuo miestu (daugiau apie tai foto reportaže). Žinoma, aplankyti reikia ir kitas svarbias miesto katedras, romėnus menančius negausius griuvėsius. Miestas gan judrus ne tik dieną, bet ir naktį – mieste įteisinta prostitucija, jaunimas uliavoja taip garsiai, kad atrodo kaip Užgavėnės. Daug kvapų, daug triukšmo, maisto ir suvenyrų, istorinių paminklų, centrinis turgus, kur galima pavalgyti vietinio maisto, tačiau dienos metu daug turistų, manau, tos tikrosios Barselonos dvasios per vieną dieną taip ir nepajutau, tik vos užčiuopiau, nes daug ką gožia komercija, žmonės iš viso pasaulio, panašiai kaip Romoje, Florencijoje ar Atėnuose – visur dienos metu pagrindiniai bulvarai labai panašūs, todėl ištinka toks trumpas nusivylimas, jog esi viename iš tų miestų, kuris suvokiamas kaip unikalus, tačiau tą unikalumą visgi reikia atkapstyti kaip kokią fosiliją, pajusti maistą, kvapą, kultūrą, muziką, kalbą. Tikriausiai reikia pagyventi bent kelias savaites. Dabar dalijuosi savo foto reportažu, o po nuotraukomis – trumpa informacija ir įspūdžiai.

Sagrada Familia iš dešiniojo šono, naujas architektas pratęsė A. Gaudi statybas. Matosi visai kita stilistika. Visgi statybos lėtokos dar ir dėl to, kad tai specialus atgabentas smiltainis, kuris matuojamas ir kiekviena išpjauta plyta ar elementas kruopščiai matuojamas ir įvertinamas ekspertų. Ant didžiulių bokšto vis dar vyksta statybos. Statytojai lipa į viršų kojomis 20 minučių, prie kranų dirba irgi tik 20 minučių ir po to keičiasi. Neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma... 

Užpakalinė Sagrada Familios dalis sukurta brangiai kainavusio japonų architekto. Vėlgi kitoks stilius.

Gaudi sukurtas priekinis fasadas. Pats architektas pastaruosius gyvenimo dešimtmečius nieko nebestatė, tik šią bažnyčią. Jam buvo per 80 metų, kai 1926 metais iš čia vieną rytą ėjo pas kunigą ir jį nutrenkė tramvajus, nes nežinojo, kad mieste įvesta jo linija. Tiesa, po avarijos išliko gyvas, tačiau dėl statybų buvo taip apšepęs, beveik kaip valkata, tad jį nuvežė į valkatų ligoninę ir negavęs tinkamos pagalbos, neatpažintas mirė. Šitaip žuvo vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės architektūros genijų. Bet jis niekada ir negalvojo pabaigti šios bažnyčios, būtų perdavęs kartoms

Dar vienas bažnyčios fragmentas.

Panorama į Barseloną ir jo uostą nuo Mondžuiko kalno.

Tai jau gotikinė Barselonos katedra, kuri ir vadinasi „Barselonos katedra“. Pradėta statyti XIII a. pabaigta XV. Tiesa, fasadas su rože visgi iš XIX a. 

Sardana – tradicinis katalonų šokis, kuris šokamas ratelyje, susiėmus rankomis. Skulptūra ant Montžuiko kalno.

1992 metais Barselonoje vyko vasaros Olimpinės žaidynės, kurios absoliučiai pakeitė miesto vaizdą ir ekonomiką. Anksčiau Barselonos centras buvo ekonomikos ir pramonės centras, tačiau dėl Olimpiados visa pramonė buvo perkelta į pakraščius, todėl Barselonos centras tapo vien tik gyvenamasis ir pramoginis. Čia matote 1992 metų didžiulį stadioną ir didelį fakelą, kuriame buvo įžiebta olimpinė ugnis. Tiesa, po žaidynių visas šis kompleksas tapo nereikalingas ir niekas čia nebevyksta, matote, (nors iš nuotraukos nesimato visgi) ir pats bokštas jau šiek tiek aprūdijęs. Čia lietuviai iš krepšinio iškovojo savo medalius! 

Pagrindinėje gatvėje, kuri vadinama La Rambla, galite pamatyti tokias skulptūras. Tik iš pradžių atrodo kaip skulptūros, tai persirengę aktoriai. Nusifotografuoji ir įmeti eurų. 

Jau minėjau, kad Katalonija nori atsiskirti nuo Ispanijos. Šiaip yra uždrausta pasipriešinimo vėliava, kuri iš esmės primena Katalonijos vėliavą, tačiau kampe turi žvaigždę. Policija vėliavas nuima, nes ji nelegali, tačiau visiems nė motais, Barselona tiesiog skendi tose pasipriešinimo ir nepriklausomybės vėliavose, netgi visai prie valdžios rūmų. Šioje nuotraukoje matosi tos vėliavos balkonuose.

La Rambla gatvės pabaigoje (arba pradžioje, nelygu kaip pažiūrėsi) yra Katalonijos didžiulė aikštė su išjungtu fontanu. Dėl ES reglamento taupyti vandenį, fontanas neveikia. Vieta pilna šimtais balandžių, kuriuos lesina turistai, nors manau, jie ištroškę, neaišku, kur gauna gėlo vandens. Visgi aikštėje pilna Užgavėnes primenančių persirengėlių, kurie čiumpa turistus, kai fotografuojasi, pasimaivo, leidžia pasifotografuoti, o po to kaulija, kad susimokėtumėte, todėl venkite šių keistuolių, jie uždarbiauja.

Svarbus valdžios pastatas. Vienas seniausių, nors „aptrauktas“ naujoviška architektūra.

Katalonai pamišę dėl mozaikų, net gatvių grindinys dekoruotas žymių, jau kadais mirusių architektų. Štai vienas La Rambla gatvėje.

Atrodo, nieko įspūdingo, atsikišimas iš istorinių bažnytinių pastatų, tačiau tai vieta bene vienintelė viešojoje erdvėje, kuri demonstruoja senovės romėnų statinių likučius.

Dieve, pamiršau, kaip vadinasi šis pastatas. Lyg ir pilis... Žodžiu, su šia vieta susijęs Kristupas Kolumbas, kuris buvo čia atvykęs. Kristupo Kolumbo kilmė neaiški, legendų daug, bet tikriausiai buvo kokio karaliaus pavainikis, nes patys kilmingieji jį priėmė į savo audienciją čia, Barselonoje, (nekilmingų nepriimdavo) ir rėmė jo keliones į jūrą. Tai, ką dabar matote, vienaip ar kitaip matė pats K. Kolumbas, viskas išlikę autentiška. 

Tai paskutinis A. Gaudi namas, pastatytas Barselonoje, po to jis statė tik Sagrada Familia. Pasigrožėkite, kokia architektūra daugiau nei prieš 100 metų! Tai pirmasis namas, kuris turėjo kartu ir vėdinimo sistemą. Taip pat Barselonoje yra Gaudi atskiras parkas, toks kaip ištisas stebuklingas pasakų kvartalas, į kurį plūsta turistai. 

Šis uždarojo tipo kiemas-aikštė – tai istoriniai karalių rezidencijos namai.

Nelabai pavyko man nufotografuoti Kristupo Kolumbo paminklą, nes aplinkui vyksta renovacijos darbai, bet nemanau, kad ir iš arti pavyktų perteikti skulptūros prašmatnybę ir aukštį. Gal net iš toli geriau žiūrėti. Visgi Kolumbas buvo pastatytas aukštai, o sumanyta, kad jis pirštu rodo į Naująjį pasaulį, tačiau rangovai sumaišė puses ir jis iki šiol žiūri ir rodo ne į Vakarus, o į Rytus (ironiška, juk Kolumbas plaukė į Indiją, todėl lyg ir teisinga). Kolumbo aikštė – didžiulis Barselonos eismo mazgas, šalia visai ir jūra. Nuo čia prasideda ir La Rambla gatvė.

Barselonos La Rambla architektūra.

Tai senas uždaras kiemas su specifine architektūra, kurion užėjęs jauti vėsų skersvėjį. Kiemas pastatytas su tokiomis arkomis, kad net karščiausią dieną veikia kaip nemokamas ventiliatorius. 

Tai kitas, panašu, kad dar viduramžius tikriausiai menantis kiemas. Neįtikėtina, bet čia buvo karvelių paštas.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Sinéad O'Connor - Nothing Compares 2 U [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Būtent vėlai vakare, birželio 26 dieną, sužinojau, kad sulaukusi 56 metų mirė airių atlikėja Sinéad O'Connor (g. 1966), kuri labai išpopuliarėjo su daininko Princo parašyta daina „Nothing Compares 2 U“ 1990 metais. Pastarąjį dešimtmetį neakylai, tačiau sekiau vis pro spaudą plūstančius atsiliepimus apie sudėtingą atlikėjos gyvenimą: bipolinis sutrikimas, noras ir bandymai nusižudyti, alinančios reabilitacijos, staigus metimasis į islamo tikėjimą bei 17-mečio sūnaus savižudybė, šeimos narių kontrolė... Tiesa, ir prieš tai jos gyvenimas nebuvo lengvas, keturios santuokos, skandalai dėl religijos, atviravimas dėl buvusių seksualinių išnaudojimų, tačiau ją pasaulis vis tiek mėgo ir vertino visų pirma dėl muzikos ir dainavimo gyvai energetikos. Netikite? Pasižiūrėkite koncertus, ypač senesnius, su kokiu atsidavimu, maniera ir energetika žmogus sudegdavo koncerte.

 

Kalbant apie šios dainos dieną, kuri jau yra ne šiaip daina, o kartos ženklas ne tik pasauliniu mastu, bet ir daug kas tapatinosi su ja iš ką tik atsikūrusios Lietuvos jaunimo. Gal ir nepriklausau tai kartai, tačiau puikiai menu vaikystę, kada kur kas vyresni vaikėzai aštuoniolikmečiai klausydavosi O‘Conor ir visada aptarinėdavo jos skustą galvą, kuri neatsiejama su maišto 90-ųjų dvasia. Daina buvo įtraukta į albumą „I Do Not Want What I Haven't Got“, kurio kopijų visam pasaulyje parduota daugiau nei 7 milijonai, o kur dar visokie nelegalūs įrašai ir panašiai. Daina buvo tokia populiari, kad ji praktiškai pasiekė beveik visose šalyse aukščiausią ir populiariausią pardavimų ir klausymo viršūnę, išskyrus Prancūziją ir Ispaniją. Aš nieko nenoriu daugiau pasakyti apie tą dainą, nei jos jausmingumą, nei kompoziciją. Tai viena iš tų, kuri nesensta, kaip sakiau, yra kartų žymė, kurią atpažins visi, kuriems per 40. Šiandien atlikėjos atminimui vėl dalijuosi kūriniu, su kuriuo užaugo karta ir vieną naujesnių gyvo koncerto metu.

 

Vaizdo klipas.

 

Gyvas pasirodymas.

 

Sinéad O'Connor – „Nothing Compares 2 U“

Žodžiai / lyrics

 

It's been seven hours and 15 days

Since you took your love away

I go out every night and sleep all day

Since you took your love away

Since you been gone, I can do whatever I want

I can see whomever I choose

I can eat my dinner in a fancy restaurant

But nothing

I said nothing can take away these blues

'Cause nothing compares

Nothing compares to you

It's been so lonely without you here

Like a bird without a song

Nothing can stop these lonely tears from falling

Tell me baby, where did I go wrong?

I could put my arms around every boy I see

But they'd only remind me of you

I went to the doctor, guess what he told me

Guess what he told me

He said, "Girl you better try to have fun, no matter what you do"

But he's a fool

'Cause nothing compares, nothing compares to you

All the flowers that you planted mama

In the back yard

All died when you went away

I know that living with you baby was sometimes hard

But I'm willing to give it another try

Nothing compares

Nothing compares to you

Nothing compares

Nothing compares to you

Nothing compares

Nothing compares to you

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka. Chrisas Webbas po 50 metų grįžo į Madeirą ir padarė nuotrauką toje pačioje vietoje

 Laba,

 

Vakar skaitydamas Olgos Tokarczuk romaną „Jokūbo knygos“, aptikau mintį, kurią esu pagalvojęs ne kartą. Gal iš tikrųjų kokioje laiko juostoje ar kitoje Visatoje yra priešingas procesas ir mes atsikeliame labai seni, pamažu jaunėjame ir grįžtame atbuline tvarka į motinos įsčias. Koks tai būtų jausmas? Ta laiko tėkmė mane visada domino, kodėl ji pas mus tokia ir ne kitokia.

 

Panašiai ir šioje nuotraukoje, kurią neseniai savo socialiniuose tinklapiuose pasidalino Chris Webb, kuris dar būdamas berniuku su mama 1973 metais apsilankė per atostogas Madeiroje, Portugalijos kurortinėje ir be galo gražioje saloje. Jis anuomet ištarė, kad vieną dieną čia sugrįš. Ir jis tą padarė šiemet, lygiai po 50 metų, susirado tą vietą, tą patį akmenį, atsisėdo ant jo ir padarė panašią nuotrauką.

 

Galvoju, Viešpatie, per tuos 50 metų subyrėjo Sovietų Sąjunga, Berlyno siena, atsiradau aš, susikūrė tiek daug naujų valstybių, išėjo tiek knygų ir filmų, sprogo Černobylis, siautėjo COVID-19 ir kiti dalykai, to žmogaus galėjo ir nebelikit, o jis išlaukė ir grįžo, o šis akmuo jo vis laukė, ne kažin kaip pasikeisdamas. Mėgstu pasididinti tokias laiko sudurstytas nuotraukas, tyrinėti pakilusių uolienų raštus, pakrantę, pastatus ir įsivaizduoti, kas ir kaip keitėsi per tuos 50 metų. Panašiai kaip vaikystėje, kai leidinių paskutiniame puslapyje reikėdavo surasti tarp dviejų panašių paveikslėlių 10 skirtumų ir juos pažymėti.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 9: atleisti sau savo nesąmones ir išsikuopti yra labai gerai

 

Sveiki,

 

Sąmoningai sau atleisti už pridarytas nesąmones nėra taip jau kartais lengva. Bent jau man. Saviplaka galiu užsiimti savaičių savaitėmis, o tai kainuoja daug energijos, prastų minčių, prastos nuotaikos, erzelio, tačiau, kai išsikapanoji, pamatai, kaip greitai galėjai užtrumpinti kelią. Pavyzdžiui, šiandien pagaliau džiaugiuosi, jog pabaigsiu plauti langus, kurie laukė nuo pavasario, nepaisant to, kad vakar susuko nugarą, esu pasiryžęs užbaigti. Galgi net grįžti kažkokiomis valios pastangomis prie apleistų kūrybinių procesų, atleisti sau ir kitiems nesėkmes ar nesilaikyti jų palikto emocinio šleifo, nes tai galiausiai stabdo viską gyvenime.

 

Kaip tai padaryti? Vienintelio recepto nėra. Mano – po valymo darbų dar šiek tiek pasportuoti, užsidaryti tamsiame vonios kambaryje, prisidegti žvakių, pasileisti ramios meditacinės muzikos ir manifestuoti tiek, kol galiu išlipti prisipildęs naujos energijos.

 

Vakar panašiai taip ir padariau. Mintys mane nunešė apie energijų cirkuliavimą Visatoje. Yra teorija iš kai kurių dvasinių praktikų, kad kvėpuoti ritmiškai įsivaizduojant aukštos vibracijos srautus su intencija yra žalinga, nes tai reiškia, kad iš kažkur tą energiją tu „atsitempi“, kitaip sakant, vagiliauji ir vėliau teks už ją susimokėti. Visgi stabtelėjęs pamaniau, o kai tos energijos aš nevagiu, o per mane, o gal ir iš manęs liejasi negatyvus krioklys, argi tai ne tas pats? Juk tai irgi energija, visos tos mintys, reiklumas, nepasitenkinimas, kritiška artikuliacija juk irgi yra tos pačios Visatos energija, kuri prausia kasdienybę. Tai jeigu sąmoningai pasirenki kitokią vibraciją, kodėl ji staiga jau tampa pavogta? Ar tai nėra vien įsitikinimai, kurie riboja? Ir išvis, ar yra būdas gyventi pasaulietišką gyvenimą nesinaudojant kokia nors energija? Taigi. Pasirinkimas yra sąmoningumo laisvas įprasminimas, štai ką aš supratau. Ir jeigu sau atleidi, vadinasi, toks yra pasirinkimas, naujas būties registras. Nesvarbu, kad sau atleisti gali tapti įpročiu. Geru įpročiu.

 

Tas mintis netrukus po meditacijos patvirtino ir per LRT radiją transliuotos pokalbių laidos dalyvės performanso menininkės Monikos Dirsnytės atsakymas į laidos vedėjų klausimą apie gyvenimo klystkelius. Šioji atsakė kitais žodžiais, bet labai panašiai, kad nėra vien tik blogų ir gerų klaidų, kurias vis inertiškai norėtųsi sugrįžti atgal ir nedaryti, yra gyvenimas, kuriame svarbiausias dalykas yra patyrimas.

 

P. S. Toliau vėsiomis vasaros naktimis skaitau Olgos Tokarczuk Jokūbo knygas, planuoju ilgą antrą atostogų kelionę ir tai yra patyrimas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Tai Verdes - Sandman [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Atradimai tęsiasi! Iš kiek daugiau nei 3000 perklausytų dainų atsirinkau tuos, kuriuos klausausi šią vasarą. Tų dainų apie 50 ir viena iš jų yra amerikiečių muzikos autoriaus Tai Verdes, kurio tikrasis vardas Tyler Colon. Gimė jis 1997 metais Kalifornijoje ir mokėsi groti fortepijonu bei gitara. Buvo aistringas krepšinio žaidėjas, tačiau visgi pomėgis muzikai nugalėjo. Atlikėjas savo muzikinius bandymus bandė pačiuose populiariausiuose Amerikos muzikos projektuose, tačiau nesėkmingai. Atėjus pandemijai, dirbo telefonų parduotuvėje ir tik 2020 metais išgarsėjo per „TikTok“ platformą. Šiuo metu atlikėjas yra išleidęs du solo albumus, tiesa, pirmasis jam buvo sėkmingas, singlai susilaukė populiarumo. Na, o mano apsirinkta daina yra „Sandman“ iš jo antrojo solo albumo „HDTV“ (2022).

 

Daina apie norą pabėgti ir pasikeisti. Daina pasakoja apie tai, kaip subjektas nusprendžia palikti ankstesnį savo gyvenimą ir tapatybę, persikūnyti kelyje į naują gyvenimo etapą. Dainos prasmę papildo ir vaizdo klipas, kuriame atlikėjas keliauja ant motociklo ir pakelyje sutinka be akių esančius žmones, kurie regi tarsi neregėdami jo kelionę į kitą gyvenimą.

 

Tai Verdes – Sandman

Žodžiai / lyrics

 

You know my name

You know, you know my name

You know my name

You know, you know my name

You know my name

Call me Mr. Sandman, you know my name

I can make your dreams come true in a day

Tell me what you're feelin', show me the way

Tell me your deepest secrets and we can escape

Let it go, don't you know I'm coming after

Every second you hold is slipping faster

Mr. Sandman's here, he's got your number

Close your eyes, call my name, I'll pull you under

Now see whatever you need to see

Go make everyone believe

You can take it all now (take it all now)

Change out of your skeleton

Slip in another skin

Then watch it all burnin' down

Call me Mr. Sandman, you know my name (you know my name)

I can make your dreams come true in a day (all in a day)

Tell me what you're feelin', show me the way (show me the way)

Tell me your deepest secrets and we can escape

Do you know that I can make your dreams come true?

Do you know that I can make it all come true? (All in a day)

Any little thing, I'll bring it all to you

Do you know that I can make it all come true?

Yeah, I can make it all come true

You know my name

You know, you know my name

You know my name

You know, you know my name

Let it go if you know it doesn't matter

Are the tears from crying or from laughter?

Yeah, know it's just 'cause you love me too strong

Know it's just 'cause you loved me too long

Fucked it all up and now it's all gone

You know who to call when everything's wrong

Now see whatever you need to see

Go make everyone believe

You can take it all now (take it all now)

Change out of your skeleton

Slip in another skin

Then watch it all burnin' down

Call me Mr. Sandman, you know my name (you know my name)

I can make your dreams come true in a day (all in a day)

Tell me what you're feelin', show me the way (show me the way)

Tell me your deepest secrets and we can escape

Do you know that I can make your dreams come true?

Do you know that I can make it all come true? (All in a day)

Any little thing, I'll bring it all to you

Do you know that I can make it all come true?

You know my name

You know my name

You know, you know my name

You know my name

We can escape

 

Jūsų Maištinga Siela