Aktualijos: Kiekvienas iš mūsų yra teroristas, arba karas dėl Kauno ir Vilniaus kalėdinių eglučių

Sveiki,

Šiek tiek aktualijų tikriausiai nepakenks, nors jomis lūžta visi žiniasklaidos kanalai ir portalai, dabar tiesiog žinias pateikia dar net įvykiams nepasibaigus, nors per vieną LRT laidą girdėjau, kaip vienas garbus ir išsilavinęs bei solidus žmogus pasakė, kad iš tų naujienų 80 proc. yra tik sugalvoti pramanai, kad būtų apie ką nors rašyti, o žmonės įsukti į melo ir propagandų mašiną. Nedaug kas ir belieka, atmetus bulvarinę verstinę spaudą apie braziliškos sėdynės implantus, suradusius dar vienos „žvaigždės“ tobulo užpakaliuko pusrutulius. 

Ne ką sensacingiau atrodo ir mūsų lietuviškos bėdos, tiesa, ne apie sėdmenų implantus, bet ir savų „rimtų pramogų“ netrūksta. Kad ir prieš keletą savaičių nusiritusi per forumus naujiena apie leptelėjusią Dalią Teišerskytę apie unitazo ir juodaodžio staiga suvienodėjusį kvapą. Aišku, žmogaus teisių atstovai kone nuo tribūnų pašoko, springdami „Birutėmis“ ir „Vytautais“, o internautai prikūrė tokių vadinamųjų memų, kad goglinaus ir kikenau, susiėmęs į saują. Reakcija, žinoma neadekvati ir D. Teišerskytė smarkiai gailėjosi, bet seniai garsėjanti šviesiomis ir sveikinimo koncerto repertuaro vertomis kalbomis apie žmogaus dvasios gelmes, neiškenčia nemesteldama replikų ne tik apie juodaodžius, bet ir savo homofobinių nuostatų. Bet D. Teišerskytė nurimti neketina ir štai Alma littera pristatė naują jos eilėraščių rinkinį iš karsto verčiančiu mirusiuosius prisikelti pavadinimu „Atskrisk kalėdoms, Angelas baltasai“, rodos, neturinčiu apskritai jokių sąlyčių nei su unitazu, nei su juodaodžiu, o tuo labiau su Liberalų Sąjūdžio partija.

Kol teroristai šturmavo Paryžių, Belgijos brigados varstė musulmonų butus, o į Švedija, kas 24 valandas įplaukdavo ar kaip kitaip patekdavo po tūkstantį ir daugiau karo pabėgėlių – netgi daugiau, nei mūsų Marijos šventa žemelė prašoma priimti apskritai, kyla nepagrįsta diskusija, ar mes numelšime Europos Sąjungos spenius, o patys atsikratysime atsakomybės. Kone pasiutau, kai viena pensininkė per žinias užsiputojusi aiškino, kokie blogi musulmonai, kokie jie nešvarūs, juočkiai ir apskritai niekadėjai ir netgi bailiai, kodėl nestoja mirti už savo šalį. Tikriausiai sklerozė, pamaniau, nes pati prieš 25 metus juk galėjo būti taikiniu gero rusiško tanko, kažin, ar savo vaikus, jeigu tokių turi, irgi būtų pastačiusi pažaisti lėlytėmis po vikšriniais ratais? Bet baugino jos apskritai rasistiniai gajūs nusiteikimai, kurie tikriausiai nemažai senosios kartos širdžių apliejo medumi, pamalonindama, kad tik Lietuva yra lietuviams ir mes nusipelnėme gyventi geriau, o ne koks svetimšalis, neduok Dieve. Ir ką Jūs galvojate? Kol portalai nufotografavę Vilniaus ir Kauno įžiebtas eglutes nori dėmesio, rengdami kraujo praliejimo vertas apklausas ir kiršindama internautus: kuri neva eglė jiems gražesnė? Pasirink tik vieną teisingą pusę, tokia kultūra pas mus jau susiformavusi. Aišku, kaip diena, kad joks tikras kaunietis niekada apie Vilnių jokio gero žodžio nepasakys, nors nemokamai ir į kokį šašlykų vakarą užlėktų. Tikras kaunietis tik savo Kauną myli, nes jo gatvėse gali elgtis kaip ponas karalius, gali apšnekėti, garsiai mesti komentarus, ar kaip kitaip parodyti savo kaunietišką kultūrą.

Eglučių karai vėl man parodė, kodėl nemėgstu kauniečių, nors pats Kaunas čia lyg ir nieko dėtas. Kaunas niekada nieko blogo apie save nepasakys, o „Chorų karuose“ būtinai už save prabalsuos, savo uodegą pakels, pagarbins eglę, „Žalgirį“, prisimins intelektualesnis kokį nors Maironį netyčia... Vakar kaip tik viename chate kaunietis man pudravo, kokia baisi Vilniaus eglė, o po to pradėjo akivaizdžiai primetinėti, kad Vilnius apskritai yra blogas miestas, nes ten kasininkės rusiškai moka šnekėti ir apskritai miestas lenkų, o ne lietuvių. Ir ką jūs manote? Išvadinau jį nacistu-nacionalistu (jis nė kiek neįsižeidė, gal net įgijo drąsos ir solidarumo) ir papasakojau, kaip viena garbi poetė iš Vilniaus (skaičiau ant Facebook‘o sienos jos tiesioginius įspūdžius!) užsuko Kaune į vietinę užeigą kavos, o ją būrelis vyrioku ligone išvadino, nes neatitiko fyfos kaunietės standartų. Pasakykite, kokiame Vilniaus bare galite išgirsti tokias pašaipas? Netgi labai gerai įkaušusiame bare? Ne, čia tik visų mylimame Kaune, kur visi turi būti savo miesto patriotai, gyventi kaip žiurkėnai standartinėse granulių dėžutėse. 

Negana to, sakau, prieš rašydamas savo vakarykščius chatinimosi įspūdžius, atsidarysiu internete ką nors teigiamo apie Kauną paskaitysiu, gal jis bus laimėjęs tuos nelemtus eglučių karus ar išgelbėjęs kačiuką iš medžio, bet kur tau... Kaune šiandien peiliu padurtas juodaodis iš Nigerijos. Blemba, žmonės, kas Jums negerai, norėjosi surikti? Juk Dalia Teišerskytė tik atsitiktinai leptelėjo, o Kaune peilis smigo? Diagnozė aiški. Visai nenustebčiau, jei dūrė tas, kuris buvo pasibaisėjęs teroro aktais Prancūzijoje, o savo Facebook‘o nuotrauką buvo perdažęs tos valstybės vėliavos spalvomis. Bet sakykite, kuo jis skiriasi nuo to teroristo? Kad bombos nesinešioja, nes per mažai svetimšalių? Bet ne, vakarykštis kaunietis man aiškino, kad jo mieste daug saugiau, nei Vilniuje, čia tik mitas, kad šaipomasi, kad kauniečiai nemėgsta kitų... Aišku, jeigu turi savo vadinamą chebrą, esi nutrynęs ir pritapęs prie savo kiemo bachūrėlių. Apskritai siutas suima, kai bandoma aiškinti, kad koks Kaunas yra nuostabus, o visi kiti tik ganykloje besimėtantys raguočių tortai. Ups, neįsižeiskite, kauniečiai, žinau, kad nesutiksite su manimi.

Tiesa, prie aktualijų priskirčiau ir Beatos Tiškevič Hasanovos komentarą apie laikus, kai ji studijavo aktorinį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), į kurį aš kažkada taip pat svajojau įstoti ir mokytis. Tai nutiko po to, kai vienas studentas, neatlaikęs mokslų rėžimo ir dėstytojų pašaipų, savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Apie tai, kokios mokykloje patyčios, jau daug kalbama, bet jos nepasibaigia vien tik mokykloje. Seniai įtariau LMTA esant kažkokią neproporcingai savavališka. Duok Dieve, nekalbu apie visus dėstytojus, tačiau, nuostata, kad čia dėstytojas yra visagalis, jau man pasirodė per savo kailiu patirtas atrankas. B. Tiškevič pasakojo apie tai, kai darbus baigdavo 2 valandą nakties, o 6 ryto vėlei turėdavo būti paskaitose. Praktiškai gyveni, miegi ir šiki tarp studijų sienų, o tavo laikas, energija ne tik, kad neįvertinami dalykai, bet dar viešai nužeminami ir sumenkinami. Žinau, kaip kartais kurso vadovai žodžiu išrengia studentą, todėl manęs nė kiek nestebina, kad kažkas tiesiog to neatlaikė. Sakau, įlįsiu į internautų komentarus su ta nuostata, kad jau žinau, ką maždaug pasakys vox popoli. Ir neklydau. 

Atmetus eilinius įžeidimus, siųstus B. Tiškevič, ir vieną iš penkiolikos paantrinantį straipsnio turinio komentarą, akivaizdu, kad liaudis užstoja tokią sistemą, lyg praskaitę pro šalį, jog žmogus dėl šių priežasčių nusižudė, porino apie tai, kad kitur irgi studijuoti nelengva, kad čia mažiau reikia zysti ir skųstis, kad „kam dabar lengva“ ir net buvo tokių, kurie stačiai pritarė, jog studentas turi būti nuolat ujamas, apsuptas stresinių situacijų, kad žinotų, kas yra gyvenimas ir atsakomybė. Net žagtelėjau, ar tikrai tai liaudies balsas? Ar tikrai ta liaudis nori, kad jų palikuonys pereitų tą ugnį, šoktų nuo tiltų, vardan to, kad kentėti yra garbinga? Garbinga būti žeminamam? Atleiskite, netikiu, kad šitas nuomonių mazutas yra tyras ir nuoširdžiai laiminantis LMTA mokymosi sistemą. Bet jis man sąmoningai siejasi su terorizmu ir rasizmu, su eglučių kovomis ir išsakytomis nacionalistinėmis kauniečio iš chato pozicijomis. Mes siauri, suluošinti, pikti ir agresyvūs, manome, kad kiekvienas turi patirti tai, ką patyrėme – neteisingumą, pažeminimą ir neįvertintas mūsų pastangas. Mes bijome savęs, kitataučių, bijome pralaimėjimo, todėl balsuojame tik už savo eglutes, bijome juodaodžių, todėl smeigiam į juos peilius, o kamuojami nemiegos ir depresijų, ateiname tyliai į Delfi komentuotinų straipsnių ir problemų virtinę, masiname problemas, sprogdami neapykanta kaip tie patys mirtininkai teroristai, tik šiuo atveju mes sprogdiname ne tik save, bet ir savo artimuosius, dar didaktiškai ir manieringai pridėsiu, ypač vaikų ateitį.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Celine Dion "Hymne à l'amour" (cover Edith Piaf)

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu pasidalyti neseniai pritrenkiančiu Celine Dion gyvo garso pasirodymu „Amerikos muzikos apdovanojimuose“, kur buvo atlikta garsi dar garsesnės prancūzų atlikėjos Edith Piaf daina „Himnas meilei“ (pranc. Hymne a L‘amour). Jautri ir tiesiog pritrenkianti daina buvo skirta neseniai Paryžiuje įvykusio teroro akto aukoms pagerbti, dėl kurios scenoje ne vienas braukė ašaras.

Celine Dion prieš keletą metų išleido naują savo albumą, tačiau po to, kai sužinojo savo vyro diagnozę (šis sirgo gerklės vėžiu), nutraukė bet kokią muzikinę veiklą ir liko slaugyti vyro. Tačiau vyras, kaip žinia, ir toliau ilgai prašė ir meldė žmoną sugrįžti į muzikinę sceną ir tęsti tai, ko laukia milijonai jos gerbėjų. Na, niekas nesiginčys, kad kanadietė, dainuojanti jau ketvirtą dešimtmetį tiek prancūziškai, tiek angliškai, yra pritrenkiančio garso savininkė. Tai viena iš tų atlikėjų, bent man, kur jos gyvo garso koncertas pranoksta netgi kompiuteriu tvarkingai surikiuotus jos dainų įrašus. Balso subtilumas, išskirtinis tembras ir per vibracijas permesta žinia ir emocija – tiesiog mėgautis, mėgautis ir dar kartą mėgautis. Galima numanyti, kad atlikėja tikriausiai į sceną grįš su dar vienu albumu, bet kol kas į sceną atlikėja grįžta tik pamažu, nedrąsiai ir „Amerikos muzikos apdovanojimai“ buvo vienas, bet ilgai lauktas žingsnis į viešumą.

Grįžtant prie dainos „Himnas meilei“, derėtų paminėti, kad pirmą kartą sudainavo ir dainą pristatė jau smarkiai išgarsėjusi ir pripažinta Edith Piaf 1949-1950 metais. Šios dainos yra netgi anglų kalba versija ir kai kurios šalys taip pat turi savo versijas, na, o šiandien siūlau pasiklausyti būtent Celine Dion atlikimo ir prisiminti Edith Piaf pradinę versiją.

Celine Dion atlikimas:

Edith Piaf:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Stromae "Alors on Danse"

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi garsus belgų hiphopo ir elektroninės muzikos atlikėjas Stromae, kurio tikrasis vardas Paul Van Haver (g. 1985). Tikriausiai vienas mano jo mėgstamiausių hitų yra „Alros on Danse“, su kuriuo atlikėjas ir išgarsėjo ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Kol kas atlikėjas yra išleidęs tik du muzikinius albumus ir abu jie susilaukė nemažos komercinės sėkmės, ypač antrasis albumas.

Egzotiškos išvaizdos vaikinas, dainuojantis prancūziškai, netruko susilaukti sėkmės, kai 2009 metais pristatė hitą „Alors on danse“ iš pirmojo studijinio albumo „Sūris“ (2010). Daina iškart šoktelėjo į pirmąsias topo pozicijas, sulaukė daugybės klubinės muzikos remiksų, ją pamėgo netgi Lietuvos klausytojai. Hitas platininiu tapo Italijoje, Danijoje, Vokietijoje, triskart platininiu Belgijoje, dukart platininiu Šveicarijoje, auksiniu Ispanijoje ir Švedijoje. Beveik visose Europos klausomiausiose radijo stotyse pasiekė pirmąsias topo pozicijas. 

Tai viena iš tų hiphopo prieskonių turinti daina, kurios nepabosta klausytis nei pavargus, nei turint daug energijos. Šiaip hiphopo nemėgstu, bet ta prancūzų kalba, kuri, regis ne itin pritaikyta hiphopui, tiesiog taip nuostabiai dera su ta elektronine muzika ir pučiamuoju instrumentu, kad paperka kone po pirmosios perklausos. Pasižiūrėkime vaizdo klipą ir pasiklausykime:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstrų viešbutis 2" / "Hotel transylvania 2"

Sveiki, skaitytojai,

Neseniai matytas animacinis filmas „Monstrų viešbutis“ susilaukė filmo tęsinio, todėl suskubau pamatyti ir „Monstrų viešbutis 2“ (angl. Hotel Transylvania 2) (2015), kuris taip pat sulaukė sėkmės kaip ir pirmoji dalis. Visgi animacinio filmo kūrėjams daugiau ar mažiau, mano akimis, pavyko išsaugoti įgytą atmosferą ir žaismingumą pirmojoje dalyje ir sukurti beveik lygiavertį tęsinį.

Šioje dalyje vėl netrūksta pakvaišusių nuotykių, o charizmatiškašis vampyras Drakula netgi taps seneliu ir visas savo viltis ir, žinoma, kvailybes sudės į anūko auklėjimą, todėl iš to išsirutulios jo ir dukters nesutarimai šiuo klausimu. „Monstrų viešbutis 2“ vėl panardins į jau pažįstamą pasaulį ir suteiks įdomių pramoginių potyrių, kad nė nepajusite, kaip greitai prabėgo laikas. Šįkart istorija taip pat pasirodė gera, gana įdomiai išvystyta, tačiau gal šioji dalis vos vos kiek pasirodė silpnesnė, bet nedaug, gal dėl to, kad pagrindiniai herojai, buvę pirmojoje dalyje, staiga pateikiami kaip suaugę ir atsakingi tėvai? Gal kiek mažiau juokelių? Pernelyg nuspėjama? Gali būti, tačiau nuo to filmas netapo prastesniu ir, jeigu taip nutiktų, kad kūrėjai nuspręstų kurti trečiąją dalį, manau, su malonumu vėlei pažiūrėčiau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Shania Twain "Man! I Feel Like a Woman"

Sveiki, skaitytojai, 

Šįkart daina ir man pačiam netikėta, panosėje jau niūniuoju kažin kelintą dieną. Tai kanadiečių garsios atlikėjos Shania Twain super hitas „Main! I Feel Like a Woman“. Nors country stiliaus atlikėja jau gerą dešimtmetį yra sustabdžiusi savo muzikinę veiklą, bet jos populiarumas dar vis sklando tarp šiuolaikinės pop ir country klausytojų ir vis dar daro nemenką įtaką populiariosios muzikos industrijai.

„Man!  I Feel Like a Woman“ – tai singlas iš trečiojo atlikėjos albumo pavadinimu „Come on Over“, išleisto 1997 metais. Atlikėja garsi dar ir tuo, kad ji beveik visas savo dainas iš albumų paversdavo singlais ir hitais, o iš 16 dainų teturinčio albumo, buvo išleista net 12 singlų, nufilmuota daug vaizdo klipų! Daina singlu pasirodė viso labo tik aštunta, o vvienas seksualiausių jos vaizdų klipų pristatymas įvyko 1999 metais. Šią pop country dainą netruko pamėgti publika ir ji atlikėjos koncertiniuose turuose tapo kone vizitine kortele, kino filmai mielai dainą priėmė į įvairius garso takelius. Daina net 23 valstybėse tapo numeriu vienas, atlikėjai country muzikos kategorijoje pelnė „Grammy“ apdovanojimą.

Melodinga, greitai įsimintina daina, kurią, manau, tikrai daugelis iš jūsų esate bent jau girdėję pusę ausies, todėl siūlau pasiklausyti ir vėl:

Jūsų Maištinga Siela