Filmas: "Kung Fu Panda 2"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Kung Fu Panda 2“. Vieną vakarą nusprendžiau save labai smagiai nudžiuginti ir parsisiunčiau šį filmą. Sakau, noriu tikrai nuoširdžiai pasijuokti, nes buvau prieš keletą metų matęs pirmąją dalį ir tikrai juokiausi. Na, taip, tikrai juokiausi, bent jau tiek save pamenu. Teko nusivilti pamačius antrąją šios pandos dalį, ji labiau graudi, nei juokinga. Vaikystės traumos, tėvų netektis ir rimtas ryžtas išvaduoti Kiniją nuo keršto ugnimi užsidegusio povo, kuris taip pat turėjo problemų su savo tėvais... Šįkart labai jau psichologizuotas, labiau didaktinis ir visoks kitoks pasirodė filmas.

Įsivaizduoju, kad tiems, kuriems patiko pirmoji dalis ir dėl to žiūrėjo antrąją, turėtų kažkiek nusivilti. Juoko dozės šįkart negavau jokios. Kelios scenos, kai bėga, kovoja ir mušasi, ir tos pačios nejuokingos, juk skauda „mažai pandutei“ ten plėšiant stogo čerpes, ryjant priešininkus pasilindus po kinietišku gatviniu drakonu... Nežinau, nesužavėjo. Pasigedau pirmojoje dalyje užsilikusios kvailos, neveiklios, daug ryjančios ir nieko nesuprantančios pandos. Kvailumas ir nepaprastumas tąkart tikrai žavėjo. Šią dalį vertinčiau per daug rimtą, nors galbūt kai kam labai tiks ir patiks. Man asmeniškai, kai norėjau „kažko panašaus į pirmą“ dalį, buvo šioks toks smūgis, tačiau vis tiek žiūrėti nėra blogai, nes vis tiek „Kung Fu Panda 2“ turi savo savotiško žavesio, tačiau...

Ką galėčiau patarti? Atsargiai tiems vertinti filmą, kuriems patiko pirmoji dalis, nes žiūrint su perdėtu entuziazmu galima rimtai nusivilti. Žiūrėkit šiek tiek kritiškai, tai ir nusivylimo lygis bus mažesnis. Gero filmo!

Įvertinimas: 7.1/10

Jūsų Maištinga Siela

Blogoji ramybės pusė

Sveiki,

Apėmė jausmas, jog kažkas negerai. Staiga. Nei šio, nei iš to. Kažkoks klaikus nerimas, nors langas tebėra langu, o ruduo toks pats nebaugus kaip ir vakar. Įsivaizduoju, kad kampe įsikuria molinis židinys ir medžiai spragsi ugnyje kaip stiklainyje tirštai uždaryti drugiai. Rodos, tas pats, kas buvo vakar, bet viduje kažkoks demoniškas embrionas, kažkokia atominė bomba, kuri tuoj sprogs ir nelyginant mazutas išsilies į mano plaučių alveolines vynuogių kekes. Galbūt tai kažkoks aitvaras, tas pats iš mitinių Lietuvos miškų ir girių atėjo manęs pažadinti ir kaip visada visko sujaugti. Galbūt... Nebenoriu rašyti. Nebegaliu to daryti. Dievas mane išmeta su mano paties leidimu ir paskatinimu iš Rojaus ir aš netenku savo raganiškų galių kurti. Jau nebe tas. Jau nebe.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Domantas Razauskas "Takas į tylą"

Sveiki,

Tikriausiai šįkart turėčiau dėkoti savo draugei, kuri paskolino man Domanto Razausko eilėraščių knygą „Takas į tylą“, kurią 2010 metais išleido „Baltos lankos“. Šalia poezijos taip pat pridėtas ir dainų CD „Lietaus kambarys“, bet jo nesiklausiau, kadangi knyga buvo skolinta be CD, todėl pabandysiu apžvelgti tik Domanto Razausko eiles.

Iš tikro pradėsiu nuo to, kad Domantas Razauskas man kur kas geresnis atrodo kaip dainininkas, kuris moka įprasminti savo kuriamus tekstus. Kai paimi skaityti jo eiles, jos pasidaro truputį šaltos, blankios, juose mažiau intonacijos, jausmų. Mane patį nuolat nervina skaityti spaudoje vieną jau amžina kliše tapusią tezę – „jauno žmogaus eilės“, lyg skambėtų tarsi atsiprašymas; mat, jaunas, tai gal tik bando rašyti eiles, perdėm atsiprašom, jei nepatiko. Jaunystė ne privilegija, o senatvė ne liga! Perskaičiau per vieną vakarą „Taką į tylą“ ir pagalvojau, jog joje nemažai ir parako, ir visgi, pripažinkim, jauno žmogaus ieškojimai. Koks stebuklingai atjaunėjęs bebūtų Martinaitis ar Kajokas, na pripažinkim, per amžius taip neparašys, kaip parašė Razauskas.

Pirmas įspūdis – nepaprasta individualybė, sakyčiau, net šiek tiek vienišo žmogaus eilės, kurios laviruoja ant postmodernistinių ir senųjų tradicijų poezijos ašių. Razausko eilėse labiau dominuoja postmodernizmo tendencijos, nors tikėjimo ir dievoieškos troškulį, kuris iš esmės kamavo ir Rilkę, labai atsveria į XX amžiaus pasaulinę poezijos okeaną. Taigi dievoieškos sindromas kamuoja poetus ir rašytojus, o juk kaip svarbu susikurti sau stabą, Dievą, altorių, žinoma, tai nėra blogai. Didžioji dalis Domanto Razausko eilių būtent ir byloja apie Dievą kaip apie visatos kūrėją, bet kartu – dievaži, kaip dabar ir populiaru – „sumenkinti Dievą į dievą“ ir net retkarčiais jį padaryti menkesnį už žmogų. Juk Dievas yra žmogaus suvokimo ir jo protelio vergas, kitaip ir nepasakysi. Dievo ir pačios dievoieškos, tikėjimo motyvas yra vienas pagrindinių motyvų „Takas į tylą“ rinkinyje: „kai dievas sukasi vandeniu“; „ir melstis mums buvo neleista“; „laiveliu priartėjęs dievelis“; „mano tikėjimas išsigimė“; „lyg melždamas Dievo karvytę“; „mano dievas / taip ir neišmoko įsakymų / neišmoko kalbų“; „slapstaisi nuo Dievo, milinės“; „skriski iš čia, dieve, mano netapus“ ir kt. Taigi matome tikrai platų tikėjimo spektrą, kada lyrinis subjektas nepaprastai įnirtingai kažko ieškojo, kažkuo tikėjo, kažkuo buvo nusivilta ir vėl atrasta. Galbūt rinkinyje tik paskutinis eilėraštis „Keistas jausmas Petro ir Povilo“ yra visa ko susitaikymas, kažkokių netikrų dievų, iliuzijų ir religijų atsisakymas arba netgi jų sulipdymas, modifikavimas, hibridizavimas į visumą – „tu tas pats dieve / rodos kad ir kaip bežiūrėsi / dabar jau tas pats“ (p. 75). Rinkinyje atsispindi krikščioniškojo pasaulio dvelksmas, tačiau jis maišosi su mitologinio pasaulio priemaišomis, rytų religijomis bei kultūromis, o Dievas išlieka kaip visuma – „jau tas pats“.

Taigi dievoieška, manding, yra ta grandis, kuri aktuali buvo ir tradicinei XX amžiaus poezijai, tiek ir mūsų šiuolaikiniams poetams. Senąją tradiciją tęsia D. Razauskas ir per archetipus, per paraleles su gamtos pasauliu. Nemažais eilėraščių turi savo stichijas, o tai rodo, kad žmogus, kad ir kiek jis beieškotų, kur bekeliautų ir kiek bebūtų paveiktas technologijų, dar kol kas nenutrūksta nuo archetipų. Dominuojanti stichija – vanduo, kuris čia simbolizuoja ir gyvybę, ir kartu mirtį, apvalančia sakralią jėgą. Nemažai Razausko eilėse ir ugnies, po jos paliktų pelenų motyvas atsikartoja ne viename eilėraštyje. Oro stichiją ženklina dūmai ir vėjas. Žemė labiau akcentuojama ne kaip derlingas lietuviškas juodžemis, bet kaip smėlis, tikriausiai neatsitiktinai, nes smėlis nėra sėslus, kaip ir šiuolaikinis žmogus, jo pasaulėvoka, kuri keičiasi žaibo greitumu, taip pat nuolatos dreifuoja ir kinta. Apskritai eilėraščiuose labai mažai patvarumo, saugumo ir tvirtumo lyrinio subjekto įsitikinimų atžvilgiu. Kodėl taip yra? Tai susiję su mūsų laikotarpiu, kai žinios ir kitos kultūros yra mums nuolatos prieinamos, o dar baisiau – jos dar kasdien ir kinta. Žmogus nebegali tikėti mokslu, nes šiandien patvirtinta tiesa, rytoj jau tampa kita tiesa, todėl natūralu, kad eilėse išsiilgusiai žvelgiama į pačią gelmę – kur yra žmogaus prasmė ir kur esu aš pats toje prasmėje, kitaip sakant, ieškoma nekintančių prasmių ir tikėjimo nesugriaunamo fundamento.

Domanto Razausko eilės turi ir metafizinio valentingumo, nors jis yra, mano galva, saikingas, nepersūdytas siurrealistiniais vaizdiniais, nors kai kuriuose eilėraščiai jo taip pat apstu. Pagrindinis metafizinio pasaulio kūrimo instrumentas – sapno motyvas: „nagais krapštau korėtą sapno odą“; „skrebučių ir žemės sapnų išbarstytų“; „ir girtas sapnų muzikantas / jau mirė“; „kiek per sapną nubrendu“; „tikrovė tuščia, tik sapno niekada nepritrūko“; „o tu tik esi, o aš tik sapnuoju“ ir kt. Sapnas lyriniam subjektui matomai prasmingesnis ir įdomesnis, nes tikrovė, kaip paaiškėjo viename eilėraštyje, tėra tik tuštuma. Tikrovės netikrumo jausmas taip pat angažuotas, pvz.: „iš kūno plastmasėmis skiedros“; „ir laikas bus juodai baltas“ ir kt. Tai ryškiai siejasi su lyrinio subjekto dievoieškos priežastimis ir pasekmėmis.

Vienas ryškiausių Razausko poetikos bruožų – priešprieša, kuri labai ryški pirmajame eilėraščių dalyje „Maldos Sarbievijui“. Tiesą sakant, nieko naujo, nes pats Vincas Mykolaitis – Putinas, dar būdamas simbolistu, XX amžiaus pradžioje kūrė panašiu principu, tačiau Razauskas labiau šiuolaikiškesnis, jo priešpriešos labai vingrios, jos šalia viena kitos ir kuria įtaigias ir įdomias semantines prasmes, pvz.: „įvaikintas tėvas“, „didelių mažų poetų mirtys“, „lyg viltim nudurtas“, „grįžau tik dar labiau išėjęs“, „dabar jis byra į viršų“ ir kt.

Nemažai eilių, kurios yra dedikuotos draugams, kolegoms, artimiesiems – tai rodo patį autorių bendradarbiaujant, jeigu būtų galima taip šmaikščiai pasakyti, su „poezijos elitu“. Šį eilėraščio rinkinį vertinčiau kaip neblogą įnašą į dievoieškinės XIX amžiaus lietuvių poezijos indelį, kurių temos pabaigų nematyti horizonte nei galo, nei pradžios, bent jau tol, kol bus žmogus, tol bus ir noras ieškoti, o ieškant, tikėti, kad bus surasta.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Mykolas Rėmeris "Lietuvos sovietizacija 1940 -1941"

Sveiki visi,

Gyvenime atsitinka taip, kad kartais perskaitai pačias keisčiausias knygas. Šįkart taip man nutiko su Mykolo Rėmerio knyga „Lietuvos sovietizacija 1940 – 1941“. Tiesa, ši knyga turi dar išsamesnę paantraštę – „Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos vertinimas“. Taigi, turime nedidelės apimties, bet pakankamai išsamų istorinį pjūvį, kuris iš esmės nulėmė mūsų šalies ir visos tautos savimonės formavimą visam likusiam xx amžiui.

Savaime aišku, pati knyga pasirodė tik 1989 metais, kada dar būdami Sovietų sąjungoje nebebijome pareikšti, jog išsigimusios komunistinės idėjos naikino mūsų tautą ir kitas aneksuotas „Sovietų sąjungos drauges“. Mykolas Rėmeris – garbus profesorius sėdo ir parašė išsamų savo individualų vertinimą į agresorės Sovietų sąjungos veiksmus. Rėmeris neslepia savo neigiamo požiūrio į Lenkijos vykdomą politiką, bet labiausiai niekina Sovietų sąjungos pasalūnišką skverbimąsi į mūsų šalies vidaus reikalus, kol galiausiai bukai ir kartu gudriai privertė Lietuvą įstoti į Sovietų sąjungos išskėsta glėbį.

Įdomus ir Rėmerio požiūris į Lietuvos pasirinkimą šiuo sudėtingu metu būti neutralia. Autorius mano, kad Lietuva anaiptol nebuvo neutrali, nes ji visgi norėjo atgauti iš Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą ir, mano galva, Rėmeris to neįvardino, bet akcentavo kitais žodžiais, jog Lietuva akivaizdžiai padlaižiavo Sovietų sąjungai ir leido sudaryti „savitarpio sutartį“, kuri leido Sovietų sąjungos kariams įeiti į mūsų šalies teritoriją, o po to prasidėjo nenutrūkstama mūsų tautos pavergimo istorijos grandinė. Galiausiai Rusija apkaltino mus grobius jų karius, juos kankinus ir teigė, jog mes ėmėme laužyti „savitarpio sutarties“ nuostatas, nors tie kaltinimai buvo visiškai nepagrįsti...

Būtų juokingą atpasakoti visą turinį, bet skaitant, autoriaus nuomonė yra tinkamai pagrįsta datomis, faktais ir įvykiais. Knygoje minimas užsienių reikalų ministro Urbšio kelionės, V. Krėvės - Mickevičiaus politinė veikla ir žinoma Dekanozovo provokacija, kuri aiškiai matosi buvo užsakyta iš pačios Sovietų sąjungos būstinės. Autorius daug dėmesio skiria „Stalino konstitucijos“ (1936 m.) nagrinėjimams, įstatymų nesusikalbėjimais su Sovietų sąjungos veiksmais. Autorius galiausiai įrodo, kad jokie dokumentai nevaldė nei Sovietų sąjungos veiksmų, nei mūsų šalies politikos, viskas vyko tik grupuotės ar net paties Stalino įsakymu, kurie atitinkamų žmonių buvo dangstomi visokiais išgalvotais arba tuoj sukurtais įstatymais, vadinant demokratiją.

Labai įdomu buvo skaityti apie pačią rinkimo sistemą, apsukrią ir neteisėtą Rusijos kuriamą „Liaudies vyriausybę“, apie tai, kaip kiekvienas Lietuvos pilietis buvo priverstas balsuoti tik už komunistus, nes balsavimo sąrašuose kitų partijų, „liaudies priešų“, atstovų net nebuvo – tokią „demokratiją“ vaizdavo besiskverbianti Rusijos priespauda. Rėmeris mini ir jau anekdotu tapęs Sovietų sąjungos pareiškimas, jog jie atėjo į Lietuvą, kad išvaduotų mus nuo Smetonos politikos ir padarytų mus laisvus, arba, kitaip sakant, savo vergais.

„Lietuvos sovietizacija – tai buvo ne pačios Lietuvos evoliucijos padarinys, bet svetimų, nuslopinusių Lietuvos valstybę pajėgų darbas, kuriam buvo paruošta tam tikra neva pačios Lietuvos aktų incinizacija, o kuris iš tikrųjų rėmėsi brutalia, į Lietuvos teritoriją įvesta ginkluota jėga, kurios veikimas buvo dengiamas sovietinės quasi demokratijos ir quasi federacijos melu ir klasta.“ (p. 67) Štai pati visos knygos esmė ir šerdis, kurią absoliučiai priima visa Lietuvos istorija, dėstoma universitetuose ir mokykluose, o štai Rusija iki šiol negali ir nesugeba pripažinti savo praeities klaidų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas“ (Tucker and Dale vs Evil) (2010 m.) Aišku, lietuviškai išverstas filmo pavadinimas mechaniškai veda aliuziją į „Pats baisiausias filmas“, tačiau tai filmas parodija nelabai turi sąsajų su šiuo filmu – dievaži, tokių buvau pasiilgęs. „Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas“ – tai linksma parodija tokių filmų kaip „Penktadienis 13 – oji“, „Pjūklas“ ir t.t. Iš esmės, kas parodijuojama? Ogi būtent tų nusibodusių siaubo filmų klišės ir siužetinės vingrybės.

Man ši komedija iš tikrųjų patiko, nes pasirodė smagiai ir sveikai parodijuojama. Tik nenoriu sutikti su „Obuolio“ anotacija, kad nuo šio filmo „pragariškai žvengsite“, taip tikrai nebus, tačiau tos kuriozinės ir tikrai iki gyvo absurdo parodijuojamos scenos stebina savo išmone ir iš baisumo kyla juokas. Deilas ir Takeris įkūnija kažką panašaus į „Bukas ir bukesnis“ – tereikia šiuos personažus atvesti į siaubo filmo pasaulį ir turėsite šį filmą. Žinoma, kvailiams šiame filme labiausiai sekasi, o jaunimas, kurtis tipizuoja siaubo filmo veikėjų charakterius gerokai persistengia ir pats susinaikina.

Patiko man ši komedija, nes ji tokia pakankamai saikinga, įdomi ir kažkuo šiek tiek kitokia parodijuojamų filmų pasaulyje, sakyčiau, šiek tiek originalesnė, kokybiškesnė, plėtojamos aiškios ribos tarp komedijos ir siaubo žanro filmų.

Negaliu pasakyti, kad šis filmas patiks visiems, nes nuomonių jau teko girdėti įvairių, bet žvelgiant objektyviau, suprantama, kad šis parodijų filmas tikrai nėra pats prasčiausias.

Įvertinimas: 7/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmonių vaikai" / "Children of Men"

Sveiki visi,

Šiandien tęsiu pačią populiariausią rubriką – kino filmai ir noriu pristatyti amerikiečių filmą „Žmonių vaikai“ (Chidren of men) (2006 m.). Iš tikrųjų šį filmą atsirinkau dėl puikios Julianne Moore vaidybos – šįkart ji atlieka trumpą, bet efektingą maištininkės vaidmenį. „Žmonių vaikai“ – tai filmas, kuris dvelkia apokalipsinėmis gairėmis. Kažin, dabar galvoju, ar daug yra filmų, kurie kalba apie mūsų žmonijos ateitį, kuri neturėtų apokalipsės spalvų? Negi iš tikrųjų visi einame į vieną – į išnykimą ir susinaikinimą? Negi neturime šviesios ateities? Kitas klausiamas – ar įdomu būtų žiūrėti filmą apie mūsų žmoniją, nematant didelių problemų?

Filme kalbama apie 2027 metus, kai kultūros dar labiau viena su kita yra susimaišiusios, tačiau atsitinka taip, kad jau gerus 18 metų planetoje nė viena žmonių moteris nebegali susilaukti vaikelio, nes kažkokia neaiški priežastis, kaip aiškina filmas, nebeleidžia mums pratęsti giminės. Jauniausias pasaulio žmogus – 18 metų ir dviejų mėnesių mergina. Koks atrodo pasaulis, kai jame nebėra vaikų, mokyklų, darželių ir idėjos, kad pasaulis rytoj ir vėl bus paveldimas. Ar tada iš tikrųjų ir galime gyventi posakiu „po mūsų nors ir tvanas?“. Sakyčiau, siužetas su pamąstymu apie žmonijos ateitį. Bet esmė tame, kad tame pasaulyje atsiranda viena moteris, kuri esanti nėščia...

Iš tikrųjų filmas intriguoja savo siužetu, bet geriausia yra pati filmo režisūra, nes kuriamos tokios ilgos vienareikšmiškos scenos, kurios savo įtaiga tikrai pranoksta daugelį filmų. Kad ir ta scena, kai važiuojama automobiliu ir kai žūva maištininkė – juk menas nufilmuoti tokią sceną, kuri atrodytų natūrali, įtempta, iš pradžių nekalta ir kelianti nenuspėjamumo jaudulį. Tokios scenos filmą „traukia į priekį“, po scenos būna atoslūgis, kažkoks natūralus nužeminimas, bet jis organiškai reikalingas filme, nes ir žiūrovas turi atsikvėpti. Puiki aktorių vaidyba, neleidžia paleisti dėmesio nuo pagrindinės siužeto linijos. O gražiausia man scenai, kai vaiko verksmas filmo pabaigoje trumpam kaip stebuklas, kaip mergelės Marijos naujasis sūnus sustabdo karo kraupumą, sustabdo kulkas, smurtą... Argi nenuostabu, kiek daug pasaulyje padaro mūsų vaikai? Vienareikšmiškai – stebuklas!

Mano įvertinimas: 8.5/10 
Kritikų vidurkis: 84/100
IMDb: 7.9

Jūsų maištinga Siela

Filmas: "Elzė iš Gilijos"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti lietuvišką filmą „Elzė iš Gilijos“ (2000 m.). Na, jau praėjo geras dešimtmetis nuo Algirdo Puipos filmo pastatymo pagal Ernsto Vicherto apysaką „Šaktarpis“. Tiesą sakant, pačios apysakos nesu skaitęs, bet ji iš filmo man pasirodė puiki. Puipos filmus esu matęs tik kelis – „Nuodėmės užkalbėjimas“, kuris man padarė didelį įspūdį ir „Dievų miškas“, kuris man nelabai patiko. Tenka pripažinti, kad „Elzė iš Gilijos“ yra labai vykęs Puipos darbas!

Kodėl? Visų pirma labai gerai pasirinktas kūrinys ir tematika – vaizduoti suvokietintą Kuršių nerijos 19 amžiaus kraštą. Filmas tik iš pirmo žvilgsnio gan niūrus – šalta Baltijos jūra, žiemos ir rudens vaizdai kuria puikia šiaurietišką aplinką. Apskritai man filmas labiausiai ir patiko dėl pačios aplinkos, nes ji magiška – smėlis, vėjas senoje bakužėje, senos valtys, plaukiančios mariomis ir jūromis, žvejai, vokiečiai ir lietuviai tarpusavyje besikonkuruojantys dėl kultūros ir vargšės Elzės likimas, neįmanoma meilė. Labai gerai parinktos spalvos, ūbavimas ir ta magija, mistika... Tikrai labai stiprus filmas, kuris turi ir atnašauja senųjų kuršių paliktus prietarus ir užkalbėjimus, ypač tą, kur Elzė, iškėlus kirvį prieš vėją, murma, kad atsitrauktų pikti Baltijos jūros vėjai.

Kas galbūt pasirodė šiek tiek banaloka, tai galbūt statiški veikėjai, statiškose dialoguose – ne visur ir ne visada, bet buvo tokių vietų, lyg filmas pasimirštų ir vaizduotų teatrinę režisūrą ir teatrinius jausmus. Žinoma, tai ne aktorių kaltė, bet režisūrinis brokas, mano manymu, tačiau Puipos dėl to nenuvertinu, nes man jis tebėra puikus režisierius.

Labai seniai, dar būdamas mažas, žiūrėjau šį filmą, tačiau nepabaigiau, nes neturėjau kantrybės ir nieko nesupratau, tačiau visai neseniai į jį pažiūrėjau visai šviežiomis akytėmis ir, manding, jis pasirodė puikus lietuviškas filmas. Gražūs ir darnūs Lietuvos aktoriai, Lietuvos gamta, įdomus, istorinės vertės turintis siužetas ir galbūt tipinė nelaiminga lietuviška meilė – vyras žuvęs arba bastosi kituose kraštuose, o moteris gimdo vaikus ir tupi namuose, tačiau likimas Elzei, bent jau filme, nepagailėjo ir kitokio gyvenimo. O kokio? Sužinosite pažiūrėję filmą „Elzė iš Gilijos“

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela