Sveiki, mielieji
skaitytojai!
Teatro sezonas netrukus man įsibėgės ir šįkart noriu
pasidalyti asmeniais įspūdžiais ir pastebėjimais apie Klaipėdos Pilies teatro
premjerinį spektaklį „Galybė ir garbė“, kurį režisavo Dominykas
Matulionis (g. 1998). Tiesą sakant, beveik nieko apie šį jaunąjį kūrėją
pernelyg nesu girdėjęs, tik tiek, kad už savo literatūrą yra pelnęs Lazdynų
Pelėdos premiją, kuri teikiama pasižymėjusiems literatams iki trisdešimtmečio.
Teatrinį išsilavinimą D. Matulionis įgijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos
(LMTA) Klaipėdos fakultete, kur baigė Teatro ir renginių režisūros bakalauro
studijas bei Taikomojo teatro magistrantūrą. Pastaruoju metu, kaip suprantu,
įsitvirtina tiek literatūros, tiek teatro pasaulyje kaip jaunosios kartos
kūrėjas.
Kūrinio „Galybė ir garbė“ autorius – garsus XX a.
anglų rašytojas ir dramaturgas Graham Greene (Grehemas Grynas), kurio kūryboje
dažnai persipina moralinės dilemos, dvasiniai konfliktai ir politika. Teatro
pjesei pritaikyto kūrinio veiksmas vyksta XX a. 4-ojo dešimtmečio Meksikoje,
kur radikali valdžia teisiškai uždraudžia bažnyčią bei religiją. Siužeto centre
– paskutinis slapstydamasis likęs „viskio kunigas“, kurį nepaliaujamai medžioja
griežtas, revoliucingas valstybės leitenantas. Nors kunigas yra silpnas,
nuodėmingas ir varginamas priklausomybės, jis vis tiek jaučia pareigą teikti
sakramentus bei dvasinę pagalbą persekiojamiems žmonėms. Pagrindinė G. Gryno
kūrinio idėja nagrinėja tikrojo šventumo, atsidavimo ir žmogiškojo trapumo
santykį. Dramos autorius atskleidžia, kad tikroji dvasinė stiprybė bei
tikėjimas dažnai atsiskleidžia ne tobuluose, o nuodėminguose ir klystančiuose žmonėse.
Žiūrėdamas D. Matulionio pastatymą buvau ištiktas deja
vu. Tikrai šią medžiagą esu kažkur jau seniai praeityje matęs! Siužetas ir
veikėjas man atpažįstami, tačiau atmintis niekaip neatgamino iš kur. Ši pjesė
buvo ne kartą ekranizuota kaip filmas, paskutinysis pastatymas 1961 m., kurį
režisavo kino režisierius Marc Daniels, tačiau net pažiūrėjęs filmuotą
ištrauką, negaliu atgaminti, kad būčiau matęs būtent šį filmą. Nepaisant visko,
man buvo aiški pagrindinio veikėjo kunigo vidinė drama ir Meksikos politiniai
kontekstai. Pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje sukūrė Klaipėdos dramos
aktorius Vaidas Jočys, perteikęs nuoširdžiai nuodėmes ir nuopuolį pripažįstančio
kunigo gyvenimą. Nepaisant to, kad leitenantas (aktorius Jonas Baranauskas)
įsivelia pabaigoje į įdomų kalinio ir karininko, tikinčiojo ir ateisto disputą,
vis teikdami žiūrovams apgaulingos vilties, kad kunigas savo klystkelių
prisipažinimu kažin kaip pažadins humaniškumą ir atjautą, tačiau stebuklas
neįvyksta ir kunigas nuteisiamas mirties bausme. Visuomenė susidoroja su nuoširdžiai
atgailaujančiais taip, kaip teismų sistema susidoroja su Merso iš A. Camus
romano „Svetimas“, taip kaip šeimos lūkesčiai pražudo Zamzą F. Kafkos apsakyme „Metamorfozė“.
Visgi spektaklis turi ir šviesiąją dedamąją: kunigas
atsisako parodomosios kunigo vaidmens. Patekęs į kalėjimą jis nori išgerti, o
ne priėminėti išpažintis, todėl yra apsiaunamas kalinio ir išvadinamas eretikų.
Nepabėgęs iš šalies, kunigas suvokia, kad pasirinko būti arčiau žmonių, o ne
Dievo, nes per jį veikianti dievo ranka yra reikalingesnė užguitiems žmonėms,
nei svetur. Kitaip sakant, kunigas pamažu atsisako meluoti, nors jį ir kamuoja
praeities šmėklos, nuolat girdi jų žingsnius, kaukšėjimą, trupančius akmenis,
jie grįžta akli į jo vaizdinį kaip sąžinės budeliai, tačiau tikrasis veikėjo
išsilaisvinimas įmanomas tik tada, kai jis tampa sau ir pasauliui atviras kaip
žaizda. Scenoje įvyksta klasikinis atsivertimas: pralaimėjęs prieš visuomenę
veikėjas staiga nugali pats save ir tokiu būdu tampa laisvas, nors ir paaukoja
gyvastį.
Spektaklyje vaizduojami Meksikos istoriniai
kontekstai. Žmonės čia bėga ir gelbėjasi per akmeningus kalnų kelius basi,
bando išgyventi provokuodami ir maištaudami prieš radikaliuosius diktatūros
budelius, kuriems religija ir tikintieji yra sisteminiai priešai. Pjesė tarsi matrioška
talpina pasaulį pasaulyje: individai kovoja prieš diktatūrą ir režimą, kunigas
kovoja prieš savo veidmainiškumą ir netiesą. Saikingoje scenografijoje, kurioje
akmenukai ir akmenys metaforiškai rieda, kaukši, krenta veikėjams iš rankų
simbolizuoja trupantį ir yrantį iliuzijų pasaulį, atveriantį žmogaus poreikį
artėti prie Dievo. O prie juo artėti įmanoma tik tada, kai pats sau lieki
ištikimu.
Spektaklis nėra novatoriškas, režisierius nežaidžia inovatyviomis
teatro formomis, neinterpretuoja kažin kaip kitaip pjesės medžiagą, tiesiog, sakyčiau,
gana išlaikyta ir nusistovėjusia tradicine teatro kalba byloja klasikinės
pjesės idėjas ir ištarmes. Spektaklis, nors ir nesudėtingas, tačiau jis, manau,
vis dar aktualus šių dienų kontekste, kai vyrauja mūsų dabarties visuomenėje
politinė ir pilietinė poliarizacija, kai visi skuba užimti gynybinę savo
įsitikinimų frontą, negirdėti kitų, gindami savo tiesos kaukę tarsi
ji būti pati svarbiausia. Sąžiningas santykis išlaisvina. Viena radikaliausių
kunigo minčių, išsakytų scenoje, yra tai, kad džiaugsmas neįmanomas be skausmo
ir kančios, vadinasi, džiaugsmas yra skausmo dalis. Gana sofistinė ir paini
dviprasmybė, tačiau šiame paradokse juk yra egzistencialistinė, sakyčiau,
prasmė: veikėjas didžiausiame savo paklydime, sumokėdamas didžiausią kainą,
atgauna dvasios ramybę ir tai tampa scenoje tikrosiomis kunigo mišiomis,
jo asmeniniu nuopuoliu ir prisikėlimu, kitaip sakant, galybe ir garbe.
Maištinga Siela
